Titulinis
 
 

 
Spausdinti

 Irena Potašenko

Schopenhaueris tarp trumpulių

Viktor Pelevin. Empire V: Apysaka apie tikrąjį antžmogį. Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis. Kaunas: Jotema, 2009.

Publikuota: Knygų aidai 2010 m. Nr. 2
 

Apie knygos autorių

„Pirmiausia reikėtų susitarti: Viktoras Pelevinas – visiškai reali būtybė, gyvenanti Čertanove“, – tokiais žodžiais apybraižą apie rašytoją pradėjo žinomas Mask­vos žurnalistas Aleksejus Beliakovas. Apie Peleviną iš tikrųjų sklinda daug įvairiausių gandų: radikaliausias jų skelbia, kad rašytojo nėra, o Pelevino pavarde pasirašytas knygas kurpia kompiuteris. Vis dėlto susitarkime: Pelevinas egzistuoja. Ir gyvena tame savo Čertanove (atkreipėte dėmesį į vietovardį?!). Ir jo biografija iš pirmo žvilgsnio visai paprasta: gimė 1962 m. Maskvoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Pamaskvės Dolgoprudnyj mieste. 1979 m. baigė prestižinę mokyklą dėstomąja anglų kalba pačiame Maskvos centre. Toje mokykloje anglų kalbą dėstė bei direktoriaus pavaduotoja dirbo Pelevino motina. Tėvas dėstytojavo Maskvos technikos universiteto Karinėje katedroje. Būsimasis rašytojas baigė Maskvos energetikos institutą, mokėsi aspirantūroje, bet disertacijos negynė, o nunešė dokumentus į Literatūros institutą. Nors iš instituto pašalintas kaip nuo jo „atitrūkęs“, kelerius metus dirbo jo patalpose įsikūrusioje leidykloje Prozos skyriaus redaktoriumi. Leidyklos pavadinimas (ir veiklos kryptis) vis „tamsėjo“: pirmasis pavadinimas Den‘ („Diena“) netrukus buvo pakeistas Voron („Varnas“), dar vėliau – Mif („Mitas“). Leidykla išleido Trečiojo reicho enciklopediją, Simbolių, ženklų, emblemų enciklopediją ir kt. Metus dirbo žurnalo Face to Face etatiniu korespondentu. Kelerius metus bendradarbiavo žurnale Nauka i religija, rengė straipsnius apie Rytų misticizmą. Pelevinas teigia esąs karatistas, būrėjas (beje, pasižymi verslumu: straipsnį „Būrimas runomis“, publikuotą Nauka i religija, pristatė kaip kursinį darbą Literatūros institute, vėliau dar sugebėjo ir parduoti kažkokiam kooperatyvui). Kalbama, kad Pelevinas buria runomis, senovės kinų „Permainų knyga“ (bandė tai daryti ir įdiegęs savo kompiuteryje specialią būrimo programą), mėgsta klausytis fašistinių maršų ir eksperimentuoti su žolelėmis bei grybukais1, siekdamas išplėsti sąmonės ribas... Kartą duodamas interviu žurnalistei Viktorijai Šochinai Pelevinas prasitarė, kad mėgstamiausia jo pramoga – imituoti snaiperio ataką nutaikant pro šešioliktame aukšte esančio buto langą raudoną lazerio spindulį į „naujojo ruso“ mersą arba toyotą: „Tas pradeda blaškytis, o aš sėdžiu ir juokiuosi“.

Pelevino kūryba Lietuvoje

Pirmasis išspausdintas Pelevino kūrinys – „Burtininkas Ignatas ir žmonės“. Literatūrinio debiuto data – 1989 metai. Didžiausios sėkmės susilaukė budistinių pasaulio iliuziškumo idėjų persunktas romanas Čiapajevas ir Pustota (1996), kūrinių rinktinė Mėlynas žibintas 1994 m. įvertinta Malyj Buker premija. Rašytojo knygos išverstos į visas populiariausias pasaulio kalbas. French Magazine Peleviną įtraukė į 1000 svarbiausių šiuolaikinių pasaulio kultūros veikėjų sąrašą.

Daugelio Lietuvos skaitytojų pažintis su šio rašytojo kūryba prasidėjo nuo romano Čiapajevas ir Pustota. Pirmasis leidimas (1998, vertė Rimantas Vanagas) tapo kultine knyga ir buvo išpirktas gerokai greičiau nei įprastai išperkamos kultinėmis laikomos Vakarų autorių knygos. Daugeliui jaunų (ir ne tik) skaitytojų ši knyga tapo tiltu į beveik nežinomą šiuolaikinės rusų literatūros pasaulį. Sakoma, kad Pelevinas sugebėjo sulydyti klasikinės rusų literatūros tradiciją su popkultūra ir nepaskęsti nei vienoje, nei kitoje. Dabar Lietuvoje jau išleistos penkios Pelevino knygos. Keturias jų vertė Jurgis Gimberis, žinomas literatas ir vertėjas, apdovanotas Kauno meno kūrėjų asociacijos, Augustino Griciaus, Vieno Lito ir kt. premijomis2. Gimberis išvertė šiuos Pelevinokūrinius: Skaičiai (2003, liet. 2005), Šventoji vilkolakio knyga (2004, liet. 2006), Generation P (1999, liet. 2006), Empire V (2009).

Pakartotinis Čiapajevas ir Pustota vertimo leidimas (2007) ir kitų knygų pasirodymas liudytų, kad Lietuvoje rašytojo gerbėjų turėtų būti gausu. Deja, atsiliepimų, juolab analitinių lietuvių autorių straipsnių apie Pelevino kūrybą beveik nėra. Paminėtinas nebent įdomus komparatyvistinis Jono Vabuolo komentaras pristatant Generation P vertimą: „Siurrealistiškai besikaitaliojantys Pelevino romano planai [...] primena bene iškiliausio lietuvių postmodernistinės krypties rašytojo Ričardo Gavelio kūrybą. Pastarasis irgi panašiai traktuodavo individo sumaištį įvairių socialinių patologijų akivaizdoje. Šių dviejų autorių pasaulėjauta ir jų saviraiškos braižas itin artimi. Kaip ir Gavelio kūryboje, šiame rusų postmodernizmo grando romane tikrai nestinga semantinio žaismo, netrūksta čia ir be gailesčio apnuogintų, galbūt vien rusų literatūrai būdingų kasdienybės realijų, [...] palydimų geliančio, sarkastiško autoriaus humoro“. Pasak Vabuolo, Pelevino kūryba turėtų patraukti „tiek intelektualesniam, tiek grynai pramoginiam tekstui nusiteikusius skaitytojus...“3

