Vertėjas, sužavėjęs britų lordus

Audrius Musteikis

Publikuota: Lietuvos žinios 2010-08-18

Netrukus leidykla "Tyto alba" dar kartą išleis vieno populiariausių pasaulyje fantastinės literatūros rašytojų Ray Bradbury (sekmadienį jam sukanka devyniasdešimt) visai nefantastinį romaną "Pienių vynas" ir po penkių dešimtmečių parašytą jo tęsinį "Sudie, vasara".
 

Abiejų kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą Gražvydas Kirvaitis prisiminė savo bendravimą su šiuo amerikiečių autoriumi.

R.Bradbury irgi valgo.

Viskas prasidėjo nuo "Marso kronikų", lietuviškai pasirodžiusių 1967 metais. Tuometis "Vagos" leidyklos verstinės redakcijos vedėjas Vytautas Martišius pasiūlė jaunam vertėjui G.Kirvaičiui imtis šio R.Bradbury novelių rinkinio. "Tai buvo laimė ir garbė, - prisimena vertėjas, - ypač turint omenyje, kad tais laikais Maskvos nustatyta metinė iš anglų kalbos verstų knygų kvota neviršydavo penkių. R.Bradbury iš karto patraukė savo romantine pasaulėjauta, lyrine nuotaika ir nuostata paversti paprastus dalykus stebuklingais, o stebuklingus - paprastais. Mielai ėmiausi darbo, bet netrukus susidūriau su netikėtomis metaforomis, niekada negirdėtais palyginimais ir tapybiškais žodžiais. Dirsčiojau į rusišką vertimą, tačiau jis man kėlė įtarimų dėl įvairių netikslumų. Nutariau parašyti autoriui. Tikslaus adreso nežinojau, ant voko užrašiau "Kalifornija, ponui Ray Bradbury" - panašiai kaip "Į kaimą seneliui". Pasitikėjau Amerikos paštininkų kompetencija. Ir laiškas nuėjo. Tiesa, klaidžiojo apie pusantro mėnesio, bet tikriausiai todėl, kad jį ilgai tyrinėjo sovietiniai cenzoriai."

R.Bradbury atrašė iškart ir labai maloniai. Atsakė į klausimus ir leido pateikti jų daugiau. Antrame laiške išsamiai paaiškinęs vertėjui rūpimas vietas, užsiminė apie autorių teises, kurių sovietinės leidyklos įžūliai nepaisė.

"Taip, kiūtodami už geležinės uždangos, nebaudžiami vogėme
užsienio rašytojų kūrybą", - prisimena G.Kirvaitis. R.Bradbury su jam būdingu humoru laišką užbaigė taip:
"Tikiuosi, kad jūs savo leidykloje daugiau sužinosite apie sutartis... Pasakykite jiems, kad aš, būdamas iš kūno ir kraujo, niekuo nesiskiriu nuo kitų pasaulio rašytojų. Yra nemažai mėnesių metuose, kai reikia valgyti, kad išliktum gyvas. Aš nevažinėju mašina, vaikštau pėsčias. Tačiau, patikėkite, aš valgau, ir man reikia drabužių kūnui pridengti (...). Norėdamas tapti rašytoju, daugel metų badmiriavau, tad argi dabar, norėdamas juo likti, turiu vėl badmiriauti? Žinoma, užuot metęs rašyti, badaučiau vėl... bet nėra reikalo. Rusų leidėjai galėtų nepasibranginti ir nupirkti man ryškiaspalvę sportinę striukę su juokinga skrybėle, porą batų ir gal dar ledų ant pagaliuko - pačiulpti karštą dieną..."

Įžvalgioji fantastika

Amerikiečių rašytojo pageidavimas įbaugino "Vagos" vadovus. Išsigandę galimų Maskvos sankcijų, jie uždraudė vertėjui toliau susirašinėti su autoriumi, nors jo konsultacijos veikiausiai būtų pravertusios skverbiantis į poetiškąjį "Pienių vyno" pasaulį.

