Picoult J. GAILESTINGUMAS. Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė. Alma littera, 2009.
Publikuota: Literatūra ir menas 2011-01-14
Leidykla „Alma Littera“ Lietuvos skaitytojams yra pristačiusi jau devynis amerikietės Jodi Lynn Picoult (g. 1966 m) romanus. Dažniausiai prie vertimų darbavosi Mėta Žukaitė (dvi knygos) ir Irena Kupčinskienė (dvi knygos). 2009 m. pasirodžiusį „Gailestingumą“ („Mercy“, JAV išleistas 1996 m.) išvertė Vilija Vitkūnienė. Šį vertimą ir pamėginsiu aptarti.
„Gailestingumas“ – romanas apie žmonių santykius. Ką galima padaryti iš meilės? Meluoti? Atleisti? Palikti? Nužudyti? Į ramų dviejų porų – Alės ir Kamerono bei Džeimio ir Megės – gyvenimą įsiveržia neprašytos viešnios: pirmieji sulaukia nenuspėjamos bastūnės Mijos, antrieji – sunkios ligos. J. Picoult, aprašydama po nelauktų įvykių skirtingai pakrypusią kasdienio gyvenimo tėkmę, svarsto, kur yra humaniškumo ribos, koks siauras slenkstis tarp klaidos ir teisingo poelgio – ir kaip nevienodai tai gali būti interpretuojama, remiantis morale arba formaliu įstatymu, kai pastarieji neretai prieštarauja vienas kitam. Etikos ir moralės klausimai – nuolatinės jos kūrinių temos (produktyvi autorė nuo 1992 m. kasmet publikuoja po vieną knygą). J. Picoult sugeba parodyti visus įmanomus žiūros į etinę dilemą taškus ir jos dvilypumą. Būtent čia slypi J. Picoult romanų vertė – jie skatina mąstyti, vertinti ir atsikratyti egocentriškos teisiojo pozicijos. Ši socialinė vertė pamažu skleidžiasi siužeto vingiuose – „Gailestingume“ galime rasti ir detektyvo, ir meilės romano elementų. Romano kalba lengva, nepersotinta metaforų, sakiniai sklandūs ir aiškūs – nekomplikuotas stilius neabejotinai prisidėjo prie to, kad šiandien J. Picoult – viena populiariausių ir perkamiausių autorių.
Pradedant kalbėti apie vertimą, verta stabtelėti prie romano pavadinimo. Mercy. Žodis, apimantis keletą reikšmių – artimų, bet turinčių skirtingų atspalvių. Pagrindinės reikšmės, pateikiamos anglų – lietuvių kalbos žodynuose: gailestingumas, malonė, laimė. Vertėja renkasi pirmąjį variantą. Tačiau „malonės“ sąvokai priskiriamų reikšmių gausa LKŽ leidžia tokiu sprendimu suabejoti. Malonė: 1) gerumas, geraširdiškumas; 2) gailestingumas; 3) palankumu suteikta dovana, geradarystė; 4) Dievo palankumas; 5) meilė, meilumas; 6) palaima; 7) malonumas. J. Picoult romane skleidžiasi praktiškai visos šios prasmės. Knygos ašis – eutanazijos dilema (gr. ευ ‚geras‘ + θάνατος ‚mirtis‘, priešdėlis sutampa su pirmąja LKŽ pateikiama „malonės“ reikšme). Kaip jau minėta, svarbi J. Picoult romano dalis – teismo procesas. Malonės sąvoka yra gaji teisės terminijoje – malonės prašymas (prašymas dovanoti kaltę), malonės teisė (teisė prašyti gailestingumo). Skaitytojams bene patraukliausias kūrybos bruožas – meistriškai ir detaliai nagrinėjamos šeimos ir tarpusavio santykių problemos. Čia malonės samprata skleidžiasi ne tik gailestingumo (nors jis labai svarbus), bet ir meilės, meilumo, malonumo prasmėmis. Meilė suvokiama kaip gebėjimas atleisti, t. y. suteikti malonę, ir mokėjimas paprašyti ir priimti atleidimą, t. y. malonę. Dievo palankumo prasmė romane taip pat egzistuoja – sunkai serganti Megė sako, kad Dievą kartais reikia paskubinti, žmogaus valia ir gailestingumu pagreitinti teisę į mirtį (teisę į pačią paskutinę malonę). Visa tai leidžia manyti, kad daugiareikšmis žodis „malonė“, talpinantis ir siauresnę gailestingumo sąvoką, yra artimesnis angliškam mercy ir pavadinimo vertimui tiktų kiek labiau.
