Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Kūryba, įtemptas darbas ir pakantumo pratybos 

Su Akvile Melkūnaite, tekstų ir spektaklių vertėja, kalbasi Daiva Šabasevičienė
 
Jei nori pagimdyti žaibą, turi ilgai būti debesiu.
Friedrich Nietzsche
 
Publikuota: Kultūros barai, 2011 m. Nr. 5
 
Tave pažįstu nuo „Roberto Zuco“ laikų: 1998-aisiais išvertei Bernard’o-Marie Koltèso pjesę ir tapai nuolatine teatro kūrėja, Oskaro Koršunovo spektaklių palydove į svečias šalis. O režisierius Kristianas Smedsas pavertė Tave spektaklio „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ koncepcijos dalimi: sėdėdama greta žiūrovų, Aldonos Bendoriūtės sakomą tekstą verti į prancūzų arba anglų kalbą. Žodžiu, esi beveik antroji monospektaklio aktorė. Kas vis dėlto atvedė į teatrą, ar studijų metais nujautei, kad teatras Tave taip įtrauks?
 
Studijuodama versdavau žodžiu – Prancūzų kultūros centro kviestiems menininkams, lektoriams. Taip vieną dieną atsidūriau Nacionaliniame dramos teatre: verčiau Brigitte’os Jaques režisuoto spektaklio „Elvire Jouvet 40“ repeticijas. Spektaklį ji statė su lietuvių aktoriais, o jos pačios sukomponuotą pjesę išvertė šviesaus atminimo mano dėstytoja Laima Rapšytė. Įsiminiau, kaip ji ateidavo į repeticijas ir taisydavo tekstą. Gaila, kad spektaklis teatre neprigijo (pjesė pasakoja, kaip Louis Jouvet repetavo Molière’o „Don Žuaną“ Antrojo pasaulinio karo pradžioje, čia daug teksto, mažai scenos efektų), todėl buvo parodytas tik kelis kartus. Diplomo atsiimti į Universitetą ėjau iš repeticijos ir su juo grįžau atgal. Taip ir „įtraukė“ teatras – jame man buvo ir yra įdomu.
Brigitte’a matė daug lietuviškų spektaklių, jai labai patiko Oskaro Koršunovo trilogija pagal Charmsą ir Vvedenskį. Verčiau jai spektaklius, o kai kurias trilogijos scenas jau mokėjau atmintinai, nes daug kartų buvau mačiusi, ypač „Labas, Sonia, Nauji metai“. Apie trilogiją ji daug diskutavo su režisierium ir atvykusiais kolegomis prancūzais, per tuos pokalbius ir susipažinau su Oskaru. Vėliau, kai Koršunovo spektaklius pakvietė gastrolių į Prancūziją, jis man pasiūlė parengti prancūziškus titrus ir versti spektaklius. Taip viskas ir prasidėjo – be       išankstinio plano, kaip ir dauguma geriausių dalykų gyvenime.
Teatro kūrėja nesu, nieko jame nesukūriau, laikau save tiesiog jo dalyve. Kūrėja jaučiuosi versdama literatūrą. Tai dvilypis proto ir sielos darbas, kur reikia ir tikslumo, ir kūrybos. (Gal kiek panašus į vaidybą – juk aktoriai balsu ir visa esybe žodžius, mintis scenoje paverčia veiksmu...) Į literatūrą, į vertimus nukreipė nuostabūs dėstytojai ir asmenybės – Genovaitė Dručkutė, Gvidonas Bartkus, Galina Baužytė-Čepinskienė, Laima Rapšytė. Ir nesinori iš jų sukurto pasaulio išeiti.
 
Tavo vertimų kultūra nepriekaištinga: visada stengiesi būti kuo arčiau autoriaus, nepasuki jo kalbos sau patogia linkme, nepaprastini teksto. Antra vertus, Tavo kalba yra šiuolaikinė. Žinau vertėjų, kurie iš moderniausios pjesės padaro „kanoninį“ tekstą, arba atvirkščiai, – klasikinį tekstą suvulgarina iki gatvinės kalbos…
 
