„Realybė egzistuoja tik per patirtį“

ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ

Xingjian, Gao. DVASIOS KALNAS. Iš šiuolaikinės kinų kalbos vertė Agnė Biliūnaitė.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Kinų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato (2000) Gao Xingjiano romanas „Dvasios kalnas“ (1982–1989) vadinamas autobiografiniu, nors veikiau konteksto, o ne teksto požiūriu. 1983 m. rašytojui buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos plaučių vėžys. Po kelių mėnesių, dar kartą ištyrus, paaiškėjo, kad diagnozės būta klaidingos. Bet tada atsivijo kita niūri žinia: modernistinės Vakarų literatūros adeptą, komunistinei visuomenei priešiškų, nuo šiol draudžiamų publikuoti dramų ir eilėraščių autorių Gao Xingjianą nuspręsta išsiųsti į perauklėjimo ūkį. Nelaukdamas bausmės vykdymo, kaltinamasis susikrovė kuprinę ir leidosi į 15 000 km žygį po Kiniją, trukusį 10 mėnesių. Vėliau, 1987 m., jau nurimus draudimams, išvyko stažuotis į Vokietiją. Po to apsigyveno Paryžiuje. Čia ir baigė „Dvasios kalną“ – romaną apie dvasinę kelionę, kurioje geografijos ir biografijos nuorodos tėra neleidžiantys išklysti iš kelio ženklai, dvasinį pasaulį (vizijas, prisiminimus, apmąstymus, mitinius pasakojimus) siejantys su realybe ir suteikiantys jam konkretumo ir įtaigos, neleidžiantys nuklysti į perdėtą individualizavimą ir abstrahavimą.

Eiti

Romane pasakojama apie kelionę į Lingšaną – realų ar mitinį Dvasios kalną, stūksantį netoli Jou (kin. nuodėmė, kaltė, nusikaltimas) upės ištakų. Be jokio aiškaus tikslo iš miesto ištrūkęs pasakotojas sužino apie jį iš traukinio pakeleivio –­ ir panūsta aplankyti.

Kelionė vyksta, regis, kaskart vis priartėjant ir nutolstant nuo kalno. Pasakojimas plėtojamas pagrindinę temą apipinant gamtos, miestų ir miestelių vaizdais, Rytų religijų sampratomis ir istorijomis, pasakojimais apie liaudies šventes ir tikėjimus, apie Kultūrinę revoliuciją ir žmonių likimus, samprotavimais apie tradicinę kinų dailę ir šiuolaikinę literatūrą, apie kūrybos ir realybės santykį. Nebandant ką nors įteigti, keisti ar kreipti vyksmą tam tikra linkme. Išliekant pagarbiu stebėtoju – ne pasirenkančiu kelią, o jam paklūstančiu („Tikras keliautojas niekada neturi išankstinio tikslo“, p. 282). Žvelgiančiu į rąstą per upę, „pajuodusius kaimelio trobesius“, aviganį, „pamišėlę su gyvate ant lazdos“ ir mąstančiu: „Visa tai atrodo lyg užuominos, nuorodos į kažką, kaip ir tas milžiniškas rūškanas kalnas už mažyčio namelio nugaros. Už viso to yra kažkas daugiau, kažkas, ko aš taip niekada ir nepajėgsiu suvokti“ (p. 196).

Įnikęs į tokias įžvalgas ir ilgus pasakojimus, tarpais pasijunti išklydęs iš kelio į Dvasios kalną. Nors to kelio niekas nė nežino. Vietos gyventojai paklausti mini kitus kalnus, kurių pavadinimai prasideda rašmeniu „ling“ (kin. dvasia, siela), arba tik nerišliai švokštuoja. Galiausiai prie upės sutiktas žilagalvis senolis siūlo pasiieškoti Lingšano kitame krante, na, o jei iš ten ir atėjai – patraukti priešinga linkme. („Būtis yra grįžimas, nebūtis yra grįžimas, tad nestovėk prie upės, šaltam vėjui pučiant“, p. 481.)

