RUBINAITIS  2013 Nr. 1 (65)
 
MANO VAIKYSTĖS SKAITYMAI 
Su glėbiu knygų žaliomis Žvėryno gatvelėmis 
 
Vertėja Jonė Ramunytė atsako į Rūtos Jonynaitės klausimus. 
 

– Turbūt mūsų visų vaikystės skaitymai prasideda namie, susiję su namais, su gimtąja šeima. Todėl pirmasis klausimas tegu ir bus visai neišradingas, tradicinis: kur esi gimusi? Kokioje šeimoje augusi? Kas iškyla atmintyje ištarus žodį „vaikystė“? Žvėrynas? Bet gal ne tik?..

– Gimiau Vilniuje. Šeima? Šeima buvo, kaip ir turi būti šeima: tėtė, mama, du broliai – ir dar su mumis gyveno močiutė Stasė, vadinama Stasiune, mano močiutės sesuo, kuri tvarkė mūsų namų ūkį. Tėvai buvo labai užsiėmę, abu dėstytojai: mama dėstė Vilniaus valstybiniame universitete, tėtė – tuometiniame Dailės institute. Be to, mama vertė, tėtė projektavo, žodžiu, darbų abu turėjo per akis... Gyvenome mediniame „žvėryniškame“ dviaukštyje beveik pačiam panery, Birutės gatvėje, namą supo kiemas – irgi toks atskiras pasaulėlis, o kieme vešėjo alyvos, akacijos, jazminas... štai kaip gražu. Ir iš tikrųjų ištarus žodį „vaikystė“ pirmiausia atminty išnyra Žvėrynas, autonominė, savita erdvė. Pasaulis už Žvėryno ribų, už tilto (senojo, nes naujojo tada dar nė būti nebuvo, o Liubarto gatvė buvo tokia pati rami gatvikė su nenuriektais sodeliais prieš dviaukščius), buvo tolimas, žinoma, įdomus, bet visiškai kitoks: Miestas. O Žvėrynas – it provincijos miesteliukas ramiomis ūksmingomis gatvelėmis, pavasarį svyrančiais alyvų žiedais – gamtos buvo daug, kaip tikroje provincijoje. 

– Mums, kolegoms vertėjams, ne paslaptis, kad Tavo mama – žymi prancūzų literatūros vertėja Ramutė Ramunienė. Tačiau ji pati sakosi esanti „gimusi būti mokytoja“ ir visą gyvenimą „su didele meile ir atsidavimu“ dirbusi ne tik vertėjos, bet ir pedagogės darbą. Mat ji – jau trečioji pedagogų karta giminėje! Ar galėtum, Jone, papasakoti apie savo senelius – ir ne tik iš mamos, bet ir iš tėvo pusės? Ar prisimeni juos? 

– Seneliai iš mamos pusės – iš tikrųjų ištisa pedagogų dinastija, pradedant nuo mamos senelio, mano prosenelio Petro Bendoravičiaus – Suvalkijos pedagogo, tautosakos rinkėjo. Savo sukauptus tautosakos, etnografijos rinkinius jis buvo įteikęs Rusijos geografų draugijai ir net buvo apdovanotas tos draugijos sidabro medaliu. Panaikinus spaudos draudimą rengė lietuviškus pradinės mokyklos vadovėlius. Štai toks prosenelis. Ir bemaž visa gausi jo šeima – vaikai Zofija, Jadvyga, Marija (mano močiutė), Jonas – taip pat buvo mokytojai. O mano senelis, mamos tėvas, taip pat buvo šviesus žmogus, mokėsi Varšuvos muzikos institute, grįžęs į Lietuvą mokytojavo, Suvalkijoje rengė ir režisavo pirmuosius spektaklius, vadovavo chorui. Yra parašęs atsiminimų knygą Sūduvos kelias į sceną. (Beje, perrašinėjau jam tą knygą mašinėle, jis diktuodavo – taip lėtai, raiškiai... Taip ir bendradarbiavome.) Rengė lietuviškus vadovėlius, kai kuriuos drauge su močiute. Mama, galima sakyti, visą savo brandų gyvenimą dėstė Vilniaus universitete prancūzų kalbą. Pati mokslus baigė Prancūzijoje, Grenoblio universitete, kurį iki šiol ilgesingai prisimena.