Buvimas labai arti autoriaus nebūtinai yra privalumas, labai svarbu galvoti apie adresatą. Pjesę verčiu turėdama omenyje, kad ji taps spektakliu – gyvu žodžiu ir veiksmu scenoje. Todėl ir kalbėjimas turi būti gyvas. Kitaip negu verčiant romaną, kuris tyliai gyvens knygų lentynoje. (Vertėjams labai vertinga būna redaktoriaus pagalba, žinoma, jeigu jis nėra fanatikas puritonas, kaip kartais pasitaiko...) Abiem atvejais svarbu trapų autoriaus pasaulį perkraustyti į kitą vietą, t. y. perkelti į kitą kalbą, taip, kad jis nenukentėtų, neišsiklaipytų ir būtų suprantamas. Ne vien žodžiai svarbūs, bet ir asociacijos, humoras, potekstės. Aišku, kai kurių niuansų vertime vis tiek nebelieka.
Kai verčiu pjesę, stengiuosi, kad ji būtų suvokiama spektaklio kūrėjams, žiūrovams, be to, kad žodžiai nebūtų sprangūs aktoriams. Kalba turi būti sklandi, bet nenudailinta. Gal teksto „griežtinimas“ ar gatvės slengas buvo režisūrinio sumanymo dalis, o gal tiesiog klaida? Klaidų pasitaiko visuose vertimuose, be to, jie sensta.Ypač greitai kinta žargonas, madingi žodelyčiai – praeina metai kiti, ir gatvės kalba iš esmės pasikeičia. Pjesės vertime likę netikslumai įauga į spektaklį. Kartais norisi atsukti laiką atgal, kad ištaisytum klaidas. O patirtis, profesinis pasirengimas – tai procesas: verti, skaitai, klausai, klysti, mokaisi.
 
Esi mačiusi daugybės spektaklių radimąsi, gal net galėtum tapti teatro kritike. Man įdomu, ar yra aktorių, režisierių, kurie Tavo gyvenime užima ypatingą vietą?
 
Norėdama tapti teatro kritike, turėčiau ilgai studijuoti, perskaityti daugybę teatro istorijos ir teorijos tomų, šūsnis pjesių, atmintinai cituoti Mejerholdą, Stanislavskį... Verčiau liksiu žiūrove. O į klausimą apie ypatingas asmenybes atsakyti sunku ir nesinori – tai labai asmeniška. Tiesiog branginu žmones, su kuriais dirbu, su kuriais kartu išgyvename tą patį laiką. Dalijamės juo.
 
Kuo ypatingas susitikimas su Ericu Lacascade’u, sužavėjusiu trupę? Būtų įdomu išgirsti Tavo komentarus apie „Dėdės Vanios“ repeticijas: kaip šis režisierius organizavo darbą, kokie numatyti ir nenumatyti įvykiai lydėjo jūsų bendradarbiavimą.
 
Susitikimas su Ericu Lacascade’u ypatingas lėtumu. Kai jis ėmėsi spektaklio repeticijų, prireikė maždaug dviejų savaičių, kol aktorių trupė pradėjo susikalbėti su režisierium ir asistente Daria Lippi, kol buvo nutiesti bendravimo „tiltai“. Iš lėto atsirado atidumas, paaštrėjo visų klausa. Džiaugiuosi, kad repeticijas vertėme dviese – pakaitomis su kolege Veronika Kubiliūte. Vienam žmogui toks krūvis būtų alinantis.
Prancūzų ir lietuvių teatro tradicijos skirtingos, jau nekalbant apie patirtį, kalbą ir temperamentą. „Dėdės Vanios“ aktoriai susirinko iš įvairių trupių ir vakarais skubėdavo vaidinti kitų spektaklių, išeidavo ir ateidavo skirtingu metu. Tai buvo ir numatyta, ir nenumatyta... Nes viena yra suvokti, o visai kas kita – suderinti skirtumus. Daug objektyvių aplinkybių vertė režisierių ir aktorius dirbti gerokai lėčiau, negu diktavo sumanymas (dažnai kuris nors iš jų pašokdavo ir be žodžių rodydavo, kaip įsivaizduoja tą ar kitą sceną). Tie trys mėnesiai buvo ne tik kūryba, įtemptas darbas, bet ir pakantumo pratybos...
Repeticijos buvo kitokios, negu pas mus įprasta. Trumpai aptaręs scenas, siužeto linijas, veikėjų charakterius, režisierius su aktoriais kruopščiai, po judesėlį, žingsnis po žingsnio kūrė sceninį spektaklio piešinį arba veiksmų „choreografiją“ – kaip elgtis konkrečioje situacijoje ir erdvėje. Režisierius pasikliovė aktorių meistryste, leido improvizuoti, ieškant kiekvieno vaidmens psichologinių prasmių. Tas procesas vis intensyvėjo, ypač kai atėjo nauji aktoriai – Toma Vaškevičiūtė ir Arūnas Sakalauskas. Vaidyba ir choreografija, iš pradžių buvusios formaliai atskirtos, pamažu susiliejo į visumą, atverdamos „Dėdės Vanios“ pasaulį.
Šiais skubos laikais lėtumas yra prabanga. Norom nenorom visi, repetuodami „Dėdę Vanią“, patyrė tą prabangą... Versti tekstą kartais tekdavo ir labai labai greitai. Bet kai verti žodžiu, ilsiesi nuo savo minčių – tai irgi savotiška prabanga.
 