Taigi geografijos nuorodas romane stelbia dvasinės nuorodos. O jas tiksliai įvardyti gana keblu. Gal ir galima būtų teigti, kad tai pasakojimas apie kelionę į savastį, bandymas suvokti arba pervertinti savo būtį, jos prasmės ieškojimas, bet tai tebūtų dalis tiesos – kontekstas yra gerokai platesnis (kartais atrodo – neaprėpiamas). Be to, rytiečiui tokios vien protu suvokiamos tiesos vargu ar būtų patrauklios. („Gyvenimas pats savaime yra alogiškas, kam gi ieškoti loginio jo prasmės paaiškinimo? Ir be to, kas yra toji logika?“, p. 61.)

Šiuokart svarbiau ne protas, o intuicija – išgyvenimas, o ne jo įvardijimas; ėjimas keliu – pats vyksmas. Akimirksnio įžvalga, lemiama ne išprotautos loginės sekos, o vienybės su aplinka potyrio. Tuomet, sėdint šalia ugnies garbintojo ir žvelgiant į laužo liepsną, suvokiama: „Realybė yra tai, kad aš sėdžiu čia prie ugniakuro, šioje juodų dūmų tumuluose skendinčioje buveinėje, matydamas jo akyse besirangančius ugnies liežuvius, realybė esu aš pats, realybė yra šios akimirkos pojūtis, kuris negali būti perduotas kitam žmogui“ (p. 23).

Kitam įmanoma perteikti tik dalį tiesos. Papasakoti apie ryžių lauke aptiktas „dvi akmenines kolonas“, „akmeninių liūtų ir būgnų liekanas“ (p. 150) – tai, kas liko iš gyvenvietės, o gal kapavietės. Apie apsnigtą, mirtinos tylos – nė šunų ambrijimo negirdėti – smelkiamą kaimą, po kuriuo srovena aukso gysla (p. 485).

Atpažinti

Romane gausu etnografinių detalių, liaudies tikėjimų ir papročių aprašymų, daoizmo ir budizmo sampratų – kartais papildomų autoriaus apmąstymais ir įžvalgomis, kartais pateikiamų kaip natūrali (prigimtinė), nors ir ne visada tiesmukai atpažįstama, minčių seka.

Svarbiausias „Dvasios kalno“ motyvas yra kelias. Ši pamatinė Rytų religijų samprata (kin. dao – kelias, mokymas) tradicinėje kinų filosofijoje ir religijoje laikoma tikrove, iš kurios atsiranda visa visata, kitaip tariant, pasaulio visuma. Iš jos iškyla, į ją, kaip į savo ištakas, atgavusi spontaniškumą, paprastumą ir tuštùmą, sugrįžta visa būtis.

„Dvasios kalno“ pasakotojas ištrūksta iš miesto genamas noro „atgaivinti savyje tėviškės dvasią“, „grįžti į vaikystę“ ir „surinkti ten išbarstytas atmintis“ (p. 14). Klodas po klodo jis aptinka (nors veikiau patiria, išgyvena) savo sąsajas su pirmykšte gamta ir istorija, tradicine kinų kultūra –­ ne vertina visa tai, o „dalyvauja“ gamtos vaizdams suteikdamas dvasinės būsenos atspalvį, pratęsdamas mito, religinio pasakojimo, istorinės užuominos giją ir sustiprindamas visa vaizdiniais. Tarsi teigdamas: tautos, žmonijos, pasaulio praeitis ir prigimtis glūdi kiekviename žmoguje, tik reikia leisti jai atsiverti. „Neverta ieškoti dvasių ir demonų, neverta ieškoti priežasties ir pasekmės dėsnio, neverta ieškoti prasmės –­ viskas randasi chaose“ (p. 355). Tereikia chaoso tirštybėje, kai dar visa yra vienis, išskirti tam tikrus pradus ir dermes.