Tarp tikrojo žmogaus ir tikrojo antžmogio

Oficialiai nurodytas aptariamojo kūrinio žanras – romanas, tačiau paantraštė skelbia, jog tai – apysaka, o literatūrologai atranda fantasy žanruibūdingų mitologinių ir pasakų motyvų. Pelevinas mėgsta paerzinti skaitytoją savo raudonuoju lazeriuku... Itin daug ginčytasi dėlknygos pavadinimo: kaip vis dėlto reikėtų skaityti Empire V: Ampyras V, Vampyrai, Vampyrų imperija ar Penktoji imperija? Knygos paantraštė: Empire V: Apysaka apie tikrąjį antžmogį – tai 1946 m. parašyto sovietinio rašytojo Boriso Polevojaus kūrinio Apysaka apie tikrąjį žmogų pavadinimo dekonstrukcija. Polevojus aprašo rusų lakūno Aleksejaus Meresjevo žygdarbį: jo lėktuvas buvo numuštas, lakūnas neteko abiejų kojų, bet milžiniškomis valios pastangomis vėl pakilo į dangų – grįžo į frontą kautis už tėvynę. Sovietmečiu šis kūrinys vertintas kaip humanizmo ir patriotizmo apoteozė, kurią ir „dekonstruoja“ Pelevinas, sukūręs pasakojimą apie kitą skrajūną – vampyrą4. Kitaip tariant, mitas apie „tikrąjį antžmogį“ Pelevinui neatrodo kuo nors geresnis už mitą apie „tikrąjį žmogų“, ir atvirkščiai. Tai tarsi vienas kitą atspindintys veidrodžiai, kuriuose atsispindi tuštuma kaip tvėrimo pradžios momentas. Erdvė, kurioje atsiskleis Kūrėjas. Anot rusų postmodernizmo pradininko Andrejaus Siniavskio (Abramo Terco), pati kalba yra tuštuma, tiksliau, žodžių tinklas, o rašytojas – truputį žvejas, truputį fokusininkas, gaudantis prasmes... Toks yra Pelevinas. Pasak rašytojo, realybė nuo haliucinacijos skiriasi tik tuo, kad „realybė – tai bet kuri haliucinacija, kuria šimtu procentų tikite. O regimybė – tai bet kuri realybė, kurioje atpažįstate haliucinaciją“5.

Knygos siužetas

Siužetas nesudėtingas: be tėvo užaugęs Roma Štorkinas (beje, pavardė „išoperuota“: Štorkino tėvas kilęs iš Pabaltijo baronų fon Štorkvinkelių – „Motina paaiškino, kad tokia pavardės operacija – įprasta karinio komunizmo laikų socialinė maskuotė“; p. 16) stoja į Maskvos valstybinio universiteto Fizikos fakultetą. Būsimiesiems fizikams kažkodėl per stojamuosius įsakyta rašyti rašinį tema „Tėvynės paveikslas mano širdyje“. „Aš, žinoma, supratau, kad stojant į tokią prestižinę aukštąją mokyklą nereikėtų sakyti tiesos, tačiau neturėjau kitos išeities“ (p. 17). Romą pražudo frazė: „Ir vis dėlto esu patriotas – aš myliu mūsų žiaurią neteisingą, gyvenančią amžino įšalo sąlygomis visuomenę“. Po žodžio „žiaurią“ turėjo būti kablelis“ (p. 17). Neįstojęs į aukštąją mokyklą, Roma įsidarbina universalinėje parduotuvėje pagalbiniu darbininku ir... tampa lūzeriu tarp krovikų. Meta darbą ir kurį laiką gyvena su motina iš universalinėje užsidirbtų ir prisivogtų kroviko santaupų... Kartą po eilinio skandalo su motina vaikštinėdamas po miestą jis pamato žalia kreidele nubraižytą rodyklę su užrašu: „Realus šansas įsilieti į elitą / 06.22 18.40–18.55 /Antro nebus niekada“ (atkreipkime dėmesį į datą: ilgiausia metų diena, be to – Didžiojo Tėvynės karo pradžia).

Eidamas pagal strėliukes, Roma patenka į prabangų butą, kur jam įkanda vampyras ir jis pats pavirsta vampyru Rama (Rama – indų epų herojus, sudievintas senovės Indijos karalius). Reikia pasakyti, kad Pelevino veikėjų vardai paimti iš mitologijos ir sudaro ištisą įvairių civilizacijų dievybių panteoną: čia minimi indoiranėnų (Mitra), šumerų (Enlilis), skandinavų (Baldras; romane – glamūro mokytojas), judaizmo (Jahvė; romane – diskurso mokytojas), graikų (Hera) ir kt. dievybių vardai. Pelevinas – puikus mitologijos, magijos ir simbolių specialistas. Tačiau ką su šiuo sudėtingu kodu daryti vargšui skaitytojui? Dar kartą išgyventi savo menkystę? Kiekvienas renkasi pats. O dievai-vampyrai yra absoliučiai laisvi nuo menkų žemės rūpesčių: tai užtikrina daugiaženklės dolerinės sąskaitos bankuose, prabangūs apartamentai, automobiliai, asmeniniai vairuotojai ir pan. Taigi nuo šiol ne Roma – krovikas, o Rama – „Pasaulio Viršikinikas“ (p. 274). Baigęs diskurso ir glamūro kursą (kas tai yra, paaiškėja atsivertus blizgantį žurnalą: „Viskas, ką tu matai nuotraukose – glamūras. O raidžių stulpeliai tarp nuotraukų – tai diskursas“; p. 45), patiria Didįjį Nuopuolį, t. y. pavirsta tikrų tikriausiu vampyru („Labiausiai vampyras panėšėjo į juodu kailiu apžėlusią skraidančią kiaulę su plėveliniais sparnais“ (p. 115). Beje, tai citata iš galantiškojo vampyro Mit­ros portreto! O visi pasiskraidymai, pradedant meitėliu, puotos scena, kurioje Ramai tenka „karalienės“ vaidmuo, – tai reminiscencijos iš Michailo Bulgakovo Meistro ir Margaritos) ir aplanko vadinamąjį Hart­landą6. Vėliau Rama prisistatomas chaldėjams, t. y. vadybininkams, kontroliuojantiems visas socialines pakopas: kreipiasi į juos citata iš prezidento Busho kalbos Michaelo Moore‘o filme 9/11 pagal Farenheitą: Some people call you elite, I call you my base... („Kai kas jus vadina elitu, o aš vadinu savo baze...“). Pagaliau įvyksta „Raudonoji ceremonija“, per kurią jis pirmą kartą gauna pačiulpti babloso (bablosas ~ bablas (t. y. pinigai) ~ raudonasis skystis (t. y. kraujas) ~ prasmės ir vilties lašeliai, gimstantys žmonių galvose) ir tampa nuo jo priklausomas, nes iščiulpę prasmės ir vilties lašus iš žmonių galvų, vampyrai tuoj pat priversti atiduoti juos būt-yb-ei, kurią Pelevinas nuosekliai vadina Великая Мышь (= „Didžioji Šikšnosparnė“; žr. kulto simbolius – šikšnosparnį su žmogaus kaukole vietoj galvos), o Gimberis verčia „Didžiaja Deive“. Tačiau derėtų labiau pabrėžti tai, kad Pelevino Великая Мышь yra ambivalentiška. Nors romane ji tapatinama ir su Šventąja Dvasia, žr.: „didžioji Deivė sugebėjo išlikti pakilusi į orą. Biblijoje išliko tų dienų aidas: „Žemė buvo tuščia ir nyki, ir Dievo dvasia sklandė virš vandens...“ (p. 123), bet vis dėlto dažniausiai Великая Мышь siejama su tamsos karalyste. Didžiosios Šikšnosparnės atributai: juodas kūnas, požemiai, kabojimas žemyn galva... Tai velnio paukštis, Tamsos Kunigaikščio įsikūnijimas. Patvirtinimų galime rasti ir krikščioniškajame mene, kur šėtonas vaizduojamas su šikšnosparnio sparnais, ir budizme, kurio pasaulėjauta persunktas Čiapajevas ir Pustota, – tai aptemusios sąmonės, kuri sudaro priešpriešą nušvitusio Budos būviui, simbolis.