"Ir dabar, verčiant "Sudie, vasara", vietomis teko pavargti aiškinantis realijas. Pavyzdžiui, net patys amerikiečiai negalėjo pasakyti, koks saldumynas vadinamas birželio sviestu. Keli iš jų spėjo, kad čia R.Bradbury poetinė laisvė. O reikia išversti, kad būtų ir skaitytojui aišku, ir tikslu".

G.Kirvaitis yra išvertęs ne vieną mokslinės fantastikos kūrinį:
Arthuro C. Clarke'o "2001 metų kosminę odisėją", H.G.Wellso "Laiko mašiną" ir "Daktaro Moro salą", Cliffordo D.Simako "Miestą".
A.C.Clarke'ui jis taip pat rašė laišką, kai "Šviesa" ketino pakartotinai išleisti "2001 metų kosminę odisėją", šįkart kaip dvikalbį mokomąjį leidinį. "Dabar jau reikėjo prašyti autoriaus leidimo. Parašiau jam į Šri Lanką. Daugelį metų rašytojas gyveno ten, kur, jo manymu, jam klimatas tinkamiausias - A.C.Clarke'as nepaprastai tausojo sveikatą, nes norėjo išgyventi kuo ilgiau. Paskutiniaisiais gyvenimo metais netgi nieko nerašydavo, tik diktuodavo, mat rašymas atima energiją. O man atrašė, prie standartinio spausdinto atsakymo padarė prierašą ranka. Tačiau "Šviesos" planai pasikeitė. "2001 metų kosminę odisėją" perleido "Tyto alba". Pataisiau kai kuriuos kompiuterijos terminus. Nuostabu, kad daugelį mokslo ir technikos idėjų rašytojas labai įžvalgiai nuspėjo. Šis jo kūrinys nė kiek nepasenęs. Mokslininkų į kosmosą siunčiami aparatai ir zondai tik dabar atskleidžia naujų žinių apie visatos sandarą, o A.C.Clarke'o kūryboje daug kas jau buvo nuspėta."

Fantastika ne vieno vertintojo laikoma žemesne literatūros rūšimi. "Kūrinys kūriniui, autorius autoriui nelygu, - tvirtina G.Kirvaitis. - R.Bradbury, A.C.Clarke'o ar lenkų rašytojo Stanislawo Lemo kūryba - iš tiesų aukštos prabos literatūra. R.Bradbury labiau rūpi bendros žmonijos problemos nei fantastiniai dalykai. Yra autorių, kurių ir aš nemėgstu, nes jie technikai, smulkiai aprašinėja aparatus, jų veikimo principą. Pavyzdžiui, Isaacas Asimovas. Kiti rašytojai tiesiog mažesnio talento. Viename interviu R.Bradbury yra pasakęs: "Terminas "mokslinė fantastika" vis dėlto yra nepakankamai platus. Juk mes visi vienaip ar kitaip užsiimame moksline fantastika. Jeigu prieš keturiasdešimt metų aš būčiau aprašęs tuos sunkumus, kuriuos dabar patiriame mieste norėdami pastatyti automobilį, žmonės būtų sakę: "Juk tai juokinga! Šitaip niekada nebus!" Yra daug prastų visokių žanrų knygų. Gaila, kad leidyklos nesikonsultuoja su kritikais ir kartais leidžia madingas, bet abejotinos vertės knygeles. Ką gi, komercija..."

Lordo kvietimas

Dar įspūdingiau nei su R.Bradbury G.Kirvaitis bendravo su lordu Charlesu Percy Snow. Neakivaizdinė pažintis su šiuo žymiu XX amžiaus anglų rašytoju prasidėjo dar studijų metais, rašant diplominį darbą. 1977-aisiais tuometiniame Leningrado universitete G.Kirvaitis apgynė daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjo C.P.Snow romanų ciklą "Svetimi ir broliai". Rašytojas pakvietė lietuvį mokslininką apsilankyti Didžiojoje Britanijoje, drauge išsiaiškinti kai kuriuos rūpimus klausimus, pakvėpuoti Anglijos koledžų atmosfera. Jei ne jo atkaklumas ir titulas, sovietiniai valdininkai G.Kirvaičio veikiausiai nebūtų išleidę, nes ilgai delsė, svarstė.

