Titulinis
 
 

 
Spausdinti

 

Vertėjos E.Vengrienės šimtmetis: tegu būna atlyginta šimteriopai

 

Audrius Musteikis
Lietuvos žinios, 2013-08-06

"Pagal paprotį linkima ilgai gyventi. Ir aš tokių linkėjimų esu ne taip mažai girdėjusi. Tik niekasnemanė, kad taip bus. Atrodė neįmanomas dalykas", - šimtmečio išvakarėse sakė vertėja Eugenija Vengrienė.

Dėmesio centre ji buvo atsidūrusi ir pernai, kai įspūdingą šimto metų ribą perkopė jos vyras teatrologas Antanas Vengris, dabar einantis šimtą antruosius. Vertėja nelabai norėtų šventimų, sveikinimų, pagyrų, padėkų, bet niekas jau nebeklausia - tai ne tik nuostabą kelianti asmeninė, bet ir mūsų kultūros istorijos neapeinama sukaktis.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą. "Rinko rinko nuotraukas, rinko rinko, - išsinešė pusę albumų", - pasakoja sukaktuvininkė. Praeitį teko prisiminti ir duodant interviu žurnalui "Ateitis" - studijuodama germanistiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune Eugenija Malinauskaitė (Vengrienė) buvo šatrijokė, garsiosios studentų ateitininkų korporacijos "Šatrija" narė. Dėstytojai į gabią studentę dėjo daug vilčių, jau ir taip pareigingai merginai užkraudami papildomą atsakomybės naštą. Baigusi studijas ji kurį laiką dirbo gimnazijose, nuo 1944 metų beveik keturis dešimtmečius - Vilniaus universitete, dėstė vokiečių kalbą ir kitus kursus, tarp jų vertimo teoriją ir praktiką. Išvertė pasaulinės klasikos: Johanno Wolfgango Goethe's "Jaunojo Verterio kančias", Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno "Katino Murklio pažiūras", taip pat Gottfriedo Kellerio "Auksines legendas", po keletą Henricho Bollio ir Theodoro Fontane's romanų (pastarieji įėjo į Pasaulinės literatūros bibliotekos tomą), Rainerio Maria Rilke's "Pasakojimus apie gerąjį Dievą", Hanso Fallados "Anuomet mūsų namuose", Richardo Friedenthalio "Getę" ir daug kitų veikalų iš vokiečių, taip pat rusų ir lenkų kalbų. Šiandien reikšmingus ir sudėtingus vokiečių literatūros ir filosofijos veikalus puikiai verčia jos buvę studentai. Norėdama kuo ilgiau dirbti mėgstamą vertimo darbą, E.Vengrienė vertė savo malonumui, jokių leidyklų neužsakytus kūrinius. Keletas jų neišleisti ir dabar, nors buvo siūlyti leidėjams - pripažinti nelabai komerciškais. Pradėjus silpti regėjimui, vertėja susirado kitą filologinį pomėgį - iš naujo "išstudijavo" lietuvių poeziją. Skaitė didžiuosius poetus ir mokėsi juos atmintinai.

Jaunystės svarba

"Labai liūdna ir sunku, kad jau nebegaliu skaityti, - guodžiasi vertėja. - Gelbėjo garso įrašai iš Lietuvos aklųjų bibliotekos. Tik ten jų ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ir kokių norėtųsi. Kai kuriuos norėčiau ir vėl išklausyti - nebegaunam. Romualdo Granausko klausiau su malonumu - "Kai reikės nebebūti". Patinka jis man, geras rašytojas, tik labai liūdnas. Gražinos Mareckaitės esė "Šiapus ir anapus Vilniaus vartų" - nepaprasto grožio knyga. Axelio Munthe's "Knygą apie San Mikelę" galima skaityti vis iš naujo ir nenusibos. Vokiški įrašai irgi būtų įdomu. Jeigu jų būtų ir jeigu būtų gerai įskaityta. Labai daug priklauso nuo skaitovo. Nepriekaištingai skaito Juozas Šalkauskas: balsas, dikcija, tempas - viskas puiku. Kiti kai pradeda berti, nieko negaliu sugaudyti, pila kaip žirnius. Taip, apie vokiškus įrašus seniai pasvajoju. Mielai klausyčiau, nes žiūriu, kad jau pradedu užmiršti vokiškus žodžius."

Vokiškai galėtų pašnekėti su dukra germaniste (pedagoge, vertėja) Agne Blaževičiene. "Niekada to nepraktikavom, - sako ši. - Manęs dažnai klausdavo: jau turbūt su mama pašnekat vokiškai?" "Mano draugė, - tęsia E.Vengrienė, - stebėdavosi: kodėl tu namie nekalbi vokiškai? Kad man atrodė labai nenatūralu."

