Titulinis
 
 

 
Spausdinti
PAULIUS GARBAČIAUSKAS
 
Šv. Dominyko portretas: sėkmingas vertimo debiutas

 

Bouchet J.-R. ŠV. DOMINYKAS. Iš prancūzų k. vertė Eduardas Klimenka, konsultantė Aušra Grigaravičiūtė, redaktorė Rima Malickaitė. Aidai, 2010.

 

Publikuota: Literatūra ir menas 2010-12-10
  

Mokslo pasaulyje ligi šiol nėra sutariama dėl biografijos, kaip literatūrinio žanro, kilmės, miglotas ir

biografijos santykis su istoriografija. Nepaisant to, bios (gr.) / vita (lot.) žanras dar nuo antikos buvo itin puoselėjamas, mat tų laikų (priešingai negu šiandienos) žmogus mėgo didaktiką – iškilių asmenybių (valdovų, karvedžių, politikų, oratorių) biografijos kurtos ir skaitytos kaip sektini pavyzdžiai, o pãčios aprašomos asmenybės laikytos autoritetais. Pakanka prisiminti veik etaloninius Plutarcho „paralelius gyvenimus“ (antai Demosteno ir Cicerono) ar kone garsiausią žmonijos istorijoje Jėzaus Nazariečio „gyvenimą“, aprašytą Evangelijose, kurios sudaro Naujojo Testamento, taigi – krikščionių tikėjimo, branduolį.

Antikos kultūrai įsiliejant į viduramžius, suklestėjo ir iškilių Bažnyčios veikėjų – šventųjų, kankinių – „gyvenimai“. Be abejo, nuostabos neturėtų kelti tai, kad ne visada tokio pobūdžio biografijoms buvo keliamas griežto tikslumo ar patikimumo reikalavimas, – neretai biografiją rašyti imdavosi mokytoju žavėjęsis to švento vyro mokinys, galbūt nutylėdamas vieną biografinį faktą ar pagražindamas kitą. Ir nors garsioji frazė „Sine ira et studio“ buvo ištarta dar antikoje, ką gi vis dėlto turėtume laikyti istoriniu objektyvumu hagiografijoje, kalbėdami apie ypatingo dvasinio gyvenimo vyrus ir moteris – šventuosius, kurių visas gyvenimas – lyg vienas įstabus slėpinys?

Šį klausimą kelia ir knygelės autorius Jeanas-René Bouchet (1936–1987), dar kartą kontempliuodamas ir iš naujo suaktualindamas vieno iš didžiųjų šventųjų (jei taip galima tarti) – Pamokslininkų ordino (lot. Ordo Praedicatorum, op) įkūrėjo šv. Dominyko – gyvenimą, kurį XIII a. aprašė jo mokinys ir įpėdinis Jordanas iš Saksonijos. Autorius, kuris, beje, pats dėvėjo Dominikonų ordino abitą, pratarmėje atkreipia skaitytojo dėmesį, kad „viduramžių biografijos priklauso literatūros tradicijai, pagal kurią pasakojami dalykai pirmiausia skirti žmogui apibūdinti, ir visai nesvarbu, įmanoma juos istoriškai patvirtinti ar ne“ (p. 12). Kita vertus, akivaizdu, kad šv. Dominyku Bouchet domisi ne tik kaip istorikas, kuriam svarbu užpildyti vieną ar kitą istorinių žinių lakūną, o (galbūt netgi visų pirma) kaip mokinys ir dvasinis sūnus: „Dar paprasčiau, ši knyga yra sūniškos meilės liudijimas“ (p. 12). Regis, tai ir yra pats pirmasis ir pagrindinis įspaudas, sphragis, liudijantis būtent šios konkrečios biografijos kokybę.

Galbūt ne tokia svarbi, bet tikrai neišleistina iš akių ir dar viena aplinkybė: šios knygelės vertėjas Eduardas Klimenka (beje, tai jo pirmasis publikuotas vertimas) ne tik studijavo teologiją Paryžiuje, bet ir itin domėjosi būtent Pamokslininkų ordinu ir jo įkūrėju šv. Dominyku, tad šio darbo greičiausiai ėmėsi ne (arba ne vien) iš reikalo, o vedamas kur kas gilesnių paskatų.

