Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Atsargiai, rankraščiai nedega!
 
IRENA POTAŠENKO

Bulgakovas M. PONO DE MOLJERO GYVENIMAS; Teatrinis romanas. Iš rusų kalbos vertė Alicija Žukauskaitė. Redaktoriai Leonora Kuokštienė, Mindaugas Rastenis. Mintis, 2009.

Publikuota: Literatūra ir menas 2010-06-11

 
„Menas klesti, kai stipri valdžia!“

Šiandien ši ironiška citata iš Michailo Bulgakovo romano „Pono de Moljero gyvenimas“ Lietuvoje skamba itin aktualiai. Balandžio pabaigoje žymiausi Lietuvos menininkai (O. Koršunovas, E. Nekrošius, J. Vaitkus ir kt.) kreipėsi į šalies Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę dėl meno ir kūrybinių tautos galių žlugdymo. Balsas tyruose... Ak, kaip pasikeitė laikai nuo aprašytųjų „Pono de Moljero gyvenime“, kai pats Karalius Saulė –­ Prancūzijos karalius Liudvikas XIV –­ dalyvaudavo spektakliuose ne tik kaip žiūrovas, bet ir kaip aktorius... Ir net šokdavo balete...

Recenzijoje aptarsiu tik pirmojo iš dviejų M. Bulgakovo kūrinių, išspausdintų šioje knygoje, – „Pono de Moljero gyvenimo“ vertimą. Be to, iš karto norėčiau patikslinti: pateikta citata –­ ne iš aptariamojo lietuviško leidimo (vertė režisierė ir prodiuserė Alicija Žukauskaitė). Ją išverčiau pati, nes ironiško M. Bulgakovo šūksnio „Искусство цветет при сильной власти!“ vertimas – „Menas klesti esant stipriai valdžiai!“ (p. 79) –­ man pasirodė pažodinis ir neekspresyvus. Dar daugiau abejonių dėl šio leidinio kilo sužinojus, kad šį romaną dar 1991 m. į lietuvių kalbą išvertė poetas Algimantas Mikuta ir išleido leidykla „Vyturys“.

Užsakytas romanas

Valdžios ir kūrėjo santykiai – viena iš pagrindinių romano temų. Tai labai intriguoja, nes šis M. Bulgakovo romanas – užsakytas! Jis sukurtas pagal 1932 m. liepos 11 d. pasirašytą sutartį, kuria rašytojas įsipareigojo Maksimo Gorkio sumanytai serijai „Žymių žmonių gyvenimai“ sukurti knygą apie Moljerą. 1933 m., kaip ir buvo sutarta, M. Bulgakovas įteikė leidėjams knygos rankraštį. Rankraštis buvo atmestas: esą neatitinka istoriniam pasakojimui keliamų reikalavimų. M. Bulgakovas atsisakė perrašyti knygą, nors buvo labai suinteresuotas publikuoti: tuo laikotarpiu tėvynėje jo jau beveik visiškai nespausdino... Po to, kai 1933 m. buvo atsisakyta leisti „Pono de Moljero gyvenimą“, iki pat ankstyvos mirties 1940 m. kovo 10 d. M. Bulgakovas rašė tik „į stalčių“ (bene vienintelė išimtis – Moljero pjesės „Šykštuolis“ vertimas, publikuotas 1938 m.). Tikriausiai autorių palaikė viltis, kad „rankraščiai nedega“?.. Kalbant apie pasakojimo (ne)istoriškumą derėtų pridurti, kad kūrinį rašytojas įteikė leidėjams kartu su bibliografija, kurioje nurodyti net 47 veikalai prancūzų ir rusų kalbomis, kuriais jis rėmėsi rašydamas. M. Bulgakovas taip pat buvo sudaręs veikėjų kartoteką, kurioje – visų, net antraeilių, veikėjų biografijos, iš įvairių šaltinių surinkti duomenys apie XVII a. madas, etiketą, mediciną, pinigus, pramogas, tuo laikotarpiu Paryžiuje populiarias užeigas, patiekalus ir gėrimus, keiksmus, anekdotus ir panašiai. Kaip tikras menininkas, jis buvo nepaprastai sąžiningas ir jautė didžiulę atsakomybę už kiekvieną žodį ir faktą... Todėl visiškai nesuprantama, kodėl leidykla „Mintis“ užsakė versti šį kūrinį ne iš akademinio, kuriame, beje, yra ir tekstologų komentarai bei M. Bulgakovo sudarytoji bibliografija, o iš 2006 m. Maskvos leidyklos „Eksmo“ leidimo? Tęsiant pasakojimą apie romano istoriją, derėtų pridurti, kad „Pono de Moljero gyvenimo“ originalas išleistas tik praėjus bemaž 30 metų po parašymo, 1962 m. (Булгаков М. „Жизнь господина де Мольера“. М.: Молодая гвардия, 1962 г.). Graudžiai juokinga ir tai, kad jis buvo atspausdintas toje pat „Žymių žmonių gyvenimų“ serijoje, kuriai ir buvo skirtas.

