Titulinis
 
 

 
Spausdinti

 

„ABSURDIŠKOS KLAIDOS“, ARBA VERTĖJO PAMĄSTYMAI

Dr. Gražvydas Kirvaitis

Publikuota: Šiaurės Atėnai, 2013-01-11

2012 m. kovo mėnesį „Šiaurės Atėnai“ knygų skyrelyje išspausdino Gražinos Matonienės recenziją „Tarp neįprastumo ir taisyklingumo“, kurią, deja, tada pražiūrėjau, nes, prisipažinsiu, šį laikraštį skaitau ne visai reguliariai. Kad ir pavėluotai, nusprendžiau į ją atsiliepti, nes, viena, radau nelabai pagrįstų teiginių apie mano verstą paskutinę Ray Bradbury‘io knygą „Sudie, vasara“, antra, recenzija sukėlė ir bendro pobūdžio minčių, kurios galbūt sudomins ir kitus vertėjus. Juk vertimai ir vertėjai taip retai patraukia knygų recenzentų dėmesį.

Pirmiausia norėčiau padėkoti G.Matonienei už pagiriamuosius žodžius, adresuotus kai kurioms vertimo vietoms, ir paaiškinti kai kurias recenzentei užmintas „mįsles“. Išties dviejų vardų Daglas ir Dagas vartojimas nėra joks mistiškas ženklas, o tik noras kuo natūraliau ir patogiau perteikti lietuvių skaitytojui formalų ir neformalų šio angliško vardo variantą. Vardą Daglas transkribavau visiškai sąmoningai nepridėdamas „Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ rekomenduojamos galūnės as, nes Daglasas linksniuojamas skamba kaip troleibusas, dardantis per Antakalnio gatvės duobes: Daglasas, Daglaso, Daglasui, Daglasą ir t.t. Abiejose knygose (šioje ir „Pienių vyne“) jis kartojamas šimtus kartų ir grafiškai smarkiai skiriasi nuo trumpesnio originalo Douglas. Na, o Dagas – vienintelis įmanomas trumpesnis variantas, vartojamas jo šeimos narių ir draugų (plg. liet. Vidmantas – Vidas, Vytautas – Vytas). Nevisiškai recenzentė suprato ir skirtumą tarp žodžių penkcentis ir penkiacentis, įžvelgusi čia krintančių iš kišenės (?) pinigų skambesį, „paryškinantį vaikišką nerūpestingumą“. Iš tikrųjų skirtumas tarp jų ne stilistinis, o gramatinis: penkcentis yra daiktavardis, t.y. penkių centų moneta, o penkiacentis – būdvardis, t.y. kainuojantis penkis centus (bloknotas) (plg. penkrublė – penkių rublių banknotas, penkrublinis – kainuojantis penkis rublius: Vežėją pasamdė su penkrubline kumelaite J. Bil.).

Tai, žinoma, smulkmenos. Kur kas labiau glumina kai kurie recenzentės priekaištai, kaip antai: „Tekste kuriamą nuotaiką drumsčia ir pažodžiui verčiami posakiai, frazeologizmai, pvz.: „O, Dieve neduok!“ (= neduok Dieve); „pamatė... berniuką, lekiantį kaip ant gaisro (= į gaisrą)“. Kad nuotaika nesidrumstų, atsiverskime tokį autoritetingą leidinį kaip Lietuvių kalbos instituto parengtą „Frazeologijos žodyną“ Jų autorių tikrai neapkaltinsi pažodžiui verčiamais posakiais. O panašių, vartojamų visoje Lietuvoje, čia gausu: Dieve sergėk, Dieve susimilk, Dieve mylėk, Dieve gink, Dieve duok. Pateikiamas ir toks pavyzdys: „Dieve neduok!.. ar daug tereikėjo – būtumėm šermenis turėję“. Tas pat žodynas teikia ir posakį „kaip ant gaisro“, reiškiantį „labai skubiai bėgti“: Vamptelėjo kas žodį, ir lekia kaip ant gaisro Žem. Išlėkė iš namų be nieko kaip ant gaisro. Kaip ant gaisro atlėkė. Beje, posakio „kaip į gaisrą“ čia išvis nerasime, neduoda jo ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, o tik posakį ant pirmų gaisrų=skubomis.