Vampyras Rama po ilgų ieškojimų suvokia egzistuojantis atspindžius atspindinčioje regimybėje. Jis pamilsta vampyrę Herą, iškviečia į dvikovą konkurentą Mitrą ir pralaimi. Didžiausios įtampos akimirką, ruošdamasis dvikovai, Rama perdozuoja raudonojo skysčio ekstrakto ir jam prieš akis atsiveria nauji horizontai. Tokios būsenos jis sakosi suprantąs garsųjį Fiodoro Tiutčevo ketureilį, kuriame poetas tvirtina, kad Rusija „galima tik tikėti“, ir apmąsto chtonišką Rusijos prigimtį bei ciklišką istoriją. Deja, dvikova pralaimėta. Tačiau pastarasis pralaimėjimas Ramai netikėtai atveria kelią į elitą: konkurentas Mitra panaudojamas kaip „liežuvis“, – šiurkščiai tariant, kaip organų donoras, Herai nukertama galva ir ji tampa Didžiąja Deive Ištare (t. y. pakeičia seną Didžiosios Šikšnosparnės galvą – Ištarę Borisovną, – kurios portretas labai primena Alą Borisovną Pugačiovą). Pabaigoje Roma išskrenda į pasimatymą su Hera-Ištare, mąstydamas apie tai, kad „bus daug pokyčių“ ir kad atsidūrė „reikalingoje barikadų pusėje“ (p. 292). Jis jaučia, kaip „su kiekvienu sparno mostu“ artėja prie babloso, „kuris dabar visas mūsų“ (p. 295).

Didelę dalį teksto sudaro dialogai: Rama užduoda amžinuosius klausimus „Ar yra Dievas?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“ ir t. t., o mokytojai autoritetingai aiškina... Kartais susidaro įspūdis, kad tai tik senas triukas, kurį knygoje Trys Diuma demaskavo Andrй Maurois: kiekvienas rašytojas kurpia dialogus, kai jam mokama už eilutę... Tačiau Pelevinas leidžia skaitytojui patirti visą emocijų grandinę: atpažinti „amžinuosius klausimus“, pasigėrėti veikėjų (ir savo paties) dvasingumu, pasimėgauti savo paties, kaip fokusininko, išmone bei sąmojumi; pažeria informacijos apie šį bei tą, aiškina žodžių kilmę, – kol apvynioja skaitytoją aplink pirštą ir šis suvokia sugrįžęs į pradinį tašką. Pasirodo, kalbančiųjų apie aukštuosius dalykus naudingo veikimo koeficientas lygus nuliui. Pelevino tekstas kaip juodoji skylė susiurbia mitą apie tradicinį rusų dvasingumą. Pasak Pelevino, tai ne kas kita kaip „demonstratyvusis vartojimas“ ir „fasono laikymasis“. Aplink tamsu – nors pirštu į akį durk...

Vienas įdomiausių romane yra pagrindinio veikėjo Romos-Ramos paveikslas. Tiksliau, Ramos pasaulėjauta. Jis daug ieško, tačiau nieko nesirenka ir nieko neveikia (primena Ivano Gončiarovo Oblomovą). Romano pabaigoje, kai padvelkia „paslapties, valdžios svertų ir galios gelmių kvapas“ (p. 290), jis sėdi prie židinio, skaito idiotiškus titrus be garso veikiančio televizoriaus ekrane ir galvoja: „Nelabai norėjosi kur nors skristi per žiemos naktį (= žiemos naktį). Bet kitų variantų nenusimatė“ (p. 292). Kitaip tariant, Roma-Rama ir vėl „neturėjo kitos išeities“. Kodėl? Pirmasis išeities neturėjimas susijęs su besąlygišku tiesos sakymu išsižadant savęs. Antrąjį taip pat galima interpretuoti kaip savęs išsižadėjimą, atsidavimą aukštesnei jėgai... Tik kokiai? Romano finale pralaimėjęs, patyręs paralyžių, stebėjęs mylimosios mirtį, Rama nebesipriešina, – jis atsiduoda gomuryje integruotam liežuviui-mikroschemai, Penktosios imperijos tapatybei. Baigdamas pasakojimą Rama sako: „Ką darai, daryk greičiau...“ Tais pat žodžiais, kaip Paskutinės vakarienės metu Jėzus, Evangelijoje pagal Joną paragindamas greičiau veikti išdavėją Judą, kai šis nurijo jo paduotą dubenyje pamirkytą kąsnį (Jn 13, 26–27).

Empire V tekstą pasirašė „Rama Antrasis, Ištarės draugas, glamūro ir diskurso viršininkas, kietuolis kaip uodas (= kietuolis uodas, Gimberio išversta rusų idioma камаринский мужик (rusų valstiečio – laisvūno, tinginio, girtuoklio ir palaidūno – tipažas), kurią Pelevinas transformavo į homofoną комаринский мужик, plg. комар – uodas, kraujasiurbys parazitas, vampyro ir Šio Pasaulio kunigaikščio simbolis romane) ir pinigų su ąžuolo sparnais dievas“. Nurodytas vardas (Rama Antrasis), titulas (ypatingas pasižymėjimo ženklas – Ištarės draugas), pareigos (glamūro ir diskurso viršininkas), asmeninės savybės (kietuolis kaip uodas) ir ideologija: pinigai ir ąžuolo lapai, be kita ko, fašistinės Vokietijos simbolis... Po parašu: „Fudzijamos viršūnė, žiemos laikas“ – kaip negalėjimo ištrūkti iš „amžino įšalo“ simbolis.

Pelevinas kaip proto gimnastika

Be didžiulio darbo, kurį reikia nuveikti gilinantis į Pelevino mitologiją, analizuojant simbolius, aliuzijas, menamas ir tiesiogines citatas, dar reikėtų atkreipti dėmesį į jo prozos ritmą ir intonacijų kaitą. Neretai rašytojas, naudodamasis tik intonacija ir ritmu, susieja propagandines klišes ar reklaminius tekstukus su klasikinės rusų literatūros temomis ir idėjomis. Kartais taip jam pavyksta sukurti stiprų įtampos lauką. Kai kam tai – nacionalinių vertybių išniekinimas, kai kam – tik pavieniai įdomūs sąskambiai, kai kam galbūt – nauja dermė, savęs kaip Gyvybės Medžio atradimas. Bet tik­riausiai visiems Pelevino skaitytojams dėl malonios euristinės veiklos išsiskiria truputis seratonino.