Tankiame metasekvojų miške išgyventi „pirmykštę tamsą, kurios supamas žmogus ėmė garbinti ugnį“ (p. 109). Kaukėje įžvelgti pirmykščio žmogaus –­ protingo ir žiauraus – veidą. Kylant sutemoms ir miglai, kai stovi įklimpęs užpelkėjusiame Caohai ežero krante ir nematyti nė vieno paukščio, „negirdėti nei cikadų čirpimo, nei varlių kurkimo“ (p. 121), – pajusti pirmykštę vienatvę. (Išskirta Z.B.-D.) Mylintis su moterimi išgyventi pasaulio pradžią.

Priartėjus prie savo ir kitų būčių ištakų, atsiveria slapčiausi mąstymo ir jutimų klodai, pagaulūs vaizdams ir vaizdiniams, liudijantiems pasaulio, dar nepažįstančio skirties „gera-bloga“, daugialypiškumą ir įvairovę. Tarkim, meilės (dar neišlaisvintos) gaivalingumą, pirmapradiškumą, atsklindantį iš merginų meilės giesmių, giedamų visu kūnu, „garsui kylant nuo kojų padų, kol pasiekia antakius ir kaktą“ (p. 232); meilės (jau palytėtos kartėlio) išorinį prašmatnumą – iš kitų šokančiųjų išskiriant nepaprastai gražią, panašią į jos krašte auginamas baltas orchidėjas moterį, pasidabinusią gausybe sidabro papuošalų (p. 234).

Šitaip atvirai, be išankstinių nuostatų žvelgiant į pasaulį, nebandant jam primesti savo patirties, atpažįstami žmogaus elgsenos moduliai – valdžios, viešpatavimo siekimas (pirmykščiame pasaulyje pavagiant svetimą ugnį, Kultūrinės revoliucijos laikais durų dievybių atvaizdus keičiant „senio Mao posakiais“, p. 142), meilės, artumos troškimas (vaikystėje dar tik ieškant jos pavidalo, senatvėje, jau sukrypus „popieriniam“ kūnui, stengiantis šio pavidalo neprarasti) ir kt.

Taip įdėmiai ir pagarbiai žvelgdamas į kitus, ne užsisklęsdamas savo vidiniame pasaulyje, bet pernelyg ir neatviraudamas –­ tiesiog būdamas tarp kitų, atpažįsti ir save patį. Ir suvoki: Nesu karys, „negalėčiau būti ir atsiskyrėlis“ (p. 415) – „geriausiu atveju esu tik grožio garbintojas“ (p. 416).

Suvokti ir kurti

Didžiuma „Dvasios kalno“ pasakojimų pradedama realiais vaizdais ar įvykiais. Pamažu į bendrą vyksmą įtraukiama užuo­minų ir detalių, subtiliai atspindinčių pasakotojo nuotaiką, nuostabą ar dvejonę ir paskatinančių tolesnį temos plėtojimą. Santykis su tikrove kuriamas tarsi išskaidant visumą – paryškinant detales, temas ir potemes; išlaikant tam tikrą nuotolį pakaitomis pasakojant antru, trečiu, rečiau –­ pirmu asmeniu. Galiausiai patiriant vizijas, atskleidžiančias pasaulio ir pasakotojo dvasinės būsenos sudėtingumą, – ir šitaip vėl viską sujungiant į visumą.

Keliautojas jaučiasi esąs šios visumos dalis, tad „išskaido“ ir save patį, savąjį „aš“ (savastį, ego). Vos pradėjęs kelionę, jis užsimena apie bandymus „surasti savo sielą“, stebėti save ir kaskart, lyg žvelgtum į dangumi plaukiančius debesis, išgyventi savojo „aš“ transformacijas. Patirti, kaip šis „palaipsniui atsiskiria nuo tavęs, kurį tu pažįsti, ir išsidaugina į daugybę keisčiausių formų“ (p. 158).

Veikiausiai viena iš tokių transformacijų (grėslioji savasties dalis) ir yra žmogus, su kuriuo vakarop susiduria kalnuose. Toks pat kaip jis žmogus – su kuprine, darbinėmis kelnėmis, vis dėlto keliantis grėsmę. Juodu susėda abipus kelio, stebi vienas kitą. Abu užsirūko. Niekinamai šypsosi – abu. Užgesina cigaretes. Žengia į kelio vidurį... Ir nueina kas sau. („Tavo viduje esantis tavasis Aš yra ne kas kita, kaip atvaizdas veidrodyje, atvirkščias gėlės atspindys vandens paviršiuje, tu negali į jį įsigauti, negali nieko iš ten pasiimti“, p. 355.)