Po viešnagės britų rašytojas atsiuntė laišką: "Jūs čia padarėte didžiulį įspūdį. Iš tikrųjų neprisimenu nė vieno rytų europiečio, kuris būtų palikęs tokį įspūdį nuo tada, kai septintojo dešimtmečio pradžioje kaip jaunas kino žvaigždė čia pasirodė Jevtušenka. Žmonės, su kuriais jūs susitikote Lordų rūmuose, man kalbėjo apie jus keletą kartų jums išvažiavus. Tai išties labai neįprasta."

O perskaitęs G.Kirvaičio disertaciją (C.P.Snow rusiškai skaitė su žodynu), rašytojas nusiuntė Leningrado universiteto mokslo tarybai atsiliepimą: "Man teko
skaityti daugybę disertacijų apie savo kūrybą, parašytų įvairiose pasaulio šalyse. Viena ar dvi iš jų mane suglumino, daugelis buvo neblogos, o viena ar dvi, be abejo, geros (...). Mano nuomone, Kirvaičio disertacija yra geriausia iš visų. Turiu galvoje tai, kad jis supranta mano kūrybą taip, kaip aš pats norėčiau būti suprastas, o tokia laimė rašytojui retai kada pasitaiko."

Be "subinių" ir "šiknų"

G.Kirvaičio bibliografijoje - toli gražu ne vien mokslinės fantastikos vertimai. Tai ir vienu geriausių XX amžiaus romanų laikomas Aldouso Huxley "Puikus naujas pasaulis", Michaelo Cunninghamo romanas apie Virginią Woolf "Tos valandos", Jameso Fenimore Cooperio "Šnipas", Anthony Burgesso "Šekspyras", Rockwello Kento "Tyrai", įvairios knygos vaikams. "Nepaprastai sunku buvo versti anglų ir amerikiečių pasakas. Kruopščiai išstudijavau Juozo Balčikonio, Dominyko Urbo ir kitų mūsų vertimo metrų pasakų vertimus", - prisimena G.Kirvaitis.

"Nelabai "padori" knyga - pernai lietuviškai išėjęs Terry Southerno ir Masono Hoffenbergo satyrinis erotinis romanas "Pupytė Kendi". Čia žargoną stengiausi perteikti taip, kad nebūtų vulgaru. Daugelis žodžių, kuriuos mūsiškiai verčia labai drastiškai, angliškuose tekstuose toli gražu neskamba taip vulgariai. Tarkim, "asshole" verčiamas kone anatomiškai - "šiknaskylė", nors anglų kalboje tokio drastiško įspūdžio šis žodis nedaro... "Damn" yra beveik kaip artikelis, o verčiama visokiais prakeiksmais. Jauni vertėjai ypač mėgsta vulgarinti, kone rungtyniauja, kuris suras nepadoresnį, labiau šokiruojantį žodį. Lietuvių kalboje tai visai kitas registras. Na, o aš čia bandžiau apsieiti be "subinių" ir "šiknų".

"Kiekvienas vertėjas turi puikiai mokėti kalbą, iš kurios verčia, - kartoja vieną iš vertimo postulatų G.Kirvaitis. - Tada jis suvoks visus niuansus ir priims tinkamą sprendimą, ar ieškoti kokio nors egzotiško žodžio, ar galima išsiversti su paprastesniu. Kai vertėjas nelabai supranta retesnio žodžio ar posakio niuansų, kuria kažką savo, kas ne visai atitinka originalą. Svarbu ne tik tiksliai perteikti atskirus vertimo vienetus, bet ir jausti autoriaus stilių. Štai vieną H.G.Wellso apysakos "Daktaro Moro sala" sakinį išverčiau taip: "Aš susijausminau ir ėmiau reikšti jam savo dėkingumą." Vienas kolega padarė pastabą ir siūlė konstrukciją "reikšti dėkingumą" keisti paprastu veiksmažodžiu "dėkoti". Suprantama, tai ir lengvesnis, ir trumpesnis žodis, bet ar adekvačiai perteikiamas originalas? H.G.Wellsas vietoj trumpo veiksmažodžio "thank" vartoja gana griozdišką ir labai afektuotai skambančią konstrukciją. Visiškai sąmoningai, kadangi mėgdžioja kiek pompastišką praeities kelionių aprašymų stilių."