Tėtės tėvai buvo Žemaitijos ūkininkai; su seneliu Adomu, deja, prasilenkiau laike... Girdėjau, jo būta smarkaus būdo – iš tų ūmiųjų žemaičių. Tėtės giminė kilusi nuo Kuršėnų, mamos – nuo Marijampolės. 

– Nesunku įsivaizduoti, kad Tavo vaikystės namuose knyga užėmė ypatingą, garbingą vietą. Tad kokie Tavo pirmieji susitikimai su knyga? Ar suaugusieji – tėvai, seneliai – skaitė jums, vaikams?

– Ar tėvai, seneliai man skaitė? Manau, taip – kur dėsis neskaitę. Iš tų laikų prisimenu, kad tiesiog maniakiškai mėgau pasaką Trys paršiukai – ją reikėdavo man be galo be krašto skaityti. Iki šiol ta knygelė stovi akyse: tokia tamsžalė, minkštu viršeliu, ir tie nelaimėliai paršiukėliai ant jo.

– O gal mãžai skaitė ir broliai – juk esi jaunėlė dviejų brolių sesuo?

– Kad broliai man būtų skaitę, neprisimenu. Bet šiaip visi skaitėme daug. Su broliais žaisdavome stalo žaidimus. Lošdavome kortomis, žaidėme domino, šachmatais.

– Tavo mama viename interviu apie Tave prisimena: „Dar nemokėjo rašyti, o jau kūrė. Brolis spausdino rašomąja mašinėle, ji diktavo.“ Tai ar pameni, ką ten kūrei – gal eiliavai?

– Ką kūriau, puikiai prisimenu. Turėjau labai mylimą dėdę Joną (tiksliau būtų sakyti – senelį, jis buvo mamos dėdė, bet kad dėdė – tai dėdė). Dėdė Jonas gyveno Alytaus miesto pakraštyje, turėjo didelį sodą, šunelį Kudlių, kurio jam labai pavydėjau, – juk, anot Vladimiro Železnikovo, „visi svajoja apie šunį“! – ir maždaug kartą per metus važiuodavome jo atlankyti. Taigi kūryba ir buvo skirta mylimam dėdei – tokios nuotykių knygos, o jų veikėjai, žinoma, buvome mes: Gytis ir Jonė (brolis Algis buvo gerokai vyresnis, tad prie panašių vaikiškų reikalų nesidėdavo). Dar ir iliustruodavau pati, bent jau nupiešdavau viršelį. (Įtariu, kad tos knygelės po kelionės į Alytų sugrįždavo atgal į namus – dėdei jos gal ne per daug rūpėjo, o tėvams, ypač tėtei, – vis vaikų kūryba…) Ir eilių, aišku, būta – kartą mokykliniame sąsiuvinyje dėdei buvo surašytas visas poezijos „rinkinys“: „Dėdė Jonas turi sodą, / Turi obelį šakotą…“ Žinoma, prisimenu – poezija nemari…

– Tai kada išmokai skaityti pati? Gal prisimeni, kokią pirmąją knygą savarankiškai perskaitei? O gal išmokusi vėliau ir pati ėmei skaityti kitiems, mažesniems?