Svetainėje ant staliuko jau puikuojasi pirmasis sveikinimas, atkeliavęs iš Australijos. Atvirukas su piliarožėmis ir skaičiumi 100. Rašo buvusi mokinė Janina: "Jūs nuo pirmos pamokos laimėjot visų mūsų simpatijas. Mokėte mus doros, gerumo, švelnumo, aiškinote jaunystės svarbą žmogaus gyvenime, kokia ji sunki ir kokia graži. Ir šiandien tą frazę girdžiu. Rodėte kantrybę, dalijote širdies šilumą, kad ir mes pasektume jumis, dovanojote meilę nieko už tai neprašydama. Tebūnie jums už tai šimteriopai atlyginta." Išklausiusi gražų tekstą sukaktuvininkė nusijuokia: "Sakydavau, čia gražiausi jūsų metai, žiūrėkit, nepraleiskit tuščiai. Tada, kai pati mokiausi gimnazijoje ir vėliau dėsčiau, buvo gerokai didesnė drausmė nei dabar. Ir auklėjimas buvo. Ir patriotizmas didelis, o kaipgi. Dieve tu mano! Prisimenu, kaip Vilnių grąžino, tada dirbau Ukmergėje - nežiūrim, kas jį grąžino ir kas čia iš to išeis, bet gatvėj susitikę bučiavomės vieni su kitais iš džiaugsmo. Dabar - vieni laukia ruso, kiti dar ko nors... O mes - kokie buvom, tokie ir likom, visą laiką."

Čia šviesu, čia tamsu

- Į kokį laiką norėtumėt grįžti kokioms trim dienoms?

- Į ramų. Be karų, be baimių. Svarbiausia, be baimių. O jų netrūko. Žiūrėk, kad neatvažiuotų naktį tavęs išvežti ar dar kas nors. Visokių būta išgyvenimų. Taigi norėčiau į ramius laikus, bet gyvenime viskas banguoja: čia šviesu, čia tamsu.

Tarp pokario ir vėlesnių sovietinių metų išgyvenimų - vyro Antano Vengrio areštas, įkalinimas ir nuosprendis - 25 metai pataisos lageryje. Ji - liko Vilniuje "su trimis vaikais ir trimis tėvais": vyro tėvu ir abiem iš namų išvarytais savo tėvais. Brolis ir sesuo - Sibire. Buvo ir ji pasirengusi tremčiai, susidėjusi būtiniausius daiktus.

"Studijų metais didžiausios baimės buvo egzaminai, - prisimena jubiliatė. - Eini į juos ir galvoji: Viešpatie, aš gi nieko nemoku. Žiūriu į žmones gatvėse: laimingieji, jiems jokių egzaminų. Baisiausia - gėda prieš profesorius, juk jie mane šitaip vertina. Jie pajusdavo mano įsitempimą, drąsindavo: na, nereikia taip bijoti... Pradeda egzaminuoti, atsiranda ir žinios, ir kalbėjimas. Man gyvenime buvo įskiepytas toks būdo bruožas - ką darai, daryk gerai. Ir iki galo. Sapnuose dar labai ilgai ir egzaminus laikiau, ir į universitetą atėjusi tai studentų nerasdavau, tai nežinodavau, kuri auditorija. Vis košmarai. Atsibundu - ačiū Dievui, tik sapnas. Mano dukra Agnė eidavo į egzaminus - ramių ramiausiai, dabar anūkė Laura - tik ranka moja."

Laura Blaževičiūtė - anglistė, dirba vertėja Europos Komisijoje. Vienintelė filologė iš aštuonių Vengrių vaikaičių. Į humanitarinius mokslus dar pasuko Povilas Blaževičius - archeologas, Žaislų muziejaus įkūrėjas. Prisiminusi anūkų kažkada namuose leistą laikraštuką "Plikledis", močiutė sako: "Tikėjomės, bus bent vienas literatas."

Vengrių bibliotekos viena lentyna - E.Vengrienės verstos knygos. Biblioteka - didžiulė, išdėliota keliuose kambariuose. Poezijai irgi sava lentyna. Poezija ir dabar džiugina širdį - kartojama atmintinai. "Tada dar gerai mačiau, - pasakoja vertėja, - o veikti ką nors labai daug nebebuvo ką - pradėjau mokytis atmintinai savo mylimųjų poetų eilėraščius. Kiekvieno bent jau po dešimt. Skaičiau, džiaugiausi ir taip įsimindavau. Maironį, Putiną, Joną Aistį, Joną Strielkūną. Ir dabar vis pasikartoju: Ir atskrido, atplasnojo gegutėlė vyšnių sodan - o tada toks baltas vyšnių sniegas krito... Arba: Tą vakarą ištvino upės, tą vakarą krantuos netilpo...

