Titulinis
 
 

 
Spausdinti

 

Irena Ramoškaitė-Potašenko (g. 1961), 1983 m. baigusi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) A. Gerceno valstybinio pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą, iki 1993 m. mokytojavo Jonavoje. 1997 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, 2004 m. vertimo magistro studijas Vilniaus universitete. Iš rusų kalbos išvertė romanų: V. Sorokino „Ledas“ ir „Trisdešimtoji Marinos meilė“, J. Zamiatino „Mes“, M. Achmedovos „Mirtininkės dienoraštis“ ir „Šedevras“, S. Nosovo „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“, V. Pelevino „T“; „A. Slapovskio „Pjesę Nr. 27“; publicistikos knygų: V. Paniuškino „Gazpromas – rusų ginklas“, D. Popovo „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“, M. Gorbačiovo „Vienui vienas“.

Mes pirmiausia išbandome žodį
Vertėją Ireną POTAŠENKO kalbina Diana BUČIŪTĖ

Jums teks įvykdyti dar šlovingesnį žygdarbį: integruoti neaprėpiamą Visatos lygtį stikliniu, elektra ir ugnimi alsuojančiu „Integralu“. Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms, – galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis – nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas. Bet, prieš žvangindami ginklus, mes pirmiausia išbandome žodį.
Jevgenij Zamiatin. „Mes“

Kol prisiruošėme pasikalbėti apie rusų literatūrą, sužvango rusų ginklai... Tad pradėkime nuo Krymo, kur ne per seniausiai lankeisi – dar taikiame neokupuotame Kryme. Nejaugi pirmąkart gyvenime? Ar nebuvai tiek nusipelniusi pionierė, kad gautum kelialapį į garsiąją „Arteko“ stovyklą?

Tiesą sakant, buvau pionierė ir gera mokinė. Bet toje šalyje, kur visi buvo lygūs, visada atsirasdavo lygesnių. Mama, palaidojusi trisdešimt trejų mūsų tėvą, patyrusį sunkią traumą Vorkutos anglies kasyklose, liko su trim mažamečiais vaikais. Ji, Musninkų miestelio vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėja ir rusų kalbos mokytoja, iš tikrųjų labai norėjo, kad patekčiau į „Arteką“... Ir nors buvo sakoma, kad kiekvienas tarybinis žmogus turi galimybę bent kartą gyvenime pasiilsėti Kryme, man tokia proga pasitaikė tik pernai. Prisiminimai dar labai ryškūs, todėl kai Rusijos valdžia jį okupavo, užminavo laukus, kuriais galbūt grožėjausi praėjusią vasarą, visa tai išgyvenau labai skausmingai. Lyg iš manęs būtų kažką atėmę... Savaitės po Krymo įvykių – laikas, kai atsivėrė senos žaizdos. Vėl iš naujo pajutau, „ką jie mums padarė“, pasak Danutės Gailienės. Šią traumą savitai paliudija ir Lietuvoje gyvenanti rusų rašytoja Lena Eltang, kuri rašo, kad lietuvių būdas – nelyginant kaimas, kur visad pučia šiaurys, todėl namai ir medžiai amžinai palinkę į vieną pusę... Vėl skauda. Ir ne todėl, kad anuomet nesiilsėjau Kryme ir tais laikais apskritai beveik niekur nekeliavau. Todėl, kad niekas nesibaigė. Todėl, kad taika labai trapi. Todėl, kad laisvė yra pamatinė vertybė. Visa tai staiga vėl taip išryškėjo.

Ar Krymas Tau pasirodė labai rusiškas? Ar matyti, kad ten gyvena ir kitos tautos: ukrainiečiai, totoriai?


Istorikai tvirtina, kad, Ukrainos tautinė ir geopolitinė tapatybė vis dar formuojasi. Kitas klausimas, kokiomis sąlygomis, kieno įtakos veikiama ji formavosi iki šiol. Atsakymas aiškus kaip skaisčiau už saulę spindinti cerkvė ant kalvos. Jeigu auksu tviska, aiškino mūsų šaunioji gidė, vadinasi, priklauso Maskvos patriarchatui, jeigu prastesnė – veikiausiai Ukrainos. Žinoma, kalbėti reikėtų ne tik apie Bažnyčios įtaką...
Išliko kelios detalės ir iš ankstesnės viešnagės Ukrainoje: 2007 m. vasarą atvykę į Kijevą turėjome aplankyti Ukrainos vidaus reikalų valdybą. Ukrainietiškai kalbančios gidės ten neprireikė. Paklausti apie gimtąją kalbą, aukšti pareigūnai pagūžčioję pečiais atsakė, kad jiems „vis tiek“.
Pernykštė išvyka į Krymą buvo pažintinė, lankėm gamtos ir istorijos objektus, laiko bendrauti su vietos gyventojais beveik nebuvo. Ryškiai rusiškas pasirodė Sevastopolis, ten prie amžinosios ugnies plevėsavo Rusijos vėliavos, dominavo Rusijos spalvos. Nieko nepadarysi – Rusijos karinio jūrų laivyno bazė. Vietinė gidė prie paminklo paskendusiems laivams įkvėptai pasakojo apie šlovingas Rusijos karinio jūrų laivyno pergales, kai vykstant Krymo karui 1854 m. rugsėjį rusai, paskandinę kelis savo laivus, užkirto kelią priešo flotilei įplaukti į Sevastopolio įlanką. Istorija, bet jau kaip parodija, pasikartojo ir šių metų kovą, kai nuskandinus kelias baržas buvo neleista išplaukti iš Donuzlavo ežero Ukrainos laivams. Beje, Jaltoje, kurioje buvome apsistoję penkioms paroms, tebesipuikuoja paminklas Leninui, sakoma, vienas iš brangiausių ir didžiausių pasaulyje paminklų proletariato vadui... Autobusų stotelėje pakalbinus sunkiai alsuojančią nuo kaitros „vietinę“ gyventoją su rezginėmis, paaiškėjo, kad prieš kelis dešimtmečius ji atsikraustė į Krymą iš Leningrado gydytis astmos, bet Krymo oro drėgnumas pakito ir ji jau kelinti metai vėl besijaučianti prastai...
Totorių paveldas Kryme tikrai juntamas ir yra vienas įspūdingiausių. Kalbu ne tik apie turistų gerai žinomą Čufut Kalė – viduramžių uolose iškaltą miestą-tvirtovę, kur išliko ir dvi XVII a. karaimų kenesos, ir ne apie Bachčisarajų. Turiu omeny aplink Simferopolį gana nykiose stepėse, kurias Antonas Čechovas lygino su monotoniška, be perspektyvos tundra (grožis, pasak Čechovo, prasidedantis už Simferopolio, ten, kur kalnų pradžia) plačiai išsibarsčiusias mažytes rudas, lyg iš plaušamolio drėbtas – kažkodėl jos kėlė man graudulį – trobeles, kurias pastaruoju laikotarpiu aktyviai statėsi grįžę iš tremties Krymo totoriai. Bandymas įleisti šaknis atgal į gimtąją žemę po masinės tremties, per kurią nuo bado ir ligų mirė apie 46 procentai tremtinių. Ir nors 1967 m. kaltinimai totoriams Antrojo pasaulinio karo metais kolaboravus su vokiečiais buvo panaikinti, jiems nebuvo leista grįžti į Krymą iki pat Pertvarkos pradžios. Dabar daugiau nei 250 tūkstančių totorių grįžo į Krymą ir bando atkurti savo nuosavybę. Ir nors kai kuriuose Krymo rajonuose gyvena iki 25 procentų totorių, rusakalbė gidė, garsiojo Maskvos Moriso Torezo užsienio kalbų instituto auklėtinė, Bachčisarajuje pareiškė, kad nors jos kolegės totorės tarpusavy bendrauja totoriškai, „aš tos kalbos nesimokau, kam man“.
Nepamirštama ir totoriška Krymo virtuvė: visur gausybė kioskų, prekiaujančių čeburekais, beliašais, samsa – pyragėliais su mėsos, bulvių ir svogūnų įdaru, kainuojančiais vos 3–4 grivinas. Neprilygstamas čeburekų su brinza, kuriuos skanavome totorių restorane prie Čufut Kalės, skonis.

