Titulinis
 
 

 
Spausdinti

IRENA POTAŠENKO

Stukačius, Stalinas ir Tarptautinis vertėjų kongresas Maskvoje

Publikuota: Šiaurės Atėnai 2010-10-16

 

Maskvos grindinys nelygus. Vos nusileidus orlaiviui Vnukovo oro uoste, parpuoliau ant kelių ir net kakta paliečiau asfaltą, kaip darydavo Jo Šventenybė popiežius, – o dėl to kalta tik gruoblėta oro uosto danga, niekas daugiau. Atskridau į Maskvą dalyvauti Tarptautiniame vertėjų kongrese, kurį organizavo Rusijos valstybinė M. Rudomino užsienio literatūros biblioteka ir kūrybinė sąjunga „Mastera literaturnogo perevoda“. Kongreso rėmėjai – Federalinė spaudos ir masinės komunikacijos priemonių agentūra bei Rusijos Federacijos kultūros ministerija. Skamba taip rimtai, net šiurpu...

Oro uoste pasitinka vairuotojas. Stambus žilstelėjęs vyras. Truputį šlubčioja kaire koja. Maždaug 30 km atstumą iki viešbučio „Kosmos“ važiuojame beveik 3 valandas. Apie pusvalandį girdžiu, kaip už mūsų šaižiai ir gailiai kaukia transporto srautą bandančio pralenkti greitosios medicinos pagalbos automobilio sirena. Automobilių grūstys maskviečiams – toks įprastas dalykas, kad apie tai jie net anekdotų nepasakoja.

Užtat vairuotojui maga paporinti apie save, kaip tarnavo KGB ir dalyvavo operacijose trijose mažose Afrikos valstybėse. Užtekdavę 7–8 gerai parengtų asmenų grupės valstybės perversmui įvykdyti... Išgyvenęs gilią vidinę krizę 1990-aisiais, kai jis ir kiti minėtos srities specialistai pasijuto išmesti į gatvę tikrąja šių žodžių prasme...

 

Viešbutis „Kosmos“. Apsaugininkas su juodu kostiumu ir racija rankoj gana griežtai parodo kelią į resepšną. Koordinatorė primena nepamiršti beidžo, kai vyksiu į banketą, maršrutu viešbutis–Puškino muziejus organizuotas transferas, o po diskusijos kongreso dalyviai bus kviečiami į kofebreiką... Ne kitaip. Beje, visa kursyvu išryškinta leksika gausiai vartojama ne tik šnekamojoje, bet ir rašto kalboje - viešbučio taisyklėse, oficialioje kongreso programoje juodu ant balto: ресепшн, бейдж, трансфер, кофе-брейк...

Puškino muziejus. Baltos staltiesės. Sviridovo „Metel“, Tiutčevo „Groza“, Feto „Šopot, liogkoje dychanje, treli solovja“, – eilėraštis įdomus tuo, kad jame nėra nė vieno veiksmažodžio... Veiksmo iš tikrųjų nedaug. Užtat pakankamai laiko susipažinti su kolegomis iš kitų šalių... Ceremoningai nusilenkęs, kolega iš Vietnamo prašo perduoti poeto Eduardo Mieželaičio šeimai poemos „Žmogus“ vertimą. „Nuoširdžiausi linkėjimai Latvijai“. – baigia pokalbį. Žodį Latvija (Latvia) matau ir man įteiktoje knygoje, Thai Ba Tano vertimo anotacijoje... Jau 20 metų Ispanijoje gyvenančios vertėjos atmintyje iškyla balti lietuviški cepelinai, močiutės namelis ant Ratnyčėlės kranto Druskininkuose... Oliveris iš Anglijos skanduoja susidarytą geriausių XX a. pabaigos–XXI a. pradžios rusų rašytojų sąrašą. Pasak jo, būtent šie rašytojai ateityje bus laikomi klasikais. Jis rašo vadovėlį apie šiuolaikinę rusų literatūrą, o po mėnesio jam turėtų gimti sūnus, su kuriuo jiedu su žmona dabar labai daug bendrauja kiekvienas savo kalba: anglų ir lenkų.