J. Picoult stilius nesudėtingas ir neturėtų būti ypatingas iššūkis vertėjui. Tačiau autorė dėmesinga detalėms, tekste nemažai tiesioginės kalbos. Vertėja puikiai geba išlaikyti originalui būdingą sintaksę, stropiai seka originalo tekstą ir niekur nuo jo pernelyg nenutolsta. „Gailestingumo“ kalba išlieka sklandi ir vaizdinga: „were all too happy to do the honors“ – „netilpo savame kaily galėdami pagerbti“ (p. 156); „biting the rings off his wife‘s fingers“ – „kąste nukando žiedus nuo jo žmonos pirštų“, „she could taste the commonplace seeping from a bag of Lipton‘s as strong and as bitter as arsenic“ – „ji jausdavo iš Lipton pakelio besisunkiantį banalybės skonį, stiprų ir aitrų kaip arsenas“ (p. 59). Dažniausiai sklandžiai susitvarkoma su sakytinei kalbai būdingomis metaforomis. Radusi jų atitikmenis lietuvių kalboje, V. Vitkūnienė į vertimą perkelia originalo dialoguose jaučiamas veikėjų emocijas: „Blue-deviled, are ye?“ – „Apsėdo melancholija, ką?“ (p. 214). Ne taip sėkmingai išverčiama idioma „Joined at the hip“: pažodžiui – „klubais suaugę“. Labiau tiktų „artimi kaip žirniai ankštyje“ ar tiesiog „neišskiriami“ (p. 173).
Tiesa, kai kur vertime pasitaiko žodžių ir frazių, kurių reikšmė atitinka originalą, bet konotacija skiriasi: „Štai dėl ko Kameronas neduoda man ramybės“ – taip verčiamas sakinys „That‘s why Cameron‘s come to haunt me“. To haunt gali reikšti „persekioti, neduoti ramybės“ (kalbant apie mintis ir pan.), bet J. Picoult čia kalba apie vaiduoklį, šmėklą, ėmusią lankyti senuką Angusą sapnuose. Tai leidžia rinktis „stipresnę“ frazę ir vertime: „Štai dėl ko Kameronas man ir rodosi / vaidenasi.“
Beje, Angusas ir jo išskirtinė kalbinė charakteristika – vienas didžiausių vertimo „kabliukų“. Spalvingas pareiškimas škotų tarme: „I dinna want some wee lassie telling me how to eat my parritch in the morning...“ (p. 67) verčiamas labai neutraliai: „Nenoriu, kad kokia nors mažvaikė man aiškintų, kaip rytais turėčiau valgyti košę...“ Originalo sakinyje matome keturis atotrūkius nuo bendrinės anglų kalbos, būdingus škotų tarmei: don‘t formą dinna; lassie – daiktavardį, reiškiantį mergaitę ar netekėjusią jauną merginą; wee būdvardį „mažutis, mažytis“; parritch – škotišką žodžio porridge (košė) variantą. Anguso kalboje randame ir daugiau škotiškų žodžių: fash (nerimauti, rūpintis), ken (suprasti), tarmiškų įvardžių ir pagalbinių veiksmažodžių formų: ye (you), havena (haven‘t), didna (didn‘t) ir kitų. Kalbinė šio veikėjo charakteristika svarbi, nes išryškina jo priklausymą senajai kartai – ne vien amžiumi, bet ir mentalitetu. Angusas jaučia stiprų ryšį su savo giminės praeitimi, klano vertybes, ypač jo vieningumą, nori išlaikyti ir dabartyje. Škotų tarmė ne tik leidžia skaitytojui jį matyti kaip tam tikros kultūros atstovą, bet ir išskiria iš kitų veikėjų, vartojančių bendrinę kalbą (jiems senoji kultūra jau gerokai svetimesnė). Be to, tarmiška kalba pagyvina tekstą. Dėl šių priežasčių norisi, kad kalbiniai niuansai atsispindėtų ir vertime. Deja, vertėja juos perteikia labai nežymiai. Tokius tiesioginės kalbos sakinius įmanoma pagyvinti leksinėmis bei gramatinėmis tarmybėmis ir archaizmais, taip vertimą priartinant prie originalo. Pvz., pastraipos pradžioje cituotą sakinį galima šiek tiek „pasendinti“: „Ašen nenorėč, kad kokia mergiščia mani mokyt, kaip putrą srėbt ryte...“
Neatidumo klaidų tekste yra nedaug. Pvz.: „(...) she dropped his hand and placed her palm against his cheek (...)“ – paleido jo ranką ir priglaudė delną sau (= jam) prie skruosto (p. 35). Vertėtų atkreipti dėmesį, kad Corfu sala (Graikijoje) lietuviškai yra vadinama ne Korfu (p. 150), o Kerkyra.