Vėliau, mezgantis vis glaudesniam ryšiui su kalnuose sutiktąja moterimi, vis stiprėjant jųdviejų santykių įtampai ir galiausiai apsisprendžiant juos nutraukti, atsiranda skirtis aš-tu-ji-jis. „Aš“ (rašytojas? individualybė?) kalbasi su „tu“ (veikėju? vaizdiniu?), kuris yra ne kas kita, kaip „aš“ refleksija (p. 317), ir kuriam „aš“ „leidžia sukurti ją“ – savo „patirčių ir vaizduotės kūrinį“ (p. 318). Kai „aš“ ir „tu“ „susilieja į sunkiai beperskiriamą vienį“, „būtina atsitraukti per žingsnį ir sukurti atstumą, šis atstumas yra jis, jis yra mane palikusio ir nuo manęs nusigręžusio tavęs siluetas“ (p. 318).

Tokia skirtis buvo neįmanoma mitiniais laikais. Tada žmonijos kūrėja Niugua (liet. tekste – Niuva) ir jos vyras Fu Si – mitinės būtybės žmonių galvomis ir gyvačių kūnais – vaizduoti tarpusavy susivijusiom uodegom, kaip vienis. „Aš“ suvokimas atsirado vėliau – išgyvenus mirties baimę (p. 313). Įsisąmoninus, kad gyveni. („... esmė glūdi tame, ar kažkas yra suvokiama, o ne tame, ar apskritai egzistuoja, egzistuoti ir nebūti suvokiamam yra tolygu neegzistuoti“, p. 483.)

Visa yra tuštuma, teigia budizmas. Ji persmelkia visus reiškinius ir paskatina juos plėtotis. Visi reiškiniai ir daiktai yra regimybės – žmogaus mąstymo projekcijos. Taigi ir kelionė po neaprėpiamas Kinijos platybes, gamtos ir pasakojimo vešlybė, žmonių ir papročių įvairovė „susitelkia“ žmogaus sąmonės gurvuolyje – jame visa tai randasi, iš jo išspinduliuojama.

Gao Xingjianas, romano motyvais pasirinkęs budizmo ir daoizmo sampratas, lyg ir įsitraukia į jam pačiam nepatrauklų intelektinį žaidimą – „įvairiausių sudėtingų struktūrų konstravimą“ (p. 320). Nors, sprendžiant iš pasakojimo slinkties, veikiau tam, kad išmėgintų jų tvarumą. Ir įveikęs kelią, išbandęs nemotyvuotą, spontanišką veiksmą, savo ego (budizmo filosofijoje laikomą iliuzija, noru išskirti save iš visumos, įsivaizduoti kaip savarankišką, nuo kitų nepriklausomą būtį) išskaidęs į „aš“, „tu“, „ji“, „jis“, galiausiai vis dėlto sugrįžta prie savasties, atskirties ir individualybės teigimo. Galbūt ne visiškai įsisąmonintos, nežinančios, „kur iš tiesų eina ta demarkacinė linija, skirianti prisiminimus nuo susikurtų iliuzijų“ (p. 310), vis dėlto tokios individualybės, kuri atsisako filosofinės ramybės, santarvės su visuma ir apsisprendžia vienatvei didmiesčio kamšaty, kopimui į ledo kalną. Kūrybai, kuri yra ne kas kita, kaip „jis“ – ankstesnių patirčių apmąstymas, įmanomas tik atitolus nuo „tu“.

Post scriptum

Nėra paprasta apžvelgti „Dvasios kalno“ visumą. Net jei pasirenki kurį nors vieną aspektą, kad ir kaip stengtumeis, vis tiek prieini galybę atšakų. Nors visuomet išlieka pojūtis, lyg žiūrinėtum piešinius tušu – tradicinis Kinijos peizažas, tiksli linija, aiški forma. Kaip Gong Siano piešiniuose, kurių „grožis slypi jo potėpyje švytinčioje sieloje, būti bekraščiu, pamirštant savo egzistenciją“ (p. 448–449).

