Titulinis
 
 

 
Spausdinti
VIRGINIJA TRAŠKEVIČIŪTĖ

Paslaptingoji viešnagė

William P. Young. TROBELĖ. Iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė. Alma littera, 2010.

Lietuvos skaitytojus pasiekė dar vienas pasaulinis bestseleris – Williamo P. Youngo „Trobelė“. Smalsumą žadina atradimas, kad tai – religinis romanas, sukėlęs ištisą minčių ir emocijų audrą skaitančios visuomenės gretose. Tai pasakojimas apie žmogaus susitikimą su Dievu – beje, susitikimą tiesiogine žodžio prasme, apibrėžtą laike ir erdvėje: knygos veikėjas –­ autoriaus alter ego – susitinka ir bendrauja su Dievu, tiksliau, Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios įsikūnijimais. Šio susitikimo metu daug kalbamasi, ginčijamasi, valgoma, iškylaujama, juokiamasi, verkiama... ir visa tai visiškai pakeičia veikėjo gyvenimą.

Paslaptingosios „Trobelės“ autorius – 55 metų kanadietis, visai ne profesionalus rašytojas, gana sudėtingo likimo žmogus, vaikystę su tėvais misionieriais praleidęs Naujojoje Gvinėjoje, patyręs aplinkinių seksualinį išnaudojimą, įvairių kitokių skriaudų, studijavęs teologiją Kanados Biblijos koledže, vedęs ir išgyvenęs rimtą paties sukeltą šeiminių santykių krizę, vėliau dirbęs įvairius darbus. W. P. Youngas teigia nemanęs tapti rašytoju. „Trobelė“, anot jo, parašyta pirmiausia kaip kalėdinis pasakojimas šešiems jo vaikams ir nedideliam artimų draugų ratui. Tik vėliau W. P. Youngo draugų pastangomis knyga buvo išspausdinta jų pačių įsteigtoje leidykloje.

Romano fabula apgaulingai paprasta. Pagrindinis veikėjas Makenzis (Makas) gyvena kamuojamas sielvarto po tragiškos mažametės dukrelės Misės žūties. Smulkiai nupasakojamos tragedijos aplinkybės – mergaitė pagrobiama, kaip spėjama, maniako žudiko per vieną vasaros išvyką. Šeimai iškylaujant, paslaptingai dingsta mažoji Misė. Nustatoma, kad Misė greičiausiai žiauriai nužudyta ir yra penktoji serijinio žudiko auka: apleistoje trobelėje miškų glūdumoje aptinkama kruvina jos suknutė. Tolesnį veikėjo gyvenimą autorius apibūdina taip: „Nusileido Didysis Liūdesys.“ Po kelerių metų Makas gauna paslaptingą lakonišką raštelį: „Makenzi, praėjo daug laiko. Pasiilgau. Jeigu nori susitikti, kitą savaitgalį būsiu trobelėje. Tėtė.“ Labiausiai intriguoja parašas, nes „Tėte“ (orig. „Papa“) religinga Mako žmona mėgsta vadinti Dievą, ir apie tai žino tik jiedu. Tad Makas išsirengia į trobelę. Pasiekęs ją ir neradęs nė gyvos dvasios, pasiduoda nevilčiai, garsiai išrėkia kaltinimus nematomam Dievui ir susiruošia grįžti prie automobilio. Staiga, it burtų lazdele pamojus (iškalbingas stebuklinės pasakos elementas!), visa aplinkui pasikeičia: pūsteli šiltas vėjas, sniegas nutirpsta, o atgrasi lūšna virsta dailučiu nameliu. Visa aplinka tampa tobulai graži kaip atviruke. Pasikeitusioje trobelėje Mako laukia trys asmenys: juodaodė storulė, vadinanti save „Tėte“ (Dievas Tėvas), smulkutė azijietė moteris Saraju (Šv. Dvasia) ir arabų išvaizdos vyriškis – Jėzus. Didžioji knygos dalis skirta pasakojimui apie Mako bendravimą su Dieviškąja Trejybe.

W. P. Youngas kertinius tikėjimo klausimus narplioja sklandžiai ir iš pažiūros lengvai, žaisdamas situacijomis, kurdamas vaizdus it scenos dekoracijas ir iš lėto, nuosekliai vesdamas herojų susitaikymo ir dvasinio išgijimo keliu. Autoriaus išgyventas skausmas suteikia romanui autentikos ir nuoširdumo, o teologinis išsilavinimas – rimtumo ir svorio.

