Titulinis
 
 

 
Spausdinti

LAIMANTAS JONUŠYS

Auksinis jaunimas kreivų veidrodžių karalystėje

Waugh E. VARGINGI KŪNAI. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Tyto alba, 2010.

Publikuota: Literatūra ir menas 2010-12-24

Plaukia laivas iš Prancūzijos į Angliją (veiksmas vyksta maždaug knygos rašymo metu, o pasirodė ji pirmą kartą 1930 m.), ir jame susiduria įvairūs groteskiški personažai, kurių ryškiausia yra pamokslininkė, vadovaujanti gastroliuojančiai merginų trupei – skaitytojas jas (o galiausiai ir jos pačios – save) pažįsta tik pagal alegorinius vardus: Artimo Meilė, Malonė, Skaistybė...

Vertimo tekstas plaukia sklandžiai, ne taip kaip jame aprašomas laivas:

Laivas girgždėjo kiekvienu sąnariu, trinksėjo durys, nuo lentynų krito lagaminai, kaukė vėjas, sraigtas skubomis plakė tai vandenį, tai orą (the screw, now out of the water, now in, raced and churned), nelyginant prinokusius obuolius krėsdamas žemėn skrybėlių dėžes... (p. 16).

Tuo pat metu (čia jau vėsaus angliško humoro šlakelis) kapitonas („susidomėjęs sprendė kryžiažodį“) savo padėjėjui sako: „Ko gero, gali kilti ir audra, jei vėjas nesiliaus stiprėjęs. (...) Nenustebsiu, jei šiąnakt jūra įsisiūbuos.“

Kelionė laivu trunka mažą knygos dalį, o humoro ir satyros pilnas visas romanas, ir, keleiviams išsilaipinus Anglijoje, iš pradžių tai gali atrodyti primityvokai.

Pagrindinis personažas, pradedantis rašytojas Adamas, paskambina savo sužadėtinei Ninai ir pasako, kad jiedu negalėsią susituokti, nes jis neturįs pinigų. Tuoj po to vakarėlyje jis laimi dvejas vaikiškai primityvias lažybas ir, turėdamas tūkstantį svarų (tais laikais – dideli pinigai), telefonu jai praneša, kad jiedu vis dėlto galėsią susituokti. Po kelių minučių kažkoks „girtas majoras“ pasiūlo tuos pinigus statyti už kažkokį lenktynių žirgą, ir Adamas su didžiausiu dėkingumu jam perduoda visą tūkstantį, o tas su juo netrukus tiesiog dingsta. Aišku, herojus vėl nebegalįs tuoktis. Sužadėtinė dėl to per daug nenuliūsta, nors ir mano, kad „būtų labai smagu susituokti“. Ji siūlo paprašyti pinigų iš jos tėvo. Kitą dieną Adamas nustemba, kad ji liepia jam važiuoti vienam pas žmogų, kurio nėra matęs.

– Bet ką aš jam pasakysiu?

– Brangusis, tik jau nepradėk. Puikiausiai viską žinai. Tiesiog paprašyk, kad duotų pinigų.

Vėl matome gerai išverstą, sklandų dialogą („tik jau nepradėk“ (don’t be tiresome), p. 67).

Įsijautus į žanrą – dinamišką, kinematografišką farsą, romanas vis dėlto teikia skaitymo malonumą, jis yra smagus, siužeto vingiai meistriškai susukti ir gyvai pasakojami. Ir „girtas majoras“, ir pamokslininkė su Dievo gerumą bei rūstybę simbolizuojančiomis merginomis knygos puslapiuose pasirodo dar ne kartą, vis naujomis aplinkybėmis. Čia viskas vyksta tarsi kreivų veidrodžių karalystėje –­ personažai ir jų veiksmai yra nuolatos groteskiškai iškreipti.

Atsiranda ir įžvalgių pastabų. Praėjus vos daugiau nei dešimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo, numatyti dar vieną didelį karą buvo sunku, bet apie tokią galimybę būdavo kalbama. Ir juk istorija klostosi mažai klausydama savo dalyvių žmonių valios. Žmonės nenori karo, bet karas vis kyla, kaip aiškina vienas personažas:

Šiais laikais karai prasideda ne dėl to, kad kam nors jų reikia. Visi trokštame taikos, nuolat rašome laikraščiuose apie konferencijas, skirtas nusiginklavimo ir tarptautinės teisės klausimams, bet mūsų pasaulio tvarka iš esmės nestabili ir netrukus vėl vieningai žygiuosime į katastrofą, garsiai skelbdami taikius ketinimus (p. 141).

Žinoma, rimčiausias „Vargingų kūnų“ užmojis – parodyti „auksinio jaunimo“ tuštybę, naivumą, savanaudiškumą, amžinų bohemos pasilinksminimų beprasmiškumą. Aišku, kad toks moralizuojantis patosas pats savaime yra nuvalkiotas ir mažai įdomus; laimė, Evelynas Waugh buvo kur kas labiau (ir geresnis) rašytojas negu moralistas. Tad romanas palieka įspūdį kaip tik dėl savo literatūrinių savybių, pasakojimo, o ne galimų moralinių išvadų.

