Titulinis
 
 

 
Spausdinti

SIGRIDA RUPŠYTĖ

Elenė tai ar niekas?

Galanaki R. ELENĖ, ARBA NIEKAS. Iš graikų kalbos vertė Vaidotas Rimša. Kronta, 2005.
 

Graikų rašytoja Rea Galanaki tarptautiniame literatūros kontekste geriausiai žinoma kaip istorinių romanų trilogijos autorė. Pirmasis trilogijos romanas „Ο Βίος του Ισμαήλ Φερίκ Πασά“ išleistas 1989 m. (vertimas į anglų kalbą „The life of Ismai Ferik Pasha“, 1996), antrasis – „Θα υπογράφω Λουί“ pasirodė 1993 m. (vertimas į anglų kalbą „I shall sign as Lou“, 2000), o trečioji trilogijos dalis „Ελένη, ή ο Κανένας“ buvo išleista 1998 m. (vertimas į anglų kalbą „Eleni, or Nobody“ 2001). Šią, trečiąją, trilogijos dalį bandyta išversti ir į lietuvių kalbą.

Visos trys R. Galanaki romanų pagrindinių veikėjų asmenybės liudija XIX amžiaus prieštaras, jos (lyg pagal antikinės tragedijos logiką) tiesiogiai jas įkūnija: Ismailas Ferik Paša – graikas musulmonas iš Kretos tampa aukštu Egipto valdžios atstovu, o po penkiolikos metų siunčiamas į gimtąjį kraštą organizuoti sukilimo ir čia paslaptingai miršta; Andrėjas Rigopulas, romantizmo idealų draskomas radikalus politikas iš Patrų, įtraukiamas į staiga kilusį darbininkų judėjimą, kur galutinai susipainioja. Trečiosios trilogijos dalies veikėja – moteris. Eleni Bukura-Altamura, pagal kilmę – žydė, nerami siela, norėdama Italijoje teisėtai studijuoti tapybą, pasiryžta rengtis vyriškais drabužiais, vaidinti vyrą, o galiausiai, susituokusi su kataliku dailininku Saverijum Altamura, priima kitą tikėjimą. Vėliau ji išsiskirs ir tuščiomis rankomis su dviem vaikais grįš į konservatyviąją Graikiją, išgyvens abiejų vaikų (taip pat dailininkų) mirtį, gyvenimą baigs išprotėjusi.

Rašytoja Rea Galanaki gimė 1947 m. Kretoje, Iraklijuje. Studijavo istoriją ir archeologiją Atėnuose. Tuo metu Graikijoje tai buvo diktatūros metai, todėl pirmosios rašytojos publikacijos pasirodė ideologijai besipriešinančiuose leidiniuose. Šiuo metu ji gyvena viename Patrų priemiesčių Graikijoje.

Svarbu akcentuoti, jog R. Galanaki yra rašytoja-istorikė, Atėnų universiteto auklėtinė. Jos literatūros tekstai siejami su šiuolaikine istoriografija. Autorės stiliui būdinga polifonija, leidžianti atskleisti vaizduojamos epochos koloritą, tautų, bendruomenių, įvairių charakterių skirtumus ir susikirtimus. Dėmesį prikaustantį naratyvą rašytoja konstruoja, remdamasi detaliais istorinių faktų, archyvų tyrinėjimais. Jos rašymo stilius daugialypis, įtraukiantis faktus ir fikciją, istoriją ir folklorą, poezijos ir prozos dikciją, sąmonės srautą, pasakojimą pirmuoju ir trečiuoju asmeniu.

R. Galanaki romanų trilogijos herojus (tarp jų ir romano „Elenė, arba Niekas“ pagrindinę veikėją), gniuždo tapatybės praradimo jausmas, nuolatinės jos paieškos, tuo pat metu gyvenant kaip „kažkas kitas“, nuolat balansuojant tarp duotos (prigimtinės) tapatybės ir trokštamos (įgyjamos).

2001 m. Frankfurto knygų mugėje pristatant rašytoją R. Galanaki, jos vaizduojamos XIX a. realijos, prietarai, tautinis nerimas buvo gretinami su šiuolaikinėmis (tautinėmis ar asmeninėmis) identiteto paieškomis. Minėta romanų trilogija buvo siejama su Europos biografinių romanų tradicija.