Šventas Jozefas, Žozefas, Juozapas?

Apžvelgus principus, kurių laikėsi M. Bulgakovas, rašydamas Moljero biografiją, tenka apgailestaujant konstatuoti, kad vertimas palieka palyginti paviršutiniško darbo įspūdį. Kūrinį gadina visa virtinė riktų, kaip antai: ugniaplaukė Moljero mylimoji – aktorė Madlena – raudonplauke pavadinta tik vieną kartą, vėliau vertėjos valia ji tampa rudaplauke (p. 56, 58). Pjesės „Мещанин во дворянстве“ pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas ir kaip „Miestelėnas“, ir kaip „Miesčionis“ (p. 208, p. 210); aktorė Tereza Markizė Diupark tampa Marija Tereza Diupark (p. 199)...

Įvairūs rašybos ir skyrybos dalykėliai, praleisti ar sukeisti žodžiai trukdo skaityti ir suprasti tekstą, pvz.: „nebūtų štartęs jausmingo pamokslo“ (p. 108); „daugiau nei dvidešimt keturis tūkstančių (= tūkstančius) livrų“ (p. 209); „...nes per lubas vis tiek varvėjo, nepaisant Ratabono remontą (= remonto)“ (p. 129). Sakinyje „Поклен жевал поджаренный хлеб, запивал его винцом и громил деда“ žodį „деда“ vertėja, matyt, perskaitė kaip „делa“: „Poklenas kramtė duoną užsigerdamas vynu ir pliekė reikalus (= senelį)“ (p. 30).

Kapines, kuriose buvo palaidotas Moljeras, ji, ignoruodama lietuviškas krikščioniškųjų vardų perteikimo tradicijas, pramaišiui vadina tai Švento Jozefo, tai Švento Žozefo kapinėmis (= Švento Juozapo kapinės) (p. 236). Juokingai skamba iš rusų kalbos transliteruotas Švento Fomos Luvriečio (p. 149, p. 217) (= Šventojo Tomo Luvriečio; p. 111) gatvės pavadinimas...

Ir nors Alicijai Žukauskaitei iš esmės pavyko perteikti šmaikščią ir dinamišką šio M. Bulgakovo kūrinio atmosferą, atrasti adekvačių raiškos priemonių, atliepti kūrinio ritmą, kai kuriuos stilistinius niuansus, bet šaukštas deguto kartais gali sugadinti statinę medaus... Juk kalbama apie klasiką...

Apie organus, kurių neminėjo Bulgakovas

Ir kvalifikuoti literatūrologai ar kalbininkai, ir skaitytojai pripažįsta, kad M. Bulgakovas – puikus stilistas. Todėl iškart įtarimą sukėlė sakinys: „...vargu ar atsiras pasaulyje nors vienas žmogus, kuris galėtų pateikti valdžios organams priimtinos satyros pavyzdį“ (p. 119). Tenka ieškoti originalo: „...навряд ли найдется в мире хоть один человек, который бы предъявил властям образец сатиры дозволенной“. Kaip matyti, autorius kanceliarinio štampo „valdžios organai“ nevartoja. Algimantas Mikuta, „Meistro ir Margaritos“ vertėjas, puikiausiai išsivertė be jų: „... vargu ar pasaulyje atsirastų bent vienas žmogus, kuris galėtų valdžiai pateikti leistinos satyros pavyzdį“ (p. 88).

Deja, vertime apstu sovietmečio klišių, pažodinių vertinių, dėl rusų kalbos įtakos atsiradusių klaidų, nelietuviškų sintaksinių konstrukcijų... Todėl magėjo palyginti šį vertimą su prieš 18 metų išleistu A. Mikutos vertimu, kurį cituoju skliaustuose. Aptarsiu tik būdingiausius vertimo trūkumus:

pažodiškumas: „Žanas Pitelis, jis pats ir Bovalis“, p. 206 (= Žanas Pitelis, arba kitaip Bovalis, p. 155);

dvejybinių linksnių ignoravimas: „Nedarykite, vaikai mano, nusikaltimų, neturėsite nei atgailos, nei graužaties, nes tai daro žmones nelaimingais (= nelaimingus)“, p. 39 (= vaikai mano, nedarykite nusikaltimų, nepatirsite nei atgailos, nei sielvarto, o tik per juos žmonės tampa nelaimingi; p. 27);

itin dažnai vartojamas vietininkas „vaidmenyje“ (būti...), kurio reikėtų vengti būviui, būsenai ar požymiui reikšti: „Moljeras Sganarelio vaidmenyje“, p. 119 (= Moljeras, kuris vaidino Sganarelį; p. 88);