Kai 1988 m. pavasarį keliavau po Krymą su „Vagos“ leidyklos žmonėmis, lankėme ir literatūrines vietas. Atmintyje išliko Aleksandro Grino namas-muziejus Staryj Kryme su grakščia „Bėgančiosios bangomis“ statula, poeto Maksimiliano Vološino kapas įspūdingoje vietoje – ant aukštos uolos, nuo kurios atsiveria vaizdas į jūrą, kuri ten, Kryme, tokios ypatingos, smaragdinės spalvos. Ar bent kiek domėjaisi Kryme paliktais rašytojų pėdsakais?

Vos nuvykusios į Jaltą, su dukra gimnaziste nuskubėjome į Antono Čechovo namą-muziejų. Ne iš snobizmo. Iš vidinio poreikio. Juk aš, kaip ir mano mama, esu dėsčiusi mokykloje, o dabar verčiu rusų literatūrą. Apie Jaltą Čechovas rašė, kad ji – kažko europietiško, primenančio Nicą, ir apmaudžiai provincialaus bei miesčioniško mišinys. Į Jaltą dėl jos puikaus klimato masiškai vyko gydytis džiovininkai, tarp jų – ir garsūs meno, kultūros žmonės. Ketino čia važiuoti ir Jonas Biliūnas. Julija Janulaitytė, Biliūno žmona, net buvo perkėlusi į Jaltą savo dantų gydytojos kabinetą. O Povilas Višinskis 1897–1898 m. Jaltoje parašė veikalą „Antropologinė žemaičių charakteristika“... Jaltoje, viloje „Quisisana“ (itališkai „Čia pagyjama“) 1905–1906 m. su džiova sergančia motina gyveno Marina ir Anastasija Cvetajevos.

O kokie mano minėtųjų rusų rašytojų pėdsakai Kryme ir... Lietuvoje? Grino tėvas buvo kilęs iš Vilniaus gubernijos, ištremtas kaip 1863 metų sukilimo dalyvis. Gal ir Vološinas turi ryšį su Lietuva? Primink, kokie rusų rašytojai apskritai labiausiai siejami su Lietuva.


„Svaičiotojas“ Grinas (taip jį apibūdina J. Kunčinas „Tūloje“) – bajoro Stefano Grinevskio (o greičiausiai Griniaus) sūnus, iš tikrųjų susijęs su Lietuva per tėvo liniją. Apie Maksimiliano Vološino namus Koktebelyje susidariau įspūdį skaitydama Marinos Cvetajevos sesers Anastasijos prisiminus. Ji pasakoja, kad Vološino motina po skyrybų – jos buvęs sutuoktinis esą tapo Levo Tolstojaus personažo Stivos Oblonskio, Anos Kareninos brolio, prototipu, – viena pirmųjų pusdykiai nusipirko sklypą Koktebelio apylinkėse. Krymas ten rūstus. Kalvos, dangus ir jūra. Pasak Vološino, Koktebelyje gali justi žemės pirmapradiškumą. Poeto namuose lankėsi ir gyveno Michailas Bulgakovas, Marina Cvetajeva, Nikolajus Gumiliovas, Aleksejus Tolstojus, Vikentijus Veresajevas ir kiti kultūros veikėjai. Beje, kai kurie Vološino vilos lankytojai pačioje XX a. pradžioje (dar prieš 1917 m. revoliuciją) įnešė nemenką indėlį ir į nudizmo kultūros raidą. Ketvirtajame dešimtmetyje Vološino viloje buvo įsteigti Rašytojų kūrybos namai.
Ryšių tarp Lietuvos ir didžiųjų rusų rašytojų bene aktyviausiai ieškojo B. Baltrušaitytė-Masionienė, kuri ne tik dėstė klasikinę rusų literatūrą: F. Dostojevskį, L. Tolstojų, A. Čechovą, bet ir skaitė Rytų slavų, tarp jų ir ukrainiečių, literatūros kursus. Tikrai neprošal būtų prisiminti jos knygas „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994). Nemažą darbą šioje srityje taip pat nuveikė Vilniaus universiteto docentas Pavelas Lavrinecas, rašantis apie lietuvių ir rusų literatūrų ryšius ir rusų literatūros istoriją Lietuvoje. Apie Tolstojaus ir Dostojevskio ryšius su Lietuva žino visi (Dostojevskis rašė: „Mano protėviai išbrido iš Lietuvos pelkių“, o jo duktė prisiminimuose kalba apie „lietuviškai-normaniškas“ giminės šaknis), kur kas mažiau žinome apie tai, kad Vilniuje kurį laiką gyveno garsusis rusų dramaturgas Aleksandras Ostrovskis ir poetas Maksimilianas Vološinas , o „polifoniškumo idėja pasaulinės šlovės mąstytojo Michailo Bachtino galvoje gimė iš krislo paauglystės įspūdžių apie daugiakalbį miestą“ (P. Lavrinec). „1920 m. Vilniuje pusantros savaitės gyveno ištrūkę iš bolševikinės Rusijos Dmitrijus Merežkovskis, Zinaida Gipijus, Dmitrijus Filosofovas. Jie surengė kelis vakarus Miesto salėje (dabar Filharmonija), skaitė antibolševikines paskaitas ir sakė kalbas“ (čia vėl cituoju P. Lavrinecą).