Paėmus į rankas „Krontos“ išleistą Vaidoto Rimšos „Elenė, arba Niekas“ vertimą, pirmiausia kliūva keistai – greičiausiai tai aklai perimta iš anglų kalbos – transliteruojamas rašytojos vardas (Rhea). 2008 m. leidykla „Tyto alba“ išleido kitą tos pačios autorės romaną (Rea Galanaki „Nebyli vandenų gelmė“, vertė Alvyda Stepavičiūtė). Šiame vertime autorės vardas transliteruojamas taisyklingai, tiesiogiai iš naujosios graikų kalbos (Rea). Šiuolaikinių vertimų iš graikų kalbos tituliniuose puslapiuose paprastai patikslinama, iš kokios – senosios ar naujosios – graikų kalbos verčiama. Aptariamo vertimo tituliniame puslapyje nurodyta tik tai, kad versta „iš graikų kalbos“. Tai dalykai, pastebimi dar nepradėjus skaityti knygos, vos pamačius viršelį, perskaičius anotaciją knygos gale. Skaitytojui tokie nesusipratimai gali pasirodyti nesvarbūs, bet jie liudija apie pagrindinių vertimo dėsnių neišmanymą.

Paradoksalu, tačiau turbūt didžiausia Vaidoto Rimšos vertimo problema yra ne klaidingas originalo kalbos suvokimas, o prasta lietuvių kalbos vartosena. Vertimui trūksta ne tik vientiso rašytojos stiliaus, apie kurį netiesiogiai užsiminta kūrėjos pristatyme, bet ir atskirų prasminių dėmenų dermės. Daugelyje vietų vertimas pažodinis, blogąja prasme „tiesioginis“, neperteikiantis tikrosios frazės ar sakinio minties, nepaisoma prozos kalbos ritmikos.

„Το αλμυρό νερό ποτέ δεν επιστρέφει την εικόνα ενός προσώπου“ (p. 11) – vertėjo siūlomas šio sakinio vertimas pažodinis: „Sūrus jos vanduo niekada nesugrąžina tikrojo veido atvaizdo“ (p. 7), galima būtų versti kiek laisviau, nesistengiant išversti kiekvieno žodžio, tiesiog perteikti mintį: „Sūrus vanduo niekad neatspindi veido atvaizdo.“

Kiek sudėtingesnės sintaksės konstrukcijos suprantamos ne visai teisingai: „(...) ξεχνόντας πως δεν ήταν πια παιδί, μά και ότι, ώς παιδί, δεν είχε γεννηθεί αγόρι“ (p. 12), verčiama „(...) užmiršusi, kad ji jau nebe vaikas ir kad, būdama vaikas, buvo ne berniukas“ (p. 8), galima tikslinti taip: „(...) pamiršusi, jog ji jau nebe vaikas, o kai ir buvo vaikas, berniuku juk negimė.“

Pasitaiko prasmės klaidų, kai žodis verčiamas klaidingai: „(...) κεντρική οδό, που άρχισε από τον Ταξιάρχη και περνούσε μπροστά απο τη Δημογεροντία και τα μαγαζιά“ (p. 13) – „(...) centrinę gatvę, prasidedančią prie Arkangelo bažnyčios ir einančią pro kaimo seniūniją ir parduotuves“ (p. 8), galima taisyti taip: „(...) centrinę gatvę, prasidedančią ties Komisariatu, besitęsiančią pro kaimo seniūniją, kavines, parduotuves.“

Kyla neaiškumų dėl tam tikrų realijų vertimo: „ξένοι Τουρκαλβανοί“ (p. 13) verčiama „svetimšaliai turkalbaniai“ (p. 9), reikėtų versti „svetimšaliai albanai musulmonai“ arba „musulmonai svetimšaliai albanai“ (atsižvelgiant į tai, kas akcentuojama, – tikėjimas ar tautybė). Graikai gana dažnai musulmonų tikėjimo žmones vadina turkais, nesvarbu, kokios jie tautybės, τούρκος gali reikšti tiek „turką“, tiek „musulmoną“.

Labai didelė šio vertimo problema yra minties supaprastinimas, klaidinga jos interpretacija, neperteikianti giliau slypinčios sakinio prasmės ir literatūros kūrinio stiliaus:

„Το μπλέ του ήταν των παραμυθιών, γι’αύτο δεν την καθρέφτιζε, αλλά μπορούσε να την παρασύρει σε εναν κόσμο διαφορετικό. Μικρότερη, τον άγγιζε και τον εμπιστευόταν σαν παιχνίδι“ (p. 11). Vertėjas verčia: „Jis buvo žydras kaip iš pasakų, todėl neatspindėjo jos, bet galėjo įtraukti į kitą pasaulį, kurį, būdama mažesnė, ji liesdavo ir pasitikėjo juo kaip žaislu“ (p. 7). Siūlytina labiau abstrahuoti: „Jo [vandens –­ aut. past.] mėlis buvo pasakų mėlis, todėl neatspindėjo jos, tačiau galėjo nukelti į kitą pasaulį. Jaunesnė būdama ji liesdavo vandenį, įtikėdavo juo it žaidimu.“