Tu vertei Lacascade’o adaptuotą tekstą. Kuo jis atrodė „kitoks“, palyginti su Antono Čechovo tekstu? Ar jautei, kad šį tekstą rašė režisierius?
 
Kad pastebėčiau subtilius skirtumus, reikėtų prancūzišką pjesės vertimą lyginti su rusišku tekstu (to nedariau).
Yra vienas aiškus ir ryškus skirtumas: adaptacijoje režisierius atsisakė visų Čechovo epochą apibūdinančių aplinkybių ir archaizmų, pavyzdžiui, podagrą pakeitė artrozė, vežimą – automobilis ir pan. Prancūziškos adaptacijos kalba taip pat supaprastinta, šiuolaikiška – ne familiari, bet ir ne literatūrinė. Pakeitimai atitinka režisieriaus sumanymą kurti ne epochinį „Dėdę Vanią“, o priartinti veiksmą, vadinasi, ir kalbą prie mūsų dienų. Paversti tekstą lengvai sakomu ir suprantamu be išnašų, skambančiu įtikinamai.
Režisierius paprašė, kad versčiau ne Čechovo tekstą, o prancūziškąją jo adaptaciją. Imtis verstiklasikinio, Lietuvoje gerai žinomo teksto adaptuotąvertimą buvo nedrąsu. Išeitis – versti jį kaip šiuolaikinį, naują kūrinį. Kad nepersismelkčiau Motiejaus Miškinio vertimu, iš pradžių išverčiau adaptaciją, o tik redaguodama lyginau ir taisiau pagal Miškinį. Nesinorėjo nutolti nuo gerai žinomo klasikinės pjesės vertimo, siekiau kad jis būtų atpažįstamas vos išgirdus sakinio pradžią: „Žmogaus viskas turi būti gražu...“
 
Kodėl, Tavo manymu, į prasmių prisodrintą „Dėdės Vanios“ tekstą Lacascade’ui prireikė įterpti gabalą iš kitos Čechovo pjesės – „Miškinis“?
 
Man regis, „Dėdę Vanią“ papildę keletas „Miškinio“ veikėjų praplėtė Vanios pasaulį: geriau atsiskleidė pagrindinių veikėjų aplinka. Matome ne tik besikamuojančius Serebriakovus, Vanią, Astrovą, bet ir jų bičiulius, kaimynus iš Čechovo anksčiau parašytos pjesės „Miškinis“, kuri yra tarsi „Dėdės Vanios“ pirmas variantas. Vanios dramai atsiranda spalvingesnė terpė. Tie „kiti“ dalyvauja ir Vanios, Sonios gyvenime: guodžia juos, komentuoja jų poelgius, pataria, mėgina tramdyti Vanią. Režisierius turbūt norėjo parodyti daugiau pasaulio, pažvelgti į Vanios gyvenimą pro „stambesnę lupą“, aprėpti platesnį veikimo lauką. „Dėdės Vanios“ prasmė, man atrodo, nuo to nepakito, ji tik plačiau „rezonuoja“. Be to, Vaniai ir jo draugijai smagu erzinti Astrovą, klijuojant jam pravardę Miškinis. O ir adaptuoti klasikinį tekstą režisieriui tikriausiai buvo įdomu.
 
Plika akimi matyti: vos tik įeini į Nacionalinio dramos teatro Studiją prieš spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, iškart sukuri šiltą ir svetingą atmosferą, žiūrovams arbatos mielai pasiūlai, šypsena juos sušildai. Pamažu tai tapo spektaklio dalimi. Nemanau, kad režisierius Kristianas Smedsas nurodė Tau atlikti tokį vaidmenį. Jausdama gyvą šio spektaklio pulsą, tiesiog pati persikūniji į tam tikrą personažą. Ką patiri tomis akimirkomis?
 