– Skaityti išmokau labai anksti, net nežinau, kiek man buvo metų, bet tikrai nedaug. Pirmosios knygos neprisimenu, tik pamenu, kad tėtė vis juokdavosi iš žodžio, kurį pirmąsyk savarankiškai „išslebizavau“: jo irgi nepamenu, bet buvo kažkoks labai ilgas, iš „Tiesos“ laikraščio antraštės…

O iš mažesniųjų – tikrai skaitydavau pusseserei Agnei, septyneriais metais jaunesnei. Ir eilėraštukų ją mokydavau, visai sėkmingai – imli buvo mergaitė. Matyt, taip pasireiškė labai giliai užsislėpęs mano pedagoginis genas. O pati pusseserė Agnė, baigusi lietuvių kalbą, netrumpai mokytojavo Vilniaus mokyklose, ir jai puikiai sekėsi. Gaila, kad vėliau gyvenimas pakrypo kitaip ir ji nuo šio darbo nutolo. Buvo apsigimusi pedagogė. 

– Kokias knygas patiko skaityti vaikystėje? Paminėk labiausiai įstrigusias, ypač pamiltas. 

– Ajai, koks sunkus klausimas… Tais laikais būta tiek puikių knygelių vaikams, kad išskirti, kurios man buvo „labiau už labai“, būtų sunku. Žinoma, amžinoji klasika: Alisa Stebuklų šalyje, Mikė Pūkuotukas, Astridos Lindgren knygos buvo labai mylimos. Bet juk dar tiek kitų… Baltosios Rožės riteris ir Kalio Bliumkvisto nuotykiai buvo tikros mūsų žaidimų, slaptų organizacijų ir panašių sumanymų įkvėpėjos. Iš tikrųjų kiekviena knyga buvo tarsi maža šventė.

Dabar juokinga prisiminti, bet, tik pradėjusi skaityti, greta savų vaikiškų knygelių imdavausi ir tokių „brandžių“ knygų kaip Trys muškietininkai, Legenda apie Tilį Ulenšpigelį ir dar daug prancūzų klasikos. Kartais pagalvoju: įdomu, kaip tos knygos turėjo atrodyti tokiam spirgui? Juk visai kitoks suvokimas. Deja, visų tų pajautų nebeprisimenu – kur čia prisiminsi, – bet skaičiau ir buvo įdomu...

– Ar su kiemo, klasės, mokyklos draugais pasišnekėdavote apie skaitomas knygas, gal dalydavotės ypač patikusiomis?

– Taip, ir keisdavomės knygomis, ir aptarinėdavome. Skaityti buvo natūralu, įprasta. Ypač prisiekusios skaitytojos buvome su vaikystės drauge Lina (dabar psichologe Lina Astra). Tolydžio keisdavomės literatūra. Be to, Moniuškos gatvėje buvo Žvėryno bibliotekėlė, kuri, dideliam mano džiaugsmui, atrodo, tebegyvuoja iki šiol. Pirmą kartą ten mane nusivedė trejais metais vyresnis brolis Gytis. Kaip malonu būdavo su glėbiu knygų traukti tenai žaliomis Žvėryno gatvelėmis! Biblioteka, žinoma, nedidukė, žinoma, žvėryniškame medinuke, antrame aukšte, o kvapas ten toks malonus – knygų, popieriaus...

– O mokykla – ar labiau skatino skaityti, ar veikiau atbaidė nuo knygų? Ką per dienas labiausiai mėgdavo veikti paauglė Jonė? 

– Sakyčiau, bent mane pačią, nei labai paskatino, nei atbaidė – skaitymas ir iki mokyklos jau buvo „giliai įsišaknijęs“ mano gyvenime. Šiaip mokyklą prisimenu šiltai – mokytis buvo smagu, sekėsi nesunkiai, ir tiek daug draugų bičiulių… Rugsėjo 1-osios laukdavau su malonumu.