Kaip minėta, teologinė romano vertė sukėlė nuomonių audrą. „Bernardinai.lt“ portale pasirodė Anželikos Krikštaponienės straipsnis „Dievo samprata romane „Trobelė“. A. Krikštaponienė – Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė, tad jos teologinių argumentų svarumą būtų sunku nuginčyti. Vis dėlto drįsčiau tvirtinti, kad straipsnio autorė daro klaidą, vertindama grožinės literatūros kūrinį kaip teologinį tekstą. Antai ji rašo: „Pasakojimas apie Dievą ir pokalbiai su juo daugiau remiasi subjektyvia autoriaus patirtimi ir dvasiniais išgyvenimais nei Šv. Rašto tiesa apie Dievą.“ Be abejo, subjektyvia! Kaip tik toji subjektyvi patirtis, įvilkta į dvigubą amerikinio trilerio ir religinės pasakos rūbą, ir suteikia knygai įtaigos, būdingos tik grožinės literatūros kūriniams.

Arba šit toks apibendrinimas: „Išlieka daug neaiškumų ir neatsakytų svarbių klausimų, pvz., koks visgi yra Dievas ir kaip jis gelbsti?“ Peršasi išvada, kad pastorė linkusi sudėti amžinuosius visos žmonijos lūkesčius į vieną vienintelę knygą, dargi romaną, taigi iš esmės išgalvotą istoriją.

Pastorė būgštauja, kad „skaitytojai, būdami per mažai teologiškai išprusę ir dažnai nekritiški, priima knygoje aprašytus Mako pokalbius su Dievu už gryną, įkvepiantį ir keičiantį mokymą“, ir daro išvadą: „Klasikiniai Dievo doktrinos klausimai supainioti.“ Būtų galima veltis į aistringus metafizinius ginčus, bet prisiminkime, kad kalbame apie romaną. Tad vargu ar vertėtų čia ieškoti objektyvios Dievo sampratos. Randame vieno žmogaus – knygos autoriaus – asmenišką ir subjektyvų (o ar galėtų būti kitaip?) Dievo supratimą, pateikiamą apgaulingai lengva, iš pirmo žvilgsnio net popsine forma.

Romano kalba gyva ir emocinga. Iš pradžių konstruojamas kaip amerikinis trileris, vėliau – kaip religinė pasaka, pasakojimas nepraranda įtampos, vėliau įgaunančios metafizinį pobūdį. Teologiniai veikėjų dialogai ilgi, bet ne nuobodūs – jų gylis prikausto dėmesį. Šį įdomų ir prieštaringą romaną lietuviškai prakalbino vertėja Loreta Gema Baltaduonė. Ją reikia pagirti už sklandų teksto skambesį, tiesioginės kalbos gyvumą ir natūralumą, gražiai išverstus vaizdingus aprašymus. Vis dėlto tenka padaryti ir vieną kitą pastabą. Tarpais krenta į akis perteklinis prieveiksmio „tada“ vartojimas; rankos ne „apkibusios“ tešla, o aplipusios (p. 106, 108); kiek per dažnai romano veikėjai „išsišiepia“ arba „išsiviepia“, gal vertėjo paieškoti stilistiškai švelnesnių variantų – šyptelti, vyptelti, nusišiepti? Kai kur kliūva nesuderinti veiksmažodžių laikai. „Makui atrodė, tarsi aplink jį suktųsi įvykių uraganas, o jis lėtai juda to uragano centre“ (p. 63).

Viena emociškai stipriausių teksto vietų – Makenzio susitikimo su Tėte scena. „Jis instinktyviai leidosi bėgti atgal, bet per lėtai“ (p. 93). Atrodytų, ko vyrui leistis bėgti, išvydus juodaodę moterį, tegu ir labai netikėtai (plg. orig. „Instinctively he jumped back...“). Tiksliau būtų: „jis instinktyviai atšoko“. Ir toliau: „...ji neįtikėtinai mikliai jį pasivijo, apglėbė rankomis...“ –­ siūlyčiau keisti į „...neįtikėtinai mikliai atsidūrė šalia, suspaudė glėbyje...“

„Nagi, Makenzi, ko stovi ir spoksai išsižiojęs, lyg būtum prisidirbęs, – tarė juodaodė storulė, apsisuko ir tauškėdama nužingsniavo į verandą“ (p. 98). Šiame iš esmės vykusiai išverstame sakinyje akį rėžia „tauškėdama“. Sklandžiau skambėtų: „...tai tarusi, juodaodė storulė apsigręžė ir nudrožė per terasą, nesiliaudama kalbėti“ – beje, „deck“ veikiau reiškia terasą, o ne verandą (plg. orig. „Well, Mackenzie, don’t just stand there gawkin’ with your mouth open like your pants are full“, said the big black woman as she turned and headed across the deck, talking the whole time“).