Trumpai panagrinėkime kai kuriuos, kaip kadaise būdavo sakoma, meninės realybės kūrimo principus. Štai romano finalas: Rama, veriamas mirties baimės, skrenda pas Ištarę, kuriai dabar atstovauja jo nukirsdintos mylimosios Heros galva. Toliau citata iš jo vidinio monologo:

Aš myliu mūsų ampyrą. Myliu jo skurde išgimdytą glamūrą ir mūšiuose nukaldintą diskursą. Myliu jo žmones. Ne už prizus ir preferencijas, o tiesiog už tai, kad mes vieno raudonojo skysčio [plg. Gogolio Mirusių sielų antrojo tomo finalą: „Būdamas rusas, to paties kraujo, kaip ir jūs, aš dabar į jus kreipiuosi“7] – nors, žinoma, ir kitu kampu. Žiūriu į didingus bokštus, čiulpiančius juodąjį skystį iš planetos gyslų – ir suprantu, kad radau savo vietą rikiuotėje.
Tik rikiuotę reiks laikyti tvirtai: prieš mus nepaprastos dienos. Todėl kad nei raudono, nei juodojo skysčio visiems pasaulyje nepakaks. Vadinasi, greitai pas mus į svečius ateis kiti vampyrai – pudruoti mūsų Ivanui protą „B“. Žvairuodami gudria akim, jie kombinuos, kaip čia greičiau iščiulpti mūsų bab­losą. Ir tada fronto linija eis per kiekvieną kiemą ir kiekvieną širdį. (p. 294)

Tai konstrukcija, pagrįsta „imperinėmis propagandinėmis klišėmis“ ir neuronų grandinės reakcija: pirmiausia kalbama apie meilę, brolybę, vienybę – nors, žinoma, ir „kitu kampu“ (dalykas tas, kad vampyrai išvedė ir naudoja žmones kaip karves – raudonajam skysčiui, t. y. kraujui tiekti). Ramos monologe viskas pateikta sovietinės demagogijos lygmeniu, nes Vampyrų imperijoje laisvės ir lygybės sąvokų nėra ir negali būti. Tiesa, vietoj laisvės siūlomos „galimybės“! Taigi vienybė, iš jos kylantis galios pojūtis, puikybės simboliai – „didingi bokštai“, ir iš didybės manijos atsirandantis hipertrofuotas saugumo poreikis. Jį siekiama užmaskuoti eskaluojant masinę psichozę gąsdinimais, kad aplink kirbėte kirba priešų. O savo „vietos rikiuotėje“ paieškos psichoanalizės požiūriu taip pat susijusios su poreikiu įveikti mirties ir gyvenimo baimę! Įdomiausia, kad visoje toje demagoginėje retorikoje atpažįstame XIX a. klasikinės rusų literatūros ritmą, intonacijas, įvaizdžius, plg.: И тогда линия фронта вновь пройдет через каждый двор и каждое сердце („Ir tada fronto linija vėl eis per kiekvieną kiemą ir kiekvieną širdį“; p. 294), – tai aliuzija į Fiodoro Dostojevskio (beje, Pelevinas sakosi kategoriškai atsiribojęs nuo dostojevščinos) romano personažo Dmitrijaus Karamazovo žodžius: Тут дьявол с Богом борется, а поле битвы – сердца людей. Tai ir vėl du vienas kitą atspindintys, t. y. paneigiantys veidrodžiai, kitaip tariant, žaidimas pagal taisyklę: ir tai, ir tai = nei viena, nei kita. Kartais atrodo, kad Pelevinas, užsižaidęs raudonuoju lazeriuku, priartėja prie tos „beformės, mykiančios, neturinčios reikšmių srities, kur kalba, – pasak Michelio Foucault, – gali išsivaduoti net iš to, ką ji turėtų išreikšti“. Ar tai nėra spoksojimas į bedug­nę, kuri, pasak Nietzsche‘s, „įtraukia“?

Atpirkimo ožiai

Vladimiras Bondarenka straipsnyje „Vampyrai penktosios imperijos karių gretose“8, regis, visai rimtai teigia, kad Empire V yra imperinės Rusijos apoteozė, o 2006 m. Rusijos nacionalinio bestselerio premijos nominantai – Vladimiro Sorokino Opričniko diena, Dmitrijaus Bykovo ŽD (Ж/Д) ir Pelevino Empire V – iš esmės sudaro trilogiją „apie imperijos idėjos triumfą“. Autorius tvirtina, kad daugelis išsilavinusių jaunų žmonių Rusijoje „visai rimtai mano, kad šie kūriniai propaguoja kilnius pozityvius patriotinius idealus“. Pasirodo, kad ir ką rašytų rusų autoriai – satyrą, antiutopiją, „siaubiaką“ su vampyrais, – galiausiai vis tiek išeina, kad jie tarnauja imperijai ir kovoja su jos priešais. Empire V Pelevinas meistriškai atskleidžia, kas tie tradiciniai imperijos atpirkimo ožiai.

– Понятно, – сказал я. – Как всегда. Давайте всё валить на пархатых вампиров. Для этого много ума не надо.
– Почему пархатых? – спросил мол­да­ванин.
– Мы ведь порхаем, – ответил я. – А у вас за это всегда в сортире мочили.

Tai užuomina į garsiąją Vladimiro Putino repliką, nuskambėjusią komentuojant 1999 m. rugsėjo 23 d. įvykius, kai rusų aviacija subombardavo Grozno oro uostą ir šiaurinius gyvenamuosius Čečėnijos sostinės rajonus. Tada premjeras Putinas spaudos konferencijoje pareiškė, kad „Rusijos lėktuvai sudavė smūgį ir toliau atakuos tik Čečėnijos teroristų bazes [...], kad ir kur jos būtų. Teroristus persekiosim visur. Oro uoste – tai oro uoste. [...] sugausim tualete, galabysim ir šikinyke“. Rusų мочить в сортире sudarytas iš dviejų kriminalinio žargono elementų: мочить – reiškia užmušti, susidoroti; сортир – šrkš. prast. tupykla, išvietė. Beje, сортир kilęs iš prancūzų je dois sortir („man reikėtų trumpam išeiti“) – tai XVII–XIX a. eufemizmas, vartotas prancūziškai tarpusavyje bendraudavusių rusų dvarininkų, vėliau įgijęs menkinamąjį atspalvį. Putino dėka posakis мочить в сортире pradėtas plačiai vartoti nauja reikšme: „netikėtai užklupti ir negailestingai susidoroti bet kurioje vietoje“. Beje, sovietų epochos disidentas Vladimiras Bukovskis apkaltino Putiną, kad šis neišmanąs nusikaltėlių kalbos, nes ankstesnė posakio reikšmė – „užmušti ir paskandinti išvietės duobėj išdaviką, stukačių9.

Lietuvių kalba ši ištrauka skamba taip:

– Aišku, – pasakiau. – kaip visada. Verskite viską plevėsoms vampyrams. Tam daug proto nereikia.
– Kodėl plevėsoms? – paklausė moldavas.
– Mes juk plevenam, skraidom, – atsakiau ir kelis kartus sumojavau rankomis kaip sparnais. – O pas jus už tai visada šikinykuose galabijo.

Taigi iš vertimo išeitų, kad šikinykuose galabijama už vėjavaikiškumą, skraidymą padebesiais, romantinį polėkį. Tačiau Pelevinas čia kalba apie ką kita: пархатый (nušašęs, šašuotas, nususęs) yra nuolatinisdaiktavardžio žydas epitetas. Taigi lietuviškame vertime išnyksta labai aktualus kūrinio supratimui niuansas, susijęs su rusų ksenofobija ir požiūriu į žydus kaip svarbiausius imperijos priešus (žr. Josifo Brodskio eilėraštį Предcтавление („Pasirodymas“): „Над арабской мирной хатой / гордо реет жид пархатый“. Stilistiniu požiūriu įdomu, kad čia taip pat kaktomuša su­duriami dviejų skirtingai konotuotų diskursų elementai: sovietinės imperijos propagandinė klišė „taiki lūšna“ ir šovinistinis „nušašęs žydpalaikis“).