Šiame sakinyje blogai suprastas paskutinis dėmuo: „Θαύμαζε τους δασκάλους, οταν άκουγε να λένε πως η Ελλάδα μπορούσε να ενώσει ολες τις σκάλες, οπου είχε δέσει, σε μια τραβερσάδα ανά τους αιώνες“ (p. 22), verčiama: „Jis žavėjosi mokytojais, kai šie sakydavo, kad Graikija gali suvienyti visus uostus, kuriuose jis buvo išlipęs keliaudamas per epochas“ (p. 15), derėtų tobulinti tiek prasmės perteikimą, tiek stilių: „Žavėjosi jis mokytojais, ypač girdėdamas juos kalbant, jog Graikija galėjusi suvienyti visas prieplaukas, kuriose tik buvo prisišvartavęs, į vieną didžiulę, per epochas besidriekiančią uostų grandinę.“

Vertėjas negali atitrūkti nuo dažnai pasikartojančių graikų kalbos sintaksinių darinių: „Καμάρωναν ότι κατείχαν όλες τις λέξεις της υγρής της διαλέκτου, ακόμη και τις πιο φρίκτες“ (p. 11) verčia: „Jie didžiavosi, kad žino visus šios jūros kalbos žodžius, net ir pačius baisiausius“ (p. 7), galima rasti lankstesnių formų: „Didžiavosi suprantą visus jos atšiauraus dialekto žodžius, net pačius baisiausius.“

Vertime galima laisviau keisti vietomis sakinio dėmenis, svarbu, kad būtų išlaikyta prasmė ir teksto ritmika: „Το κορίτσι σκέφτηκε ότι, καθώς έλεγαν, κάθε χρόνο μέσα στην κάλμα του Γενάρη έρχεται μια γυναίκα με φτερά και ράμφος, και γεννά τα αυγά της στο ακρογιάλι“ (p. 12) – „Mergaitė prisiminė pasakojimą, kaip kasmet, stojus sausio ramybei, atkeliauja sparnuota moteris su snapu ir padeda kiaušinius jūros pakrantėje“ (p. 7–8); čia teksto ritmiką galima koreguoti taip: „Mergaitė mąstė, jog kasmet, – kaip buvo pasakojama, – stojus sausio tylai, atskrenda sparnuota moteris su snapu ir deda kiaušinius pakrantėje.“

Galiausiai, kaip minėta, viena pagrindinių vertimo ydų – tai autoriaus stiliaus nepaisymas, jo neperteikimas. Štai toliau nurodytoje teksto atkarpoje nepaisoma stilistinio akcento: skaidydama vieną mintį į du sakinius, autorė kuria tiesioginį minties perteikimo efektą (visažinis pasakotojas tiksliai perpasakoja, ką tuo metu galvojo mergaitė): „Γρίζα, κάτασπρα και φαιά τα βότσαλα. Μπορούσε να ορκιστεί πως είδε ανάμεσά τους τα μικρά αυγά“ (p. 12) vertėjas verčia „Ji matė pilkus, baltus, tamsius akmenėlius ir galėjo prisiekti, kad regi tarp jų mažus kiaušinius“ (p. 8). Skaidymą į du sakinius siūlyčiau palikti: „Baltutėlaičiai, pilkšvi ir tamsūs akmenėliai. Galėjo prisiekti, jog tarp jų ji regi mažus kiaušinėlius.“

Talentingai išversta trečioji R. Galanaki istorinės trilogijos dalis ne tik suteiktų didelį skaitymo malonumą skaitytojams, bet ir atvertų interpretacijos galimybių literatūros tyrinėtojams: be galo įdomu, kaip į romano stilių įsipina klasikinės Graikijos, antikos paveldo gijos, graikų folkloras, to meto žmonių kuriami stereotipai ir mitai. Romanas „Elenė, arba Niekas“ puikiai atsivertų ir tapatybės, feministinėms studijoms. Čia prisidėtų ir jau minėta literatūrinių biografijų rašymo tradicija.

Tačiau dabartinis romano vertimas į lietuvių kalbą nepateisina lūkesčių, reikalaute reikalauja taisymų arba kokybiškai naujo bandymo versti. Kelia įtarimų, kad verčiant buvo naudotasi „pagalbine medžiaga“ – romano versija anglų kalba.

____________________________________
Leidimas originalo kalba, į kurį buvo atsižvelgiama rašant vertimo recenziją: ΡΕΑ ΓΑΛΑΝΑΚΗ «Η ΕΛΕΝΗ, Η Ο ΚΑΝΕΝΑΣ», ΕΚΔΟΣΕΙΣ ΑΓΡΑ, ΑΘΗΝΑ, 1998, ΣΕΛ. 252.

 

Parašyta LLVS vertimo recenzijų rašymo dirbtuvėms, vykusioms 2010-11-22



Skaityti komentarus (1) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.