Automobilių lenktynių ir jas supančio beprotiško šurmulio aprašymas, užimantis visą ilgą dešimtą skyrių, sukuria košmariško absurdo atmosferą. Neįvardytą miestą tolokai nuo Londono užplūsta minios žiūrovų, netelpančių į kainas pakėlusius viešbučius, per lenktynes (kurių dalyviai pasišovę vieni kitus šalinti iš trasos) „auksinis jaunimas“ laksto nuo tribūnų į gėrimų palapinę, galiausiai merkiant lietui ilgai neįmanoma iš ten ištrūkti ir atrodo, kad būti ten galima tik už bausmę. Bet kartu kiekviename puslapyje juntamas komedinis hiperbolizavimas, sukuriantis literatūrinę distanciją. Lenktynių (bet ne žiūrovų patiriamų vargų) pabaigoje „greitosios pagalbos automobiliai paskutinį kartą apvažiavo trasą, rinkdami likusius gyvus vairuotojus“ (p. 186–187).

Puikių komiškų epizodų sukurta su viską užmirštančiu, susipainiojančiu ir atkakliai savo paklydimų įsitveriančiu Ninos tėvu, kurio yrančiame dvare Adamas atsiduria net tris kartus.

Čia yra ir gerų vertimo pavyzdžių. Štai pakeliui į dvarą ant keliuko užklydusi avis, pamačiusi taksi, „ėmė paklaikusi kicenti, kartais stabtelėdama ir apsisukusi dirstelėdama pro purviną savo uodegą, o paskui vėl įsibėgėdama…“ (p. 71)

„kicenti“ [trot] čia yra kaip tik tinkamas žodis – avis, nors ir išsigandusi automobilio, nelekia šuoliais, o „paklaikusi kicena“ (užuot movusi šalin), ir tai geras komiškas įspūdis, tik gal vietoje „apsisukusi“ geriau būtų tikę „atsigręžusi“ (looking round).

Apskritai verčiant tokį tekstą svarbu taikliai ir natūraliai perteikti dinamišką, šmaikštų pasakojimo stilių, gausius dialogus. Rasai Drazdauskienei tai gerai pavyko.

Vyriausioji seselė piktinasi: „Whoever heard of cocktails and gramophone in a concussion case?“ Epizodo kontekste šis angliškas sakinys aiškus ir taikliai perteikiantis kalbėtojos toną, bet, norint tokį pat įspūdį išreikšti lietuviškai, čia reikia keisti kai kuriuos struktūros ir leksikos elementus: „Kur tai girdėta – kokteiliai ir gramofonas pas ligonę sutrenktomis smegenimis?“ (p. 201). Angliškas junginys su prielinksniu of paprastai gali būti verčiamas kilmininku, bet kai jis išplėstas, vertime gali susidaryti griozdiškas daiktavardinis darinys, tad brūkšnys gerai tinka ir pastaruoju, ir štai šiuo atveju: „Pasigirdo zyzimas ir ekrane staiga pasirodė vaizdas – atbulomis keliu lekiantys keturi uniformuoti raiteliai (the spectacle of four uniformed horsemen galloping...)“ (p. 221).

„Kam jau kam, o tau tikrai nėra ko čia prieš mane vaidinti“ (p. 113), – sako spaudos magnatas lordas Monomarkas, ir tai šiuo atveju gerai atitinka originalo frazeologizmo (to get on a high horse with me) esmę.

Spaudos brovimasis į privatų gyvenimą ir skandalų ieškojimas bei kūrimas yra ryški šio romano tema. Tapęs paskalų skilties autoriumi, „Adamas, tvirtindamas, jog žmonėms visai nesvarbu, apie ką skaityti, kad tik gautų smalsauti apie svetimus gyvenimus (that a kind of vicarious inquisitiveness into the lives of others was satisfied), pradėjo išgalvoti naujus asmenis“ (p. 119).

Kai kurių personažų pavardės turi ironiškų, komiškų aliuzijų. Vertėja teisingai pasielgė, nebandydama tų pavardžių versti ir kurti lietuviškų sąsajų. Originale tos sąsajos nėra labai reikšmingos, kai kurios orientuotos į mums nepažįstamas realijas, tad bandymas jas sulietuvinti nebūtų atnešęs prinokusių, lengvai kramtomų vaisių. Kas kita – pravardė: Ginger sėkmingai tampa „Rudžiu“ („O, Adamai, jei tu būtum toks turtingas kaip Rudis, ar bent per pusę. Ir išvis, jei turėtum bent kiek pinigų“, p. 201).

Radau naują lietuvišką žodį (nors gal jis specialistams jau seniau žinomas) –­ „gargulis“ (o gal „gargulė“ – čia (p. 9) yra tik daugiskaitos kilmininkas: „gargulių“). Žodyne anglišką gargoyle siūloma versti „chimera“ (architektūrinė detalė).

Lietuviško leidimo viršelyje informatyviai (ir truputį juokingai) paskelbta: „Romanas apie auksinį jaunimą“. Iš tiesų apie tai, ir pati ši frazė (angl. Bright Young People) tekste ironiškai minima ne kartą, tik pirmą kartą tai buvo the Younger Set (liet. p. 14), tad čia gal reikėjo versti tiesiog „jaunimėlis“.

Evelynas Waugh yra parašęs ir daugiau satyrų – niūresnės ir, ko gero, įdomesnės yra lietuviškai jau anksčiau (1972 ir 1994) išleistos ir į vieną knygą sudėtos „Numylėtinė“ (apie laidojimo papročius Kalifornijoje) bei „Dulkių sauja“. Tačiau, kaip daugelis pripažįsta, geriausias jo romanas yra „Brideshead Revisited“ („Vėl Braidšede“), kur tarpukario auksinio jaunimo gyvenimas pavaizduotas ne pašaipiai, o nostalgiškai.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.