Rugsėjo trečiosios rytas. Paškovo rūmai. Vienas iš XVIII a. pabaigos architektūros šedevrų. Baltutėlė salė, tviskantys sietynai. Už lango kitoje gatvės pusėje raudonuoja dantyti Kremliaus mūrai. Sveikinimo kalbą Kongreso atidarymo proga taria Rusijos Federacijos kultūros ministras ir kiti svarbūs asmenys. Fondo „Russkij mir“ vykdomojo direktoriaus pavaduotoja Tatjana Bokova dalijasi prisiminimais, kaip glėbiais nešdavo skaityti knygas tėveliui – pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui. Maskvietė kolegė atkreipia dėmesį, kad salėje – net keturių Rusijos televizijos kanalų atstovai. Pasak jos, tai rodo, kad Rusijos valdžia vertina kongresą kaip iš tikrųjų reikšmingą renginį.

Kavos pertraukėlė. Stovėdami paskubomis užkandžiaujame ir bendraujame bendraujame bendraujame. Virš stalų plasta vizitinės kortelės. Grįžtelėjusi eilėje prie salotų baro pamatau mūsų šalies kultūros atašė Juozą Budraitį su lėkšte rankoje.

Baltos staltiesės kažkaip nemaloniai greitai sumarguoja dėmėmis. Prie lango, dantytos Kremliaus sienos fone, padavėjas baltutėlyčiais marškinėliais aiškina vertėjai iš Prancūzijos, kad rytoj Maskvoje bus švenčiama Miesto diena: „...Raudonojoje aikštėje vaikščios rusai, lokius apsikabinę.“

Svarstome, kaip padidinti vertėjo specialybės prestižą... Deja, atrodo, kad nei Vakarų, nei Rytų šalyse iš vertimų niekas nepragyvena. Dauguma vertėjų iš rusų kalbos dėsto aukštosiose mokyklose, kalbų kursuose, dirba žurnalistais, žurnalų redaktoriais ir pan. Kalbama apie pirmojo Rusijoje Vertimo instituto kūrimo perspektyvas. Apie diegimą informacinės bazės, kurioje būtų renkami duomenys apie profesionalius grožinės literatūros vertėjus ir leidyklas, suinteresuotas versti ir propaguoti rusų literatūrą. Svarstomos galimybės sukurti žymiausių šiuolaikinių rusų rašytojų, kurių kūriniai anksčiau nebuvo versti į užsienio kalbas, katalogą. Nemaža dėmesio skiriama pradedančiųjų grožinės literatūros vertėjųrengimo problemoms. Tarp kongreso dalyvių vis šmėsteli žymiausių šiuolaikinių rusų rašytojų: Liudmilos Ulickajos, Vladimiro Makanino, Dmitrijaus Gluchovskio ir kt. - veidai. Juozas Budraitis – tarp organizatorių pirmoje eilėje.

Kongreso dalyviai – daugiau kaip 150 grožinės literatūros vertėjų iš 25 pasaulio šalių. Išklausyta per 30 pranešimų. Viena pagrindinių temų: kaip kinta požiūris į rusų literatūrą, kokią vietą įvairių šalių knygų rinkose užima vertimai iš rusų kalbos, palyginti su vertimais iš kitų pasaulio kalbų.

 Rusų žurnalistus itin domina, kaip per pastarąjį laikotarpį pasikeitė rusų kalbos ir literatūros padėtis Baltijos šalyse. Vertėja iš Estijos, žurnalo vaikams „Täheke“ redaktorė Ilona Martson aptaria tai pranešime. Pasirodo, Estijoje, kurioje šiandien, apytikriais duomenimis, yra apie 1 milijonas 340 tūkstančių gyventojų, iš kurių 29 % – rusakalbiai, praėjusiais 2009 metais išleista 4500 pavadinimų knygų (palyginkime: 3 milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje per tą patį laikotarpį – 3972). Tai sudaro apytikriai 5,6 knygos vienam gyventojui (tuo tarpu vienam Lietuvos gyventojui per tą patį laikotarpį išleista po 1,8 knygos). Iš išleistų 4500 pavadinimų knygų 1500, t. y. trečdalis, verstinės. Panašus originaliosios ir verstinės literatūros santykis ir Lietuvoje. Estijoje daugiausia verčiama iš anglų – 1051, vokiečių – 99 (net 10 kartų mažiau!) ir rusų kalbų (74). Lietuvoje skaičiai labai panašūs: net 60 % vertimų iš anglų, 10 % - iš vokiečių, toliau mažėjančia tvarka – iš rusų, prancūzų, lenkų kalbų. Tačiau verstinių rusų literatūros kūrinių leidyba Lietuvoje mažėja, o Estijoje per pastaruosius 10 metų vertimų iš rusų kalbos pagausėjo net 2 kartus (nuo 36 iki 74). Pranešėja Ilona Martson išreiškė viltį, kad kultūrą remiančios Rusijos organizacijos ir fondai pagaliau atras lėšų vertimams iš rusų kalbos remti, nes kitos šalys tokiu būdu aktyviai skatina savo kultūros ir literatūros sklaidą užsienyje.