Vertėjas parodė daug meistriškumo ir išmonės. Vis dėlto leidėjams derėjo labiau atsižvelgti į lietuvių skaitytoją. Itin sudėtinga užduotis vertėjui – perteikti Pelevino kūrinių intertekstualumą. Pelevinas ne šiaip sau cituoja. Labiausiai jis siekia užfiksuoti momentą, kai citata, kuri buvo laikoma švenčiausia išmintimi, virsta savo pačios parodija arba tiesiog konstatuoti tokią jos būk­lę dabartinėje rusų kalboje: pavyzdžiui, citata iš pilietinėsPuškino lyrikos, eil. „Arionas“: Гребцам я пел... Tai menamasis citavimas, nes Puškino tekstas skamba kitaip: Пловцам я пел... Eilutė paimta iš eilėraščio, kuris anksčiau buvo sietas su poeto biografija ir interpretuotas kaip ištikimybės revoliuciniams idealams deklaracija. Šis posakis šiuolaikinėje rusų kalboje, kaip minėta, pakito: Пловцам я пел šnekamojoje kalboje pavirtus į Гребцам я пел dar labiau pabrėžiamas kontrastas tarp irkluojančiųjų ir poeto (kitų plukdomo) pozicijos. Posakis vartojamas kaip kitų išnaudojimo prisidengus idėjinio lyderio ir bendražygio kauke, žarijų žarstymo svetimomis rankomis sinonimas. Suprantama, vertimas „Aš irklininkams dainavau...“ (p. 170) be komentarų šito negali perteikti...

Empire V nėra pramoginis skaitalas. Tai knyga proto pramankštai, kai skaitytojas pats turi kur­ti prasmes, todėl apima apmaudas, kai vertėjas neatpažįsta net tokių akivaizdžių dalykų: pvz., Владимир Владимирович Набоков как воля и пред­ставление, – сказал за моей спиной звучный бас. Aliuzija į Arthuro Schopenhauerio veikalą Pasaulis kaip valia ir vaizdinys (Die Welt als Wille und Vorstellung, t. 1, 18181819; t. 2, 1844). Deja, vertimas skamba taip: „Vladimiras Vladimirovičius Nabokovas kaip valia ir sąvoka, – pasigirdo man už nugaros sodrus bosas“. Liūdniausia, kad šiuo atveju vertėjui būtų pakakę žvilgtelėti į dvikalbį Lemcheno rusų-lietuvių kalbų žodyną, kuriame užfiksuota 8 numeriu pažymėtas žodžio представление atitikmuo – „filos. vaizdinys“. Nejaugi vertėją galėjo sutrikdyti nuoroda – filos. – filosofija? Aliuzijos į Schopenhauerį nebeliko. Gaila, nes Pelevinui turėtų būti artima Schopenhauerio filosofija, kuriai turėjo įtakos upanišadųfilosofija ir budizmas.

Kitas pavyzdys Хамлет – это наше все. Tai aliuziją į garsųjį poeto ir literatūros kritiko Apolono Grigorjevo aforizmą Пушкин – это наше все. Tik Puškinas čia pakeistas chamletu (pasak vampyrų, chamletas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „kaimą be bažnyčios“). Chamletas – mėgstamiausia vampyrų būsto vieta su kabančiu lanku (kaip didelei papūgai), ant kurio jie leidžia laiką kabėdami žemyn galva. Gimberis išvertė: „Chamletas – didžiausias mūsų turtas“ (p. 42). Deja, čia tikrai neišgirsime garsaus lozungo „Puškinas – mūsų viskas“ dekonstrukcijos.

Neišverčiamą žodžių žaismą ir kt. vertėjas meistriškai kompensuoja, o su kultūrinėmis, istorinėmis, politinėmis ar kitokiomis realijomis susijusius dalykus derėtų pakomentuoti, pridėti bent šiek tiek paaiškinimų. Beje, vertėjas lyg ir bandė tai daryti: p. 14 yra nuoroda: „Rusai kalveliu vadina žiogą. (Čia ir toliau – pastabos vertėjo.)“. Bet daugiau komentarų beveik nėra. Sunkiausiai sekėsi perteikti originalo intertekstualumą. Pasibalnojęs savo šmaikščiąją plunksną, Gimberis stulbinamai grakščiai praskriejo paviršiukais.

„Ne“ juodoms katėms! Ekspresyviųjų originalo teksto ypatybių realizavimas

Kalbant apie poveikį, kurį originalas ir vertimas daro skaitytojui, pastebėtina, kad skaityti originalą – sunkus darbas (tenka ieškoti žodynuose rečiau vartojamų ekonomikos, geopolitikos, filosofijos ir tiksliųjų mokslų terminų, žargonizmų), o skaityti vertimą leng­va, nes vertėjas laikosi tokių principų:

Vengti žargonizmų ir keisti juos bendrinės kalbos žodžiais, dažnai neutraliais, stilistiškai nekonotuotais: Следом меня представили начальнику спорта, бодрому качку. Žodynuose nurodoma, kad качок reiškia žmogų, sistemingai stiprinantį raumenis treniruokliais, turintį gerai išvystytą raumenyną, kitaip tariant atsikačialinusį, užsikačialinusį. Nenorminės leksikos vartojimas šiame kontekste atlieka daug funkcijų: sukuria atmosferą, netiesiogiai nurodo pasakotojo amžių. Žargono žodyne10 užfiksuota žodžio kačiokas reikšmė – kultūristas. Net ir jis būtų geriau už neutralų stipruolį, žr. vertime: „Paskui mane pristatė sporto viršininkui, žvaliam stipruoliui“ (p. 205). Ši leksika atliepia tam tikrą Ramos kultūrinį horizontą, atlieka svarbią kalbos individualizavimo funkciją. Kai kurie vertėjo neapsižiūrėjimai gerokai iškreipia mintį: Если гламур – это идеология режима, – сказал Иегова, – то важнейшими из искусств для нас являются пиар, джиар, биар и фиар. А если попросту, рек­лама. «Джиар», кажется, означал «government relations». Что такое «биар» и «фиар», я не знал, но по­ленился спросить – „Jei glamūras – režimo ideologija, – tarė Jehova (= Jahvė), – tai svarbiausi mums menai yra piaras, džiazas, biaras ir fiaras. Paprastai tariant, reklama. „Džiazas“, rodos, reiškė government relations“ (p. 64). Government relations, pasak Stanislavo Naumovo11 – tai „public relations ir lobizmas viename flakone“. Viena dažnai aptariamų Rusijos realijų, žr. populiarią Jevgenijaus Jevtušenkos eilutės Поэт в Росси больше, чем поэт (eil. „Malda prieš poemą“) parafrazę Джиар в России больше, чем пиар...

Versti frazeologinius junginius neutralia leksika: Но на душе у меня скребли черные кошки (p. 403) – „Bet širdyje man buvo neramu“ (p. 292). Galbūt vertėjui atrodo, kad jaunimas vengia vartoti frazeologizmus? Tačiau, bent jau šiuo atveju, tikrai galima buvo surasti adekvatų lietuvišką frazeologizmą: „maudžia širdį, krūtinę“, „katės širdyje nagus galanda (pjaunasi, draskosi)“, „širdyje velniai žino kas (darosi)“... Вскоре дела с гламуром пошли совсем кисло – „Netrukus glamūro reikalai visai suprastėjo“ (p. 54). Pagrindinio veikėjo Ramos motinos dažnai kartojamą posakį (p. 15) за гробовым порогом – tai populiari knyginė idioma, plačiai vartojama stačiatikių spaudoje, poetų romantikų, simbolistų (Aleksandro Bloko) kūryboje – Gimberis verčia pažodžiui: „už kapo slenksčio“. Gal geriau „žiūrėdami (žvelgdami) mirčiai į akis“? Tačiau turint omenyje tai, jog šiuo atveju svarbu perteikti posakio knyginę kilmę ir buitiniame kontekste nenatūraliai skambantį patosą, galėtume pavartoti ir Juliaus Janonio „žengdama(s) į šaltą kapą“? (Turint omenyje, kad veikėjo Ramos sąmonėje jo motina – „mažoji tarybų valdžia“, – būtų sukuriamas komiškas efektas, tai artima Pelevino kūrinių dvasiai).