valdymo klaidos: „Po to jis iškoneveikė Paryžiaus publiką, kuri nieko nesupranta mene“, p. 58 (= Paskui jis išplūdo Paryžiaus publiką, kuri visiškai nesupranta meno; p. 41);

gausu padalyvio vartojimo klaidų: „Tokiomis minutėmis jis negalėdavo savęs suvaldyti, darydavosi nepakenčiamas bendraujant su artimaisiais“, p. 181 (= Tarpais jis nebegalėdavo susivaldyti, darydavosi nepakenčiamas, nesusišnekėdavo su artimaisiais; p. 136);

klaidos, pasirenkant pusdalyvį, kai jo nusakytas veiksmas vyksta anksčiau arba vėliau negu tarinio veiksmas: „Jis atsiskyrė nuo Paryžiaus, lankydamasis (= lankydavosi) tik teatre arba rūmuose“, p. 193 (= Jo ryšiai su Paryžiumi apsiribojo vien kelionėmis į teatrą ir į karaliaus rūmus; p. 146);

tą patį galima pasakyti ir apie žodyną, kuriame vis dar atgyja į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, rodos, jau seniai išguitas „išsireiškimas“ (= pósakis, pasãkymas): „Don Žuanas, jo išsireiškimu“, p. 176 (= Don Žuanas, jo žodžiais tariant; p. 132);

painiojamos reikšmės: „vienos iš šalių advokatas griežtoj kalboj mėgino nukreipti (= nušalinti) liudininkę (= liudytoją), viešai tvirtindamas, kad ji – tikro savo tėvo žmona ir našlė“, p. 148 (= vienas iš advokatų labai šiurkščiai mėgino nušalinti liudininkę, viešai pareikšdamas, kad ji yra savo tėvo žmona ir našlė; p. 110);

šlubuoja frazeologija, pvz.: „likusieji, kaip galima suprasti, buvo nuogi kaip sakalai“, p. 52 – pažodžiui išverstas rusų frazeologizmas „гол как сокол“, kuris pagrįstas garsiniu žodžių panašumu. Lietuviai turi tuo pačiu principu sudarytą frazeologizmą „plikas kaip tilvikas“ (= visi kiti, kaip galima suprasti, buvo pliki kaip tilvikai; p. 36);

nepaisoma tariamosios nuosakos vartojimo normų: vientisinės tariamosios nuosakos formos netaisyklingai vartojamos vietoj sudėtinių tariamam, neįvykusiam, su sąlygos atspalviu praeities veiksmui reikšti, pvz.: „Galima garantuoti, kad jeigu Fukė būtų tą akimirką pažvelgęs į Liudviko akis, jis, be abejonės, paliktų savo svečius ir bėgtų iš Prancūzijos, pasigriebdamas su savimi tik kapšą su auksinais ir pistoletus“ (p. 139) (= Galima garantuoti, kad jeigu tą akimirką Fukė būtų žvilgtelėjęs į akis Liudvikui, jis tučtuojau būtų metęs visus savo svečius ir išdūmęs iš Prancūzijos, pasigriebęs tik kapšą su auksinukais ir pistoletus; p. 103);

įkyriai peršami priesagos -inis, -inė vediniai: teatrinis menas, p. 63 (= teatro menas), teatriniai (= teatro) pasirodymai, teatrinės mašinos, p. 213 (= teatro mašinos), balaganinis, p. 69 (= balagano) komediantas, dramaturginė dovana, p. 110 (= dramaturgo gyslelė, talentas) ir kt.;

nuolat kartojami „ką ten bekalbėtų“, „kokie jie bebūtų“, „kaip sunkiai begyveno“, nors geriau būtų „kad ir kaip būtų“, „kad ir kokie jie būtų“;

vertėja neretai pamiršta šauktukus ir klaustukus sakinio gale.

Visiškai neaišku, koks buvo knygos metrikoje nurodytų redaktorių Leonoros Kuokštienės ir Mindaugo Rastenio vaidmuo. Susidaro įspūdis, kad pastarasis „Pono de Moljero gyvenimo“ leidimas – tiesiog nesusipratimas. O juk leidinį rėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas!