Galima rasti ir daugiau sakinių, kuriuos norėtųsi stilistiškai padailinti. „Dar nespėjo nueiti nė dvidešimties metrų, kai pajuto, kaip iš už nugaros jį apgaubė šilto oro srovė“ (p. 91) – sklandžiau skambėtų: „...kai staiga iš už nugaros plūstelėjo šilto oro srovė“ (orig. „...when he felt a sudden rush of warm air overtake him from behind“). Sakinį „Kurį laiką buvo kurtinamai tylu, ir tada netikėtai pasigirdo siautulingas juokas“, p. 117 („For a moment there was dead silence, and then unexpectedly, he heard uproarious laughter“) buvo galima išversti kad ir taip: „Trumpam stojo spengianti tyla, paskui netikėtai nugriaudėjo juokas.“ Stilistiškai nesutvarkytas ir šis sakinys: „Tarsi tam, kas turėjo pavadinti kelius, pritrūko fantazijos, pavargo, o gal prisigėrė ir, norėdamas greičiau eiti namo, visus keliukus pavadino Tešmens Seklumomis“ (p. 69) –­ šiuo atveju pritrūko veiksnio.

„Jį vėl nupurtė tykojančių tamsių minčių šnabždesys, bet tuoj jas užrakino“, p. 101 (plg orig. „He shuddered at the whisper of lurking dark thoughts and again locked them out“). Lietuviškas sakinys neatrodo labai logiškas. Siūlyčiau variantą: „Jis suvirpėjo nuo niūrių minčių, tik ir tykančių užpulti, ir vėl nuginė jas šalin.“

Saraju kalba: „...žmonės sužeistom sielom savo gyvenime iškelia tai, kas jiems atrodo gera, bet tai neatveda jų į pilnatvę ir neišlaisvina“ (p. 142) („...broken humans center their lives around things that seem good to them, but that will neither fill them nor free them“). Sklandžiau skambėtų: „...žmonės sužeistom sielom savo gyvenime kabinasi už tariamų vertybių, kurios nei suteikia pilnatvės, nei išlaisvina“.

Jėzus klausia Mako: „O dabar pasakyk man, kur tu praleidi daugiausia laiko mąstydamas: fantazijose, dabartyje, praeityje ar ateityje?“ (p. 161). Išeitų, kad prie trijų laiko dimensijų dar pridedamos fantazijos. Iš tiesų tai tik intonacinis netikslumas – „But now tell me, where do you spend most of your time in your mind, in your imagination, in the present, in the past, or in the future?“ Teisingas variantas būtų: „O dabar pasakyk man, kur tu praleidi daugiausia laiko mąstydamas ir fantazuodamas: dabartyje, praeityje ar ateityje?“

Sunkiasvorį sakinį „Pro jį nuolatos žygiavo artimųjų ir draugų būriai, linkėdami greitai pasveikti...“, p. 276 („A steady parade of family and friends came by to wish a speedy recovery...“) norisi keisti paprastesniu: „Jį nuolat lankė būriai draugų ir artimųjų, linkėdami greitai pasveikti.“

Deja, pasitaiko ir vienas kitas prasmę iškraipantis nesklandumas. Skaitome: „Stengėsi kuo mažiau galvoti apie trobelę, o kai pagalvodavo, jo mintys tapdavo nei geros, nei blogos“ (p. 18). Originale: „He purposely thought about the shack as little as possible and even when he did his thoughts were neither kind nor good“, taigi reikėtų versti: „...mintys anaiptol nebūdavo malonios.“ „Dvasinis atsiribojimas nuo pasaulio visai nepakeitė jo pažįstamų gyvenimo...“ (p. 75). Originale – „Cloistered spirituality seemed to change nothing in the lives of the people he knew...“ Kažin ar „cloistered spirituality“ („atsiskyrėliškas dvasingumas“) reiškia dvasinį atsiribojimą nuo pasaulio, iš konteksto aiškėja, kad autorius veikiausiai turėjo omeny savitikslį, su gyvenimo tikrove nesąveikaujantį dvasingumą, o tai kas kita.