Sušukuoti visus autorius

"Mano svarbiausios parankinės knygos - dvidešimt "Lietuvių kalbos žodyno" (LKŽ) tomų, trijų tomų Nijolės Sližienės "Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas", Jono Paulausko "Sisteminis lietuvių kalbos žodynas", Antano Lyberio "Sinonimų žodynas", Jono Šukio "Linksniai ir prielinksniai", "Lietuvių kalbos komisijos nutarimai". Labai naudingi Prano Kniūkštos "Kanceliarinės kalbos patarimai". Ginčydamasis su redaktoriais dažnai išrašau jiems citatas iš LKŽ."

"Redaktorių yra įvairių. Puiki buvo "Vagos" redaktorė Romualda Zagorskienė, turėjo nepaprastą kalbos pojūtį. O dabartiniai kartais pernelyg stengiasi sušukuoti vertimą, kad būtų gražiau, nei parašyta paties autoriaus. Juk ne visada ir autoriaus viskas yra sklandu, šis tas ir griozdiška, gal ne visai tikslu, bet jie vis tiek nori pagerinti, pagražinti. Kaip Aleksys Churginas Shakespeare'o sonetus. Jo versti sonetai liejasi lygiai, be jokio užsikirtimo, labai gražiai surimuoti. O iš tikrųjų jie gana šiurkščios faktūros ir toli gražu ne visur taip sklandžiai rimuojasi. Žinoma, A.Churginas nemažai nusipelnė versdamas užsienio klasikus, lengva dabar kritikuoti, kai yra tiek žodynų ir visokios literatūros."

"Nesutinku su tais, kurie dejuoja, kad lietuvių kalba žūsta, menksta, spaudžiama anglų ir kitų kalbų. Mano manymu, dabar ji visai gerai prižiūrima. Per 20 metų išleista daugiau žodynų ir lietuvių kalbos kultūrai svarbių leidinių nei per visą sovietmetį, taigi neverta skųstis."

Amerikanistika

Ant stalo - visa krūva G.Kirvaičio negrožinės literatūros vertimų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis laimėjo JAV informacijos agentūros surengtą konkursą versti Lietuvai naudingas informacines knygas. Išėjo "JAV ekonomikos apybraiža", "Amerikiečių literatūros apybraiža" (čia vertėjas rado klaidų, rašė apie jas leidėjams, aiškinosi), "JAV valdžios sandara", "JAV istorijos apybraiža" (pirmoji tokia lietuvių kalba), leidiniai apie rinkos ekonomiką, įstatymų ir teisės normų kūrimą, teismus, aukštojo mokslo valdymą, aplinkosaugą, pilietinę gynybą ir kt. Išskirtiniu galima vadinti "Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos" vertimą (senovinis stilius, specifiniai posakiai).

Drauge su Angele Šurnaite G.Kirvaitis yra išleidęs anglų ir amerikiečių literatūros vadovėlių mokykloms su sustiprintu anglų kalbos dėstymu. "Didžiulė klaida buvo panaikinti sustiprinto kai kurių dalykų mokymo sistemą, - įsitikinęs G.Kirvaitis. - Dabar kai ką bandoma atkurti, bet sekasi sunkiai. Man teko dirbti sostinės S.Nėries vidurinėje mokykloje ir padėti tą sistemą kurti. Buvome pradėję angliškai dėstyti geografiją, planavome mokyti anglų kalba istoriją ir matematiką."

