Sigitas Narbutas

Arato karatai

 Aratas. REIŠKINIAI. Iš graikų kalbos vertė, komentarą parašė, planą, bibliografiją ir rodykles sudarė Paulius Garbačiauskas, baigiamasis straipsnis Naglio Kardelio. – Vilnius: Aidai, 2010.

Praėjusiais metais „Aidų“ leidyklos parengtą ir išleistą senovės graikų rašytojo Arato (*apie 315–†apie 240 m. pr. Kr.) poemą „Reiškiniai“ pelnytai galima pavadinti deimantu visame permet išėjusių knygų vainike.

Šią knygą sudaro trejopas tekstas: Arato „Reiškiniai“ originalo kalba, Pauliaus Garbačiausko prozinis vertimas bei komentarai ir Naglio Kardelio straipsnis „Poetinė Arato „Reiškinių“ visata“. Poemos graikiškasis ir N. Kardelio straipsnio lietuviškasis tekstai patraukia poetine įtaiga ir meniškumu, kylančiu iš kalbinės originalų sąrangos, gimtosios kalbos prigimtinių išteklių. Kaip tik pastarieji geriausiai atsiskleidžia originaliuose tekstuose, kuriamuose gimtąja kalba tos kalbos „autochtonų“. Retas meninis vertimas geba tą originalo galią išreikšti, jo kalbinę ir meninę prigimtį visiškai perteikti. Taigi numanu, kad iš dalinio vertimo to reikalauti būtų pernelyg neteisinga. P. Garbačiausko vertimas kaip tik toks: jame proza pasistengta perteikti meniškai įmantrios poemos turinį, siekiant informacinio bei kalbinio (irgi dalinio) tikslumo ir atsisakant kurių ne kurių svarbių šio kūrinio ypatybių: ritminių, įvairių stilistinių ir kitokių poetinės kalbos dalykų perteikimo. Trumpai tariant, hegzametrai liko neišversti – Arato lietuviški karatai turi kur kas mažiau briaunų nei graikiškieji.

Tokią poziciją privalu pagrįsti kokiais nors argumentais, tad pateiksime juos, tikėdamiesi, kad jie paaiškins tokį recenzento vertinimą. Aratas kartu su keliais kitais antikos poetais: Teokritu (*apie 305–†240 m. pr. Kr.), Kalimachu (*apie 310–†240 m. pr. Kr.), Apolonijumi (*apie 290–†215 m. pr. Kr.), yra tapęs simboline ypatingos epochos – helėnizmo – figūra, jo literatūros reprezentantu. Šiems poetams būdingas dėmesys formai ir retesniems, klasikinės graikų literatūros menkiau naudotiems siužetams. Tai –­ žinomi dalykai, glaustai apibūdinantys pačią epochą bei tiksliau išreiškiantys jos dvasią (apie helėnizmą daugiau ir smulkiau papasakota minėtame N. Kardelio straipsnyje, todėl čia tik primename, kas svarbėliau). Tiedu fenomenu pirmiausia ir krinta į akis Arato „Reiškinių“ skaitytojui. Šis menininkas savitą poetinį pasaulį kūrė, dėmesį skyręs dalykams, ligi tol poezijoje menkiau tepaliestiems. Jis apdainavo kosmą, daugiau vietos paskyręs dangui: žvaigždėms ir žvaigždynams, jo ir kitų helėnizmo oikumenės įnamių regėtiems prieš gerus du tūkstančius metų, taip pat tiems dangaus reiškiniams (meteorologiniams ženklams), nuo kurių priklausė jūrininkų ir žemdirbių „darbai ir dienos“. Tai – sudėtingos temos; poeto užduotį apsunkino dar ir kalbinio, filologinio bei filosofinio (anų laikų prasme) pobūdžio dalykai. Žvaigždės ir žvaigždynai turėjo savus įprastinius pavadinimus, jų keliavimas dangaus skliautu, svarbesnės žmonijai vietos, užimamos tame skliaute, saitai su kitais žvaigždynais, Saule bei Mėnuliu ir daugybė kitų reiškinių helėnizmo laikais turėjo savus tikslius pavadinimus ir terminus. Taigi suteikti poetinės dvasios jų nomenklatūrai, dėliojamai tam tikra įmanoma tvarka, buvo įmanu tik didžiulį poetinį talentą turėjusiam kūrėjui, ir juo tapo Aratas. Jo poema – aiški ir grakšti; monotonišku gresiantis virsti pasakojimas sumaniai gaivinamas, įterpiant išplėstą palyginimą ar mitą; aukštos meninės vertės šiam kūriniui suteikia instrumentuotė, kurią kai kurie literatūros istorikai vadina įstabia.