Vengti įžeisti skaitytojo ausį šiurkščia ekspresyvia šnekamosios kalbos leksika: Хочешь быть вампиром – сожри его сердце – „Jei nori tapti vampyru, suvalgyk (= suryk) jo širdį...“ (p. 110); Я начинал понимать изуверскую логику собеседника – „Pradėjau suprasti žiaurią (= žvėrišką, nuožmią) pašnekovo logiką“ (p.  262); миновали изнывающего в бензиновом чаду Пушкина – „prasilenkėme su išmetamų (= išmetamųjų) dujų tvaike nuobodžiaujančiu (= besigaluojančiu) Puškinu“ (p. 136).

Nesivarginti dėl smulkmenų, – priekaištas leidyklai, neredagavusiai teksto: Главной проблемой, которая возникала поначалу, была потеря ориентации среди слов. Пока память не приводила фокуси­ров­ку в порядок, я мог самым смешным образом заблуждаться насчет их смысла. Синоптик ста­­новился для меня составителем синопсисов, ксе­нофоб – ненавистником Ксении Собчак, пат­риарх – патриотическим олигархом – „Sinoptikas tapdavo man sinopsisų (= sinopsių) sudarytoju. Ksenofobas – nekenčiančiu (= nekenčiančiuoju) Ksenijos Sobčak (= Sobčiak), patriarchas – patriotiniu (= pat­riotiškai nusiteikusiu) oligarchu“ (p. 49). Kartais labai subtiliai pagautas niuansas nukenčia dėl stilistinio neatitikimo, pvz.: vargu bau devyniolikmetis pavadintų nuogą gražuolę žurnalo viršelyje „tetule“, todėl vertėjas pakeičia originale vartojamą žodį тетка psichologiniu požiūriu įtikinamiau skambančia leksema: На словах у Бальдра с Иеговой все выходило гладко, но мне трудно было понять, как это фотки полуголых теток с брильянтами на силиконовых сисях могут быть идеологией режима – „man sunku buvo suprasti, kaipgi pusnuogių, briliantais apkabinėtais silikoniniais papais mergelių (= mergužėlių) nuotraukos gali būti režimo ideologija“ (p. 52). Apstu gramatikos klaidų: „O jei aš įsimylėsiu į moterį vampyrę? (= įsimylėsiu moterį vampyrę) (p. 102); „Tai adekvatiškiausia (= adekvačiausia) anoniminės diktatūros režimo kultūrinė projekcija – ir tuo pat metu efektyviausias chaldėjų kultūros indėlis kuriant Juodąjį Triukšmą“ (p. 198); „viskas šioje salėje laikosi tik baimės ir abipusės neapykantos dėka (= viskas šioje salėje laikosi tik dėl baimės ir abipusės neapykantos“ (p. 205–206); „Net jei nežinočiau, koks atsakingas šis momentas, tai suprasčiau iš spitrijančių į mane vampyrų akių“ (p. 191) (= Net jei nebūčiau žinojęs, koks atsakingas šis momentas, būčiau tai supratęs iš spitrijančių į mane vampyrų akių) ir t. t. ir pan. Vertime minimi „judėjokrikščionys“, be abejo, turėtų būti judėjai krikščionys arba žydai krikščionys...

Palikta vertimo klaidų: Продольный и поперечный шпагат – „špagatą [...] pirma padariau jį skersai, o paskui išilgai“ (p. 96) (= Pirma padariau virvutę, vėliau – špagatą); technologiją stealth Gimberis supaprastina ir susiaurina, verčia: „nematomus lėktuvus“, o juk ši technologija taikoma labai plačiai, pvz., trukdo aptikti kompiuterių virusus ir pan. (p. 121); Амбарную книгу. В смысле Библию – „reklamuoja savo miegamojo knygą. Ta prasme – Bibliją“ (p. 141)(= savo ūkinių operacijų apskaitos knygą. Ta prasme – Bibliją; plg.: organizacijos Nacional patrioty Rossii straipsnio pavadinimą„‘Амбарная книга‘ президента Путина“, apie 2004 m.); Только давай без наездов на офисный пролетариат, это пошло – „Tik nereikia žeminti įstaigų proletarų, tai nešvanku“ (p. 142) (= Tik nereikia varyti ant įstaigų proletarų, tai trivialu); Нарекаю тебя Коловратом! Зиг гайль! (m – svastika, soliarinis simbolis, susijęs su materialinių ir dvasinių gėrybių turėjimu ir gausa. Šis simbolis grafiškai atitinka Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų padėtį 0 val. 00 min. gruodžio 22 ir birželio 22 d., Empire „V“ pasakojimo užuomazgos data) – „Krikštiju tave Kabestanu! Zig hail!“ (= Krikštiju tave Perkūnragiu! Zig hail!). Siūlau versti „Perkūnragiu“ arba „Svastika“, nes žodynuose pavyko rasti tik vieną žodžio „kabestanas“ (pranc. cabestan) – suktuvas (gervė) su vertikaliu velenu – reikšmę. Kolovratas, arba slaviškoji svastika, puošia Sankt Peterburgo Nekropolyje esantį kompozitoriaus Michailo Glinkos kapą. Svastika buvo papuošti ir kai kurie Laikinosios vyriausybės bei bolševikų leisti banknotai 1918–1922 m. 1918 m. Tarybų Rusijoje Pietryčių fronto Raudonosios armijos dalinių kareivių antrankoviniai raiščiai buvo su svastika, kurios centre buvo santrumpa РСФСР.

Vertėjas ignoravo kai kurias realijas, pvz.: Archangelskojė Pamaskvėje – tai vietovė, kurioje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, vertime: „Susidūręs su reportažu apie promenad-koncertus (= promenadas-koncertus) Archangelsko (= Archangelskojės) portale“ (p. 63); Линейный закон – „pagal linijinį dėsnį“ (p. 16) (= pagal tolyginio tiesiaeigio judėjimo dėsnį); Это как в Киеве на майдане? – „Panašiai, kaip neseniai Kijeve?“ (p. 123). Tai užuomina į istorinį įvykį – 2004 m. vadinamajame Kijevo maidane, t. y. centrinėje miesto aikštėje, vykusią Ukrainos oranžinę revoliuciją (ukr. Помаранчева революція), organizuotą Vladimiro Juščenkos šalininkų. Dėl nesuprantamų priežasčių vertėjas šią realiją eliminuoja. Derėtų versti: „Panašiai kaip Kijeve per oranžinę revoliuciją“. Iš metonimijos principu sudarytos realijos газпромовский „карандаш“ vertime liko tik „daugiaaukštis bokštas“ (p. 115). Daugeliui rusų Gazpromo daugiaaukštis yra šalies geopolitinės galios simbolis. Galima buvo versti daugiaaukštis Gazpromo pastatas, Gazpromo „pieštukas“...

Šalin rankas nuo trumpulių!