Aleksandro Grino našlė Nina dešimt metų kalėjo stalininiuose lageriuose už „kolaboravimą ir tėvynės išdavimą“, mat po karo savo noru grįžo į tėvynę iš Vokietijos, kur buvo išvežta priverstiniams darbams. Na ir patys rusų rašytojai, kaip žinome, buvo amžinai tremiami, kalinami, persekiojami. Bet kokia laisva mintis buvo slopinama jau nuo carinės Rusijos laikų. Pradedant A. Radiščevu, už veikalą „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“ ištremtu į Sibirą. Toliau – A. Puškinas, M. Lermontovas, F. Dostojevskis, A. Achmatova, N. Gumiliovas, M. Zoščenka, B. Pasternakas, A. Solženicynas... Sakytum, rusų literatūros istorija – tai ištisa rusų rašytojų kančių istorija.
Bet ar rusų rašytojai išmoko istorijos pamokas? Juk ir Puškinas siūlė Vakarų Europai nesikišti į 1831 m. sukilimą, teigdamas, kad tai „seni naminiai slavų ginčai“. Be to, visada atsirasdavo tokių, kurie dėl karjeros ar iš persekiojimų baimės viešai pasmerkdavo savo „ideologiškai nepatikimus“ kolegas.

Taip, dar mokyklos suole niekieno neverčiama ir neskatinama išmokau atmintinai kone pusę Aleksandro Puškino „Eugenijaus Onegino“ ir visą gyvenimą jaučiu gėdą prisiminusi eilėraštį „Rusijos šmeižikams“... Beje, Nikolajus Nekrasovas, poemose „Šaltis raudonnosis“ ir „Kam Rusioje gyventi gera“ jautriai apdainavęs liaudies kančias, parašė Odę Muravjovui korikui... Польскую гидру руби, Литовскую гидру руби... Рasak šiuolaikinio rusų rašytojo Dmitrijaus Bykovo, „Rusija visada buvo nėščia agresyviu nacionalizmu...“ Visa tai brandinta ne vieną šimtą metų... Autoritarizmas, totalitarizmas... Prisimenu, kaip Atgimimo laikais aršiais, imperiniais pasisakymais mane nuvylė rusų rašytojai, kuriuos per naivumą tikėjau esant humanistinės Čechovo tradicijos tęsėjais, pvz. Valentinas Rasputinas: 1989–1991 m. jis buvo išrinktas SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu ir rėždavo iš tribūnos šovinistines kalbas, triuškindavo žmogaus teisių gynėją Andrejų Sacharovą. Rasputino balsas buvo plačiai transliuojamas, o kalbant Sacharovui išjungdavo mikrofoną... Ir štai dabar, praėjus veik ketvirčiui amžiaus, pasigirsta: Деятели культуры поддержали позицию президента по Украине и Крыму...
Ir nejaugi nenuskambės nė viena kalba, prilygstanti Levo Tolstojaus iškentėtam straipsniui „Negaliu tylėti“, kuriuo šis pasisakė prieš organizuotą prievartą: „<...> dabar mano ramybė iš tiesų priklauso nuo tų visų baisybių, kurias šiuo metu vykdo vyriausybė. <...> Negalima taip gyventi. Bent jau aš tikrai negaliu taip gyventi, negaliu ir negyvensiu. Todėl tai ir rašau, ir visomis išgalėmis skelbsiu tai, ką rašau, ir Rusijoje, ir už jos ribų...“

Ar buvo (ar yra dabar) rusų rašytojų, kuriems imperinis mąstymas visiškai svetimas?

Labai norėčiau tikėti, kad jis buvo svetimas Andrejui Platonovui, „Duobės“ ir „Čevengūro“ autoriui. Bet gal aš apie jį tiesiog per mažai žinau? Iš šiuolaikinių minėtini Borisas Akuninas, Viktoras Jerofejevas, Viktoras Šenderovičius, Liudmila Ulickaja, Dmitrijus Bykovas, Levas Timofejevas: jų iniciatyva 2014 m. kovo 19 d. Užsienio literatūros bibliotekoje Maskvoje įvyko pirmoji vieša kongreso „Prieš karą, prieš Rusijos saviizoliaciją, prieš totalitarizmo restauraciją“ sesija. Liudmila Ulickaja – rašytoja humanistė. Labai puiku, kad į lietuvių kalbą išsivertėme jau nemažą dalį jos kūrinių. Tarp jų „Danielį Šteiną, vertėją“.

Sovietiniais metais rusų literatūra kartu su rusų kalba buvo dėstoma vidurinėje mokykloje, kaip atseit reikšmingiausia ir pažangiausia pasauliniame kontekste. Nepriklausomybės laikais rusų kalba mokykloje tapo pasirenkamuoju dalyku, rusų autorių vertimų sumažėjo, kurį laiką net jautėme alergiją tam, kas neseniai buvo brukama per prievartą, tad ir rusų literatūros reikšmė mūsų akyse natūraliai sumenko. Dabar, kai jaunimas nebemoka rusų kalbos, lyg ir leidžiama daugiau rusų kūrinių vertimų, ar aš klystu? Be to, perleidžiami seni vertimai (pvz., leidyklos „Margi raštai“ Dostojevskio serija) Įdomu, ar galime objektyviai įvertinti rusų literatūros svorį pasaulio literatūroje? Turbūt ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio teatruose nuolat statomi Čechovo veikalai, rusų literatūros kūriniai perkeliami į kiną, operą, baletą – bene populiariausi Puškino „Eugenijus Oneginas“, Tolstojaus „Ana Karenina“... kas dar?

Mūsų jau cituotos antiutopijos „Mes“ autorius Jevgenijus Zamiatinas 1920 metais įspėjo, kad jeigu Rusijoje nebus žodžio laisvės, rusų literatūrai liks vienintelė ateitis – jos praeitis. Pastaruoju laikotarpiu vertimai iš rusų kalbos Lietuvoje pagal statistiką užimdavo trečią vietą. Kalbant apie rusų literatūros „svorį“ – tai iš tikrųjų kaip jį daugiau įvertinsi, jei ne ekranizacijos, inscenizacijos, vertimai į užsienio kalbas. Prie „dar“ tikrai derėtų paminėti Boriso Pasternako „Daktarą Živago“, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Yra ženklų, rodančių, kad pasaulis domisi Sorokino, Pelevino kūryba.


Kokį Rusijos vaizdą galima susidaryti iš šiuolaikinės rusų literatūros? Ar bent jau Tavo verstų knygų?