Nepatinka recenzentei ir posakis: „Žiūrėk, kaip vaikinai įsinešė“, jį rekomenduoja pakeisti „skuodžia, dumia, lekia“. Vis dėlto įvykio veikslas čia labiau tinka nei eigos, o siūlomi gana padėvėti veiksmažodžiai tikrai nusileidžia kur kas spalvingesniam įsinešė (žr. LKŽ: įsinešti – įsismaginti bėgti: Arkliai kaip įsinešė nuo kalno!). Negirdėtas recenzentei ir visuose žodynuose randamas žodis išvamos (= vėmalai). Išvamą G. Matonienė tapatina su išgama (sic!), o kalbama apie dvasines išvamas, ir šis žodis geriausiai atitinka Bradbury‘io vartojamą spiritual upchuck. Tarp kitų taisymų paminėsiu kažkuo prasikaltusį žodį pradžioj. Kad jis turi teisę egzistuoti greta iš pradžių, liudija LKŽ: Kelionė pradžioj buvo laiminga J. Balč., taip pat visiems žinomi poteriai: Kaip buvo pradžioj ir dabar, ir visados, ir per amžius. Nepaaiškinta, kurių „neįprastų“ žodžių derėtų vengti cituojamuose pavyzdžiuose: „...valgantį duoną sumuštinių pavidalu“ (eating bread in the guise of sandwiches) arba „Jis pajuto alkį pilve ir prisiminė nuostabius valgius namie“ (He felt the hunger in his stomach and he thought of the miraculous foods at home).

Gal ir nevertėtų minėti šių, pasak recenzentės, „neįprastumų“, tačiau, mano galva, jų baimė atspindi bendrą pastarųjų dviejų dešimtmečių masinių vertimų bėdą – nepagrįstą žodyno siaurinimą ir skurdinimą. Spaudžiamas glaustų terminų, dažnas vertėjas nesivargina raustis gausiuose žodynų ir kitų kalbos leidinių aruoduose ir ieškoti žodžio ar posakio, kuris labiausiai atitiktų originalą, o rašo pirmą atėjusį į galvą „įprastą“ variantą. Tūlas nė nežino, kad tokie aruodai egzistuoja. Neseniai buvo progos įsitikinti, jog kai kurie vertėjai ir redaktoriai nėra girdėję apie trijų tomų „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyną“. O juk jis turėtų būti parankinė kiekvieno vertėjo knyga – greta LKŽ, DLKŽ, sisteminio, sinonimų, frazeologijos, kalbos kultūros ir kitų leidinių. Vertėjas privalo mokėti naudotis visa spalvinga gimtosios kalbos palete, turėti pilnas kišenes atsargų visiems gyvenimo atvejams. Prisiminkime garsiuosius mūsų vertėjus – J. Balčikonį, D. Urbą, P. Povilaitį, Vyt. Petrauską, R. Ramunienę, E. Vengrienę ir daugelį kitų, rašiusių puikia, turtinga lietuvių kalba. Kiek jų vertimuose ryškių žodžių ir posakių, liaudiškų pasakymų, priežodžių, patarlių, padedančių spręsti pačias painiausias vertimo problemas. Jie verbavo savo „žodžių kariauną“ iš visur, nes nerašė kastruotu vertėjišku žargonu, o aktualizavo visus kalbos sluoksnius. Jeigu nuolat save ribosime, nusistatysime kalbos bado dietą, kaipgi perteiksime nuostabius kalbos lobius, glūdinčius ir klasikų, ir naujųjų laikų rašytojų knygose?

Pabaigai ta pačia tema pora žodžių dėl recenzijoje minimų „absurdiškų skyrybos klaidų“. Pacitavusi sakinį Aš, kažkas prabilo į naktį ir dar vieną panašų sakinį, recenzentė informuoja, kad „sakinio pradžioje ir po kablelio turėtų būti brūkšnys“. Sancta simplicitas! Nejaugi G. Matonienė išties mano, jog per beveik 50 metų vertėjo karjerą nesugebėjau išmokti tiesioginės kalbos skyrybos taisyklių? O reikėjo tik žvilgtelėti į originalą, kur ir Daglas, ir senasis Kvotermeinas „šnekasi“ su... savo lytiniais organais. Tie, žinia, neturi nei liežuvio, nei dantų, todėl ir kalba ne visai įprastai – tokia jau autoriaus valia, kurios negalėjau nepaisyti. Ir neteko girdėti, kad Bradbury‘į kas būtų apkaltinęs anglų kalbos skyrybos taisyklių, nemažiau griežtų kaip lietuvių, nežinojimu. Kiek tokių „absurdiškų“ klaidų rastume modernistų ir postmodernistų vertimuose, o juk jų meninės išraiškos priemonės padarė nemažą poveikį ir realistine maniera kuriantiems rašytojams, tarp jų ir Bradbury‘ui, ir kai kuriems lietuviams (žr. kad ir „Metuose“ publikuojamus kūrinius).

Paskutinis pamąstymas būtų toks: reikėtų dažniau žarstyti gimtosios kalbo lobynus, sukauptus daugybėje storų žodynų ir žinynų tomų, nesibaidyti „neįprastumų“, jeigu jie pagrįsti originalo kalbos ypatumais, o vertimus vertinti pagal jų atitikimą originalui. Keistokai skamba recenzentės prisipažinimas, jog originalo ji neskaičiusi, o jos taisymai tėra „skaitytojos pamąstymai“. Vis dėlto recenzijoje vartojami žodžiai katachrezė, paronomazija, euritmiškumas duoda pagrindo manyti, jog tai ne paprasta skaitytoja, todėl ir atsiliepimas išėjo nelabai paprastas.






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.