Dar vienas Empire V kodas – Nikolajaus Nosovo trilogija apie Nežiniuką. Tai ir Lietuvoje populiarus vaikų literatūros kūrinys. Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai 1953–1954 m. dalimis buvo išspausdinti Kijevo vaikų žurnale ir tuoj pat, 1955 m., į lietuvių kalbą išversti Kazio Borutos. Nežiniukas Saulės mieste pasirodė 1958 m. viename iš pažangiausių to meto žurnalų Junost (Jaunystė), į lietuvių kalbą 1959 m. išverstas Irenos Olšauskaitės. Trečioji dalis Nežiniukas Mėnulyje parašyta 1964–1966 m., į lietuvių kalbą išversta 1968 m. Jono Pilypaičio. Nežiniuko ir jo draugų nuotykiuose skaitome: „Viename pasakų mieste gyveno trumpuliai. Trumpuliais juos vadino todėl…“ (p. 3). Taigi trilogijos veikėjai vadinami trumpuliais, mažiuliais – tai agurko dydžio žmogeliukai, gyvenantys pagal tam tikrus dėsnius sutvarkytame pasaulyje. Trilogija sovietmečiu buvo itin populiari, todėl trumpuliai laikytini tokio pat rango būtybėmis kaip nykštukai, elfai ir pan. Gal dėl tos priežasties labai nesmagu girdėti, kad Empire V vertėjas juos vadina neūžaugomis. Pelevino romane Nežiniuko ir trumpulių pasaulis – tai savotiškas prarastasis rojus...

Praleistos vietos

Vertime praleisti posakiai ar sakiniai, susiję su žo­džių žaismu, tam tikra autoriaus lingvistine­ ekvilibristika. Juo labiau skaitytojas gilinasi į originalą,­ juo akivaizdžiau, kad Empire V tekstas puikiai sustyguotas ir jame nėra nieko atsitiktinio: Сло­во „за­падло“ состоит из слова „Запад“ и фор­мо­об­­разующего суффикса „ло“, который образует существительные вроде „бухло“ и „фуфло“. Не рано ли призывать склонный к такому словообра­зо­ванию народ под знамена демократии и прог­ресса?12 Siūlyčiau versti: „Žodis Vakarai turi tą pačią šaknį kaip ir žodis „vakarop“, kuris sudarytas su priesaga -op, o šis formantas taip pat vartojamas sudarant tokius žodžius kaip „velniop“ ir „myriop“. Ar ne per anksti raginti linkusią į tokią žodžių darybą tautą burtis po demokratijos ir progreso vėliava?“ Эта смысловая путаница распространялась даже на иностранные слова, например, я думал, что Gore Vidal – это не настоящее имя американского писателя, а горьковско-бездомный псевдоним, записанный латиницей: Горе Видал, Лука поел… (p. 64) – „Į šią prasmių maišalynę įsivėlė ir užsienio kalbų žodžių, pavyzdžiui, aš maniau, kad Morisas Meterlinkas reiškia Katras utėlingas, tasai nedalingas".

Tiesioginės citatos

Jos vertėjui pridaro bėdų: būtina įsitikinti, kad autorius cituoja tiksliai, įvertinti, ko siekiama perkeičiant citatą, išsiaiškinti, ar cituojamas tekstas jau buvo išverstas, susirasti autoritetingiausią vertimą ir t. t. Reikėtų pasakyti, kad perteikdamas aforizmus, vertėjas galėjo labiau atsižvelgti į vartojimo tradiciją. Verčiant citatas iš Šv. Rašto, reikėtų naudotis arba 1998 m. Lietuvos vyskupų konferencijos (katalikų) leidimu, arba 1999 m. Lietuvos Biblijos draugijos ekumeniniu leidimu (abu žr. ir www.biblija.lt). Pavyzdžiui, Pelevinas cituoja NT vertimą į dabartinę rusų kalbą: Вначале было слово, и слово было у Бога, и слово было Бог... Все через Него начало быть, и без Него ничего не начало быть, что начало быть... Regis, vertėjasčia truputį pasavivaliavo: „Pradžioje buvo žodis, ir žodį tarė Dievas, ir žodis buvo Dievas... viskas per Jį atsirado, ir be jo nieko neatsirado, kas atsirado...“ (p. 263). O turėtų būti: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3).

Romane Pelevinas cituoja žymųjį 1866 m. lapkričio 28 d. parašytą Fiodoro Tiutčevo ketureilį: Я сразу понял, что означало известное тютчевское четверостишие „Умом Россию не понять, арши­ном общим не измерить, у ней особенная стать, в Россию можно только верить“. Vertėjas palieka pažodinį vertimą: „Protu Rusijos nesuvoksi, bendru matu neišmatuosi, ji turi ypatingą savastį, ją galima tiktai tikėti“ (p. 280). Beje, Tiutčevo ketur­eilis – tai vienas iš chrestomatinių Rusijos valstybės ir rusų mentaliteto apibūdinimų, kuriame pabrėžiamas tam tikras elgesio iracionalumas, kaip romantinio literatūrinio fenomeno, vadinamo загадочная русская душа, kitaip tariant, „paslaptinga rusų siela“, elementas.

Atskira citavimo forma: „išgalvota“ citata

Žaisdamas Pelevinas demaskuoja: Потом со сце­ны читали гражданственные стихи в духе Евту­шенко: „Не целься до таможни, прокурор – ты снова попадешь на всю Россию...“ „Netaikyki į mui­tinę, prokurore, – tu vėl pataikysi į visą Rusiją...“ – naujasis patriotizmas remiasi apčiuopiamais merkantiliškais interesais, o „plunksnos brolių“ mąs­tymas dvilypis, plg. su garsiąja poeto Jevgenijaus Jevtušenkos, beje, didžiąją laiko dalį pastaruoju me­tu praleidžiantį Oklahomoje, deklaracija: Моя фамилия – Россия, а Евтушенко – псевдоним! Beje, į Jevtušenkos kūrybos vakarus septintame ir aštuntame dešimtmetyje susirinkdavo pilni stadionai klausytojų. Jam priklauso garsioji frazė: Поэт в России – больше чем поэт. Pelevino kontekste Jevtušenkos vardas ženk­lina ne tik sovietinę rašytojo – „žmogaus sielos inžinieriaus“, bet ir visai didžiajai XIX a. rusų literatūrai būdingą tradicinę rašytojo kaip tautos „minčių valdovo“ sampratą. Jevtušenkos, pasak vampyro Ramos, atstovaujančio siekiantiems „tautinę pasaulėžiūrą pagrįsti tekstų rinkiniu“ (p. 51) ir jo bendraamžio amerikiečių rašytojo Gore’o Vidalio, teigiančio, kad žodžių junginys „žymus rašytojas“ – yra oksimoronas (gaila, kad jo pavardė be pėdsakų išnyko vertime), figūros – tai ženklai, sudarantys įtampos lauką, kuriame išsitenka rašytojo, kaip „nemokamo reklamos agento“, figūra: „Bet kuris šiuolaikinis intelektualas, parduodantis rinkoje savo „ekspertizę“, daro du dalykus: siunčia ženklus ir prostitutizuoja prasmes“ (p. 54).

Pasaulio viršikinikas

Vienas įdomiausių ir reikšmingiausių momentų, atskleidžiančių kūrinio idėją, – Ramos eilėraštis. Interneto platybėse klaidžioja ištisa virtinė anoniminių autorių sukurtų šio kūrinio sekimų. Taigi šį eilėraštį galima laikyti kūrino kulminacija.

 
СТАС АРХОНТОВ
 
Зачем скажи Начальнег Мира
Твой ладен курицца бин серой?
Кто Бени, Фицы, Ары пира?
Они тваи акционеры?
 
