Iššifruoti dantiraštį

BIRUTĖ AVIŽINIENĖ



Abdolah K. MANO TĖVO UŽRAŠŲ KNYGELĖ. AKHOS AKBARO UŽRAŠAI.
Vertė Saulė Rygertaitė.

– Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Publikuota: Literatūra ir menas, 2011-12-16

       Olandų literatūrą Lietuvos skaitytojams pristato per trisdešimt įvairiausių suaugusiesiems ir vaikams skirtų knygų vertimų. Šiemet juos papildė lietuvių kalba pasirodęs jau antras Kadero Abdolah romanas „Mano tėvo užrašų knygelė. Akhos Akbaro užrašai“. Romanas supažindina su ryškiu šiuolaikinės olandų literatūros aspektu – jos daugiakultūriškumu. Olandiškai rašantis persų rašytojas – taip prisistato Kaderas Abdolah (tikrasis vardas Hosseinas Sadjadi Ghaemmaghami Farahani). Rašytojo laikysena nėra išskirtinė. Praeito šimtmečio pabaigoje visas būrys prozininkų ir poetų iš svetur ėmė rašyti olandiškai. Į tolerantišką kraštą įvairiais keliais patekę rašytojai (čia gimę ar su tėvais atkeliavę emigrantų vaikai, atvykėliai iš buvusių Nyderlandų kolonijų ar politiniai pabėgėliai) olandų kalba ėmė perteikti savo patirtį, kartais labai egzotišką Europos skaitytojams.

Gimęs Irane, bet dėl politinių peripetijų tėvynę priverstas palikti Kaderas Abdolah Nyderlanduose gyvena nuo 1988 metų. Jau nuo debiutinės 1993 m. pasirodžiusios apsakymų knygos Olandijoje sulaukęs dėmesio, rašytojas mielai skaitomas ir kitose šalyse: tai rodo jo kūrinių vertimai į kitas kalbas. Ne išimtis ir romanas „Mano tėvo užrašų knygelė“, kuris yra išverstas į daugiau nei dešimt kalbų.

„Mano tėvo užrašų knygelė“, kaip ir prieš metus „Baltų lankų“ išleistas romanas „Mečetės namai“, vaizduoja dvidešimto amžiaus Irano istoriją, negailestingai koreguojančią žmonių gyvenimus. Tačiau „Mečetės namuose“ politika ir istorija dažnai iškildavo į pirmą planą, o šiame romane ji paliekama fone. Čia svarbus nuo įvykių sūkurio toli provincijoje gyvenantis paprastas žmogus. Pasakojimo centre – kurčnebylio kilimų taisytojo iš Šafrano kaimo Akhos Akbaro ir jo sūnaus Ismailo tarpusavio santykiai. Meniškos prigimties keistuolį Akhą Akbarą su sūnumi jungia tvirtas ryšys. Ismailas yra tėvo ir aplinkinio pasaulio tarpininkas (vertėjauja tėvui gestų kalba). Romane detaliai atskleista ši absoliuti tėvo ir sūnaus simbiozė („Aš buvau jis arba jis buvo aš, mes buvome vienas asmuo“, p. 111). Nuo gimimo gavęs nelengvą naštą, Ismailas anksti subręsta ir imasi vaikui per didelės atsakomybės, tampa tikruoju namų šeimininku: globoja dvasinę pusiausvyrą praradusią motiną, ieško susenusiam tėvui dantų gydytojo ir sprendžia kitas jį užklumpančias bėdas. Išvažiavęs studijuoti į Teheraną ir nusimetęs šią naštą, vaikinas pats nebemoka gyventi: „Išvažiuodamas iš namų maniau, kad tėvui reikia išmokti būti savarankiškam. Tačiau, savo nuostabai, pastebėjau, jog nebemoku gyventi vienas. Man reikėjo naštos, nes kitaip prarasdavau pusiausvyrą“ (p. 171).

