Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Asta Leskauskaitė

RECENZIJA

Janosch. Šmurliuko istorijos. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, red. Indrė Dalia Klimkaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2009. 171 p.;
Christine Nöstlinger. Ateina šuo! Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, red. Danutė Ulčinskaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2009. 224 p.

Publikuota: Gimtoji kalba, 2010 m. Nr. 6, p. 24–27
 

Pabėgę į neramų suaugusiųjų pasaulį primirštame vaikystėje ir paauglystėje skaitytas knygas, kurios mus perkeldavo į negirdėtas neregėtas šalis ir vietas, paversdavo nenuilstančiais nuotykių ieškotojais, stebukladariais, neklaužadomis ir bebaimiais gelbėtojais. Laimei, į svajonių pasaulį mus sugrąžina (tegul ir trumpam!) vaikai. Žvalgydamiesi po knygyno ar bibliotekos lentynas pirmiausia bandome pritaikyti kadaise naudotą raktą, galintį atverti fantazijų karalystės duris – ieškome knygos, kuri buvo patraukli, įdomi mums. Suradę svarstome, ar ji aktuali ir suprantama šių dienų vaikui, paaugliui, kokių vertybių ji gali įskiepyti.

Tačiau knyga nėra vien turinys. Tai ir žodžiai, frazės, tekstai, kuriuos skaitant galvoje gimsta vaizdiniai. Negyva, sausa kalba greitai sukelia nuobodulį ar net žiovulį, todėl rašytojas turi stengtis rašyti žaismingai, vaizdingai ir, žinoma, suprantamai. Ne mažiau sudėtingas ir atsakingas darbas – versti vaikų ir jaunimo literatūros kūrinius. Mat svarbu ne tik pernelyg nenutolti nuo teksto, bet ir atskleisti rašytojo, ypač meistriškai žaidžiančio žodžiais ir vaizdais, mintis, kitos kalbos priemonėmis perteikti jo rašymo stilių, reikšmes ir skambesį. Tai padaryti pajėgus toli gražu ne kiekvienas, net ir daug patirties turintis, vertėjas. Juk verčiant tenka persikūnyti ne tik į rašytoją, bet ir į jo tekstus skaitantį vaiką ar jaunuolį ir perprasti jo mąstyseną, jį sudominti.

Iš vokiečių kalbos įvairius kūrinius verčianti Rūta Jonynaitė nebijo pasinerti į vaikų ir paaug­lių literatūros gelmes. Nors ši vertėja suaugusiems skaitytojams yra pateikusi nemažai prozos, pjesių ir kitų kūrinių vertimų – S. Cveigo (Zweig) „Erazmo Roterdamiečio triumfą ir tragediją“, F. Nyčės (Nietzsche) „Ecce homo“, R. Muzilio (Musil) „Auklėtinio Terleso sumaištis“ ir „Svajok­lius“, Ch. Vulf (Wolf) „Medėją“, T. Bernhardo „Įpročio jėgą“ ir „Pasaulio gerintoją“ ir kt., – tačiau ir vaikų bei paaug­lių literatūra skatina ją ieškoti ir vis iš naujo patikrinti savo, kaip vertėjos, gebėjimus. Juk išversti iš pažiūros sunkų tekstą kartais lengviau negu paprastą ir, rodos, aiškų.

Ne tik vertėjos, bet ir redaktorės patirtis, puikus lietuvių kalbos ir jos tarmių savitumo išmanymas padeda Rūtai Jonynaitei įveikti nelengvas užduotis. Visiškai pelnytai ji apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už reikšmingiausią ir meniškiausią 2009 metų vertimą vaikams – austrų rašytojos Christinės Niostlinger knygą „Ateina šuo“. Tad kurgi slypi Rūtos Jonynaitės fenomenas? Kaip ji perskaito kitų užrašytas istorijas? Pabandykime išsiaiškinti kai kurias vertimo meistriškumo paslaptis skaitydami dvi smagias knygas – Janošo „Šmurliuko istorijas“ ir minėtąją Niostlinger „Ateina šuo“ – ir lygindami jas su originaliais tekstais (Janosch. Das groβe Schnuddel-Buch. Deutcher Taschenbuch Verlag, 1997; Chr. Nöstlinger. Der Hund kommt! Hemsbach: Beltz&Gelberg, 2001).