Visų pirma, pakalbėkim apie spektaklio sumanymą: visi žiūrovai yra jo dalyviai, Aldona Bendoriūtė pati juos sutinka, vaišina arbata, kalbasi, o spektaklio veiksmas priklauso nuo jos sąveikos su žiūrovais. Būdamas Vilniuje, Kristianas pats pasitikdavo žiūrovus ir tardavo žodį, kad visi pasijustų taip jaukiai, tarsi atėję į svečius. Kiekvienas svarbus ir laukiamas. Spektakliui prasidėjus, Aldona pasakoja istoriją ir perduoda žinią, be to, pati valdo šviesą ir garsą: jokių užkulisių, apgaulingų triukų čia nėra. Stebėjau repeticijas ir Kristianą, kai verčiau spektaklį, konkrečių nurodymų jis nedavė, bet parodė vertėjo santykį su spektakliu. Todėl, atėjusi versti spektaklio, bendrauju su Aldona ir su žiūrovais, kitaip čia nė neįmanoma. Kristiano manymu, net jei nėra kitakalbių žiūrovų, vertimas turi skambėti – kita kalba tą žinią perduoda tolyn. Be to, spektaklio pagrindas – aktorės vaidyba. Ką daugiausia gali padaryti viena aktorė, kokį teatrą ji sukuria, žiūrovai stebi iš taip arti, kad neišvengiamai ir patys dalyvauja. Kokia nors technika ar nuo veiksmo nutolęs vertimas čia netiktų. Gyvai verčiu istoriją, kurią Aldona pasakoja tekstu, veiksmu ir pačia savimi. Ką jaučiu, tolyn perduodama žinią? Tuo metu apie tai negalvoju, o paskui jau nebesvarbu. Tiesiog pabaigoje gera jausti, kad „įvyko“.
 
Matei visus Aldonos Bendoriūtės „Liūdnų dainų...“ seansus. Kokie jie? Nuo ko priklauso jų kaita? Ar žiūrovai gali koreguoti šio spektaklio vyksmą?
 
Skirtingi. Kaip ir visi spektakliai. Tai priklauso nuo daugybės aplinkybių, bet šiame žiūrovai išskirtinai svarbūs. Daug lemia tai, kaip tą vakarą nuspręs elgtis Aldona, kokia bus jos nuotaika ir koks atsiras žiūrovų santykis su ja. Gal jie abejingai sėdės, sukryžiavę rankas ant krūtinės. O jei dalyvaus, tai kaip reaguos… Neįmanoma nuspėti, ar įvyks bendras alchemijos seansas, ar ne. Ar pabaigoje žvakių dūmai kils aukštyn, ar iš lėto sklaidysis pažemiui. Kaskart būna kitaip.
 
Koks teatras Tau yra įdomiausias? Kokie režisieriai imponuoja?
 
Įdomiausias dar nematytas teatras, tas, kurį pamatysiu. Imponuoja kūriniai, kuriuos žiūrėdama jaučiu, kad jie sukurti iš būtinybės. Ne šiaip sau, o todėl, kad kūrėjai būtinai norėjo kažką pasakyti. Tarkim, jie buvo paskatinti dvasios ar minties judesio – jei toji banga perduodama, ir mano dvasia sujudės, vadinasi, gerai, kad pamačiau. Kartais tai gali būti ir labai smulkus dalykas, koks vienas sakinys ar akimirka.
 
Daug keliauji po įvairius teatrus, stažuojiesi Prancūzijoje. Šimtą kartų turėjai galimybę užstrigti kur nors kitur, bet, ačiū Dievui, esi Lietuvoje ir kartu su visais teatro žmonėmis kuri lietuvių teatrą. Ar tai patriotizmas, ar natūrali egzistencinė būsena?
 
Gyventi Lietuvoje – natūrali būsena, o ne nuostata. Nesu kaip nors idėjiškai pasiryžusi ar pasižadėjusi niekada neišvažiuoti, tiesiog mano artimieji čia, aš gyvenu čia. Daug pasaulio šalių apkeliauta su OKT spektakliais, o po gastrolių visada norisi grįžti namo.
 
Ką pirmiausia keistum Lietuvos teatro struktūroje? Ar manai, kad ji leidžia scenos menui normaliai funkcionuoti?
 