Tariant trumpai ir užbėgant visiems tolesniems pastebėjimams už akių – vertėjo misija įvykdyta. Žinoma, tekstas nelaikytinas grožiniu ir beveik visi meniniam vertimui būdingi sunkumai, pavojai, ledkalniai bei kalnagūbriai nėra aktualūs, tad akis pirmiausia krypsta į dalykinę teksto pusę. Vertėjo puikiai susitvarkyta su teologinėmis sąvokomis, realijomis, vardais ir įvairiais pavadinimais. Daroma aiški skirtis tarp šiuolaikinių vardų, kurie, kaip ir dera akademiniam veikalui, tik gramatinami, ir šventųjų, popiežių bei kitų viduramžiais gyvenusių asmenų vardų, kurie vertime nuosekliai adaptuojami. Išvengta prasto skonio, pasenusių ar paraidinės transkripcijos pasirinkimų (pavyzdžiui, Dominyko motina lietuviškame tekste (p. 13) teisingai pavadinama Joana, o ne Žana, taip pat kartą (p. 123) minima ir Joana Arkietė), o tai –­ nemažas vertimo privalumas turint omenyje, kad originalo kalba – prancūzų – pasižymi itin savita tikrinių vardų tradicija. Pereinant prie visumos, pati geriausia šio teksto savybė ta, kad jis tiesiog nevargina – tarytum muzika, klausoma iš ypač geros kokybės atkūrimo šaltinio – esti sklandus, be jokių išorinių trukdžių, t. y. nenusodrintas, bet ir nenuskurdintas. Štai keli vykusio nepažodiškumo (tiek leksinio, tiek sintaksinio) atvejai:

Les villes reconquises sur les Maures perdent leurs allures de garnison pour devenir des cités ouvertes aux courants commerciaux et spirituels venus d’Europe. „Iš maurų atkovoti miestai pamažu prarado karo stovyklų pavidalą ir atsivėrė iš Europos atėjusioms prekybos ir dvasinių idėjų srovėms“ (p. 14).

(…) c’est du ciel qu’il a reçu sa mission et son charisme; de cela les frères sont très conscients. C’est par les Apôtres eux-mêmes qu’il est envoyé restaurer leur genre de vie. „(…) savo misiją ir charizmą jis gauna iš Dangaus. Broliai tai gerai supranta. Dominykas yra siųstas pačių apaštalų tam, kad atgaivintų apaštališką gyvenimo būdą“ (p. 59).

Que les éléments plus neufs aient mis du temps pour trouver leur place exacte dans l’organisme n’a rien d’étonnant. C’est le rythme même de la vie. „Nėra nieko nuostabaus, kad naujesniems dalykams prireikė šiek tiek laiko, kol jiems buvo surasta tiksli vieta šiame organizme. Tai gyvenimo ritmas“ (p. 109).

Be abejo, iki visiškos tobulybės toli visiems vertėjams – tai pripažintų bet kuris iš jų. Galiausiai vargu ar reikėtų sau kelti tokį reikalavimą, nes niekam nėra paslaptis, kad, pasak prancūzų filosofo Paulio Ricœuro, „originalo nepadvigubins joks kitas originalas“ (Paul Ricœur. „Vertimo iššūkis ir džiaugsmas“ / „Apie vertimą“. – Vilnius: Aidai, 2010, p. 9). Vis dėlto su vertėjo darbu susijusių trūkumų nėra daug ir jie nėra labai svarbūs, t. y. nedarkantys harmoningos visumos. Kita vertus, ne visada paprasta nustatyti, ar tai, ką galime pavadinti teksto trūkumais, derėtų priskirti vertėjo ar redaktoriaus kompetencijai. Kaip neretai nutinka, tiesa turbūt esti kur nors per vidurį: vertėjas neatkreipė dėmesio, o redaktorius praleido.

Taigi keli už akies užkliuvę netolygumai. Pačiu rimčiausiu laikyčiau painiavą tarp dviejų miestų – Bolonės (Prancūzija) ir Bolonijos (Italija). Bėda ta, kad prancūzų kalboje abiem atvejais turime Bologne. Galbūt kitame tekste tai nesukeltų jokių problemų, bet šioje knygoje kalbama apie nuolatines Dominyko keliones pas popiežių, po įvairias Ispanijos ar Prancūzijos vietoves, tad vietovardžių tikslumas tampa svarbus. Jei lietuviškame leidinyje viskas išties būtų savo vietose, skaitytojas neabejotinai rastų vertėjo ar redaktoriaus pastabą kaip tik ten, kur pirmą kartą paminimas vienas ar kitas miestas. Sprendžiant iš lietuviškojo leidimo pratarmės (p. 7, žr. toliau), kalbama vis dėlto apie Bolonijos miestą Italijoje. (Čia verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad knygoje nėra nė vienos rodyklės. Tokio pobūdžio knygoje ji nėra privaloma, bet būtų neabejotinai naudinga: ne tik dėl savo pirminės funkcijos – tiksliai nurodyti, kokioje teksto vietoje galima rasti konkrečius dalykus, bet ir dėl dar vienos neišvengiamos korektūros, kuri perskaitoma rodyklę sudarant.)

