C.Hellis: "Man pakanka lietuvių kalbos"

Mindaugas KLUSAS

Publikuota: Lietuvos žinios 2010-08-02

 

Šių metų šv. Jeronimo (krikščionių rašytojo, vieno iš keturių Vakarų bažnyčios tėvų) premijos laureatu už profesionalius ir meniškus vertimus, taip pat ilgametę veiklą populiarinant lietuvių literatūrą vokiškai kalbančiose šalyse tapo austrų vertėjas Cornelius Hellis. Premija austrui bus įteikta rugsėjo 30-ąją, minint Tarptautinę vertėjų - šv. Jeronimo - dieną.

Su C.Helliu susitikome Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje. Tris mėnesius Lietuvoje viešėsiantis ir šiuo metu Vilniaus universiteto bibliotekoje Renatos Šerelytės romaną "Mėlynbarzdžio vaikai" į vokiečių kalbą verčiantis austras prisipažino, kad ši vieta jam ypač brangi: per 2004 metų "Poezijos pavasario" uždarymo šventę Sarbievijaus kiemelyje C.Helliui buvo įteiktas prizas už lietuvių poezijos vertimus į vokiečių kalbą. Po šešerių metų jam nusilenkė pats šv. Jeronimas.

C.Hellio pastangomis vokiškai prabilo daugiau kaip trisdešimties lietuvių autorių kūriniai. Jis teigė, kad verčiama prašosi Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės stambioji proza. Be to, austras tiesiog susižavėjęs Žemaitės, Jono Biliūno, Jurgio Savickio kūryba. Tačiau šiuolaikinės leidyklos įsispyrusios laikosi vienos sąlygos - jų spausdinami autoriai turi būti... gyvi, mat, skaitytojams kur kas įdomiau, kai rašytoją galima "pačiupinėti", išgirsti protingai kalbantį per konferenciją ar televiziją. Apie vertimų ypatumus - LŽ pokalbis su C.Helliu.

Vertimas baugino

- Kaip jūsų žvilgsnis atsisuko į lietuvių literatūrą?

- 1984-1986 metais VU dėsčiau vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. Zalcburgo kraštas tais laikais bendradarbiavo su sovietine Lietuva. Šiandien važinėčiau po Lietuvą ir mažiau mokyčiausi kalbos, o tada sėdėjau kaip kalėjime. Užsieniečiams keliauti po kraštą buvo draudžiama, tik su palyda - į Trakus, Druskininkus ir Kauną. Turėjau daug laiko, o Vokiečių filologijos katedros vedėjas, vertėjas Leonas Petravičius kaip tik pasiūlė išmokti lietuviškai. Jūratė Dikšaitė buvo labai gera ir griežta mokytoja. Tačiau visai neketinau imtis vertėjavimo. Pabūgau, kai manęs paprašė išversti tris Petro Cvirkos "Nemuno šalies pasakas". Vis dėlto įdomaus būta darbo, deja, jis taip ir liko neišspausdintas.
1990 metais pirmieji nepriklausomos Lietuvos rašytojai apsilankė Berlyne. Turėjo įvykti kūrybinis vakaras, Antanas Gailius paprašė manęs išversti jų kūrinių. Baisiai išsigandau: Dieve, versti eilėraščius! Jokio kito vertėjo nepažinojau, tad sutikau - tačiau tik tam vakarui, ir jokių publikacijų.
Vėliau A.Gailius inicijavo ir kitą darbą - "Lietuvių prozos antologiją". 1990-aisiais mes, austrai, vokiečiai, ypač domėjomės Baltijos šalių įvykiais. Paskui dėmesį patraukė karas Jugoslavijoje ir tas susidomėjimas apsilpo. Buvo akimirkų, kai pagalvodavau - viskas, nieko daugiau padaryti nepavyks. Tačiau 1998 metais atsirado lietuvių literatūrą pasaulyje propaguojanti įstaiga "Lietuviškos knygos", 1999 metais Nidoje, Thomo Manno namelyje, įvyko pirmoji vertėjų konferencija. Gavome daug informacijos, įsitikinome, kad Lietuvai reikia vertimų, radosi paramos iniciatyva. 2002-aisiais įvyko tarptautinė Frankfurto knygų mugė, jai parengėme antrą lietuviškos prozos antologiją "Raportas apie šmėklas". Nuo tada darbo niekad netrūko, jis tęsiasi iki šiol.

- Tad versti pradėjote, sakytum, netyčiom?

- Taip. Mačiau, kaip lietuviai gyvena, pajaučiau jų mentalitetą, paskui pamėginau skaityti. Prisimenu, pradžioje buvo J.Biliūno "Kliudžiau". Taupi, kondensuota kalba, nė vieno nereikalingo sakinio. Parašyta 1905 metais, bet ir po aštuoniasdešimties darė didžiulį įspūdį.

- Esate išvertęs galybę lietuvių autorių kūrinių? Kuriuos versti buvo sunkiausia?

- Sunkumai kaskart kiti. Su dideliu malonumu verčiau Žemaitės "Neturėjo geros motinos". Trobos aprašymas: surandu žodyne atitikmenį, tačiau vokiečių kalboje šių žodžių nesu girdėjęs, nes tokių daiktų jau nebėra. Verčiant R.Gavelio "Vilniaus pokerį" sunkiausia buvo pagauti ritmą, sakinių melodiją. Visų sunkiausias buvo poetas Algimantas Mackus.