O paauglė Jonė, manau, veikdavo kažką panašaus, ką ir paauglė Rūta… ir kiti paaugliai. Pati puikiai žinai, kokie platūs paauglių veiklos barai. Be to, juk turėjome Žvėryną, čia pat – Karoliniškės (tada Karolinkėm arba Kalnais vadintos). Kalnų ten tikrai būta – ir tebėra šis tas, kad ir kaip miestas iš visų pusių spaudžia tą žalią salą. Tik nei Lazdynų, nei kito naujamiesčio tenai nė būti nebuvo… Buvo ten aukštai, kur dabar gyvenamieji rajonai, Buivydiškių kaimelis – žiemą eidavome lankyti bendraklasės Danutės, kuri ten gyveno, o paskui grįždamos rogėmis leisdavomės nuo kaimelio iki pat Žvėryno… Smagu. Pavasarį – žibuokliauti, rudenį – riešutauti (juk ne veltui paskui Lazdynai išdygo), žiemą daug slidinėdavom. Daugiausia su savo drauge ir bendražyge Lina arba su šeimynykščiais (tik mama prie mūsų nesidėdavo, buvo baugšti). Ir Vingio parkas kitoje Neries pusėje, tada dar Zakretu vadintas (lenkiškai zakręt – „vingis“; lenkų anuomet Žvėryne buvo gausu).

– Vis dėlto baigusi Žvėryno vidurinę mokyklą pasukai kitu, ne literatūros keliu – įstojai į tuometinį Dailės institutą studijuoti dizaino specialybės. Turbūt iš meilės tėčiui ir broliui Gyčiui, kurie abu buvo architektai?

– Taigi, baigiau tuometinį Dailės institutą, įgijau pramoninio dizaino specialybę. Manau, tai specialybei ir turiu būti dėkinga (arba ne) už dabartinį vertėjos amatą. Jei būčiau įstojusi, tarkime, į meno istoriją, manau, ir darbuočiausi kaip meno istorikė. O pramoninis dizainas, matyt, pernelyg nederėjo su ilgainiui išryškėjusiu vyraujančiu – mamos – genu. Užtat architekto kelią sėkmingai pasirinko Gytis…

– O kaip atsitiko, kad, padirbusi ir šen, ir ten, vis dėlto pradėjai versti knygas? Ar prie vaikų literatūros sugrįžai pradėjusi auginti sūnus?

– Iš tikrųjų versti ėmiau, kai pradėjau auginti vaikus. Motinystė pririšo prie namų, apribojo galimybę judėti. Tada auginau vyresnįjį sūnų ir dirbau Mokslų akademijos Istorijos institute – turėjau tokias smulkias administracines pareigėles. Institutas norintiesiems organizavo anglų kalbos kursus. Ten vienas darbuotojas ir paklausė, ar neišversčiau į lietuvių kalbą vienam Amerikos lietuviui disertacijos. Tiesą sakant, manau, tas vertimas veikiausiai buvo labai ne kažin koks – prisvilęs pirmasis blynas, bet man tai buvo posūkis. Kiek vėliau, jau Nepriklausomybės laikais, kai radosi daugiau leidyklų, per redaktorę Bronę Balčienę, labai malonų žmogų, su mama užmezgėme ryšius su „Alma littera“. Iš pradžių abi tandemu vertėme enciklopedines knygeles paaugliams ir jaunimui: verčiau ir sykiu mokiausi iš mamos – šiuo požiūriu man pasisekė. Paskui ėmiausi grožinės literatūros. Mano giminaičiai tada buvo įsteigę leidyklėlę – verčiau ir jiems. Taip ir prasidėjo, ratas įsisuko…