Tokiam vaizdui atkurti, juolab priklausant kitokios kultūros tradicijai, reikia tikslių, taiklių ir vaizdingų žodžių. Taigi Agnei Biliūnaitei, „Dvasios kalno“ vertėjai į lietuvių kalbą, teko labai nelengvas uždavinys. Ir tarpais jai pavyko susidoroti. Vaizdingesniuose aprašymuose ji lyg ir paklūsta Gao Xingjiano ritmui, ir tuomet žodžiai banguodami srūva lengvai. Bet vos priėjus sudėtingesnį apibūdinimą, tekstas ima trūkinėti – vertėja, užuot pateikusi taiklų įvardijimą, griebiasi aprašomojo žodžių junginio, kartais ne itin derančio su sakinio kontekstu. Tad, galbūt baiminantis nutolti nuo originalo, gelbstimasi pavieniais „vaizdingesniais“ žodiais, pvz., „uzbonas“, „triūbyti“ (yra ir „bliuzelė“) – šiuo atveju svetimybėmis. Ir tada pasijunti lyg kąstum lašinių prismaigstytą tofu.

 Vienas iš svarbiausių vertimo aspektų yra perteikimo tikslumas (toli gražu – ne pažodiškumas). Apie teksto meniškumą galima kalbėti tik po to, kai įveikiama ši pakopa – išsiaiškinamas pasakojimo kontekstas, politinės, etnografinės, religinės, buitinės ir kitokios realijos, surandami jų atitikmenys (šiuo atveju lietuviški). Kitaip gali atsirasti keistų derinių: „Budos rožančius“ (p. 211), nors budistų naudojamas karoliukų vėrinys vadinamas mala –­ rožinį (ne „rožančių“) kalba katalikai; smilkomi „dvasių pinigai“ (p. 24, 251) –­ t. y. dievybėms aukojami (deginami) netikri pinigai. Dar „Dvasios kalne“ minimas „žvejybinis būgnelis“ (p. 404), „šuns odos pleistras“ (p. 57, 142). Ir vienuoliai, ir valstiečiai čia dėvi „mantijas“ (pastaruosius bent jau sermėgomis galima buvo aprengti, vienuolius – abitais), o ant kalnų įsikuriantys atsiskyrėliai vadinami „intelektualais“ (nors šiuokart nė atitikmens nereikėjo ieškoti – lietuviškai jie jau seniai vadinami „išminčiais“). Galiausiai Buda, užuot kalbėjęs apie tuštumą, prabyla (kaip vakarietis) apie tuštybę („miriadai reiškinių yra tuštybė, reiškinių nebuvimas irgi yra tuštybė“, p. 159).

Ne mažesnė painiava ir su asmenvardžiais, vietovardžiais, pavadinimais. Pažodiniai vertimai „Senukas Akmuo“ (p. 21), „Vakarų Karalienė Motina“ (p. 65, 441) vargu ar leistini. Tokiais atvejais dažniausiai vartojama būdvardinė konstrukcija, pvz., Senasis akmuo, Akmeninis senis, Karališkoji vakarų motina. Neaišku ir tai, kodėl visi dėmenys rašomi didžiosiomis raidėmis. Gal iš pagarbos? O kaip tada „Pragaro Valdovas“ (p. 31), „Kultūrinė Revoliucija“ (p. 17), „Raudonoji Armija“, „Skalbimo būrys“ (p. 33), „Džiaugsmo Versmės Namai“ (p. 97)? Jausmų jie, žinoma, gali kelti, bet vargu bau tai bus pagarba.

