A. Baricco, kaip ir jo sukurta „Misterio Gvyno“ senutė, sugebanti įkvėpti net iš ano pasaulio, daro įtaką ne tik savo šalies kolegoms rašytojams. Yra labai šio autoriaus nemėgstančių kritikų ir skaitytojų. Bet gerbėjai sako: Baricco visada bus Baricco. Net kai vedžios skaitytoją už nosies, bus smagu, keista - nuotykis. Į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Pranas Bieliauskas, pirmasis Šv. Jeronimo premijos laureatas, kitų garsių A. Baricco knygų „Šilkas“ ir „Be kraujo“ vertėjas. Paklausykime, kaip knygą vertina jis.

Šv.Jeronimo premijos laureatas Pranas Bieliauskas

Linksminasi ir žaidžia

- Apie A. Baricco „Šilko“ vertimą parašytas magistro darbas. Gal skaitėte? Kaip prisimenate šio romano vertimo darbą? Dauguma skaitytojų šiaip nelabai domisi vertėjais, bet jus prisimena dėl „Šilko“.

- Magistro darbo neteko skaityti. „Šilką“ verčiau seniai, po šio vertimo buvo daug kitų, bet prisimenu kaip įdomų darbą. Tuo metu rašytojas man buvo nežinomas, bet ši knyga atskleidė jį kaip daug žadantį ir talentingą kūrėją. Paprastais žodžiais ir sakiniais jis sugebėjo papasakoti subtilios ir keistos meilės istoriją. Pajutau savotišką aurą, kurią prisimenu iki šiol. Žinoma, skaitytojai nesidomi vertėjais, jais domisi tik kolegos. O jei kalbėtume apskritai apie mano vertimus, pasakyčiau, kad didžiausių pastangų įdėjau versdamas Louis-Ferdinandą Celine‘ą, Marcelį Proustą, Javierą Mariasą (vieną žymiausių ispanų rašytojų), Gabrielį Garcią Marquezą.

 - „Misteris Gvynas“ pribloškia keistumu. Bet lygiai taip pat gali nuvilti savo dirbtiniais konstruktais. Tai trečia jūsų versta A. Baricco knyga. Ką manote apie šio autoriaus kūrybos raidą? Kokia šio romano paslaptis? Žinia?

- „Misteris Gvynas“ iš tikrųjų pribloškia. Iš pradžių nenorėjau jo versti. Paskui susigyvenau su jo konstruktais. Priėmiau juos, ir jie man patiko. Esu susipažinęs beveik su visomis šio autoriaus knygomis, porą redagavau. Visų neminėsiu, tik pasakysiu, kad, mano manymu, „Be kraujo“ – vėl kitoks kūrinys, gal netgi etapinis. Jame autorius neaprėpiamą gyvenimą sutalpino į keletą žodžių ir gestų ir sukūrė rūsčią baladę su vesterno elementais. Visais savo kūriniais autorius geba galop prisivilioti skaitytoją, prisijaukinti, sušildyti, apgaubti savotiška aura. Romane „Misteris Gvynas“ įdomus Džasperio Gvyno, rašytojo, virsmas, kūrybos krizė, ir pagaliau noras vėl grįžti prie rašymo, bet šį kartą – prie portretų. Fantastiška idėja. Parašęs kelis portretus, Gvynas netikėtai dingsta. Ši knyga gali būti vertinama kaip pasakėčia, legenda ar mitas apie kūrybą ir menininko įsipareigojimus. „Misteris Gvynas“ – kūrinys-galvosūkis. Kartais atrodo, kad A. Baricco linksminasi su prieštaringų minčių kamuojamu savo herojumi, o kartais žaidžia su skaitytoju, pasiūlydamas jam pažaisti detektyvą ir sukurdamas savitą poetinį trilerį. Šis romanas – tai refleksija apie rašymo galią, apie tylėjimo, tylos ir nuogo, ne vulgaraus (veikiau gražaus) kūno kalbą. Apie nenuspėjamus žmonių santykius. Rašymas čia kaip pašaukimas, o ne profesija ar amatas. Gvynui svarbus ne knygos tiražas, o kiekvienas skaitytojas, jo istorija. Romane A. Baricco ieško kūrybos paslapties.