Didžiausiu mūsų dienų poetu laikau savo buvusį uolų studentą - Justiną Marcinkevičių. Niekas jo nepralenks. Jo daugybę eilėraščių galėčiau padeklamuoti. Koks gražus šitas: Didumas to, kas mumyse iš meilės auga ir gerumo (...) Turbūt ne dėl savęs esu - esu turbūt dėl ko nors kito. Arba: Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą, išaugusį iš pelenų, kaip savo rūpestį didžiausią, kuriuo lyg vieškeliu einu..."

Šita knyga bus išversta

Vertimas buvo E.Vengrienės nuolatinės pratybos. Darbas ir pomėgis. Vertė laisvalaikiu ir per atostogas. Patiko savo gimtąja kalba perteikti vokiškai rašiusių autorių stilių - sakinių tėkmę, ritmą, jų tarpusavio santykius, sudarančius unikalią, vis kitokią prasminę visumą. Tarsi uždavinio sprendimas, bet sykiu - ir mįslės įspėjimas. Reikia erudicijos ir kūrybiškumo, kantrybės ir valios. Jeigu kūrinys jai patikdavo, pasakydavo sau: "Šita knyga bus išversta" ir imdavosi darbo. Bet jei nepatikdavo ar jei kas kliūdavo (pavyzdžiui, erotinės scenos), atsisakydavo ir įkalbinėjama. Yra atsisakiusi versti jai nepriimtinas vietas.

"Heinricho Bollio "Namai be šeimininko" - vienas ankstesniųjų mano vertimų, - pasakoja ji. - Yra ten tokia "patvirkusi" scena. Nemalonu buvo, bet išverčiau, ką daryti, - Valstybinės grožinės literatūros leidyklos užsakymas, geras atlygis, mėgstama vokiečių literatūra. Maniau, nevalia nė žodžio išleisti. Ir paskui per tradicinį mūsų, vilniečių, susitikimą Marcelinas Šikšnys, buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, užėjus kalbai, kad tai aš išverčiau "Namus be šeimininko", sako: tokia rimta moteris, ir verčia šitokias knygas. Neturėjau kur akių dėti.

Užtat versdama Johanneso Bobrowskio "Levino malūną" buvau jau drąsesnė. Ten esančios panašios scenos neverčiau. Redaktoriui Adomui Drukteniui pasakiau: "Šitos vietos neversiu." - "O kodėl?" - "Pats žinai, kodėl." Pasiūliau kupiūruoti. Vokiška mūsų turima knyga buvo išleista anuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respubllikoje, jie buvo praleidę originale esančią įžangą. Sakau Adomui: "Jeigu jie gali kupiūruoti, ką sumanę, kodėl mes negalėtume?" Paėmė jis pats, begėdis, ir nieko man nesakęs išvertė.

Sunkiausias vertimas buvo "Getė", reikėjo pasėdėti ir pasikrapštyti, daug kuo pasidomėti papildomai. Buvo įdomu atrasti dar nežinomų, iki tol neskelbtų dalykų. Leidykla skatino versti labai greitai, planavo skubiai išleisti, patarė pasidalyti per pusę dviem. Pasikviečiau Joną Kilių, savo studentą. "Dėstytoja, kaipgi aš išversiu?" - "Nieko, versi ir išversi." Bet apie Goethe gana nemalonus vaizdas susidaro. Bjaurus jo charakteris. O kokie eilėraščiai! Tiesiog svajonė: ir muzika, ir grožis, ir mintys - viskas darnu, harmoninga. Kaip čia taip nutinka, nesuprantu. Kaip žmogus gali būti toks dvilypis?"

Nepriklausomybės metais leidyklos kreipdavosi į germanistę E.Vengrienę, kad ji rekomenduotų vertų išleisti knygų. "Kai užplūdo mus pigūs meilės romanai, net koktu, sakau, reikia jiems pasiūlyti kokį nors kūrinį, kur kitaip žvelgiama į meilę, - prisimena ji. - Nesusidomėjo."

Rugpjūčio 4 dieną vertimo meistrei, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos garbės narei, Lietuvos rašytojų sąjungos narei Eugenijai Vengrienei sukako 100 metų. "Visiems ji galėtų būti valios pavyzdys", - sako dukra Agnė - apie dabartį, kasdienybę, buitį, bet pasakymas tinka ir apibendrinti įspūdingąjį šimtmetį. O jos verstos knygos - vertimo meno įsidėmėtini pavyzdžiai. 

Nuotraukos iš asmeninio archyvo:

1.Vertėja E.Vengrienė su provaikaičiu Vykintu

2.Studentiški metai. Su drauge Aldona Neimontaite (dešinėje). 1933 m.

3.E.Vengrienė su dukra Agne Vilniuje 1954 m.

 

 






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.