Turiu prisipažinti, kad iki šiol gana skeptiškai vertinau knygas, kurias gavau versti, na, labiau patiko nebent Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, Sorokino „Trisdešimtoji Marinos meilė“. Ir tik pamanyk, būtent pastaruoju laikotarpiu kažkaip natūraliai buvau priversta peržiūrėti savo poziciją: klausant ne tik „paprasto vaikino“ p. Kaikario, bet ir p. Šedžiaus ir kt. politikoje apsitrynusių verslo bei visuomenės atstovų, staiga dingtelėjo: kaip gaila, kad šie ponai neskaitė knygų, kurias verčiau, net populiarios publicistikos, tokios kaip „Gazpromas – rusų ginklas“, ką jau kalbėti apie Vladimiro Sorokino ar Pelevino kūrybą: koks išsamus, apibendrintas ir tikras nūdienos Rusijos vaizdas ten pateikiamas! Deja, regis, šitie gerieji žmonės neskaitė arba nesuprato nė vienos iš minėtų knygų!
Iš naujausių rusų autorių man patiko politiškai angažuotas – gerąja prasme – jaunos rusų prozininkės Marinos Achmedovos romanas „Mirtininkės dienoraštis“. Ir net apie Achmedovos „Šedevrą“, kuriuo šiek tiek bodėjausi, dabar galiu pasakyti, kad šioje knygoje neįkyriai, bet kartu tiksliai ir negailestingai prabylama apie paradoksalią „draugiškos ir plačios“ rusų sielos ksenofobiją, susvetimėjimą ir sadomazochistinius kompleksus.
Rusijos vaizdą galima susidaryti ir iš daugelio šiuolaikinių rusų rašytojų polinkio trauktis į vaizduotės ir infantilios žaismės dėl žaismės pasaulį, – atrodo, kad ten suka ir „vėlyvasis“ Pelevinas. Tokia yra ir veikiausiai iš trauminės patirties ir jos diktuojamo polinkio į eskapizmą gimusi Lenos Eltang kūryba: iškalbingas simbolis – pagrindinės romano „Akmeniniai klevai“ veikėjos Sašos mama žūva nuo penkiapirščio, kaip penkiakampė raudonoji žvaigždė, metalinio klevo lapo smūgio į smilkinį... O prisiminus dar ir mazochistinius pačios Sašos bruožus galima interpretuoti romaną šitaip: istorinis rusų paveldas toks sunkus, kad sunaikina fiziškai arba suluošina psichiką ir išniekina dvasią. Tuomet suprantamas autodestruktyvios raganystės motyvas ir trečiosios knygos dalies pavadinimas „Juk mes ne mes“.

Ar Tave, Michailo Gorbačiovo prisiminimų knygos „Vienui vienas“ vertėją, bent kiek nustebino buvusio SSRS vadovo pareiškimas, kad Krymo prijungimas prie Rusijos – „laimingas įvykis“?


Labai gaila, bet turiu pasakyti, kad nenustebino. Gorbačiovas nesiekė, kad SSRS subyrėtų, jis rašo „iki paskutinės kulkos“ grūmęsis už Sovietų Sąjungą. Savo prisiminimuose atsakomybę dėl SSRS žlugimo jis pabrėžtinai perkelia Borisui Jelcinui, kurį apibūdina kaip garbėtrošką, nestabilų, CŽV palaikomą manipuliatorių, tyčiojasi iš nepavykusio Jelcino bandymo nusižudyti ir pan.


O kaip knygos „Oranžinė princesė. Julijos Timošenko paslaptis“ vertėja ar balsuotum už Tymošenko Ukrainos prezidento rinkimuose?


Ne, nebalsuočiau. Politikė, kuri neseniai deklaravo neturinti jokio turto, jau 1997 m. valdė ketvirtadalį Ukrainos ekonomikos. Kai 2005 m. Tymošenko dukra tekėjo už gerokai vyresnio britų rokerio, Anglijos laikraščiai smaginosi: „Princesė teka už kurpiaus“... Ši knyga pirmiausia įdomi kaip pasakojimas apie Rusijos dujų atakas prieš visus „išdavikus“ posovietinėje erdvėje: Ukrainą, Gruziją, Moldovą, Baltijos šalis, ir sovietinių respublikų bandymus išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų. Knygoje taip pat įdomiai atskleidžiama politiko įvaizdžio reikšmė: pasakojama, kaip Tymošenko mokėsi ukrainiečių kalbos, kaip nusisamdė fotografą ir pati atrinkdavo viešinti skirtas nuotraukas, kaip susipynė garsiąją savo kasą, kuri „sudrebino Ukrainą“, nes „toje pynėje derėjo viskas: naujo įvaizdžio netikėtumas, jai gamtos duotas stotas, archajiškas valstietės moteriškumas ir prisiminimai apie kultinę poetę Lesią Ukrainką.“ Tai dėmesio verta studija apie pinigų, viešųjų ryšių, popkultūros ir politikos sintezę.

Kodėl pasirinkai studijuoti rusų kalbą ir literatūrą Sankt Peterburge? Kaip prisimeni studijų laiką? Ar turėjai pavyzdinių dėstytojų?


Peterburge pirmąkart atsidūriau baigusi tris klases: mama pasiėmė mane į pedagogams skirtą ekskursiją. Kitos mokytojos dėl to labai pyko, autobuse virė karštos diskusijos: vaikas pavargs, vaikui nusibos... O buvau pati smalsiausia ir ištvermingiausia keliautoja iš tos kompanijos. Aplankėm ir Michailovskoję, ir Puškinskije Gory, ir Carskoje Selo, ir Peterhofą... Tai buvo ekskursija „по пушкинским местам“… Sielą jau tada virpino gidų pasakojimai apie Puškino tremtį, klajones, persekiojimus, dvikovą ir mirtį. Tik va, pramiegojau baltąsias naktis... Mama teisinosi manęs nežadinusi, nes „buvo gaila“, bet juk buvome susitarusios! Tada nusprendžiau, kad baltąsias naktis turiu žūtbūt pamatyti. Todėl kai prieš pat stojamuosius egzaminus laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ atsitiktinai pamačiau skelbimą apie tikslines studijas Peterburge, pasijutau lyg ištraukusi laimingą bilietą. Ir dėstytojų tikrai turėjau nuostabių. Labiausiai prisimenu literatūros dėstytojus, jie buvo garsūs literatūrologai, rašė monografijas, kai kurie išsiskyrė dar ir nepaprastais aktoriniais sugebėjimais. Prisimenu Jakovą Bilinkį, dėsčiusį XIX a. literatūrą: Tolstojų, Čechovą ir Dostojevskį. Meilę sidabro amžiaus poezijai ir 5 didiesiems simbolizmo „B“ – Blokui, Briusovui, Balmontui, Belui, Baltrušaičiui – veikiausiai bus įkvėpęs Vladimiras Alfonsovas (monografijų apie Vladimirą Majakovskį ir Borisą Pasternaką autorius, daug rašęs apie tapybos ir literatūros santykį, talentingas poezijos skaitovas), Prisimenu ir Leningrado valstybinio universiteto dėstytoją Markelovą, originaliai interpretavusį paslaptingąjį „Eugenijaus Onegino“ finalą, kur, kaip žinome, Tatjana, „русская душою“, išsižada savo meilės ir pasmerkia kančioms Eugenijų: „rusų žmogus negali būti laimingas kito žmogaus nelaimės sąskaita“. Specialių kursų ateidavo skaityti ir kiti dėstytojai iš tuomečio Leningrado universiteto. Universitete vykdavo viešos paskaitos ir diskusijos tarp dėstytojų. Estetikos dėstytojas kartą sumanė fakultatyvo forma supažindinti mus su džiazo istorija...