Tuos dalykus malonusis Skaitytojas ir pats gebės įvertinti, kadangi, kaip jau minėta, šioje publikacijoje pateiktas graikiškas poemos tekstas. Be to, Skaitytojas su didžiuliu malonumu turėtų perskaityti ir N. Kardelio tekstus apie Aratą. Jie irgi alsuoja stipria menine jėga. Šis jaunas, bet jau spėjęs specialistų pripažinimą pelnyti kultūros istorikas, antikinės filosofijos ir senųjų kalbų žinovas su didžiuliu užsidegimu rašo ne tik apie Aratą bei jo poemą, bet ir apie jos objektą – dangų, pasaulį, kosmosą ir žmogų. Kai kurios vietos pasižymi ne tik išmintimi, giliais vertinimais, bet ir stipria pasaulį mylinčio, jį perprasti mėginančio ir juo besižavinčio žmogaus emocija. Todėl – veik prilygsta Aratui.

Kuklia recenzento nuomone, ne taip stipriai, kaip būtų galima tikėtis iš šio pobūdžio knygų, žiba knygą leidykloje rengusių asmenų darbas. Šiaip jau šis Arato leidimas priklauso klasikinių literatūros paminklo publikacijų „padermei“. Joje paprastai skelbiamas mokslinis kritinis ar kitaip parengtas originalo tekstas, komentarai tam tekstui, straipsnis apie edicijos teorinius pagrindus, parengimo principus ir kitus svarbius tekstologinius dalykus. Visa tai gali lydėti papildoma informacija apie autorių, jo gyvenimą ir kūrybą, išryškinant pasirinkto publikuoti kūrinio menines ir kitokias ypatybes, jei to labai reikia.

Šioje knygoje visa tai rasime. Vis dėlto klausimų ir neaiškumų lieka, mėginant perprasti prozinio vertimo pavidalą, pateiktą šioje knygoje. Pažvelgus į bet kurį atvartą, kairėje pusėje pateiktas graikiškas, o dešinėje – lietuviškas poemos tekstas. Graikiškasis – poetinis. Lietuviškas – prozinis, bet perteiktas eilutėmis, neužpildančiomis visos erdvės puslapyje (nuo vienos paraštės, nuo vieno krašto iki kito). Atrodo, kad vertimas eilutėmis buvo skaidomas, paisant lietuviško sakinio prasminių segmentų, maždaug atitinkančių priešais esančios originalo eilutės turinį, ir vien tik jų. Įspūdį iškreipia eilučių numeracija dešiniojoje pusėje. Ji žymi ne eilutes, kaip originale, o graikiškojo teksto, tilpusio į savą penkiaeilį, turinį, todėl „lietuviškieji“ penkiaeiliai kartais yra trumpesni, o kartais – ilgesni nei penkios eilutės.

Toks lietuviško teksto išdėstymas nėra pats patogiausias ir kelia abejonių. Vertėjui pasirinkus prozinio (pažodinio) vertimo kelią, o dailininkui paklusus literatūros paminklo sąrangos kanono reikalavimams, P. Garbačiausko tekstas turėjo susiklostyti iš prozos pastraipų, kaip elgiamasi panašaus pobūdžio leidiniuose, ‒ tada graikišką poemą atitinkančios eilutės būtų tiesiog įrašytos į lietuvišką prozinį tekstą ir būtų žymėjusios originalo eilutes. Paprasta, tradicijos įtvirtinta, patikrinta ir suprantama.

Reikia pasakyti, kad vertimai proza šalia poezijos originalų nėra kokia naujiena. Paimkime kad ir „Les Belles Lettres“ leidžiamus antikos poetų leidimus. Homero ir Hesiodo, Sofoklio ir Euripido, Pindaro ir Kalimacho graikiškus, Vergilijaus ir Horacijaus, Terencijaus ir Plauto, Ovidijaus ir Marcialo lotyniškus originalus čia taip pat lydi tikslūs pažodiniai vertimai į prancūzų kalbą. Beje, ši leidykla yra išleidusi ir prancūzišką Aratą – irgi su proziniu vertimu. Tokių pavyzdžių galima nurodyti ir daugiau. Ne tai svarbiausia. Šie reikšmingi ne tik prancūzų, bet ir kitų šalių humanitarų bendruomenei leidiniai parodo, kad P. Garbačiausko pasirinktas būdas perteikti Aratą nėra koks naujas ar neįprastas. Tai vienas iš kelių tradicinių kelių perteikti antikos autoriaus kūrinį.