Gilindamasis į Jonynaitės vertimus atkreipi dėmesį, kaip atsakingai ir entuziastingai ji pasineria į kūrybinius ieškojimus. Štai lietuvišką atitikmenį Šmurliukas naiviam ir smalsiam Janošo knygos herojui Schnuddel pavadinti ji surado mūsų tarmių leksikos aruoduose. Rytų aukštaičiai iš tiesų turi žodžius šmùrlius, „apsileidėlis, apiplyšėlis“ ir šmurliúotas, -a „nešvarus, apsitrynęs“. Tokį Šmurliuką – ne itin tvarkingą, ilgaplaukį – vokiečių rašytojas ir dailininkas pavaizdavo savo pasakojimuose ir piešiniuose. Jo tėvai – Šmurlius (Schnuddelpapa) ir Šmurlienė (Schnuddelmama), sesuo – Zosytė Šmurlytė (Schnuddelsuse).

Smalsumą žadina ir pasakymas Mano skrybėlė todėl ir yra skrybėlė, kad su ja galiu sau skrybauti – vaikštinėti sau linksmai (Mein Hut heiβt Hut, weil er mich behütet). Ar tik nebus vertėja išgalvojusi veiksmažodžio skrybauti? Pasirodo, ne. Šis veiksmažodis, reiškiantis „nerūpestingai, išdidžiai vaikštinėti, bėgioti, švaistytis“, vartojamas vakarų aukštaičių kauniškių ir žemaičių šnektose. Pagal skambesį jis puikiai dera su skrybėle.

Rūta Jonynaitė nevengia šnekamojoje ir rašomojoje kalboje retų žodžių. Pavyzdžiui, Niostlinger knygos vertime randame daiktavardį spirdžius (Rausschmeißer) – šitaip vadinamas užeigos tarnas, kuris išspiria lauk įkyrėjusius svečius. Daugeliui turbūt negirdėtas paplavūnas „nerimtas, visur besitrankantis žmogus; padauža“ (Bolde), maišalienė „iš įvairių produktų sutaisytas valgis“ (ein kunterbuntes Mittagessen), dėklė „kuprinė, krepšys“ (Wanderniere), perpietis „poilsis po pietų, pogulis“ (Mittagsschlaf) ir kt.

Subtilioji vertėja ieško žaismingų, ekspresyvių šnekamosios kalbos žodžių, priartinančių skaitytoją prie kūrinio, ir rūpestingai įpina juos į vertimo tekstą. Labai natūraliai iš Šmurliuko lūpų nuskamba žodis bambalis (Buddel), kurį dabar girdime vartojant jau ne tik jaunimą. Ir visiškai kitą konotaciją turi greta pavartotas butelis (eine Flasche). Linksmas ir žodžių sąskambis Šmurliukas Bambaliukas (Schnuddelbuddel). Tik­roviškai atrodo pasipiktinusių užeigos svečių šauksmas Į cypę tą kiaulę (Ins Loch mit der Sau). Lengva pašaipėlė, švelni ironija išreiškiama neigiamą atspalvį turinčių žodžių formomis: draugeliams (ihnen); Ir tada čia bus tiesiog skylė (Wenn das so weitergeht, bekommt mein Lokal einen schlechten Ruf) ir pan.

Be abejo, tekstas būtų sausesnis, nuobodesnis, jei jame nebūtų vaizdingųjų kalbos dalių. Juk, pavyzdžiui, vertėjos pasirinktas veiksmažodis rupšnoti (O Šmurliuko kumelaitė mėgsta rupšnoti medetkas Aber Schnuddelpferdchen frisst gerne Honigblumen) kelia kur kas smagesnių asociacijų negu ėsti. Ekspresyvumo tekstams teikia sukrimsti (verspeisen), nudėti (töten), truktelėti iš butelaičio (nehmen aus der Buddel), baisūnas vanagas (ein gefährlicher Adler), žvalgi akis (scharfen Augen), medetkų saldumėlis (Honigblumen schmecken süβ), kiurksoti (dahocken), padūkėlis šuo (der wilde Hund), priturseno (wieselte rasch), apšvarina (nimmt aus), išbimbė (sauste hinaus) ir kt. Vaizduotė įsiaudrina perskaičius Ne kitaip kaip priekabiauti, vaizduoti kaži ką ir derkliotis (Nix wie stänkern und angeben und Scheiß bauen); O asilas, kuris užsikvembęs ant baro siurbė šeštą bokalą alaus, užbaubojo (Und der Esel, der am Ausschank lehnte und sein sechs­tes Bier süffelte, brüllte); Jis stačiai kiauliškai laimingas (Das Schweinsglück fängt schon an) ir pan.