Kodėl nepasitenkinai Leningrado universitetu ir vėliau Lietuvoje dar baigei lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vertimo magistro studijas. Iš būtinybės ar vidinio poreikio?


Svajojau apie doktorantūrą (tuo metu tai buvo vadinama aspirantūra), bet... Tada, vos grįžusi iš Leningrado, įstojau į VU Filologijos fakultetą neakivaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tikrai neprisimenu, kodėl pasirinkau kaip tik šią specialybę, bet kai doc. Bonifacas Stundžia per kalbotyros įvado egzaminą to paklausė, atsakiau, kad baigusi rusų kalbą ir literatūrą Rusijoje, tiesiog privalau atiduoti duoklę gimtajai kalbai ir kultūrai. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, matyt, tai slypėjo kažkur labai giliai pasąmonėje, nes, vėliau išgirdusi kartu laikiusios egzaminą kolegės repliką: „Kaip gražiai tu pasakei!“, nustebau (Marina Cvetajeva rašė, kad įsimename tik tai, kas sukėlė nuostabą, ko iškart nesupratome).
Iš tų studijų bene geriausiai prisimenu Marcelijų Martinaitį. Paskui mano mokslai nutrūko, bet galop vis dėlto baigiau lituanistikos studijas, tik jau Pedagoginiame universitete. Manau, būta stipraus vidinio poreikio. Džiaugiuosi, kad man – neakivaizdininkei – teko klausytis Alberto Zalatoriaus, Jono Riškaus, Redos Pabarčienės, Kęstučio Nastopkos, Petro Bražėno paskaitų. Į vertimo magistro studijas stojau jau turėdama nemažai publikacijų. Norėjau įsitvirtinti, įgyti vertimo teorijos žinių ir pagaliau išdrįsti daryti tai, apie ką svajojau, t. y. versti grožinę literatūrą.


Ar esi gyvenime susidūrusi su legendine mokytoja Roza Glinterščik? Man, deja, teko išklausyti tik vieną jos pamoką, kai ji pavadavo kitą mokytoją Vilniaus 21-ojoje mokykloje.


Taip, manau, kad tai vienas didžiausių mano gyvenimo stebuklų. Niekada negaliu abejingai praeiti pro buvusius jos namus Labdarių gatvėje. Jos namai visada buvo stebimi, bet Roza Glinterščik sakė man visą gyvenimą leidusi sau prabangą kalbėti tai, ką galvoja. 1996 m. ji repatrijavo į Izraelį.
Roza Glinterščik dėstė rusų literatūrą Pedagoginiame institute, buvo iš jo atleista už disidentinę veiklą ir vėliau dirbo Salomėjos Nėries ir Vilniaus 21-ojoje vidurinėse mokyklose, puoselėjo mokyklos teatrą. Tarp buvusių jos mokinių daug įžymybių: režisierė Irena Bučienė, aktoriai Arūnas Storpirštis, Romas Ramanauskas, Jūratė Vilūnaitė ir kiti. Bendravo su Josifu Brodskiu. Atkūrus nepriklausomybę, parašė rusų literatūros vadovėlį. Tai buvo nuostabūs metai, pertvarka, atgimimas – pasirodė tiek daug kūrinių „iš stalčiaus“. Aš irgi buvau drąsi mokytoja. Turėjau savo teatrą. Dirbau su abiturientais. Niekas kaip studijų laikais nebereikalavo rašyti prašymo, jeigu norėjai rašyti darbą apie Cvetajevą arba Mandelštamą, galėjai net dėstyti juos mokiniams... Imdama naują temą keldavau sau tikslą perskaityti viską apie autorių ir visą jo kūrybą, pati atsirinkti, kas joje vertingiausia. Kai paėmiau į rankas naująjį literatūros vadovėlį, mane apstulbino dvasios giminystė. Apie ją drįsau spręsti iš to, kaip ir kokie autoriai bei kūriniai buvo atrinkti. Roza tuo metu dirbo prie antrosios vadovėlio dalies, o aš surinkau daug medžiagos apie savo mėgstamą Andrejų Platonovą ir parašiau apie jį šiokią tokią studijėlę. Rozai ta medžiaga patiko. Tiesa, skyrių apie Platonovą ji jau buvo parašiusi, bet vėliau perdirbo panaudodama ir mano medžiagą. Vėliau, jau atsikrausčiusi gyventi į Vilnių, laisvos klausytojos teisėmis lankiau Rozos kursą apie šiuolaikinę rusų literatūrą: Venediktą Jerofejevą, Josifą Brodskį, Vladimirą Makaniną, Liudmilą Petruševskają. Manau, kad iš to kurso vėliau gimė jos knyga Современные русские писатели-постмодернисты: очерки новейшей русской литературы (Kaunas: Šviesa, 2000).

2010–2012 m. paskelbei spaudoje nemažai profesionalių recenzijų apie rusų literatūros, tiek klasikos, tiek šiuolaikinės (F. Dostojevskio, M. Lermontovo, V. Jerofejevo, E. Limonovo, V. Pelevino ir kt.), vertimus. Puikiai žinome, koks sunkus ir nepelningas darbas recenzuoti verstinę knygą, juolab kad recenzijose skiri daug dėmesio pačiam vertimui. Kaip ryžaisi nerti į šiuos klampius vandenis?


Tiesą sakant, visada šiek tiek norėjau rašyti. Rašyti apie literatūrą. Recenzijos man pirmiausia reiškia galimybę panirti ne į klampius, o veikiau į senus gerus ir mėgstamus vandenis. O svarbiausia, rašydama recenzijas mokausi versti. Be to, man tai galimybė apmąstyti literatūros kūrinius. Esu iš tų žmonių, kurie gali visą gyvenimą praleisti kam nors ruošdamiesi. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos recenzijų rašymo dirbtuvės buvo kaip tik tai, ko man reikėjo, kad pagaliau išjudėčiau. Mano darbas apie Viktoro Pelevino apysakos „Empire V“ vertimą buvo ne be priekaištų, medžiagos aiškiai nesuvaldžiau, tačiau Rasa Drazdauskienė pasakė: „Jūs taip įdomiai nardot po tas erdves“... Tai, kaip sakoma, ir davė impulsą...