Svarbios vertėjos pastangos priartinti tekstą prie Lietuvos skaitytojo. Pvz., už vertimo ribų paliekamas mažai ką sakantis ir lietuvišką sakinį galintis apsunkinti treniruoklio Stairmaster pavadinimas: „...kol tu sporto salėje nukelsi savo subinę nuo treniruoklio“ (p. 113). Tačiau iš vertimo išmetus vieną ar kitą realiją, reikėtų pamąstyti, ar toks pasirinkimas nekomplikuos tolesnio teksto: 162 puslapyje, atsisakius abreviatūros HMD (helmet/head mounted display), atsiranda loginė spraga. „WELCOME, – Allie read. PLEASE PUT ON GLOVE AND HMD.“ (...) She had no idea what an HMD was, but this was the only other piece of equipment attached to the system“ verčiama „Sveiki, – perskaitė Alė. – Prašom užsimauti pirštines ir šalmą.“ (...) Neturėjo supratimo, kas tas moderniųjų technologijų šalmas, bet tai buvo vienintelis prietaisas, prijungtas prie sistemos.“ Originalo tekste veikėja nežino trumpinio reikšmės, todėl į šalmą atkreipia dėmesį vien dėl to, kad nieko daugiau, ką dar be pirštinių būtų galima užsimauti, nemato. O vertime tai išnyra tarsi iš niekur.
Tekste esama nemažai išnašų. Galima pasvarstyti, kodėl vertėja pasirinko paaiškinti būtent šiuos terminus ir realijas. Ar kaopektatas (p. 61), vaistas, apie kurį lietuviški interneto šaltiniai informacijos praktiškai nepateikia, labiau žinomas nei Nintendo ir Sega (paaiškinimai p. 38 ir 91)? Juk vienus didžiausių pasaulyje vaizdo žaidimų gamintojų galima laikyti universalia realija, ir čia turbūt vertėtų pasitikėti skaitytojų apsiskaitymu. Be to, jei skaitytojui reikia apie juos paaiškinti, vargu ar jam žinoma bus ir abreviatūra VT (virtuali tikrovė, p. 91). Nepaisant minėtų išimčių, kiti taiklūs vertėjos pasirinkimai padeda Lietuvos skaitytojams suprasti tekstą taip pat sklandžiai kaip ir amerikiečiui, besimėgaujančiam J. Picoult knyga gimtąja kalba: paaiškinama Džeko Kevorkiano eutanazijos byla, vieno veikėjų supainioti Ištikimybės JAV vėliavai žodžiai, amerikietiška tradicija burti, laužiant paukščio kaulą, net vaikiška dainelė apie ūkininką Makdonaldą ir jo laikomus gyvulius. V. Vitkūnienė puikiai susitvarko ir su augalų terminų įvairove – Alės parduotuvėje skleidžiasi darželiniai šlamučiai, kiniški žibintai, akantai, krokai, bijūnai, kedeninės tilandsijos – gėlių ir jų porūšių pavadinimai išversti kruopščiai ir teisingai.
J. Picoult – viena skaitomiausių šių dienų populiariosios literatūros kūrėjų. Svarbu, kad plačią auditoriją pasiekianti literatūra būtų verčiama kokybiškai, taip suteikiant galimybę skaitytojams ne tik įsijausti į nenuspėjamus siužeto vingius, bet ir mėgautis nuo originalo nenutolusia, sklandžia, vaizdinga, taisyklinga lietuvių kalba. Džiugu, kad vertėjai V. Vitkūnienei tai padaryti pavyksta – rezenzijoje aptarti vertimo trūkumai jo kokybės nesumenkina.
LLVS projektą remia LR kultūros ministerija