Linksmasis Janošas istorijas seka tarsi savo nuotykius draugams ar artimiesiems pasakojantis vaikas. Sakiniai neilgi, mintys šokčioja ir trūkinėja tarsi seni kino kadrai: Jis timpteli už virvelės. Ir ištraukia butelį iš vandens. Iškrapšto žuvį iš butelio. Paguldo ant pievos. Jau priveikė tą žuvį. Žuvis laiko apžiojusi uodą. Vertimas gerai perteikia autoriaus kalbos specifiką, lietuviškas tekstas skamba sklandžiai ir natūraliai(plg. vok. Er zieht an der Leine. Er holt die Flasche herauf. Er nimmt den Fisch aus der Flasche. Er legt ihn auf die Wiese. Hat ihn schon überwältigt. Der Fisch hat die Mücke im Maul).

Kitaip rašo austrų rašytoja Niostlinger. Ji į vietisą audinį audžia pasakojimą apie geraširdį šunį ir kelionėje jo sutiktus naujus spalvingų charakterių bičiulius, išradingai perteikia jų mintis ir kalbėseną. Rami, rimta ir sodri pasakotojo kalba persipina su šmaikščiais, ekspresyviais, kartais net šiurkštokais dialogais, monologais ir herojų minčių nuotrupomis. Vertėjai puikiai pavyko atspindėti rašytojos kalbos specifiką. Pasakojimas tai prityla, tai vėl energingai pulsuoja, kviesdamas keliauti drauge su pagrindiniu veikėju šunimi.

Vaizdingumo knygų kalbai ypač suteikia palyginimai, frazeologizmai. Juk vaikas – pats griežčiausias vertintojas, kuris sausa kalba parašyto teksto tiesiog neskaitys. Vertėjas turi būti atidus, subtilus ir išradingas, kad nepažeistų pasakojimo minties tėkmės, nuotaikos ir kalboje, į kurią verčia, rastų taik­lų atitik­menį. Rūtai Jonynaitei ir ši meninė priemonė įveikiama: Šmurliuko sesuo, išdykusi kaip akiplėša musė gegužį (seine Schwester und so frech wie eine wilde Mücke im Mai); pataikei kaip pirštu į akį (genau richtig geraten); strakalioju po pievą kaip koks strakalas makalas (ich springe in die Luft wie ein Hans-spring-in-die-Luft); stačiai netveriu savame kailyje (da klimpern mir ja vor Aufregung gleich die Flanken); Sudie amžinai, jūs skradžiai žemėn prasmegę mažuliai (Ade für immer, ihr zwei Kleinen in der Erde); greitai liksiu plikas kaip tilvikas (dann bin ich bald pleite); Aktorių žodžiais tariant, bėrė tekstą kaip žirnius (Wie Schauspieler so sagen: Der Text saß perfekt); Pagyrų puodas niekad netaukuotas (Eigenlob stinkt).

Norint perteikti rašytojo nuotaiką ar požiūrį gali pakakti ir deminutyvo ar kitokio vedinio, turinčio specifinį reikšmės atspalvį, kaip antai: mano varguolėliai (meine armen Haschern), Vargšas tu paršėkas (Du bist ein armes Schwein), nelaimėlis paršas (das Schwarzer-Peter-Schwein).

Visaip tenka suktis susidūrus su daugiareikšmiu žodžiu, kurio abi reikšmės tekste aktuallios (žodžių žaismu): O kaipgi, – sutinka Šmurliukas Bambaliukas, – joks obuolys neužkris man ant kriaušės – oi, atsiprašau, ant kaušės (»Jawohl«, sagt Schnuddelbuddel, »damit mir kein Apfel auf die Birne fällt.«). Vokiškas žodis Birne reiškia ir kriaušę, ir galvą. Vertėja linksmai praplėtė sakinį ir pasitelkė panašiai skambantį galvos sinonimą kaušė.

Kartais prireikia sugalvoti žodį: Mano masaliausias valgis – medetkos (Meine Ködelspeise sind Honigblumen).

Iš Rūtos Jonynaitės galima pasimokyti atsidavimo darbui, atidos tekstui ir jo kūrėjui, kantrybės ir mokėjimo ramiai ieškoti, noro tobulėti. Tai brandi, kūrybinga vertėja, žinanti, ką ir dėl ko daro. Apie jos vertimų kalbą galima kalbėti ilgai, tačiau geriausia – perskaityti pačiam, juolab kad grįžti į vaikystę ir paauglystę be galo malonu.

 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.