Iš šalies matyti bent jau tiek, kad vertimai profesionaliai analizuojami diplomuotos rusistės, diplomuotos lituanistės ir... diplomuotos vertėjos. Ar daug laiko užima recenzijos rašymas? Gal turi kokį ypatingą metodą?


Recenzijas rašau labai ilgai. Peržvelgiu publikacijas apie autorių, jo kūrybą. Bandau perprasti svarbiausius stiliaus bruožus... Paskui lyginu originalo ir vertimo tekstus. Labai tradiciškai. Beje, dažniausiai pirma skaitau originalą ir stabteliu prie keblesnių vietų, galvoju, kaip pati jas versčiau, tada atsiverčiu vertimą, bandau aptarti.


Ar įmanoma bent viena akim sekti rusų literatūros naujienas? Ar turi kokių nuolatinių šaltinių? Ar palaikai ryšius su buvusiais dėstytojais, studijų draugais, rusų literatūros specialistais Vilniaus universitete, kolegomis?


Esu šimtu procentu įsitikinusi, kad geras literatūros vertėjas kartu turėtų būti geras literatūrologas ir literatūros kritikas. Sekti naujienas, domėtis, palaikyti ryšius – tai ne prabanga, bet priedermė. Deja, deja... Mano peterburgiškiai dėstytojai išmirė, ryšiai su studijų draugais nutrūko ir net LLVS neatrandu žmonių, kurie nuosekliai domėtųsi rusų literatūra. 2010 m. rugsėjį labai viltingai nusiteikusi važiavau į tarptautinį vertėjų kongresą Maskvoje, 2010 m. spalį – į vadinamąjį Jerevano leidėjų ir vertėjų forumą, bet užmegzti produktyvių ilgalaikių ryšių taip ir nepavyko. Rašiau apie šiuos renginius „Šiaurės Atėnuose“. Vertinu juos kaip viešųjų ryšių akciją, ypač tai pasakytina apie Jerevaną... O su Vilniaus universiteto dėstytojais teko bendradarbiauti: pvz., kai rašiau straipsnelį apie antiutopijos pradininką Jevgenijų Zamiatiną, tariausi su VU Filologijos fakulteto dėstytoja dr. Galina Michailova. Įvairiais klausimais teko kreiptis į dr. Nadeždą Morozovą, dr. Galiną Miškinienę, prof. Sergejų Temčiną.


Kokį bendrą įspūdį Tau daro rusų literatūros leidyba Lietuvoje? Ar lietuviški vertimai atspindi šiuolaikinės rusų literatūros panoramą? Bene daugiausia į lietuvių kalbą verčiami Aleksandra Marinina, Viktoras Pelevinas – ar tai šiuo metu garsiausi vardai? Kokius rusiškų kūrinių vertimus laikytum ryškiausiais įvykiais?


Rusų literatūra verčiama ir iš esmės neblogai atspindima. Turime ir pramoginio žanro, ir intelektualaus detektyvo, ir padorią rusų klasikos biblioteką. Dėl Marininos, tai ją neretas rusų literatūrologas pavadina grafomane ir priskiria prie pramoginio žanro kūrėjų, tokių kaip Darja Doncova, Tatjana Ustinova. O Viktoras Pelevinas, Liudmila Ulickaja, Vladimiras Sorokinas, Eduardas Limonovas, Borisas Akuninas – tai jau gyvieji klasikai. Džiugu, kad turime išsivertę bent jau ryškiausius jų kūrinius... Be to, pastaruoju laikotarpiu pagaliau išverstos Dostojevskio apysakos, Zamiatino antiutopija „Mes“... Kalbant apie vertimą kaip įvykį, tai mane išties stulbina Vlado Braziūno „Akmeninių klevų“ vertimas. Bet man nelabai patinka pats romanas, nors jis ir buvo skaitytojų išrinktas vertingiausia verstine 2012 metų knyga.


Ir kodėl gi? Beje, skeptiškų vertinimų teko girdėti ir daugiau.


„Akmeniniai klevai“ man paliko neorganiško darinio įspūdį: ši knyga ne gimė, bet buvo sudėliota. Vėliau šį įspūdį dar patvirtino tai, ką perskaičiau viename Eltang interviu: „Aš nerašau knygos nuosekliai – pirma pirmą puslapį, paskui – antrą, trečią. Rašau dialogus, mizanscenas kaip teatre. Rašau penktą, 105-ą sceną. Paskui – kaip dėlionę – sudedu romaną iš mažų gabaliukų. Tai pati baisiausia darbo stadija, kuri kainuoja daugiau kraujo nei pats parašymas.“ Ir tos dėliojimo pastangos, tas sunkumas jaučiamas tekste. Epigrafai taip pat atsitiktiniai („...prieinu, pasiimu knygą – ačiū Dievui, arčiausiai lentynose stovi daugiausia antikos autoriai, atsiverčiu pirmą puslapį ir...“), jie nepatiria „esminės, kūrybai būtinos metamorfozės, nepaklūsta individualiosios sistemos dėsniams“, kaip pasakyčiau perfrazuodama Eleną Baliutytę. O svarbiausia, man liko nesuprantamas knygos patosas. „Kaip galima taip gražiai nieko nepasakyti?“ – regis, stebėjosi Rimvydas Šilbajoris skaitydamas vieną garsų lietuvių poetą. Ir dar viena impresija apie vaizdavimo manierą: Raineris Marija Rilkė „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“ rašo: „reikia pamatyti, kaip skleidžiasi tūkstančiai žiedų, kad galėtum aprašyti, kaip išsiskleidė vienas“. Skaitant Eltang susidaro įspūdis, kad autorė bando aprašyti, kaip skleidžiasi tūkstantis, nors niekada nematė, kaip skleidžiasi vienas žiedas... Ir jeigu manytume, kad tikroji romano esmė ir vienintelė tikrovė, kuri ir turėtų daryti poveikį skaitytojui, – pati kalba, tai man ja mėgautis kažkodėl trukdo pretenzingi kirilica užrašyti nerusiški asmenvardžiai ir toponimai. Beje, tą patį galiu pasakyti apie svetimžodžių vartojimą iliatyvo linksniu lietuviškame vertime, pvz., Perburkšyran... Bet tai jau labai subjektyvu. Man padarė įspūdį literatūrologo Vadimo Leventalio mintys apie Eltang kūrybą: „Lena Eltang – poetė, jos veikėjas – snobas, ir jų romanas, be abejonės, yra poetinis snobizmas.“

Ne vienas iš Tavo verstų romanų bet kuriam vertėjui būtų didelis iššūkis. Kaip užteko drąsos versti Vladimiro Sorokino „Trisdešimtąją Marinos meilę“? Du trečdaliai knygos – prasto skonio sekso scenos (ar parodija?), o pabaigoje, herojei patyrus orgazmą su SSRS himnu, – SSRS spaudos pranešimai ar kas?


