Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Vytautas Bikulčius

Tikrovės vaizdai su utopijos priemaiša

Michel Houellebecq. „Pasidavimas“. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. – V.: „Kitos knygos“, 2015.

2015 m. sausio 7 d. ne tik Prancūziją, bet ir visą pasaulį sudrebino teroristų išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ redakciją, nusinešęs 12 žmonių gyvybes, nes islamą išpažįstantys žudikai negalėjo susitaikyti, kad šio savaitraščio puslapiuose buvo išspausdintas pranašo Mahometo atvaizdas. Tą pačią dieną šalies knygynuose pasirodė dabar populiariausio pasaulyje prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Nuolankumas“ („Soumisssion“), kurį išleido Flammariono leidykla. Skaitytojai įsiminė dar 2001 m. rašytojo pasakytus žodžius, kad „pati kvailiausia religija vis dėlto yra islamas“1, už kuriuos jis buvo patrauktas į teisiamųjų suolą, bet galiausiai išteisintas. Toks sutapimas lėmė, kad per penkias dienas iš knygynų lentynų skaitytojai iššlavė 120 tūkst. knygos egzempliorių. Beje, dar 2014 m. gruodžio 29 d. internete buvo aptiktas šio romano piratinis variantas, – tai pirmoji prancūzų knyga, kuri virtualioje erdvėje pasirodė anksčiau nei knygyne. Po teroristų išpuolio rašytojas sustabdė romano reklamą Prancūzijoje, tačiau tai nesutrukdė iškilti bestselerių sąrašuose Italijoje ir Vokietijoje. Šiandien šį kūrinį, pavadintą „Pasidavimas“, jau galime skaityti ir lietuviškai – tuo pasirūpino leidykla „Kitos knygos“.

Puikiai suvokdamas, kad Vakarų pasaulis ir visų pirma Prancūzija išgyvena ideologinę ir ekonominę krizę, Houellebecqas (beje, jo tikroji pavardė – Thomas, tačiau tėvai išsiskyrė gana anksti ir Michelį globojo senelė, tad rašytojas kaip slapyvardį pasirinko jos mergautinę pavardę) jau ne pirmą sykį siūlo tam tikrą išeitį, kuri vis dėlto dažniausiai kreipia skandalo link. Neatsitiktinai Alberto Manguelis (mums pažįstamas iš knygos „Homero „Iliada“ ir „Odisėja“. Knygos biografija“, „Tyto alba“) dar prieš dešimt metų teigė, kad „pavyzdinis skaitytojas nerodo jokio dėmesio Michelio Houellebecqo knygoms“. Kur kas kategoriškesnė buvo rašytoja Christine Angot, kuri, pasirodžius „Nuolankumui“, pareiškė: „Tai romanas, eilinis romanas, bet romanas, kuris teršia tą, kuris jį skaito. Tai nėra proklamacija, bet grafitis: mėšle paskęs tas, kuris jį skaitys.“2 O rašytojas Emmanuelis Carrère’as palygina „Nuolankumą“ su Orwello „1984-aisiais“ ir Huxley „Puikiu nauju pasauliu“ ir teigia, kad Houellebecqas yra „stipresnis romanistas negu anie“3.

Toks nuomonių skirtumas neatsitiktinis, nes visais romanais rašytojas siūlo ir visuomenės pertvarkos idėjas, grįsdamas jas tam tikra filosofija ar politinėmis teorijomis. Pasirodžius „Nuolankumui“, kai kas atvirai klausė: „Kas jis? Genijus, pranašas ar iškrypėlis?“ Literatūros kritikai teigia, kad Houellebecqo romanai savo deskriptyvine analize primena XIX a. prancūzų literatūros korifėjus Stendhalį, Balzacą, Flaubert’ą, tačiau jo antropologinės idėjos ar biologinio prado paieškos artimos ir natūralizmo adeptui Zola.

Pirmąjį rašytojo romaną „Išplėstas kovos laukas“ (1994) atsisakė leisti ne vienas leidėjas, tačiau autoriui pavyko atkreipti skaitytojų dėmesį, nes pasakotojas – vidutinio amžiaus informatikos specialistas, matydamas, kad pasaulis vis dažniau paklūsta ekonominiam materializmui ir vartojimo santykiams, konstatuoja, jog seksas užima jausmų vietą. Ieškodamas savojo kelio, jis prieina išvadą, kad ekonominis liberalizmas gali nulemti ir žmogaus asmeninio gyvenimo liberalizmą... Tačiau, autoriaus nuomone, tas liberalizmas ne­padeda atsiskleisti asmenybei, jis tik su­stiprina individualizmą, kuris ilgainiui gali baigtis depresija...

Romane „Elementariosios dalelės“ (1998) autorius tarsi futuristas iš XXI a. antrosios pusės pažvelgė į XX a. pabaigą, atkreipdamas dėmesį į žmonių padermės mutacijas, susijusias su 1968-ųjų gegužės politiniais įvykiais. Jo manymu, būtent dabar visuomenė seksualumą pavertė komercijos objektu. Romane tiesiamos paralelės tarp žmonių ir gyvūnų pasaulių, nes žmogus negali suvaldyti instinktų, nors ir pripažįsta tam tikras vertybes. Jau šiuo romanu Flammariono leidykla tikėjosi nuskinti Goncourt’ų premiją, tačiau nepasisekė. Viltis teko atidėti ateičiai...