Зачем Ты так нипабедимо
Керзою чавкаиш в ацтои
Каму кадиш в тумани виннам
Под купалами Главмосстройа?
 
Ты шаслеф. Ветир мньот валосья,
Литит салома тибе ф морду.
Но биригис. Твой след ф навози
Уж уведал Начальнег Морга.
 

Trumpai priminsime šio kūrinio parašymo aplinkybes: stoję į poetinę dvikovą, vampyrai Mitra ir Rama privalo parašyti vadinamąjį vampyriškąjį sonetą. Sąlygos: sonetą sudaro 12 eilučių, paskutinė eilutė „turi išreikšti eilėraščio kvintesenciją“ (p. 277). Idant sėkmingai įvykdytų užduotį, Rama vogčiomis išgeria visą mėgintuvėlį skysčio, vadinamo „Tiutčevas + alban. source code“. Trumpai tariant, tai Tiutčevo ir albanų kalbos mišinys. Kitaip ši kalba dar vadinama olbanų, jablanų ir t. t. kalba13. Pasak Pelevino, tai jauna, bet jau mirusi kalba... Kokia tai kalba? Manoma, kad šis terminas atsirado, kai vienas amerikiečių internautas pasipiktino išvydęs livejournal.com puslapyje rusų kalba parašytą tekstą. Vėliau jis dar pareiškė, kad būti amerikiečiu reiškia tai, kad visas pasaulis privalo prie tavęs taikytis. Kitas internautas jam pritarė ir pavadino „nematytą negirdėtą“ kalbą albanų kalba. Kilo arši diskusija, todėl XXI a. pradžioje žodžių junginys „albanų kalba“ plačiai paplito. Taip pradėta vadinti fonetiniu požiūriu adekvati, bet labai dėsningai ignoruojanti ortografijos taisykles rusų kalba. Kitaip tariant, „antinorma“, kuri remiasi normos išmanymu. Paradoksas, bet norint išmokti albanų kalbą, reikia išmanyti dabartinės rusų kalbos rašybos taisyk­les! Šį Runeto fenomeną iš dalies galima prilyginti ang­lakalbiškuose interneto puslapiuose klestinčiam LOLspeak.

Versdamas iš albanų kalbos Gimberis remiasi tarmine leksika ir žargonu: teip, smegenus, snukin, vėjys... Vis dėlto tai nepadeda individualizuoti personažo. Čia labiau derėtų lietuviškų interneto svetainių stilius, jų grafika, leksika... Tai būtų adekvatus vertimas. Nepamirškime, kad didžiąją vertimų iš rusų kalbos skaitytojų ir veikiausiai Pelevino mėgėjų dalį sudaro jaunuomenė...

 
ARCHONTAI
 
Sakyk man Viršikinike Svieto,
Kodėl višta tava toki pilka?
Ką reiškia Beni, Fici, Ari mėto?
Ar akcininkai tavo tai yra?
 
Kadėl teip per-galingai
Čiaumoji kirzą kibiran?
Kam smegenus vynų garais pudruoji
Po kupolais glavmostostrojaus?
 
Laimingas tu. Plaukus vėjys vėdin.
Ir šiaudas lenda snukin bei akin.
Bet Bosas Morgo jau pamatė,
Žalty, tau šakės. (p. 282)

Pirmoje strofoje kyšo Pelevino aprašytos ketvirtosios (globalizmo) imperijos priešo Osamos bin Ladeno ausys. Šis veikėjas jau tapo popkultūros reiškiniu: jo portretais jaunimas puošia marškinėlius ir pan. Ir ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. 2003 m. Rusijos muzikinė grupė Vorovaiki sukūrė dainą apie Osamą bin Ladeną ir Bushą, kurioje kvietė šiuos du veikėjus susitaikyti, važiuoti į Čiukotką pas Abramovičių ir gaudyti ten žuvis.

Кто Бени, Фицы, Ары пира? Vaikiškos skaičiuotės, dada (plg.: Eni beni šmiki šmaki; Aus baus bus medaus...) stiliumi perteiktas labai svarbus klausimas: kas baliaus Bene, Fici, Arai? Benefiсiaras – teisės terminas, reiškiantis pinigų, pelno gavėją...

„Viršikinike Svieto“ – labai šmaikštu, net per daug, palyginti su Начальнег Мира (= viršinykas Svieto būtų visai pakakę, be to, geriau ritmo ir metro požiūriu). Toliau minimas Главмосстрой (Glavmosstrojus – vyriausioji Maskvos statybos valdyba) – Rusijos statybos gigantas, jungęs apie 70 statybos įmonių, vertime tapo Главмостострой (Glavmostostrojumi) – vyriausiąja tiltų statybos valdyba, žemesnio rango ir anaiptol ne tokia grėsminga figūra...

Šiaip arba taip, paskutinė vertimo eilutė puikiai perteikia „eilėraščio kvintesenciją“: niūrią pranašystę apie šio pasaulio kunigaikščio (gnostinės gyvatės (уж – rus. žaltys) žūtį.

________________________
  

1   http://www.pelevin.info.

2   http://www.tekstai.lt/tekstai/gimberis/index.htm.

3   http://www.jotema.lt/lt/catalog/item_view?pid=1&id=325.

4   Kai kurie etimologai tvirtina, kad žodis vampyras yra slaviškos kilmės (plg. rus. упырь, ukr. упир, baltarus. упыр, ček. upнr; sen. lenk. upir ir dab. lenk. upiуr), ir reiškia lavoną, prisikeliantį iš kapo gerti gyvųjų kraujo ir apkrėsti jų baisiomis ligomis.

5   http://www.teatrpushkin.ru/plays/?content=item&item= 693.

6   Angl. Heartland – geopolitinė sąvoka, įvestabritų geopolitiko Halfordo Mackinderio, teigusio, kad geopolitinę pasaulio padėtį kontroliuoja valstybė, kuri valdo heartlandą, t. y. turtingą gamtinių išteklių sunkiai prieinamą iš vandenyno geopolitinę pasaulio šerdį, esančią, kaip jis teigė, Eurazijos žemyninėje dalyje. Pelevino Hartlandas – tai iš visų pusių aptverta, „uždengta maskuojančiu (= maskuojamuoju) tinklu, gausiai aplipintu plastikiniais lapeliais...“ (p. 116), komiksuose paišomos širdies pavidalo skylė žemėje „šalia Rubliovkos“ (p. 110). Rubliovka – legendinis Maskvos mikrorajonas, kuriame žemės sklypo kaina didžiausia Rusijoje; Forbes duomenimis, čia yra vienas iš 5 brangiausių pasaulio dvarų. Šiame kvartale gyvena tie, kurie valdo Rusiją, t. y. pasaulį.

7   Nikolajus Gogolis, Mirusios sielos, iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis, Vilnius: Vaga, 1965, p. 451.

8   http://www.zavtra.ru/cgi/veil/data/zavtra/07/696/41.html.

9   Žr. Egidijus Zaikauskas, Kalbos paribiai ir užribiai: Lietuvių žargono žodynėlis, Vilnius, 2007, p. 59.

10   http://zodynas.kriu.lt/zodis/kaciokas.

11   http://stra.teg.ru/library/38/1/4.

12   Виктор Пелевин, Ампир В: Роман, Мocквa: Эксмо, 2008, p. 65.

13   http://www.pozitiff.info/2007/03/20/olbanskijj_chiter_.html

 

LLVS projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia KRF



Skaityti komentarus (2) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.