Beveik 35 metus G.Kirvaitis vadovauja Lietuvos mokslų akademijos Užsienio kalbų centrui. Spėja visur, nes įprato laiką taupyti ir branginti (tarp kitko, prisipažįsta, kad niekada nesėdėdavo kavinėse). "Teko mokyti garsius mokslininkus. Nuo nulio mokytis anglų kalbą pradėjo Vytautas Statulevičius. Stropiai dirbdamas per dešimt metų išmoko taip, kad angliškai skaitė pranešimus užsienyje. Centre mokslinės specialybės kalbos kursą praėjo ir užsienio kalbos doktorantūros egzaminą išlaikė beveik keturi tūkstančiai Lietuvos mokslininkų."

Atsargieji anglai

Po tragiškųjų 1991 metų sausio įvykių Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasiūlė G.Kirvaičiui vykti į Londoną ir ten įkurti Lietuvos informacijos centrą. "Važinėjau po Angliją, skaičiau paskaitas apie padėtį Lietuvoje, kalbėjau per televiziją, - prisimena pašnekovas. - Dar nebuvo aišku, kurlink viskas Lietuvoje pakryps, todėl kartais pagalvodavau, kad sugrįšiu tiesiai į Sibirą... Žodžiu, tas pusmetis buvo labai darbingas. Į Vilnių grįžau dėl šeimos reikalų: augo trys vaikai, juos reikėjo leisti į mokslus. Beje, paskui pasikeitė valdžia, ir socialdemokratai pasiuntė savus žmones. Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga mane ragino būti ambasadoriumi Londone, bet čia jau, žinoma, ne mano kompetencija. Reikia pasakyti, kad anglai tada buvo labai atsargūs. Kelis kartus lankiausi tenykštėje Užsienio reikalų ministerijoje ir parlamente, kur vyravo toks požiūris: tegu Baltijos valstybės "nekelia bangų", antraip sužlugdys visą M.Gorbačiovo įdirbį."

Šiuo metu G.Kirvaitis verčia knygų apie Tarzaną autoriaus Edgaro Rice Burroughso "Marso princesę". Tačiau neslepia, kad mieliau imtųsi kitko. Tarkim, to paties A.Huxley apsakymų. "Yra daug puikių knygų, o išleidžiama begalė šlamšto, - sako jis. - Gundžiau vieną leidyklą įspūdingu Johno Updike'o romanu "Teroristas". Nenori. Siūliau pakartotinai išleisti "Šnipą" - labai graži romantiška knyga. Leidėjai klausia, ar nebūtų galima į pavadinimą kaip nors įterpti žodį "meilė". Sakiau, gink Dieve, čia amerikiečių literatūros klasika, kaip mes galim savo nuožiūra kaitalioti pavadinimą?! Pasirodo, gerų knygų niekas nebeskaito. Kaip fantastinį dalyką prisimenu, kokiu tiražu buvo išleistos anglų pasakos "Stebuklingas ragas". 90 tūkstančių egzempliorių išgraibstyti iškart. Po poros metų išleistas papildomas 30 tūkstančių tiražas. Ir jo tučtuojau nebeliko. Dabar padėtis tokia: versti tikrai yra ką ir labai norėtųsi, bet, deja, jaunimas atpranta skaityti. Tai liūdina. Ką žmogus sužino gero ir šviesaus, daugiausia iš talentingai parašytų knygų."
____________________

Gražvydas Kirvaitis gimė 1939 metų gegužės 31 dieną Rumokuose (Vilkaviškio r.). Literatūros tyrinėtojas, pedagogas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos narys. 1962 metais baigė Vilniaus universitetą, 1977 metais Leningrado universiteto aspirantūrą. Humanitarinių mokslų daktaras, docentas. Nuo 1968 metų dirba Lietuvos mokslų akademijos Užsienio kalbų centre, nuo 1976 metų - vedėjas. 1991 metais - Lietuvos informacijos centro Londone vadovas.

Nariams

Naujienlaiškis