Nesu kultūros ir teatro vadybininkė, todėl man sunku atsakyti į šį klausimą. Jei turėčiau burtų lazdelę, padaryčiau taip, kad menininkai nevegetuotų, stengdamiesi šiaip ne taip įgyvendinti sumanymus, nesiveržtų išvažiuoti į užsienį, o galėtų Lietuvoje gyventi ir kurti oriai. Nežinau, kaip tą padaryti, tai ne mano, o valdžios struktūrų darbas. Bilietų į spektaklius ir koncertus kainos auga, leidybą smaugia mokesčiai, bibliotekos neišgali įsigyti naujų knygų… Apskritai keista, kad ir tokiomis skurdo sąlygomis teatras vis dar gyvuoja. Ir kad žmonės skaito ne tik interneto naujienas.
Norėčiau pacituoti Ericą Lacascade’ą, kuris po „Dėdės Vanios“ premjeros sakė: menininkai be darbo, be lėšų gyventi ir galimybės kurti yra potencialūs nusikaltėliai ir psichiatrijos ligoninių pacientai. Jeigu valstybė juos ignoruos, jie tikrai taps pavojingi. Logiškai galvojant, ar ne labiau apsimokėtų puoselėti kultūrą, investuoti į ją, o ne iš mokesčių mokėtojų kišenės išlaikyti nusikaltėlius ir ligonius?
 
Vilniaus universitetas išleidžia nemažai prancūzistų, bet į teatro sritį jų ateina nedaug. Kodėl? Gal dėl to, kad leidykloms neparanku leisti dramas, nes tai nuostolingas „produktas“, o gal teatras kaip institucija pernelyg žiaurus ir ramesnių nervų žmonės čia tiesiog neištveria?
 
Dabar dauguma kalbų specialistų, vertėjų dirba Europos Sąjungos struktūrose, nemažai jų išvažiuoja į užsienį. Pastaruoju metu VU vertėjams nėra dėstomas grožinės literatūros vertimas, daugiau dėmesio dabar skiriama europinėms studijoms. Nežinau, kaip yra kitose aukštosiose mokyklose. Grožinės literatūros vertėjų honorarai irgi neviliojantys. Be to, šiemet dar labiau pabrango, pavyzdžiui, prancūziškos knygos, nes padidėjo autorių teisių mokestis.
Nepaisant šių kliūčių, vis tiek yra labai gabių žmonių, verčiančių grožinę literatūrą. Jau keletą metų Literatūros vertėjų sąjunga rengia dirbtuves pradedantiems prancūzų (ir kitų kalbų) vertėjams – pernai ten susipažinau su labai kūrybingais, grožinę literatūrą norinčiais versti jaunais žmonėmis. Vertėme ir prancūzų pjesės ištrauką, jiems gerai sekėsi ir patiko. Todėl padėtis nėra beviltiška. Dėl pjesių leidybos – gyvename mažoje šalyje, be to, tik nedidelis procentas žmonių eina į teatrą, o jau visai nedaug jų pirktų ir skaitytų šiuolaikinės dramaturgijos knygas. Žinoma, antologijų reikėtų ir literatams, ir teatralams, bet kas ryšis jas leisti? Leidyklas ir taip slegia nepritekliai. Galbūt išeitis būtų pjesių tekstus spausdinti periodiniuose leidiniuose.
Bet nukrypau nuo klausimo! Kodėl nedaug vertėjų ateina į teatrą? Ne visiems įdomus teatro menas, o dėl kitko nežinau... Taip, daugeliu atvejų čia reikia tvirtų nervų. Kantrybės vertėjai turi, antraip nebūtų jais tapę. Beje, jų prireikus, visada galima kreiptis į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą (www.llvs.lt).
 
Ar turi sumanymą, gal svajonę, kurią norėtum įgyvendinti su teatro žmonėmis? Gal planuoji versti kokį nors naują scenos kūrinį?
 
Taip, turiu sumanymą/svajonę, bet kol kas tai dar debesis, nevirtęs ežeru. Be to, ketinu išversti Marguerite’os Duras pjesę „Skveras“. Ji ilga, lėta, tekstinė, kažin ar ją kas nors kada nors statys, bet labai graži. (Yra ir romanas tokiu pavadinimu.) Trečdalį jau išverčiau, gal šiemet pavyks įveikti visą.
 
Dėkoju už nuoširdumą.
 
Ačiū Tau. Buvo įdomu. Gera proga daug ką apgalvoti ir įvardyti.
 


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.