Drąsos iš tiesų reikėjo. Dabar atrodo, kad turėjau jos per daug. Prisimenu nuostabą, kuri kilo pirmąkart skaitant šią knygą 2002 metais. Mano sąmonei turbūt tai buvo tikra „bombikė“ (paties Sorokino apibūdinimas). Priminsiu, kalbėdamas apie romaną, Sorokinas pabrėžia binariškumą. Egzistuoja gausybė „Trisdešimtosios Marinos meilės“ interpretacijų. Vienoje iš populiariausių kalbama apie dviejų diskursų – individualistinio ir totalitarinio – susidūrimą. Lesbietė, disidentė ir kleptomanė Marina tampa belyčiu totalitarinės visuomenės sraigteliu…
Daug kas pastebi klišines sekso scenas. Į tai kartais atsakoma, kad esą pasaulio literatūroje nėra didesnio aseksualo už Sorokiną – kaip tik dėl to jo vaizduojama erotika kraupiai mechaniška. Tačiau atmetusi atgrasų tapusį seksą be meilės Marina galutinai netenka savęs, ištirpsta minioje. Kiti čia įžvelgia išsilaisvinimą nuo geismo, tapimą didingu kolektyviniu kūnu, kurio darbo vaisiai „tarnauja stiprinant socialistinės Tėvynės ekonominę ir gynybinę galią“ – toks yra paskutinis romano sakinys.
Manau, kad autorius savotiškai eksperimentuoja su skaitytoju, tarsi leidžia jam išbandyti save: ir nors sekso scenos natūralistinės, galbūt prasto skonio ir klišinės, skaitytojui jas paprastai pavyksta atlaikyti. Kaip ir susitaikyti su tuo, kad disidentė, giliai jaučianti muziką ir svajojusi apie pianistės karjerą Marina vagia sviestą iš parduotuvės, nešvankiai mąsto apie savo mažametį mokinį ir parsidavinėja SSKP CK sekretoriui už galimybę įsigyti vadinamąjį spec. užsakymą su ikrais ir dešra. Spėju, kad skaitytojas palūžta skaitydamas antrą dalį, kurią sudaro SSRS spaudos pranešimų fragmentai: čia tai jau iš tikrųjų baisu! Negaliu pasakyti, ar tai surinkti ir perkelti į romaną, ar paties Sorokino parašyti padriki nelogiški sakiniai. Manau, tai meistriška tų laikų žiniasklaidos imitacija. Juolab kad marazmas su kiekvienu puslapiu pastebimai dideja: „Praha – tai puikus socialistinis miestas, kurio gyventojai sėkmingai vykdo Čekoslovakijos komunistų partijos XVI suvažiavimo nutarimus.“ Tai išėjimas į absurdą, padriką ir neturinčią jokios prasmės ideologinę retoriką.
O gal Marina (apie kurią knygoje pasakyta: „Stalinas mirė, gimė Marina“) – tai pati postalininė Rusija? Tuomet šį romaną galima skaityti kaip pranašystę. Pvz., štai kaip disidentas Miša apibūdina padėtį šalies viduje (knyga parašyta 1982–1984 m.): „...valstybės galva – valstybės saugumo ministras. Tiesiog kažkoks dėdulės sapnas...“ Tai verčia prisiminti ir Putino ryšius su valstybės saugumu.
Beje, neseniai gavau elektroninį laišką iš Estijos. Vertėja iš rusų kalbos rašo, kad pastaruoju metu į estų kalbą buvo išverstos net kelios Sorokino knygos: „Opričniko diena“, „Cukrinis Kremlius“, „Pūga“. Kolegė iš Estijos reziumavo: „Pagaliau Sorokinas pas mus rado savo skaitytoją. Gaila, bet kartais atrodo, kad iliuzinė tų knygų realybė dabar tampa Rusijos tikrove... ir tai baisu.“

Atrodo, kad tarp šiuolaikinių rusų rašytojų nemažai vadinamųjų literatūrinių chuliganų, ne vien Sorokinas. O Viktoras Pelevinas? Ar nėra jis pats intelektualiausias „chuliganas“?


Man ne itin patinka žodis „chuliganas“. Tada galima kelti klausimą ir kitaip: ar jis intelektualus chuliganas, ar valdovo juokdarys, kuriam leidžiama kalbėti, kol valdovas jo teikiasi klausytis? Kalbama, kad Viktoras Pelevinas – labai paslaptinga figūra. Jis vengia viešumos. Kritikai juokauja, kad apie Peleviną galima pasakyti tik vieną tikrą dalyką: „Tiražas: 150 000“. Taip pat dar ir tai, kad Pelevinas plačiai leidžiamas užsienyje, o pirmosios disertacijos apie jo kūrybą Amerikoje pradėtos rašyti kone dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Amerikoje Pelevinas lyginamas su Michailu Bulgakovu ir Sergejum Dovlatovu, tačiau Tėvynėje neretai negailestingai kritikuojamas. Šiaip ar taip, jis visada tampa audringų diskusijų objektu.
Juokinga, bet tie, kas Rusijoje nepriima Pelevino, savo nuomonei pagrįsti kartais pasitelkia net ir rašytojo pavardę: Pelevino pavardė kildintina iš rus. пелева – šis žodis etimologiškai susijęs su sanskrito „раlavаs“, lietuvių „pelais“. Taip atsirado pagrindas kalambūrui, esą Pelevinas neskiriantis grūdų nuo pelų: „Rusija – ne Rytų šalis! Tai, kas tinka Indokinijos džiunglėse gyvenančiam atsiskyrėliui, rusui nėra gerai“, – rašo literatūrologas Kirilas Jevloginas straipsnyje „Rašytojo „P“ prakeikimas“. Pelevino vardą išgarsinęs romanas „Čiapajevas ir Pustota“ pavergė publiką originalumu, bet liko nesuprastas. Gal todėl, kad tai, pasak literatūros kritikų, „unikalus romanas apie laisvę“. Tačiau jau XX a. pradžioje rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas rašė, kad vidutinis masinis žmogus iš esmės ne itin brangina laisvę. O Pelevinas siekia išlaisvinti, jis siekia sukurti jausmą, kad esi „Išgelbėtas iš tokios vietos, kur nėra jokios vilties, kur išsigelbėjimo nėra ir negali būti“ (romanas „T“). Geriausių Pelevino kūrinių – „Затворник и шестипалый“ , „Čiapajevas ir Pustota“, „Ananasinis vanduo puikiajai damai“ – idėja-aistra, patosas, – pavartosiu Visariono Belinskio terminą, – kitaip tariant tai, vardan ko parašytas kūrinys: padėti skaitytojui pajusti neįtikėtiną vidinę laisvę, kurią nuo jo slepia jo paties sąmonės inercija.