Beje, galima pasidžiaugti, kad kongreso rezoliucijoje buvo numatyta remti rusų literatūros vertimus į užsienio kalbas.

Kavos pertraukėlė. Eilėje prie tualeto kolegė iš Rusijos šnypščia, kad tarp kongreso dalyvių per daug vertėjų iš Kinijos: „Jie ir taip jau visur mus stelbia. Tikriausia kinų hegemonija...“

Antroje dalyje didžiausio susidomėjimo sulaukia vertėjo iš Kinijos Dawei Tiano svarstymai apie tai, kaip sunku perteikti žodį stukačius kinų kalba. Pasirodo, kinai niekada neturėję panašaus stilistiškai neigiamai konotuoto žodžio, nes pranešti valdžiai apie pastarosios nuostatų neatitinkančią kieno nors veiklą, žodžius ar elgesį Kinijoje per amžius nebuvo laikoma negarbe. Kinai netgi neturi žodžio „kitas“ reikšme „kitoks, kitoniškas“ atitikmens. Mentalitetų skirtumai, suprantama...

Beje, tas vertėjas iš Kinijos mikliai išsisuko: prisiminęs, kad merginas, kurios viešbučiuose naktimis ieško klientų belsdamosi į kambarių duris, vadina „merginomis tuk tuk“, jis pagal analogiją sukūrė junginį: „draugas tuk tuk“. Salėje pagyvėjimas. Visiems siūloma pabandyti išversti žodį stukačius į savo kalbą.

Vienas įdomiausių pranešimų – Mitsuyoshi Numano iš Tokijo universiteto. Remdamasis rusų formalisto Boriso Eichenbaumo straipsniu „Kaip padaryta Gogolio „Milinė“ (1918), jis svarstė, kas svarbiau: ištikimybė originalui ar tai, kad vertimas būtų kuo prieinamesnis adresatui, t. y. šiuolaikiniam skaitytojui. Pasak Numano, Japonijoje vis labiau linkstama orientuotis į vertimo adresatą, todėl įsigalėjo praktika kas 15–20 metų perversti pasaulio klasiką.

Beveik visą laiką tik tarpusavyje bendravę jauni kinų vertėjai atrodė tarsi sąmokslininkai. Susidarė įspūdis, kad jiems reikėjo nemaža drąsos kalbėti apie tai, kaip pasikeitė požiūris į rusų literatūrą šių dienų Kinijoje, kai rusų literatūra iš „sukilusių vergų ginklo“, „gyvenimo mokytojos“ tapo nebe ideologinės, o estetinės veiklos objektu. Pasikeitė rusų literatūros vaidmuo ir funkcijos: dabar rusų rašytojai traktuojami ne kaip „pakeleiviai“, o kaip turistai, pasyvūs kitos kultūros subjektai. Kalta pranešėjo Wenfei Liu veido išraiška ir tai, kaip į jį reagavo prezidiume sėdėjęs 15–20 metų vyresnis kolega, sukėlė įtarimų, kad, galimas daiktas, tokios mintys dar vertinamos kaip revoliucingos pačioje Kinijoje...

Tikrų rusų literatūros vertintojų ir gerbėjų Kinijoje pakanka: leidžiamas žurnalas „Russkaja literatura i iskusstvo“, kinai įkūrė rusų literatūros mėgėjų asociaciją ir t. t. Tačiau pastaruoju laikotarpiu Kinijoje daugiausia verčiama iš anglų kalbos. Be kita ko, ten visiškai normalu turėti iki 30 vieno kūrinio vertimų. Kinai daugiausiai domisi tokių rusų autorių kaip: Vladimiras Poliakovas, Tatjana Tolstaja, Dina Rubina, Vladimiras Sorokinas, Viktoras Pelevinas, Irina Denežkina ir kt. - kūryba. Nemenką skaitytojų auditoriją sutraukia ir masinė literatūra: Aleksandros Marininos (kuri šiandien Lietuvoje, regis, yra skaitomiausia rusų autorė?!), Sergejaus Lukjanenkos ir kt. kūriniai.