O sūnūs iš tiesų sugrąžino prie vaikiškų skaitinių, jiems mažiems tikrai daug skaitydavau. Troliai Mumiai buvo abiejų (tiesą sakant, ir mano) „stalo knyga“ (ar veikiau – lovos, juk pačios įdomiausios, gražiausios istorijos – tai miego, sapnų pasaulio priešslenkstis). Tada Mumių istorijos dar nebuvo išverstos į lietuvių kalbą, lietuviškai buvo tik Trolis Mumis ir kometa, versta, jei neklystu, iš rusų kalbos. Bet tai buvo pirmoji kregždutė iš Mumių pasaulio. O „Draugystės“ knygyne po truputį susipirkau visą Mumių kolekciją lenkų kalba – labai jaukiai, maloniai išleistas nedidelio formato knygeles. (Lenkų knygų grafika apskritai puiki.) Net ir lenkų kalbos, tiesą sakant, pramokau, nes labai norėjau perskaityti tas Mumių knygeles. Vieną lenkišką Mumių knygelę esu nusipirkusi net Kijeve, kartą vasarą tradiciškai keliaudama autostopu. Tebeturiu tas knygeles, suskaitytas iki kaulų, – aptriušusios, lapai išbyrėję, bet tokios mielos…

– Šioje vietoje norėčiau šiek tiek atitrūkti nuo vaikiškų skaitinių ir vertimų ir prisiminti mūsų kartos biografijoje be galo svarbų, turbūt patį svarbiausią laiką – Sąjūdžio kilimo, Lietuvos nepriklausomybės skelbimo ir įtvirtinimo metus. Juk anuomet taip ir buvo – visi kasdieniai rūpesčiai, visi, net ir mėgstamiausi darbai buvo atidėti į šalį, ir mes, tada jauni, bet jau subrendę žmonės, gyvenome vienu – Lietuvos laisvės siekiu. Kai kurie iš mūsų konkrečiais darbais prisidėjo, kad šis siekis būtų įgyvendintas. Jone, prašom prisiminti savo darbą leidžiant „Sąjūdžio žinias“.

– Taip, buvo Sąjūdžio laikais „Sąjūdžio žinios“ – toks šviesaus atminimo leidinys ar veikiau leidinukas. Visi prisimename, kokie tai buvo pilnakraujai laikai – lyg koks šviesos tvyksnis, akimirka, kai žmogus tarytum plačiai atmerkia akis… Žmonių, kurie leido tą laikraštį, visų ir neprisimenu – įkvėpėjas ir pradininkas buvo Arvydas Juozaitis, paskui darbininkų radosi nemažai, jie keitėsi. Man teko laikraščio platinimas. Paimdavau tiražą, išsiuntinėdavau gan gausiems „prenumeratoriams“. O žmonės rašydavo – labai įdomūs laiškai, išsaugojau juos. Beje, kurdavo nemažai euforiškų eilėraščių, visi tapo poetais… Kai kurie tų eilėraščių buvo labai šiaip sau, bet vis tiek gražūs. Žmonėms reikėdavo atsakyti, jie godžiai laukdavo laiškų ir spaudos. Laiškų fragmentus dėdavome į „Skaitytojo skiltį“. Daugelis pasiimti spaudos atvažiuodavo patys, iš įvairių Lietuvos kampelių – ir vyresni, ir jaunesni, tokie gražūs, pakilūs – tais laikais per mūsų namus (tada dar gyvenome pas tėvus) perėjo tikrai nemažai žmonių. Rašydavo ir mūsų lietuviai kareivėliai, tarnaujantys sovietų kariuomenėje. Per kažkokį neįsivaizduojamą stebuklą – to niekaip negaliu suprasti – siunčiamos „Sąjūdžio žinios“ juos pasiekdavo. Be to, žmonės siųsdavo prisiminimus, užrašytas partizanų dainas, eiles. Visa tai perrašinėdavau mašinėle keliais egzemplioriais ir vėliau pasistengiau atiduoti į atitinkamus archyvus. Buvo rengiamas partizanų dainų rinkinys, taip pat pateikiau sukauptą medžiagą. O visa kita… Mitingai, sambūriai, budėjimas prie Parlamento – visa tai juk visi išgyvenom, patyrėm. Gražūs buvo laikai. Kažkada šnekėjomės su drauge Arūne, taip pat „Sąjūdžio žinių“ leidėja, ir nusprendėme, kad didžiausi lietuvių tautos privalumai išryškėja ekstremaliomis sąlygomis.