Prieš skaitytojo akis skubriai prabėga šacho Rezos Chano pastangos kraštą paversti modernia vakarietiška šalimi: kraštą suraižo geležinkeliai, moterų čadras pamažu keičia iš Paryžiaus šimtais atgabentos skrybėlaitės, mažėja dvasininkų įtaka. Šios permainos paliečia ir į miestą gyventi persikėlusią Akhos Akbaro šeimą. Kartais jos įgyja ir tragikomiškų spalvų. Štai mokyklos direktorius prikalbina Ismailą atlikti tai, „ko dar nė vienas mano giminės vyras nuo Adomo iki Ismailo laikų nėra daręs“ (p. 134), – sušokti modernų šokį į svečius atvykusiam miesto merui ir garbiam svečiui iš Teherano. Paskutinę akimirką direktorius įgrūda berniukui į rankas moteriškus drabužius ir peruką, kad Ismailas taptų panašus į Teherano mergaites, šokančias plikomis kojomis. Visų juokui bestrikinėjantį sūnų ima gelbėti kurčnebylys tėvas –­ staiga pasirodęs scenoje, jis sužlugdo visą programą.

Priešinga kryptimi, bet su tokiu pat aklu radikalumu kaip ir šachas po Islamo revoliucijos šalį ima kreipti šiitų dvasinis vadovas Chomeinis. Studijų Teherane metu į kairiųjų pogrindinį judėjimą įsitraukęs Ismailas turi slapstytis nuo abiejų – pasaulietinės ir religinės –­ jėgų, kol galiausiai yra priverstas pasitraukti į užsienį. Naująja jo tėvyne tampa Nyderlandai, kur Ismailas „jūros dugne“ – olandiškame polderyje – imasi savotiškos terapijos: rašyti knygą tėvo užrašų knygelės pagrindu. Ši užrašų knygelė nepaprasta. „Tavo tėvas bus kurčnebylys beraštis poetas“ (p. 76), – atspėja Akhos Akbaro prigimtį jo dėdė kaimo poetas Kazemas Chanas. Tai jis dar berniuką Akhą Akbarą nusivedė į Šafrano kalne glūdinčią grotą, kurios gilumoje slepiasi ant sienos iškaltas piešinys. Įrašas padarytas pirmojo Persijos karaliaus liepimu ir iki šiol dar neiššifruotas. Dėdė priverčia Akhą Akbarą persirašyti karaliaus Kyro laišką, taip į rankas įduodamas ginklą, galintį jį išvaduoti nuo galvą sprogdinančių minčių. Paslaptingas raštas tampa Akhos Akbaro savastimi – kilimų taisytojas nuolat nešiojasi užrašų knygelę, į ją paslaptingu raštu skrebendamas „apie tai, ko nesupranta ir ko negali išreikšti ženklų kalba“ (p. 77). Kaip tik šią knygelę po tėvo mirties kažkas atsiunčia Ismailui į Nyderlandus, kur jis imasi savotiškos terapijos – mėgina ją išversti į visiems suprantamą kalbą: „Kartais manau, kad rašyti šią knygą mane verčia kaltės jausmas. Sūnaus, kuris nebaigė savo užduoties ar pavedimo, kuris pakeliui paspruko, palikdamas savo tėvą likimo valiai, kaltės jausmas. (...) Rašau šią knygą, norėdamas visų pirma jam, o paskui sau pačiam išaiškinti, kad mano pabėgimas buvo neišvengiamas, nepriklausė nuo mano valios, kad nebegalėjau suvaldyti įvykių eigos, kad, taip sakant, jis pats tapo mano pabėgimo iš šalies priežastimi“ (p. 132).

Kadero Abdolah stilius tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti itin paprastas. Trumpais vientisiniais sakiniais, tiksliais, taupiais žodžiais rašytojas kuria skaitytoją prie knygos prikaustančią intrigą. Romano vertimas sklandus, tikslus, rasti gausių frazeologizmų atitikmenys. Štai pamatę žandarus, į karinę tarybą renkančius jaunuolius, kaimo vaikinai iškart „dėdavo į kojas“ ar „pasipustydavo padus“ (p. 79; originale: „namen de benen“) ir ištuštėjusiame kaime „nė vieno jauno vyro nebūtum nė su žiburiu radęs“ (p. 79, originale: „er was niet één man meer in het dorp te bekennen“). Tinkamai perteikti personažų kalbos stiliai. Sajedas, aštrią klausą turintis kaimo neregys į pro šalį einančią patinkančią merginą kreipiasi lietuviškuoju „saulele“ vietoj originalo „mėnuliuk“, o šios išjuoktas iškart pakeičia toną: „Jeigu merginos jį išjuokdavo, Sajedas taip pat pradėdavo jas traukti per dantį.