Algimanto Mikutos vertimas žodingas, stilingas, išradingas. Vertėjas žaidžia subtiliausiais semantiniais niuansais, kartais jam pakanka vieno vienintelio vaizdingo veiksmažodžio, rečiau vartojamo prielinksnio, gramatinės formos ir tekstas nušvinta, tampa reljefiškas, daugiabalsis. Prabyla veikėjų choras, visi tie M. Bulgakovo prikelti iš dulkių karaliai, buržua ir aristokratai, baldžiai ir aktoriai, dvasininkai ir netikėliai, garsieji Moljero amžininkai: Žanas Rasinas, Pjeras Kornelis, Nikola Bualo Depreo... Užtenka vienos kitos detalės: „Griaudžiant trimitams ir tratant perlinėms kriauklėms, iš jūros gelmių išniro dievas Neptūnas, ir visi atpažino karalių“ (p. 154) – meistriškai sukurta aliteracija, perteikianti aprašomo reginio pompastiškumą. „Štai sulig tais dviem žodžiais Fukė gyvenimas ir baigėsi. Vėliau prasidėjo jo gyvata ir slinko ji Venseno kalėjime, o po to Bastilijoje“ (p. 104) – vertėjas išsivertė be tarptautinio žodžio „egzistencija“, kuris įprastai vartojamas kaip žodžio „gyvenimas“ anto­nimas... Netikėtai šauniai tekste skamba, suteikia sakiniui dinamikos šiaip jau dabartinėje lietuvių kalboje gerokai primirštas prielinksnis „pirm“: „Štai kodėl dar pirm Moljero limožiečiai patekdavo į literatūrą ir gaudavo pramanytas juokingas bei stačiokiškas pravardes“ (p. 153).

Puikiai išversti, kaip ir dera poetui, eiliuoti intarpai (p. 27, 87 ir kt.). Yra pavienių klaidelių, pvz.: „žingeidus“ (p. 129), „laikotarpyje“ (p. 161), „dviejų metų“ (p. 13), bet jos nesudaro sistemos. Kur kas blogiau, kai visas vertimas atrodo lyg svetimu raugu įmaišytas...

„Geriau gyventi be uodegos, negu netekti gyvybės“

Grįžtant prie visais laikais aktualios valdžios ir kūrėjo santykių temos, reikėtų prisiminti, kaip dramatiškai klostėsi paties M. Bulgakovo santykiai su valdžia: 1930 m. uždraudus jo pjesę „Moljeras“, užspeistas į kampą rašytojas ryžosi rašyti laišką Sovietų Sąjungos vadovybei (tarp adresatų – Stalinas, Molotovas ir kt.), kuriame drąsiai pareiškė, kad negali būti lojalus komunistams rašytojas, nes svarbiausiu kūrybos principu laiko kovą su cenzūra, yra satyrikas, mistikas ir labai skeptiškai vertina šalyje vykstantį „revoliucinį procesą“. Jis prašė leisti jam emigruoti arba... įsidarbinti teatre. Praėjus beveik trims savaitėms, M. Bulgakovui į namus paskambino Stalinas. Rašytojas gavo režisieriaus padėjėjo darbą Maskvos meniniame akademiniame teatre. Galbūt dėl to Karalius Saulė „Pono de Moljero gyvenime“ vaizduojamas kaip mecenatas, meno vertintojas, aktorius mėgėjas, pats siūlydavęs pjesėms siužetus. Galima justi ir tam tikros didaktikos, pastangų įteigti tuomečiam diktatoriui mintį, kad verta atidžiau įsižiūrėti į kūrėją, įsiklausyti į jo balsą... Pasakojama, kad Liudvikas XIV ne kartą užstodavęs Moljerą, gynęs nuo vietinės valdžios priekabių ir persekiojimo. Užtekdavę karaliui tarti, kad pjesė puiki, ir tie, kurie dar vakar ją peikė, apiberdavo Moljerą pagyromis (p. 210). Galbūt tai išduoda slaptus paties rašytojo lūkesčius? Vis dėlto M. Bulgakovo pavaizduotas Liudvikas – ribotas. Jo ribotumas susijęs su utilitariniu požiūriu į meną, kaip dvaro tarnybą. Deja, M. Bulgakovo gyvenamuoju laikotarpiu valdžia agresyviai diegė tą patį utilitarinį požiūrį. Ką, jei ne tai, galėjo reikšti tokie sovietmečiu paplitę šūkiai, kaip „Menas priklauso liaudžiai“? Gyvendamas tokiomis sąlygomis kūrėjas, pasak M. Bulgakovo, yra verčiamas nuolat daryti kompromisus su sąžine: „Taip elgiasi driežai, kurie, pagauti už uodegos, numeta ją ir pabėga. Nes kiekvienam driežui aišku, kad geriau gyventi be uodegos, negu netekti gyvenimo“ (p. 116). Žiauri tiesa. Tačiau M. Bulgakovui svarbiausia užčiuopti tai, kas slypi anapus žmogiškųjų galios žaidimų, kompromisų ir menkystės. Tai, kuo skiriasi tikroji ir menamoji didybė. Kūrinio epigrafas: „Moljeras buvo žymus prancūzų komedijų rašytojas Liudviko XIV laikais“ prašyte prašosi perfrazuojamas. Jei ne Moljeras, kam dabar būtų įdomus Karalius Saulė?..

 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.