Titulinis
 
 

 
Spausdinti

 

 

2013 m. Vertėjo krėslo savininkė Violeta Tauragienė pastarojo dar neatsiėmė – apie tai, kad tapo garbingiausio vertėjų apdovanojimo savininke ji sužinojo būdama Šveicarijoje.
Čia, kūrybos namuose prie Ciuricho, kur, pačios teigimu, "dirbti sąlygos idealios, o aplink – gražūs kalnai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai ji verčia Marguerite‘s Duras "Užtvarą nuo vandenyno". Apie vertėjo duonos skonį, knygas ir kodėl neverčia iš kalbos, kurią moka geriausiai – pokalbis su V.Tauragiene.

– Turbūt nerasi vertėjo, kuris bent vienu amžiaus tarpsniu nebuvo entuziastingas skaitytojas. Gal prisimintumėte, kokios (ir kada) skaitytos knygos paliko ryškų įspūdį? Aišku, rūpi paklausti ir – kodėl?

– Vaikystėje žavėjausi Thomu Mayne Reidu. Isidora Kovarubios de los Ljanos dar ir dabar skamba mano ausyse. O rašytojo idealas tada man buvo Jackas Londonas. Ypatingą vietą mano vaikystės skaitymuose užima Hectoro Malot romanas "Be šeimos", kurį, pamenu, vakarais skaitydavau mamai, kai jos rankos ir akys būdavo užimtos kitais darbais. Mokykloje godžiai rijau rusiškas knygas: Tolstojų ir Dostojevskį, Platonovą, Majakovskį ir rusų "sidabro amžiaus" poeziją, Blokas ir Cvetajeva man buvo dievai.

Kodėl, negalėčiau pasakyti, matyt, iš prigimties esu romantikė, nes dar ir dabar prisimenu, kokią audrą širdy sukeldavo vien tiktai žodis "pampos" arba "Patagonija". Matyt, esu ir sentimentali, nes drauge su mama graudindavomės dėl rastinuko Remio nesėkmių. Pamilti rusų literatūrą paskatino talentinga rusų literatūros mokytoja R.Glinterščik. Manau, kad mokytojo vaidmuo ugdant skaitymo įgūdžius yra tiesiog milžiniškas. Filologijos studijas pasirinkau suvokdama, kad mano darbas bus skaityti, o universitete godžiai rijau viską iš eilės, nes to reikalavo studijų programos, bet jose buvo ir be galo daug įdomių dalykų.

– Ar rinkdamasi studijuoti filologiją jau norėjote būti vertėja? Kada, subjektyviu vertinimu, tikrai ja tapote?

– Universitete apie vertimą visiškai negalvojau, jis tiesiog neegzistavo mano sąmonėje, man pranašavo gražią literatūros kritikės karjerą. Vertėja tapau tik jau pradėjusi dirbti, Williamo Faulknerio dėka. Jis taip mane apakino, kad nenorėjau su juo skirtis. Man atrodė, kad jo kūryboje radau viską, kas man brangu, artima, įdomu, siektina. Rodės, skaityčiau jį ir skaityčiau. O kas gi yra vertimas? Tas pats skaitymas, tik daug labiau įsigilinus, toks tolydus žengimas prie kūrinio esmės suvokimo ir perteikimo. Iš pradžių skaičiau jį rusiškai, paskui lenkiškai, gauti originalo kalba anais laikais buvo nemaža problema. O perskaitytas lietuviškai jis man keistai nublanko, tada ir kilo noras pačiai pamėginti prakalbinti jį lietuviškai. Taip ir pradėjau. Nors pats pirmasis mano vertimas buvo trumpas Sherwoodo Andersono apsakymas iš "Vainsbergas, Ohajo valstija", kurį išspausdino "Literatūra ir menas". Jis irgi buvo pasirinktas kaip mėgstamas W.Faulknerio autorius, paskatinęs jį rašyti.

– Gal, kai verčiate iš kelių kalbų, susiformuoja ir skirtingas santykis su tomis kalbomis? Kuri jums pačiai artimiausia?