- Kurių autorių kūryba jums labiau imponuoja?

- Apie gyvuosius nelabai noriu šnekėti. Iš mirusiųjų - A.Mackus, nes jis yra lyg tiltas tarp pasaulio ir lietuvių literatūros. Cituoja Paulą Celaną, Fredericą Garcią Lorcą, Dylaną Thomą, o greta - lietuvių pasakas. A.Mackų būtina versti. Man labai patinka R.Gavelis, o iš senųjų, be abejo, Žemaitė. Svajoju išleisti jos apsakymus.

- O mūsų moksleivija ja taip bodisi...

- Visiškai kitoks, svetimas pasaulis. Man - ne, nes išaugau kaime.

J.Ivanauskaitė - net stoties knygyne

- Ar lietuvių literatūra populiari vokiškai kalbančiose šalyse?

- Na, pavyzdžiui, didelė leidykla "Deutscher Taschenbuch Verlag" išleido du J.Ivanauskaitės romanus "Ragana ir lietus" bei "Placebas". Didelis įvykis. Tai reiškia, kad tokių leidinių tiražas siekia 10 tūkstančių. Vadinasi, jos knygų gali rasti visur, net stoties knygyne.

- Įdomu, kodėl J.Ivanauskaitės kūryba patraukė garsios leidyklos dėmesį?

- Nelengva atsakyti. Daug priklauso nuo vertėjo, kuris pasiūlo leidyklai kūrinį ir imasi vertimo. Antra, jaučiama, kad šių romanų siužetas, intriga, įtampa sudomins platesnę skaitytojų auditoriją. Ir ypač svarbu, kad knyga supažindintų su Lietuva. Tokia leidyklų strategija, o šie romanai gerai ją atitiko. Labai gražūs miesto aprašymai, skaitai ir suvoki, kad tai tikras lietuviškas romanas. Nors pati Jurga norėjo, kad būtų verčiamos jos knygos apie Tibetą.

R.Šerelytė nežino

- Šiuo metu verčiate R.Šerelytės romaną "Mėlynbarzdžio vaikai". Tačiau autorė net nežino, kad esate atvykęs į Lietuvą. Kaip išsiverčiate be jos patarimų?

- Vertimas dar nebaigtas, tad gyvenu lyg pogrindyje: kad niekas nežinotų, netrukdytų dirbti. Jau turiu visą sąrašą klausimų, kuriuos Renatai pateiksiu šią savaitę.

- Kiek laiko užtrunka išversti kelių šimtų puslapių romaną?

- Dabar matau, kad išversti daugiau kaip šešis puslapius per dieną nevalioju. Manau, reikėtų daugiau. Per lėtai irgi negerai: reikia nuolat būti, gyventi tekste.

- R.Šerelytės romanas - jums kelintas?

- Pirmasis. Iki šiol verčiau esė, apsakymus, apysakas, eilėraščius, dramas. 2008 metais palikau darbą savaitraščio "Die Furche" redakcijoje ir dabar galiu dirbti kaip laisvas vertėjas, autorius, kritikas. Redakcijoje jokiu būdu negalėčiau imtis romano. Tam atostogų neduoda.

- Ar vertėte tik lietuvių literatūros kūrinius?

- Taip. Galėčiau versti iš anglų kalbos, truputį skaitau vengriškai. Tačiau jei nespėju išversti visų norimų lietuviškų kūrinių, kam man tos kitos kalbos?

- Kur dabar gyvenate?

- Su žmona ir dvejų metukų dukrele Žvėryne nuomojame nedidelį, jaukų butuką. Vaikštome kartu į Vingio parką, miestą. Tačiau dirbu VU bibliotekoje, nes namie nelabai galėčiau. Iš Vienos nepajėgiau atsivežti visų savo žodynų, o čia juos duoda.

- Ko palinkėtumėte lietuvių literatūrai?

- Kad vienas autorius ar autorė taptų vokiškai kalbančių šalių literatūros žvaigžde. Tada ir kitiems būtų lengviau sekti iš paskos.
____________________________

C.Hellis gimė 1956 m. Zalcburge. Studijavo germanistiką ir katalikiškąją teologiją. Nuo 1993 m. gyvena Vienoje. 1984-1986 m. VU dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. 1990-1992 m. Zalcburgo universitete dėstė lietuvių kalbą. 2002-2008 m. austriško savaitraščio "Die Furche" kultūros skyriaus vedėjas. 2006-2007 m. dėstė lietuvių literatūrą Vienos universitete, 2009 m. - Klagenfurto universitete.
2009 m. C.Hellis parašė ne tik knygą apie Vilniaus miestą ("Der eiserne Wolf im barocken Labyrinth. Erwachendes Vilnius"), bet ir sudarė dvi antologijas, kuriose yra nemažai jo paties verstų tekstų: "Litauen lesen" ir "Europa erlesen: Vilnius".
C.Hellis 2004 m. apdovanotas LR ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi.

 

Nariams

Naujienlaiškis