Kitas tokio kūrinio perteikimo pavidalas – poetinis. Dėl suprantamų priežasčių ne visoms tautoms ir ne visiems vertėjams įmanu tai padaryti. Esama kalbų, į kurias vien dėl objektyvių priežasčių (kalbos vidinės sąrangos, vertimams turimų leksinių, sintaksinių, stilistinių ir kitokių kalbos išteklių, vertimų tradicijos) to padaryti iš esmės neįmanoma. Esama vertėjų, kurie dėl teorinių nuostatų, vertimo mokyklos, taip pat talento stokos to irgi nieku būdu nesiims. Net jei pažvelgsime į nacionalines literatūras, kuriamas kalbomis, kurių vidinė sąranga bei kiti ištekliai leidžia perteikti meninę originalo formą, ar į poetus bei vertėjus, gebančius tai padaryti, pamatysime, kad toli šaukia ne kiekviena tauta turi visas antikos poezijos puses perteikiančių vertimų ir ne kiekvienas poetas-vertėjas savo biografijoje gali pasigirti tokiais darbais. Lenkai skaito hegzametrais sukurtą Vergilijaus „Eneidą“, Horacijaus „Satyras“ ir „Laiškus“, puikiai išverstus ne hegzametru, o trylikaskiemenėmis rimuotomis eilutėmis (vert. Tadeuszas Karyłowskis, Janas Czubekas), ir turi pagrindo tuo didžiuotis. Kad ir tokie būdami, šie vertimai geriau už pačią tobuliausią retorinę prozą perteikia dalį reikšmingos informacijos apie originalo poetinę prigimtį.

Lietuvių kalba priklauso prie tų negausių pasaulio liežuvių, kurie leidžia kone adekvačiai perteikti senovės graikų ir romėnų poetus, o lietuvių poezijos tradicija taip pat skatintų to imtis. Todėl galima norėti poetinio Arato „Reiškinių“ vertimo. Kadangi helėnizmo poezijos ir Arato „Reiškinių“ vertę lemia formos dalykai, savaime suprantamu dalyku tenka laikyti nuostatą, kad tik poetinis vertimas vienintelis perteiks originalo poetinę, stilistinę ir prasminę visumą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad poetinė kalba turi savą būtį, reikšmingai besiskiriančią nuo prozos. Antikinėje poezijoje (ne tik helėnistinėje, bet ir kitų laikotarpių) ritmas ir instrumentuotė pasižymi stipriomis kuriamosiomis galiomis, atveriančiomis kelius į sinonimijos, tropikos ir topikos valdas, į kontekstų erdves, taip pat palengvinančiomis atminčiai tą poeziją įsisavinti. Todėl nėmaž nenuostabu, kad poetinis vertimas, pagrįstas giliomis, turtingomis, stipriomis ir gaivalingomis poezijos gimtąja kalba tradicijomis, įstengtų perteikti nemažai originalo meninės kalbos ypatybių, kartu su prasmių ir turinio dalykais sudarančių organišką visumą. Šiuo keliu jaunasis lietuvių vertėjas nenuėjo, tad ankščiau pareikštas noras tebelieka aktualus.

Reikia pasakyti, kad šiame leidime graikiškas poemos tekstas perteiktas be klaidų. Šiokių tokių netikslumų esama numeracijoje: eil. 440 pažymėta 450 (p. 46). Lietuviškas vertimo tekstas irgi be priekaištų, tik vienoje vietoje atsirado frazė, kurios graikiškame originale nėra (eil. 420 prasideda žodžiais „apie Notą“ ‒ jų graikiškame tekste nėra, p. 47).

Taigi žengtas rimtas žingsnis link kitokios Arato publikacijos, t. y. poetinio jo poemos vertimo link. Pasidairius po antikos ir Renesanso epochos literatūras, matyti, kad tokių dalykų būta. Poetinį „Reiškinių“ vertimą į lotynų kalbą kitados yra atlikęs Ciceronas. Regis, jo darbas nepasiekė Renesanso visas (trūko pradžios ir pabaigos), nes pildyti ir taisyti lotyniškų Arato eilučių ėmėsi ne vieną eilėraštį XVI a. didiesiems lietuviams paskyręs lenkų poetas Janas Kochanowskis (*1530–†1584). Po jo mirties 1612 m. Krokuvoje išėjo M. T. Ciceronis Aratus, ad Graecum exemplar expensus, et locis mancis restitutus a Ioanne Cochanovio –­ M.T. Cicerono Aratas, Jano Kochanowskio pagal graikišką pavyzdį įvertintas ir trūkstamose vietose atstatytas. Šios knygos egzempliorių būta Lietuvos bibliotekose. Taigi galima sakyti, kad bent jau XVII a. pradžioje pradėję pažintį su Aratu, jį pamatę iš toli ir per kitus, nuo pernai jau ir patys į rankas imame savus Arato karatus. Telydi juos J. Kochanowskio žodžiai, pasakyti anai senai publikacijai parašytoje pratarmėje: „Štai, bičiuli skaitytojau, ir turi mūsų sumanymo ir darbo pagrindimą – tikiuosi, kad jo niekas nesumenkins tiek, kad šitą, kad ir kokios vertės jis būtų, darbą palaikys visiškai nenaudingu besimokantiesiems“.