Kinai didžiuojasi, kad rusų literatūrą verčia tik labai kvalifikuoti vertėjai: žymūs kinų rašytojai, Mokslų akademijos nariai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, specialistai, dirbantys rusų ir kinų literatūrų lyginamųjų studijų srityje.

Trečioji kongreso diena – vos keli šimtai metrų nuo viešbučio „Kosmos“ esančioje buvusioje Liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Prie metro stoties desantininkai pūpsančiomis krūtinėmis stabdo kaukazietiškos išvaizdos asmenis, tikrina dokumentus...

Kristiana iš Vokietijos, Milošas iš Vengrijos ir aš žingsniuojame prie 75-ojo paviljono, kuriame vyksta Knygų mugė. Maršrutą mums apibūdino kaip „keli šimtai žingsnių iki Lenino ir į dešinę“... Už Lenino – centrinis paviljonas, virš kurio auksu tviska užrašas: Sojuz Sovetskich Socialističeskich Respublik ir puikuojasi visų buvusių sovietinių respublikų herbai. Sukame į dešinę – ten gigantiška smėlio skulptūra: pirmame plane Stalinas, Rooseveltas ir Churchillis. Kažkodėl supykina. Tačiau Kristiana iš Vokietijos ir Milošas iš Vengrijos jaučiasi gerai. Pasak Kristianos, Maskva – tai tiesiog chaosas ir tiek. Ir dar priduria, kad linksmas ir mielas chaosas. Tikrai taip: už kelių žingsnių nuo Stalino, Roosevelto ir Churchillio kyšo milžiniškas plakatas: „Nuolaidos! Iki 35 proc. pigiau!“

Ši diena skirta poezijos vertimams. Grigorijus Kružkovas iš Rusijos kalba apie tai, kad kultūros demokratizavimas neigiamai veikia tradicijas. Internetas, pasak Kružkovo, – tai masių sukilimas tikrąja šių žodžių prasme. Vertėjas svarsto, kad pasirenkant poetinių tekstų vertimo strategiją galimi, labai apibendrintai šnekant, du variantai: korporatyvinis – kai paisoma visų konkrečioje srityje nusistovėjusių konvencijų - ir individualusis (kitaip privatusis), pavyzdžiui, kai Petrarcos sonetas išverčiamas dviem ketureiliais ir pan. Michailas Jasnovas pradeda pranešimą teiginiu, kad prozos vertimas – specialybė. Poezijos vertimas – menas, „balanso estetika“, pasak J. Brodskio. Ana Genina iš Rusijos, Britų tarybos atstovė, tvirtina, kad kiekviena karta turi teisę į savo vertimus. Stanley Mitchellas iš Didžiosios Britanijos džiaugiasi, kad versdamas Puškiną pats tapo poetu. Vertėja iš Izraelio kalba apie sunkumus, kylančius dėl to, kad rimas ir metras hebrajų poezijoje, galima sakyti, neegzistuoja. Jie būdingi tik vaikiškoms skaičiuotėms. Kaip tuomet perteikti rusų poezijos, kurios ir šiandien 2/3 yra rimuota, muzikalumą? Apibendrindama diskusiją, garsi literatūros kritikė ir vertėja Marina Borodickaja siūlo ieškoti individualaus kelio į kiekvieną eilėraštį. Tas kelias eina per tikslumo ir laisvumo įtampos lauką.

Maskvos valstybinio universiteto dėstytojai Aleksandra Borisenko ir Viktoras Sonkinas, nuo 1997 m. vedantys grožinės literatūros vertimo seminarą, kalba apie tai, kad recenzuojant vertimus būtina skirti, ar vertėjui trūksta talento, ar jis paprasčiausiai yra beraštis. Raštingumą jie teigia sėkmingai ugdantys savo seminare, o seminaro lankytojų vertimai kasmet išleidžiami atskira antologija. Aleksandros Borisenko ir Viktoro Sonkino teigimu, pradedančiajam grožinės literatūros vertėjui svarbiausia – atrasti „savo“ autorių. Studentai dažniausiai pradeda vertėjų karjerą versdami nesudėtingus kūrinius, neretai – detektyvus... Kiekvienas darbas redaguojamas kolektyviai (grupėmis po 10 žmonių). Vertėjas turi mokėti ne tik redaguoti, bet ir komentuoti tekstą. Viena iš nuostatų – versti literatūrą turėtų brandūs, turtingą gyvenimo patirtį sukaupę žmonės.