– Šalin, tu! – užrikdavo jis tada. – Tu, stora subine. Negalima tau sėstis ant žemės, nes liks duobė“ (p. 47; originale: „De meisjes lachten hem uit, en hij plaagde ze. ‚Weg jij!’ Riep hij dan. ‚Jij met je dikke billen. Je mag niet op de grond zitten, anders maak je een deuk in de aarde.’“)

Chronologišką pasakojimą papildo įvairios deklaruojamos (daug ištraukų iš persų ir olandų poezijos, cituojama šventoji islamo knyga) ar netiesioginės kultūrinės nuorodos. Ismailas junta ilgą naujosios šalies kultūros tradiciją ir tėvo užrašus verčia pirmiausia „į mirusių poe­tų ir rašytojų kalbą“ (p. 103), šiuos kūrėjus skrupulingai išvardija. Tad neatsitiktinai ir jo rašoma knyga pradedama įžymiąja Multatulio romano „Maksas Havelaras“ pradžia: olandų rašytojo romane pasakotojas irgi gauna siuntinį su pagrindinio romano veikėjo užrašais. Čia ryšys su olandų literatūros kūriniu yra išaiškinamas, o štai kitur nuorodos yra paslėptos. Skyriaus „Moteris“ pradžia yra visiems olandams pažįstamo vieno iš pirmųjų senąja olandų kalba parašytų sakinių perdirbimas. Vienuolikto amžiaus vienuolio rankraštyje išlikęs plunksnos išbandymui skirtas sakinys senąja olandų kalba („Visi paukščiai pradėjo sukti lizdus, išskyrus mane ir tave. Ko mes laukiame?“) romane pasitelkiamas aprašyti Akhos Akbaro situacijai: „Visi paukščiai jau pradėjo sukti lizdus, išskyrus Akhą Akbarą. Jam nebuvo lemta patirti meilės. Nebuvo lemta turėti žmonos“ (p. 44). Tėvo užrašai yra „išverčiami“ į „Naujosios žemės“ kultūrines formas ar dabartinę pasakotojo situaciją. Taip kuriama paralelė tarp mirusio Ismailo tėvo šešėlio ir Nyderlandų princo Wilemo Aleksanderio motinos įtakos, o skyriuje apie seserį Auksinį Laikrodėlį cituojamas olandų poeto J. Slauerhofo eilėraštis „Mano dukrelė Auksinis Laikrodėlis“.

Girtinas dalykas yra ir persų kalbos intarpų transkribavimas. Priešingai negu „Mečetės namuose“, kur buvo paliktas olandiškas perrašas, šiame romane remiamasi persų kalbos fonetika. Pagrindinio personažo vardas Akha Akbaras (originale Aga Akbar; plg. „Mečetės namų“ pagrindinis veikėjas Aga Džanas, originale Aga Djan) ir kiti intarpai persų kalba sukuria ryškų rytietiškos aplinkos koloritą. Glumina tik pasirinkimas kaityti abu asmenvardžių dėmenis, tiesa, nuosekliai išlaikytas visame vertime. Kadangi dažniausiai šie dėmenys priklauso skirtingoms linksniuotėms, akį kiek rėžia skirtingos galūnės: Akha Akbaras, Akhai Akbarui, Akhos Akbaro ir taip toliau. Jeigu asmenvardis arba vietovardis susideda iš kelių žodžių, įprasčiau atitinkamą lietuvišką galūnę dėti prie paskutinio žodžio.

Priekaištas vertimui galėtų būti neišlaikytas romano originalus pavadinimas „Spijkerschrift. Notities van Aga Akbar“ („Dantiraštis. Akhos Akbaro užrašai“). Matyt, sekant anglišku romano vertimu (2006 m. pasirodė Susan Massotty vertimas „My Father’s Notebook“) „Dantiraštis“ pakeistas į „Mano tėvo užrašų knygelę“. Angliškame vertime šis pakeitimas dar priimtinas, nes dantiraščio motyvas kompensuojamas vaizdine medžiaga: knygos viršelis vaizduoja dekoratyvų dantiraščio raštą. O lietuviškame variante sukuriamas gremėzdiškas ir prasmę iškreipiantis darinys. Pavadinimas šiuo atveju nurodo pirmiausia vieno iš romano pasakotojų (tėvo užrašų knygelę šifruojančio Ismailo) bei tėvo santykį, bet prarandama centrinė romano metafora. Juk dantiraštis – ne tik Akhos Akbaro užrašai, bet ir nuoroda į Šafrano kalno grotoje glūdintį Kyro laišką, simbolizuojantį turtingą Persijos istoriją.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą
„Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“
remia KRF

Nariams

Naujienlaiškis