– Todėl ir sakau, kad tie metai – bent jau mūsų kartai – buvo ypatingiausia, ką gyvenime teko patirti. Bet grįžkime – kaip ir Tu anuomet sugrįžai – prie vaikų literatūros. Kuo ji Tave traukia? O gal labiau traukia paauglių knygos? Ar įdomu jas versti? Kodėl?

– Visada stengdavausi siūlyti „Alma litterai“ vaikų ir jaunimo knygų. Daugiau įdomesnių vertimų ėmė rastis, kai šios leidyklos Vaikų literatūros skyriui pradėjo vadovauti Nijolė Kuolienė, su kuria mezgėsi bendra kalba, – jai esu dėkinga, kad dienos šviesą išvydo ne viena mano versta paauglių knyga.

Apskritai vaikų literatūrą visada mėgau. Ir visada norėjau versti. Taip, ją versti įdomu. Ji yra įdomi. Dabar paklausta susimąsčiau – kuo ji mane traukia? Galbūt mane traukia ir domina patys vaikai, ypač paaugliai – dar tokie… gyvi, gyvenimo neapglaistyti, nenugludinti. Be nemalonių suaugėliškų bruožų – prisitaikymo, štampų, sąlyginumų. Paauglystė – be galo įdomus, nors skausmingas ir opus amžiaus tarpsnis: paaugliai dygūs, pasišiaušę, karingi, maištingi – ir tokie pažeidžiami. Taigi daugiau kalbų apie juos, negu apie jų literatūrą – bet juk ta literatūra ir yra jų pačių atspindys. O jaunesnio amžiaus vaikai – apskritai ištisas stebuklinis pasaulis. Bet ir pati puikiai žinai.

(Beje, neseniai baigiau versti vieną psichologijos knygą – taigi, pasak jos, turbūt reikėtų sakyti, kad versti vaikiškas knygas nori manyje užsislėpęs vaikas ar paauglė. Gal taip ir yra?)

– Kaip vertini dabartinę verstinės vaikų literatūros leidybos padėtį Lietuvoje? Kaip visas tas peizažas atrodo žvelgiant iš vertėjos bokštelio?

– Verstinės vaikų literatūros leidyba atrodo panašiai, tik kiek skurdžiau kaip ir visa Lietuvos leidyba, t. y. gan vidutiniškai. Apie tai turbūt galima daug kalbėti, o jau ir kalbėta. Tiesą sakant, mane labiau jaudina kita: vaikas, paauglys, jaunuolis – ir knyga. Skaitymas ir jo poreikis – štai didžioji, pirmaeilė šių dienų problema, į kurią, man regis, reikėtų sutelkti labai daug dėmesio. Ugdyti skaitantį vaiką, ugdyti norą, poreikį skaityti, o drauge – mąstyti. Šiais naujųjų technologijų laikais tai, žinoma, oi kaip nelengva – bet vis dėlto stengtis reikia, tai įmanoma. O jei bus skaitytojų, rasis ir knygų, tarp jų – ir verstinės literatūros. Žinoma, man labai magėtų išversti ir išleisti į pasaulį tikrai geras prancūzų autorių knygas vaikams ir jaunimui, galbūt ir seniai tapusias klasika ir išverstas į daugybę kalbų, ir liūdna, kad praktiškai tai beveik neįmanoma. Geros knygos kelias į leidybą toks erškėčiuotas… Paklausa diktuoja pasiūlą. O vyraujanti paklausa, kaip žinome, paprastai yra – čia leisiu sau pavartoti bjaurų, visai nevartotiną, bet vaizdingą (kaip kartais būna) barbarizmą – „širpotrebas“. Kai kurios leidyklos komerciniais sumetimais taip ir šoka pagal šią dūdelę (nors, kai pagalvoji: gal ne taip ir blogai, jei reikia bent tokių, bet vis dėlto knygų?), kitos bando pasiūlyti vieną kitą vertingesnį kūrinį… Vaikų ir jaunimo knygų leidybai dabar ne geriausi laikai, ir knibžda anaiptol ne optimistinis klausimas: ar tie geresni laikai apskritai kada begrįš? Ar neišgyvename dabar didžiosios Knygos Laidos – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų – eros? Labai nesinorėtų taip manyti. 