Man patiko meistriškai kontroliuojamas ritmas, staigūs minties posūkiai ir elipsės.

Ir vėl stebina

- Kokią melodiją girdėjote skaitydamas „Gvyno“ originalą (prisimenant autoriaus ankstesnius teiginius apie kiekvienos istorijos savitą muziką)?

- Girdėjau tokią melodiją, kuri skamba Gvyno studijoje ir kurią jam specialiai parašė Deividas Barberis, ypač tas vietas, kuriose girdėti vėjo nešiojamų lapų šnaresys. Patiko ne tik muzika, bet ir Kamden Tauno meistro sukurta lempučių šviesa, kurią būtų galima apibūdinti kaip vaikišką. Versdamas stengiausi perteikti sakinių ritmą ir įsivaizduoti studijos šviesą.

- „Misteris Gvynas“ – romanas apie kūrybos krizę, išsisėmimą. Ar vertėjams pasitaiko tokių dalykų?

- Pasitaiko. Krizė ištinka, kai negali perteikti originalo ritmo ar minties, ar dėl kokių nors priežasčių turi nutraukti, atidėti vertimą. Grįžti būna sunku. Man sunkiausia teisingai parašyti pirmą sakinį ar pirmą pastraipą. Kartais sunku versti knygą, kurios žodžiai ir sakiniai skurdūs, mintys seklios, banalios. Bet visada grįžtu prie vertimo, nesiimu portretų, kaip padarė Džasperis Gvynas. Kol kas dar tikrai nesiimsiu.

- Baigiate versti „Misterio Gvyno“ tęsinį. Kas ten bus?

- Tai savarankiškas kūrinys pavadinimu „Triskart aušroje“. Vadinti tęsiniu galima tik santykinai. Apie šią knygą užsimenama „Misteryje Gvyne“ – ją neva parašęs indų kilmės anglas Akašas Narajanas. Čia toji knyga pateikiama kaip savarankiškas kūrinys. Vieno viešbučio vestibiulyje pirmiausia susitinka du nepažįstamieji, vyras ir moteris. (Beje, viešbučio vestibiulis – mėgstamiausia misterio Gvyno vieta.) Kitame pasakojime pasirodo vaikinas ir mergina, paskui durininkas. Trečiame – vaikas ir detektyvė. Tie personažai – tai tie patys žmonės, susitinkantys skirtingais, bet lemiamais savo gyvenimo momentais. Kiekvienas susitikimas – vienintelis, pirmas ir paskutinis. Šis triptikas – tai iš esmės romano galimybė, jį skaitytojas gali perkurti savo galvoje. Tai knyga apie galimybę keistis, apie žmogiškumo paieškas. Blausioje apyaušrio šviesoje išryškėja personažų noras viską pradėti iš naujo. Šis kūrinys taip pat nustebino savitumu, paslaptingumu, dialogais, gebančiais perteikti sudėtingas personažų gyvenimo istorijas. Dar viena A. Baricco mįslė, dėlionė, galvosūkis, bylojantis apie savitą rašytojo stilių ir fantaziją.

Alessandro Baricco knygos lietuvių kalba:

Šilkas. 1998, 2002, 2007, 2009.
Aistrų pilys. 2000, 2007.
Novečentas. 2000, 2009.
Jūra vandenynas. 2001, 2012.
City. 2002, 2007.
Be kraujo. 2004
Next. 2005.
Toji istorija. 2007.
Homeras, Iliada. 2008.
Emausas. 2010.
Misteris Gvynas. 2014.

Vlado Braziūno nuotrauka