Ką reiškia versti Peleviną?

Versti Peleviną išties sunku. Tai lemia rašytojo stilius. Rusų kilmės kultūrologas Aleksandras Genis (jo vardą pirmą kartą išgirdau iš Rozos Glinterščik) teigia, kad „Pelevino stilius reikalauja kraštutinio tikslumo. Geriausiems Pelevino kūriniams būdingas telefonų knygos perfekcionizmas. Kalbos funkcionalumas čia pasiekia absoliutų skaidrumą — jos nepastebime, kol ji atlieka savo funkciją, lydėdama mus iš vieno puslapio į kitą. Tačiau nekreipti dėmesio įmanoma tik į precizišką kalbėjimą. Kiekvienas nebūtinas ar „apytikris“ žodis sukeltų tokių padarinių, kaip sukeitus skaičius telefono numeryje – pranešimas nepasiektų adresato“.
Pelevino stilius toks originalus, kad neretai vadinamas „Pelevino naujakalbe“. Pelevinas jautriai reaguoja į visas Rusijos aktualijas. Jo vaizduojamas pasaulis toks tirštas, kad po kokių dešimties metų net tėvynainiams gali prireikti komentarų, norint suprasti kai kuriuos rašytojo pasažus. Tuo pat metu tekste viskas funkcionalu, viskas susiję nelyginant kalambūruose, kuriuos taip mėgsta Pelevinas : За приговором приговор, за морем мур, за муром вор, за каламбуром договор... Ar verta aiškinti, koks tai iššūkis vertėjui?
Pelevinas su kiekviena knyga paleidžia į gyvenimą šimtus sparnuotų posakių ir okazionalizmų… Pvz., romane „T.“ arklys pataria T.: Усечь смердячую яцутку. [...] А потом поедем искать проплеванный якимец... Pasirodo, Pelevinas čia itin pikantiškame kontekste mini du apie jį nepalankiai atsiliepusius realius asmenis: Kirilą Jakimecą ir Denisą Jacutką. Beje, pastarasis taikliai pasakė, kad „Pelevinas, štai, ir nenuobodus, ir aktualus, bet jam vis tiek norisi duoti į dantis – už tai, kad nesikeičia“. Rašytojas supyko ir romane „T.“ panaudojo šių žodžių autoriaus pavardę vienam keistokam daikčiukui pavadinti... Tačiau autoritetingi literatūrologai jau pasirodžius romanui „Generation „P“ prabilo apie tai, kad romanas parašytas iš inercijos, o kalboje atsirado negrabumo, skubėjimo požymių.
Sunku pasakyti, kur link juda Pelevinas. Ar jis ir toliau padės mums treniruoti dvasios sparnus? Ar laisvė nevirs eskapizmu? Ar nepasiduos jis į komerciją?

Vertėja Violeta Tauragienė, neseniai duodama interviu spaudoje, rusų kalbą apibūdino kaip labiausiai stulbinančią, turtingiausią niuansų ir kalbos registrų. Vadinasi, ir sunkiausią versti. Ar vertėjai, sovietmečiu priverstinai išmokę rusų kalbą, nepervertina savo rusų kalbos mokėjimo?


Na, rašydama recenzijas pastebėjau, kad vertėjams dažniau pakiša koją ne prastas rusų kalbos mokėjimas, o rusų literatūros ir socialinių bei kultūrinių dalykų, realijų neišmanymas. Be to, rusų kalba yra nepaprastai stilistiškai diferencijuota, kartais labai sunku rasti adekvačią leksiką, intonaciją. Mane pastaruoju metu labai domina žargono vertimo, šnekamosios kalbos perteikimo problemos. Žargonas – labai įdomi ir nepaprastai sparčiai kintanti kalbinės veiklos sritis. Gerai įsižiūrėjus, žargonas atspindi įvairius istorinius ir mentalinius procesus. Apmaudu, kad pastaruoju metu net ir iš aukščiausių šalies tribūnų vis dažniau išsprūsta pravalas, briedas, nafik ir t. t. Čia prieš akis man iškyla didinga beveik visą gyvenimą praleidusio sovietijos lageriuose rusų rašytojo Varlamo Šalamovo figūra. Jis teigė, kad pirmas žingsnis į tapatybės praradimą ir nužmogėjimą yra kalba: perimdamas padugnių kalbą ir pats tampi padugne. „Kolymos pasakojimuose“ rašytojas sąmoningai nevartojo blatnųjų leksikos ir vagių argo, nors tarp jų gyveno ir juos vaizdavo...

Turbūt kinta ne tik žargonas. Ar turtingoji rusų kalba neskurdėja? Ką pasakytum apie rusų kalbos pokyčius?


Teko girdėti apie JAV filosofo ir filologo Michailo Epšteino (g. 1950) darbus, kuriuose jis teigia, kad per pastaruosius pusantro šimto metų iš rusų kalbos sparčiai nyko etinius ir estetinius idealus atspindinti leksika, o svarbiausias etikos kategorijas išreiškiančios sąvokos neįtikėtinai susiaurėjo, nebeliko aiškios gėrio ir blogio skirties. Atlikęs statistinius skirtingų laikotarpių žodynų tyrimus, Epšteinas priėjo prie išvados, kad dorovinis rusų kalbos jautrumas, jos gebėjimas skirti ir artikuliuoti pagrindines etikos sąvokas sumažėjo. Pasak Epšteino, stulbina, kaip mažai naujų žodžių – vos apie 20 tūkstančių – atsirado rusų kalboje per minėtą laikotarpį, turint omeny visas revoliucijas, mokslo pažangą, karus ir krizes. Tačiau dar labiau stulbina tai, kaip susiaurėjo labiausiai su dorove susijusių žodžių „gėris“ ir „blogis“ darybos lizdai… Svarbiausias etikos sąvokas išreiškiančių žodžių, tokių kaip: целомудрие, смирение, терпение, грех, любовь, turinio nykimą fiksuoja ir… įtvirtina žodynai.


„Mes pirmiausia išbandome žodį“?

„Metai“, 2014, Nr. 8–9
 






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.