Saraju kalba apie laisvą žmogaus valią ir baigia taip: „Jeigu pamatytum, kur nueisime, jeigu nepažabosime žmogaus norų, tada pats suprastum. Vieną dieną suprasi“ (p. 142). Išeitų, kad žmogiškuosius norus būtina žaboti, bet autoriaus mintis visiškai priešinga: „If you could only see how all of this ends and what we will achieve without the violation of one human will – then you would understand.“ Taigi iš tiesų sakinio prasmė būtų: „Jei tik gebėtum išvysti, kuo visa tai baigsis ir ką mes laimėsime, nepažeisdami žmogaus valios, tada suprastum.“

Sakinys „He hesitated to ask, but finally broke into the silence“ išverstas: „Kiek dvejojo, ar klausti, bet galiausiai paniro į tylą“, o turėtų būti atvirkščiai –­ „...galiausiai nutraukė tylą“, juoba kad tuoj po to užduodamas klausimas. Mano galva, tokių akivaizdžių riktų nesužiūrėjimas byloja ne tik apie vertėjos, bet ir apie redaktorės (redagavo Loreta Paškevičienė) darbo broką.

Lietuviškasis knygos leidimas mirgėte mirga išnašomis – jų suskaičiavau net 38! Vertėja iš tiesų sąžiningai paplušėjo, aiškindama gausias citatas – jomis pradedami visi knygų skyriai, citata yra ir dedikacijoje. Šitoks išnašų kiekis kelia dvejopus jausmus. Gal lietuvių skaitytojui ir ne pro šalį sužinoti apie įvairius amerikiečių, kanadiečių dvasininkus, pedagogus, muzikantus, žurnalistus etc., bet ar tikrai jam būtina aiškinti apie K. Jibraną, J. J. Rousseau, G. K. Chestertoną, B. Pascalį? Ir jau visai žmogus suglumsti, radęs paaiškinimus apie F. Dostojevskį ir A. Einsteiną...

Paaiškinamos ir kai kurios teksto vietos. Antai Makas svarsto, kaip turėtų atrodyti Dievas: „Galbūt tai bus tik akinanti šviesa arba degantis krūmas“ (p. 83, beje, sakinys gražiau skambėtų vietoj tai pasirinkus Jis). Vertėja pateikia išsamų paaiškinimą: „Senajame Testamente Dievas apsireiškė Mozei kaip degantis, bet nesudegantis krūmas (Išėjimo knyga, 3,2).“ Atitinkamai paaiškinama Patarlių knyga („viena iš Senojo Testamento Išminties knygų“), taip pat Jėzaus kreipinys „Abba“. Sunku įsivaizduoti, kad minėti dalykai galėtų būti nežinomi dvasiniais dalykais nors truputį besidominčiam skaitytojui (visai nesidomintieji vargu ar skaitys „Trobelę“).

Tokia išnašų gausa galiausiai pakvimpa nepagarba skaitytojui. Galbūt dėti išnašas reikalavo leidykla? Tačiau kai kurių citatų išnašose pateikiama vien originali autorių ir pavadinimų rašyba, nieko daugiau nepaaiškinant (p. 76, 99), o, tarkime, kas yra tekste porą kartų minimas Gendalfas iš Tolkieno „Žiedų valdovo“, nepaaiškinama. Gal atrodė, kad tai savaime žinomi dalykai, skirtingai nei paaiškintasis „Mobis Dikas“? Drįstu daryti prielaidą, kad toks gluminantis išnašų perteklius ir atranka yra greičiau leidyklos, o ne vertėjos problema.

Išnašų klausimas lietuviškuose vertimuose apskritai yra problemiškas. Galbūt reikėtų pagaliau išdrįsti visai jų atsisakyti ir labiau pasitikėti skaitytoju, ypač šiais internetinės informacijos laikais?

Baigdama norėčiau darsyk pasidžiaugti lietuviškuoju knygos leidimu ir pabrėžti, kad paminėtos (ir nepaminėtos) vertimo klaidelės šiuo atveju nėra tas deguto šaukštas, sugadinantis medaus statinę – iš tiesų šia knyga galima gardžiuotis kaip saldžiu ir maloniu skaityti, bet anaiptol ne beverčiu literatūriniu patiekalu.


LLVS projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia KRF




Skaityti komentarus (2) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.