Vietovardžiai (beje, išversti, nors to nederėtų daryti – juk neberašome „Naujasis Jorkas“) taip pat pateikiami didžiosiomis: „Persikų Žiedų Kaimas“ (p. 328), „Miegančio Drakono Perėja“ (p. 45). O visiems neverstiems asmenvardžiams ir vietovardžiams pridedama lietuviška galūnė -is: Lingšanis, Taivanis, Kunlunis, Udženis, Gong Sianis ir t. t. (turėtų būti Lingšanas, Taivanas, Gong Sianas...). Tokia rašyba kildintina iš tų laikų, kai dar laikėmės „didžiojo brolio“ ir visus Rytus огульно vertėme iš rusų kalbos. Tada Тайвань, Куньлунь, Тянь-шань ir net брамин „persirašėm“ lietuviškai. Dabar, laimei, jau susigrąžinome „brahmanus“ (sovietmečiu jie vadinti „braminais“), Taivaną, Tianšaną ir kt. Nors rusiškos rašybos lietuviškos transkripcijos vis dar sunkiai atsisakome. Veikiausiai todėl „Dvasios kalne“ minima „Guanjin“ (rus. Гуаньинь), nors pagal perrašos taisykles turėtų būti „Guanin“ (kin. wade-giles Kuan-yin, pinyin Guan-yin); „Niuva“ (rus. Нюйва, „Мифологический словарь“, M., 1991, užsimenama, kad vakariečiai neteisingai rašo Нюй-гуа) –­ turėtų būti „Niugua“ (kin. wade-giles Nü-kua, pinyin Nü-gua).

Deja, prieraišumo rusicizmams „Dvasios kalne“ apstu: „elektrinė šviesa“ (p. 110), „medicininė pagalba“ (p. 48), „kariniai kirviai“ (p. 453), „jūrinis ungurys“ (p. 462), „ypatingai pagarbi išraiška“ (p. 441), „vandens blikai“ (p. 88), „nepriekaištingai ant jo gulintis vakarietiškas kostiumas“ (p. 497). Čia „prakaitas stato į nepatogią padėtį“ (p. 12), studentės „privedamos iki ašarų“ (p. 34), bet „mergina tikrai nebūtų atėmusi sau gyvybės“ (p. 64), nors „kas žino, kas bus už keleto metų“ (p. 402) ir „kokia buvo to priežastis“ (p. 406). Kita vertus, galima „atkakliai laikytis savo“ (p. 444), nors, „kas liečia tikrąją tiesą, (...) išlieka klausimas, ar ji gali būti pasiūlyta“ (p. 451). Bet „ne apie tai kalba“ (p. 451).

Išties. Kalbėti reikėtų apie redagavimą. Be abejo, dalį kaltės derėtų prisiimti vertėjai. Bet kad nesuvienodinta vardažodžių ir sąvokų rašyba, kad kartais rašomos „Songų“ (taip ir reikėtų – su lietuviška galūne), kartais „Song“ dinastija (beje, lig tol lietuviškai kone visur rašyta „Sungai“ – vėlgi iš rusų, nors pagal perrašos taisykles turėtų būti „Songai“), Hanų – Han, Čingų –­ Čing, Tang, Ming ir kt.; Fusi (p. 129) ir Fu Si (p. 313); „Džuang zi“ (p. 129, tarptautine rašyba turėtų būti „Zhuangzi“, lietuviška – „Džuangdzi“; šiuokart pradžia lietuviška, pabaiga – tarptautinė, dargi atskyrus tarpu); kad tame pačiame lape rašoma „Suanjuanis“ ir „Suan Juanis“ (p. 406), „sutra“ ir „sūtra“ (p. 210, turėtų būti „sūtra“); kad nepaisoma elementarių žodžių derinimo taisyklių („apsiblausę akys“, p. 52, „sukrypę kolonos“, p. 25, „įdubę burnos“, p. 102) – tai jau tikrai redaktorės Gintarės Petuchovaitės nuodėmė.

Dar galima būtų pridurti (kaip išnašą), kad Lietuvoje paskelbtas vienintelis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas Dėl kinų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens, iš kurio gali sužinoti tik tiek, kad „lietuviškos linksnių galūnės dedamos tik prie paskutinio pavardės skiemens, jeigu jis baigiasi priebalse“. 1996 metais, išleidus nutarimą, to pakako, dabar – nebe.

Nariams

Naujienlaiškis