Bet grįžkime prie teksto. Emociškai gana jautrioje vietoje, kur charakterizuojamas Dominykas, skaitytojui šypseną gali sukelti neįprastas laikų derinimas arba supainioti tęstinis ir atliktinis aspektai: „Jeigu kuris iš jų, apimtas nerimo, negalėdavo užmigti, jis melsdavosi kartu ir jį paguosdavo. Kitas miegodamas nusiklojo, Dominykas apkamšydavo jį linine antklode“ (p. 105).

Kitur pavartojamas netinkamo registro (šnekamosios kalbos) žodis: „Miestuose kanauninkų kapitulos ir vienuolynai rengė tikrus vargšų balius ir aktyviai susitelkdavo ištikus badui ar epidemijai“ (p. 100).

Kartais neišvengiama elegancijos nesuteikiančių tos pačios šaknies ar net to paties žodžio kartojimų, čia pat paliekant ir gruboką kalbos klaidą: „Kalba eina apie vita apostolica. Šiandien kalbėdami apie „apaštalinį gyvenimą“ kalbame apie tarnystę“ (p. 87). Arba dar ten pat: „Kitomis epochomis ir kitose vietose, pavyzdžiui, IV a. vienuoliams, apaštalinis gyvenimas buvo cenobitų gyvenimas, tai yra bendruomenėn susibūrusių vienuolių gyvenimas.“

Štai visai nereikalingas svetimžodis „fenomenas“, kurį čia puikiai pakeistų lietuviškas „reiškinys“: „Šalia vienuoliškosios mokyklos, vyskupinių ar kanauninkiškųjų kolegijų, XIII  a. radosi ar augo universitetų fenomenas“ (p. 83).

Galiausiai viename sakinyje pavartoti du tos pačios reikšmės žodžiai, nors visiškai pakaktų ir vieno – pirmojo: „Dominykas dalyvavo kryžiaus žygyje, bet jo įnašas buvo kitoks nei kitų dvasininkų, vyskupų ir vienuolių indėlis“ (p. 47).

Tai daugiau ar mažiau visi nelygumai, už kuriuos būtų galima kaltinti vertėją – viso labo keli pavyzdžiai, ištirpstantys kitais atžvilgiais gerai parengtame tekste. Už visus kitus, kurių, deja, yra daugiau negu lauktumei iš tokios estetiškai žavios knygelės, priklauso redaktoriaus ir (arba) korektoriaus kompetencijai. Paprastai tariant, tai redagavimo arba korektūros klaidos, kurių neišvengiama net geriausiose pasaulio leidyklose.

Antai jau pačioje knygos pradžioje skaitome: „Nepraėjus nė metams, įkūrėjas išsiunčia dar visai negausios Tulūzos bendruomės brolius į Paryžių, Romą, Madridą, Boloniją“ (p. 7).

„(…) o miestelyje ant kalvos praleido dešimt savo gyvenimo metų, kurie pasako apie jį ir jo darbą tiek pat daug kaip ir Tulūzos miestas, kuriame jis įsteigė savo pirmąjį konventą“ (p. 43). Vargu ar galime tokiu atveju nusakyti tikslų kiekį, todėl frazė keistina į „taip pat daug“.

Skyriaus pavadinime „Fanžo – Pruilis“ (p. 5, 43), regis, nereikalingi tarpai prieš ir po brūkšnio.

Ir dar: „Tačiau argi Dominykas nemąstė apie jį visomis jėgomis atsiduodamas pamokslavimui?“ (p. 51). Nors formaliai kablelis čia ir nebūtinas (išplėstinė pusdalyvinė aplinkybė), bet jo labai reikėtų dėmenims atskirti, nes antraip turime „bausti negalima pasigailėti“ atvejį.

Nepamirštant, kad tai pirmasis vertėjo darbas, ir nepaisant pasitaikiusių nelygumų, galima tik žavėtis lietuviško teksto sklandumu, kuris aktualus anaiptol ne tik profesionaliems filologams, bet ir visiems skaitytojams, ir prisiminti antikinio traktato „Apie pakylėtumą“ autoriaus cituojamą Demosteną, kuris kalba „apie žmonių gyvenimą apskritai, – kad didžiausia vertybė yra sėkmė, o kita po jos ir nė kiek ne mažesnė – teisinga nuomonė (kas pastarosios neturi, tam visiškai pradingsta ir pirmoji)“ (Ps.-Long. 2, 3; H. Zabulio vertimas). Taigi pasidžiaukime viltimi, kad Lietuvos kultūros padangę galbūt nušvies dar vienas išsilavinęs ir talentingas prancūzų literatūros vertėjas.


LLVS projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia KRF





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.