– Tikrai nesinorėtų. Tad, užuot piešusios bauginančius ateities vaizdus, verčiau pasidairykime po Tavo vertimus. Gal pasakytum, kuri iš Tavo išverstų vaikų ir paauglių knygų pačiai mieliausia? 

– Vieno mieliausio vertimo – nei vaikų, nei suaugusiųjų literatūros – neturiu. Kai verti, giliniesi, knebinėjiesi ir turbūt pradedi po truputį vis labiau suprasti autorių, taigi po truputį pradedi jį ir mylėti. Nors ne visada. Yra knygų, kurių taip ir nepamilau, netgi nepamėgau, – bet paprastai jos būdavo leidyklų pasiūlytos, tų vertimų tekdavo imtis „iš finansinių paskatų“.

– Papasakok, ką dabar verti. Ir kokią vaikišką knygą dar būtinai norėtum išversti – jei tokia yra…

– Dabar pradedu versti dvi prancūzų autorių knygas. Suaugusiesiems – J. M. G. Le Clézio, bet turbūt tave labiau domina jaunimo literatūra? Taigi jau pradėjau nūdienės prancūzų vaikų ir jaunimo rašytojos Marie-Aude Murail knygelę Simple – sąmoningai kol kas neverčiu pavadinimo, nes dėl jo reikės oi kaip pasukti galvą ir dar nežinia, ką pavyks išsukti. Tai paaugliams skirta knyga apie du brolius – devyniolikmetį jaunėlį ir protiškai atsilikusį vyresnįjį. Jie abu atkanka į Paryžių ir įsikuria nuomojamame bute drauge su keturiais kitais jaunuoliais studentais. Toks labai trumpas turinys. M.-A. Murail – mano mėgstama autorė. Esu išvertusi jos knygelę Oh, boy! (išleido „Alma littera“). Autorė dažnai rašo apie gyvenimo atstumtuosius, jaunus užribio žmones (pagrindinis Oh, boy! herojus yra gėjus, Simple – protiškai atsilikęs jaunuolis) ir piešia juos su tokia simpatija, šiluma… Humaniškos knygos – ir sykiu nenusaldintos, kupinos humoro. Nors įsiūlyti šią knygą leidyklai buvo tikrai ilgas ir nelengvas darbas, bet džiaugiuosi – pagaliau pavyko. Kažkelintais metais Vokietijoje ši knyga jaunimo buvo išrinkta Metų knyga, o kaip jai seksis pas mus – nežinia, visaip gali būti; tada leidėjai bambės ir priekaištaus, bet tiek to. Ta proga norėčiau pasakyti, kad pas mus labai labai stinga knygų pristatymų, propagavimo. Suaugusiųjų literatūros dar būna šiokios ar tokios sutiktuvės, pristatymai, skaitymai, o vaikų, jaunimo – deja, deja… Aišku, juos surengti reikia dar daugiau pastangų ir išradingumo negu renginius suaugusiesiems…

– Ačiū, Jone, kad sutikai su manimi pasikalbėti. Nors kartais atrodo, kad esame pažįstamos nuo amžių, bet va – išgirdau iš Tavęs ir naujų, netikėtų dalykų. Viliuosi, kad ir Tau buvo smagu šį bei tą prisiminti. Juk ne kasdien pasitaiko tokia proga.

P. S. „Rubinaičio“ redakcinė kolegija taip pat dėkoja už pokalbį. Ir kartu su IBBY Lietuvos skyriumi sveikiną bendramintę Jonę gražios sukakties proga. Kūrybingų!

Nariams

Naujienlaiškis