Bene informatyviausia ir naudingiausia kongreso dalis – susitikimas su literatūrinių žurnalų („Znamia“, „Novyj mir“, „Neva“, „Družba narodov“ ir kt.) vyriausiaisiais redaktoriais bei viena populiariausių šiuolaikinių rusų literatūros kritikių – Valerija Pustovaja.

Sergejus Čiuprininas, žurnalo „Znamia“ redaktorius, kalba apie didelę literatūrinių žurnalų reikšmę: būtent jie, kaip istoriškai susiklostė Rusijoje, filtruoja rinką, ieško „solistų“.

Andrejus Vasilevskis, žurnalo „Novyj mir“ redaktorius, išreiškia apmaudą, kad visos prestižinės metų literatūros premijos Rusijoje įteikiamos už romanus. Šiais laikais apsakymas – ne prekė! Rusijoje populiari nuomonė, kad Čechovas mūsų dienomis būtų neįmanomas. Visgi žurnalas „Novyj mir“ įsteigė Jurijaus Kazakovo premiją už geriausią metų apsakymą. Žurnalai – tai vienintelė vieta, kur šiais laikais gali išlikti šis nykstantis žanras. Vienas iš įdomiausių šiuolaikinio apsakymo kūrėjų – Smolenske gyvenantis prozininkas Olegas Jermakovas. Šio rašytojo kūryba galėtų sudominti ir Lietuvos skaitytojus. Ypač tai pasakytina apie jo apsakymų rinktinę „Karo aritmetika“, kurioje pasakojama apie Afganistano karą. Kitas įdomus reiškinys – Aleksandro Karasiovo „Čečėnijos apsakymai“, apibūdinami kaip lakoniškumo viršūnė.

Vėliau – susitikimas su vienu populiariausių Rusijos rašytojų – Dmitrijumi Gluchovskiu, į 30 kalbų išversto romano „Metro“ autoriumi. Rankos kišenėse, juoda odinė striukytė, ant šono sušukuoti plaukai... Kažkuo panašus į Olegą Koševojų iš Aleksandro Fadejevo romano „Jaunoji gvardija“ iliustracijų, kurias teko regėti vaikystėje. Beje, teko matyti nuotraukų, kuriose Gluchovskis pozuoja su Kalašnikovo automatu... Ačiū Dievui, tai ne vienintelis jauno rašytojo, žurnalisto ir poligloto įvaizdis...

Energinga juodaplaukė, žodžius kaip žirnius berianti literatūros kritikė Valerija Pustovaja pranešimą pradeda klausimu: ką vertėtų versti, kaip pristatyti rašytoją, jei pastarojo ir skaitytojų gyvenimo patirtis radikaliai skiriasi? Pelevino ir Sorokino kūryba, pasak kritikės, remiasi senais sovietiniais mitais, kurie jau nebevaidina svarbaus vaidmens. Senais mitais remiasi ir Zacharo Prilepino kūryba, bet gyvenimo pajauta jo kūriniuose, pasak kritikės, modernesnė. Aktualiausia ji laiko Deniso Osokino, Irinos Bogatyriovos, Sergejaus Samsonovo, Leonido Juzefovičiaus kūrybą: ne tik į šių autorių akiratį patenka visa posovietinė erdvė, bet ir svarstoma apie Europos civilizaciją, imperializmas nagrinėjamas kaip psichologinė problema...

Pabaigoje noriu pacituoti vieną rusų leidėją. Jis sakė: „Mes neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti eksportui, be naftos, dujų ir grožinės literatūros.“ Ši autoironiška citata tarsi patvirtina jau anksčiau išsakytą mintį apie chaosą. Ir  vertybinį... Bet su dideliu kūrybos potencialu... Gali būti, kad tai – net savotiškai patrauklus chaosas...



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.