Titulinis
 
 

 
Spausdinti

 

Rašytojas Vidas Morkūnas: „Visada bus menininkų, kurių nepaimsi už jokius pinigus“

Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Anitos Kapočiūtės nuotrauka

Labiausiai pasigendu sveikos beprotybės, šiandien pat kuriamų šedevrų, trikdančio meno, sukurto iš menininką svilinančios būtinybės. Nenoriu laukti 100 metų ir tik tada sušukti: „O, vadinasi, tai, kas buvo sukurta 2015-aisiais, –­ klasika!“ Pasigendu daugiau justinų mikučių, jankauskų-kampų, benų šarkų. Suprantu, rašyti šių ar kitų asmenybių vardus ir pavardes daugiskaita jau savaime yra anomalija –­ visuomenėje unikumų tikriausiai ir turi trūkti, bet svarbu, kad visuomenė pati tą trūkumą suvoktų.

Jei nūdienos menas nepatenkina lūkesčių, matyt, geriausia išeitis – nežiūrėti į kūrinio gimimo liudijimą. Arba imti ir daryti, kaip Rimvydas Stankevičius prisakė.

 Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Prieš porą metų ėmiau ir nuvažiavau į Valmierą (Latvija) pažiūrėti režisieriaus V. Nastavševo spektaklių. Pribloškė gal ne tiek patys spektakliai (nors iš tiesų puikūs), kiek provincijos miestelio teatro fenomenas. Stiprus repertuaras, geri aktoriai, mėnesiams į priekį išpirkti bilietai... Ir rėmėjai – ne kokie iš dangaus nusileidę stebukladariai, o patys paprasčiausi: vietinis bankas, vietinė kepykla, vietinė pieninė... Matyt, kultūros žmonės ten, užuot dėl visko verkšlenę, dirba. Šit ir visa fenomeno paslaptis.

Dar pastaruoju metu krečia kanadiečių Chriso Laviso ir Macieko Szczerbowskio animacija. Iš lietuviškų kontekstų –­­ džiaugiuosi, kad nepražiopsojau įspūdingos V. Kisarausko retrospektyvinės parodos Nacionalinėje dailės galerijoje. Įkvepiančiu kultūriniu įvykiu man tampa kiekvienas apsilankymas tapytojo, skulptoriaus A. Adomaičio dirbtuvėje.

Nekantriai laukiu naujų D. Kalinauskaitės, S. Šaltenio, D. Mušinsko knygų. Laukiu, ko primuzikuos „Sheep Got Waxed“ ar kiti mūsų džiazmenai. Anksčiau laukdavau naujų Š. Barto darbų, bet po „Eurazijos aborigeno“ – nebe.

 Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

O būtų visai neblogai, jei imtų ir pastreikuotų... beviltiški grafomanai, kurių kūrinėliai net paskelbiami nauju žodžiu lietuvių literatūroje ar panašiai... Arba į kiną lendantys mėgėjai, kurių gaminiai surenka pilnas sales... Bet visi jie gali išdidžiai pasakyti: „Štai kaip mus vertina!“ – todėl nestreikuos.

Tikram kūrėjui ta „nevertinimo“ būsena turėtų būti savotiška norma. Argi dėl vertinimo kuriame? Kuriame – idealiu atveju – iš būtinybės, o tokios smulkmenos kaip „vertina“, „nevertina“, neturėtų būti svarbios. Kūrėjui turėtų rūpėti kūrinio kokybė, o ne purslai, jį vėliau aptaškysiantys arba ne. Įsivaizduočiau tokį hipotetinį profesionalumo testą. Tarkime, smuikininką ar pianistą, prieš atliekant kūrinį, reikėtų perspėti: „Aplodismentų nebus“, – o paskui pažiūrėti, ar jis vis tiek sugriežė (paskambino) iš visų jėgų, talentingai. Paminėjau muzikantus, bet toks ar panašus išbandymas tiktų bet kuriam menininkui. Ir, manau, išlaikiusiųjų testą būtų visai nemažai. Taigi streikuoti tiesiog nėra dėl ko.

Kita vertus, pasišvęsti kūrybai, nesitikint dėmesio, pagyrimo, įvertinimo, net negalvojant apie tai, menininkui gali būti per sunki našta. Ir tai – visiškai žmogiška...

Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Didelė meno dalis yra tokia paini įvairiausių kompromisų (kartais netgi visai nekaltų) kombinacija, kad jai ištyrinėti prireiktų atskiro mokslinio instituto.

Mums reikėtų pradėti kratytis minties, esą valstybė klastingai gviešiasi valdyti menininkus, nori juos kontroliuoti, paversti savo tarnais ir t. t. Priešingai, sveikintina, kad ta pati valstybė, bent jau man taip atrodo, pamažu pradeda suvokti, kad menininkas ne koks dykaduonis, o šiek tiek kitoks nei dauguma, visuomenės narys, dažnai neprognozuojamas, dažnai neracionalus, todėl socialiai labiau pažeidžiamas.

Sunku įsivaizduoti, kad talentingas kūrėjas, turintis konk­retų sumanymą, kuriam įgyvendinti reikalingi pinigai, jų gavęs imtų kurpti kokį niekalą, tariamai tenkinantį slaptus valstybės kėslus. Žinoma, visada nutinka taip, kad tam tikrai daliai vertingų sumanymų pinigų negaunama, tam tikrai daliai nevertingų – gaunama. Bet, manau, ši problema egzistuoja visur ir yra amžina. Lygiai taip pat visada bus menininkų, kurie mielai pasielvartaus, tarkime, dėl Ukrainos, jeigu... projekto pinigai bus ganėtinai dideli, ir visada bus menininkų, kurių nepaimsi už jokius pinigus. Vieni, duosi ar neduosi pinigų, vis tiek kurs tą „patogųjį“ meną, kiti, duosi ar neduosi, kurs „nepatogųjį“. Ir valstybinės institucijos čia greičiausiai niekuo dėtos.

Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Tas negalėjimas nujausti savęs ateityje, panašiai kaip mirties datos nežinojimas, saugo žmogų nuo nesveikos beprotybės. Užtat praregėjimai kartais būna be galo skausmingi. Vis dėlto...

Džiugina beveik neribotos galimybės naudotis bet kurių laikų, bet kurių tautų kultūros lobynais. Džiugina pasirinkimo laisvė. Nori – žiūrėk holivudinį blokbasterį, nori –­ Hiroshi Shimizu šedevrą iš nebyliojo kino laikų. Alternatyvų sąrašas būtų begalinis. Deja, dabartinis pasaulis grasina mums ir visai kitokia alternatyva. Atplūstanti laukinių barbarų banga (kurią dar ir reikalaujama – iš naivumo ar iš piktos valios – pasitikti išskėstomis rankomis) tą laisvių ir galimybių idilę gali akimoju nušluoti. Vis dėlto tikiu: jeigu teks, net ir požemiuose, prie menkos švieselės, studijuosime Anzelmo Kenterberiečio ar Nikolajaus Kuziečio veikalus, skaitysime vieni kitiems H. Radausko poeziją, gal net klausysimės smuikuojančio V. Čepinskio. Ir argi kas nors ims į galvą, kad akustika prasta?..






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.