– Negalėčiau pasakyti, kuri iš dviejų kalbų, iš kurių aš verčiu, man artimesnė, man svarbu ne kalba, o autorius. Esu iš tų vertėjų, kurie verčia žmogų ir jo pasaulį, nesvarbu, kuria kalba jis rašo (tuo galima paaiškinti ir mano du vertimus iš italų kalbos, kurios geru mokėjimu, deja, negaliu pasigirti). Bet verčiant man be galo svarbu būti tos kalbos, iš kurios verčiu, aplinkoje, panirti į jos atmosferą. Pastaruosius jau gal dvidešimt metų aš atkakliai stengiuosi versti toje šalyje, kurios autorių verčiu, ir gan dažnai tai pavyksta. Verčiamos kalbos aplinkoje jaučiuosi saugesnė, labiau užtikrinta, adekvatesnė, labiau tikiu geru darbo rezultatu. Manau, kad osmoso būdu aplinka kažkaip savaime persismelkia ir į vertimą, jis tampa adekvatesnis.

O dėl artumo, tai pati artimiausia, labiausiai išgyventa, labiausiai stulbinanti, turtingiausia niuansų ir kalbos registrų man yra rusų kalba. Aš turbūt nemokėčiau iš jos versti, nes jaučiu joje žodžių aureoles (paliktas ir didžiųjų rusų literatūros meistrų, ir liaudies kūrybos), jaučiu jų kvapą, nesugebėčiau perteikti viso to lietuviškai.

Amerikiečių literatūros vertimuose man, pavyzdžiui, sunkiausia perteikti juodaodžių kalbą su jos kapotomis galūnėmis, iškreiptais balsiais, slengu – jaučiu tos kalbos melodiją, kvaptis, bet perteikti jų nesugebu. Lietuvių kalboje per maža kalbos registrų, o aš nesu išradinga vertėja. Verčiant tai ir yra apmaudžiausia. Užsienio kolegos labai dažnai manęs paklausia, ar neverčiu į rusų kalbą, kur kalbos priemonių – į valias, o ir tiražai ta kalba dideli. Aš gerai moku rusų kalbą, daug geriau negu visas kitas, tačiau versti į ją niekada nedrįsčiau, nes ji nėra man gimtoji. Į negimtąją kalbą versti neleidžia atsakomybės ir nepriklausymo jai jausmas.

– Kuris iš verstų autorių atrodo svarbiausias jums pačiai dabar? Ar keitėsi jūsų požiūris į "savus" autorius?

– Radijo laidoje "Skaityk su Ugniumi Butkumi" aš jau kalbėjau apie tris didžiąsias savo literatūrines meiles: W.Faulknerį, Albert'ą Camus ir Samuelį Beckettą. Niekas nepasikeitė, jie taip ir liko didžiausi mano meilės, pagarbos ir susižavėjimo objektai, mano gyvenimo orientyrai, nepakartojamai bylojantys apie kardinalius žmogaus būties dalykus ir jos prasmę.

W.Faulkneris ir S.Beckettas man – literatūros milžinai, pakeitę pasaulinės jos raidos tendencijas ir tėkmę. A.Camus – to meto Prancūzijos sąžinė, visuomeniškumo ir pilietiškumo etalonas, be galo aistringai ir atsakingai gyvenęs žmogus. Jie ir dabar man lygiai tokie pat brangūs ir reikalingi. Be jų, mano profesinėje biografijoje buvo ir kitų, gal kiek ne tokių iškilių autorių, bet svarbūs buvo visi, aš niekada (gal tik kokia viena kita nedidelė išimtis pasitaikė) nesu vertusi knygų, kurios man nebuvo moralinis ar estetinis atradimas. Verčiau tik tuos autorius, kurie išsakė tai, ką ir kaip aš pati būčiau norėjusi pasakyti žmonėms, jei gebėčiau rašyti.

– Aišku, norėtųsi bent kelių sakinių apie knygas "Jeruzale, jeigu tave pamirščiau.." ir "Barbarų belaukiant". Kaip tos knygos jus surado? Kuo jos buvo įdomios, patrauklios ar sunkios?

– "Jeruzalė" – viena iš ne visai tipiškų W.Faulknerio knygų ir gal pats asmeniškiausias, labiausiai jo biografinius skaudulius atspindintis kūrinys. Tai knyga apie vyrą ir moterį, viską paaukojusius meilei ir tą meilę praradusius. Romanas tarsi atsiskiria nuo visos W.Faulknerio kūrybos, nuo jo sukurtos Joknapatofos apygardos konteksto, iš jo iškrinta. Net geografiškai jis visiškai konkretus: Naujasis Orleanas, Čikaga, Jutos valstija, to nėra nė vienoje kitoje W.Faulknerio knygoje. Mano galva, visa knygos esmė ir misija glūdi paskutiniame paskutinio "Laukinių palmių" skirsnio sakinyje: "Jei reikia rinktis skausmą arba nieko, tai aš renkuosi skausmą." Leidykla knygą pasirinko todėl, kad anksčiau ši buvo garsi ir madinga "Laukinių palmių" pavadinimu, ir manyta, kad taip bus geriausia sugrąžinti skaitytojui primirštą W.Folknerį. Aš pati būčiau pasirinkusi kitą jo dar į lietuvių kalbą neišverstą ir man labai brangią knygą – "Nuženk, Moze" arba "Nenugalėtuosius".

"Barbarų belaukiant" – knyga, kurią aš 8 metus nesėkmingai stengiausi įpiršti leidykloms, po to, kai 2005 m. išėjo mano versta "Maiklo K. gyvenimas ir laikai". Johnas Maxwellas Coetzee – rašytojas, apie kurį sužinojau 2001 m., viešėdama vienuose kūrybos namuose Italijoje. Susidraugavau su tokia jauna rusų poezijos vertėja į olandų kalbą, mūsų literatūriniai skoniai sutapo ir mudvi nuolat dalydavomės savo literatūriniais džiaugsmais. Vieną dieną ji man ir sako: "Žinai, yra knyga, kuri privalo būti išversta į visas pasaulio kalbas." Ir paminėjo J.M. Coetzee‘s "Maiklo K. gyvenimą ir laikus." Tą pavardę tada išgirdau pirmą kartą. Po kelių mėnesių grįžusi namo perskaičiau knygą, ji mane sukrėtė. Ir pasakiau sau: šitas rašytojas be jokios abejonės anksčiau ar vėliau gaus Nobelio premiją.

Nobelio premiją J.M.Coetzee gavo 2003 m. Tada jau galėjau pradėti sėkmingesnius demaršus po leidyklas, anksčiau tai buvo tuščias darbas, nors Rasos Drazdauskienės versta "Nešlovė" "Vagos" buvo išleista 2002 m. "Vaga" sunkiai sutiko su mano pasiūlymu tik iškėlusi sąlygą, kad įkalbinčiau Sigitą Parulskį pristatyti ją spaudoje. S.Parulskio nepažinojau, bet jam paskambinau, ir jis sutiko. Knyga išėjo. S.Parulskis ją pristatė "Literatūroje ir mene". Neseniai kažkas man sakė, kad dabar S.Parulskis J.M.Coetzee laiko vienu geriausiu (jei ne pačiu geriausiu) nūdienos rašytoju ir visiems jį rekomenduoja.

Išėjus "Maiklui K." puoliau siūlyti leidykloms "Barbarų belaukiant" – knygą, kuri man buvo įkūnytas šedevras. Nė viena leidykla ja nesusidomėjo. Man netikėtai pasisekė tik po 8 metų: naujas "Baltų lankų" direktorius buvo ją perskaitęs rusiškai, ir ji jam patiko. Tai ir lėmė jos pasirodymą lietuviškai. Dabar leidyklos, regis, pešasi dėl paskutinės J.M.Coetzee‘s knygos vertimo teisių, o prieš dešimtmetį R.Drazdauskienės išversta "Nešlovė" ir mano "Maiklas K." liko beveik nepastebėti.

Lietuviškai prakalbina klasikus

V.Tauragienė gimė 1944 m. Kėdainiuose. Studijavo filologiją Vilniaus ir Rygos universitetuose. Nuo 1997 m. laisvai samdoma vertėja, verčia prozos kūrinius ir pjeses iš anglų ir prancūzų kalbų, pastaruoju metu taip pat iš italų. Yra išvertusi daug iškilių XX a. rašytojų kūrinių – Albert’o Camus, Samuelio Becketto, Romaino Gary, Marguerite's Yourcenar, Nathalie Sarraute, Jeano Cocteau, Virginios Woolf, Susan Sontag, Malcolmo Lowry, Cormaco McCarthy ir kitų.
 






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.