Tokios šiuolaikinės tikrovės ydos kaip sektų gausa, seksualinis turizmas, pedofilija tapo romanų „Platforma“ (2001) ir „Salos galimybė“ (2005) temomis. Pirmasis net nepretendavo į Goncourt’ų premiją dėl savo perdėm lėkšto turinio (sekso paieškos Tailande). Galiausiai premiją rašytojui atnešė romanas „Žemėlapis ir teritorija“ (2010) apie Prancūzijos geopolitinę situaciją ir meno vaidmenį XXI a. viduryje.

Žanriniu požiūriu „Nuolankumą“ literatūros kritikai apibūdina kaip utopiją arba distopiją, kaip politinį ar moks­linės fantastikos romaną. Mat romane piešiamas 2022 m. Prancūzijos vaizdas, nagrinėjami radikalūs politinių jėgų poky­čiai –­­ į valdžią pirmąsyk ateina Musulmonų brolija. Romaną galima pavadinti ir tezių romanu, nes jame svarbiausius įvykius rikiuoja islamo idėja. Tačiau, kaip dažnai nutinka, idėjoms gresia prarasti meninį apvalkalą ir priartėti prie publicistinių tiesų. Gaila, bet šito neišvengia ir „Nuolankumas“

Michelis Houellebecqas. Ugnės Žilytės piešinys

Dar 2010 m. rašytojas prasitarė: „Aš nesu pranašas, niekad juo nebuvau, bet iš savo ilgo bendravimo su moksline fantastika išsaugojau hipotezių skonį.“ Bet romanas „Nuolankumas“ rodo, kad autorius, veiksmą nukeldamas į 2022-uosius, iš esmės kalba apie Prancūzijos dabartį (regime prie šalies vairo dabartinį prezidentą, dabartinį ministrą pirmininką, dabartinius partijų vadovus, išskyrus pačią Musulmonų broliją). Jis greičiau akcentuoja dabartinius Prancūzijos trūkumus, negu kuria nuoseklią ateities politinę sistemą, tenkindamasis hipoteze apie šalies islamizaciją, kuri turėtų išspręsti daugelį problemų. Neatsitiktinai literatūros kritikė Aude Lancelin teigia, kad Houellebecqą teisingiau vadinti „nelaimės šamanu“4, kuris tik baugina skaitytojus, tiesiogiai susiduriančius su dabartine šalies situacija (nedarbas, perkamosios galios sumažėjimas, nelegalūs imigrantai ir pan.).

Romano pasakotojas ir protagonistas yra 44 metų Sorbonos universiteto literatūros dėstytojas Fransua, garsėjantis monografija apie XIX a. pab.–XX a. pr. prancūzų rašytoją Jorisą-Karlą Huysmansą. Šį autorių išgarsino O. Wilde’as „Doriano Grėjaus portrete“ jo romaną „Atvirkščiai“ pavadinęs „nuodinga knyga“. (Įdomu, kad Houellebecqas tiek sudomino universitetus Huysmanso romanu, kad pagal perkamumą Prancūzijoje šis pakilo į trečiąją vietą portale „Amazon“.) Tačiau Houellebecqo romane Huysmanso vardas siejamas su jo atsivertimu į katalikybę: vėliau jis tampa oblatu (pasauliečiu), kuris, paaukojęs turtus vienuolynui, prisiekia laikytis regulos, tačiau neduoda įžadų ir išsaugo pasauliečio drabužius. Houellebecqui svarbu taip parengti skaitytojus Fransua atsivertimui į islamą.

Be to, reikia prisiminti, kad Huysmansas priešinosi modernizmui ir manė, kad XIX amžių iš aklavietės gali išgelbėti tik viduramžių „antgamtinis realizmas“. Neatsitiktinai ir Houellebecqas pasakoja, kaip Fransua iš dabarties bėga į praeitį, nes yra įsitikinęs, kad praradusi religiją šalis negali gyvuoti. Bet apsilankęs Ligiužė vienuolyne, kur Huysmansas įteisino savo oblatūrą, Fransua suvokia, kad dabartis į katalikybę nebeveda.

Naujojo šalies vadovo musulmono Mohamedo Ben Abeso užmojai tikrai nemenki: jis siekia sukurti savotišką naują imperiją, kuri vienytų Europą, Magribo ir Vidurio Rytų šalis. Šitaip prabilęs apie galimą Musulmonų brolijos ekspansiją, Houellebecqas norom nenorom kursto islamofobiją. Tiesa, jam mažai rūpi, kad neįmanoma suvienyti Saudo Arabijos ir Irano, nes šiose šalyse gyvena skirtingos musulmonų šakos – šiitai ir sunitai.

Tačiau radikaliausi naujojo preziden­to pasiūlymai yra susiję su vidaus politika. Jie paliečia ir Fransua, nes šalies universitetai priima dirbti tik tuos dės­tytojus, kurie išpažįsta islamą. Pasakotojas mėgina suvokti islamą kaip savotišką visuomenės išgelbėjimą, nes jis draudžia moterų darbą (į Prancūzijos valdžią atėjus Ben Abesui, sumažėja nedarbas, tiesa, autoriui nerūpi, kad arabų šalyse nedarbo lygis gana aukštas), homoseksualų santuokas, moterys turi nešioti musulmoniškas skaras, o vy­rams suteikiama poligamijos galimybė (tačiau reikia turėti galvoje, kad net arabų kraštuose poligamija yra antraeilis dalykas). Pastarasis punktas ypač masina Fransua, nes kol kas jis – viengungis ir geriausiu atveju jam tenka vilioti studentes. Vis dėlto romane meilės išraiška tampa detalus oralinio sekso aprašymas arba svarstymai apie analinio sekso skirtumus mylintis su musulmonėmis. Nereikia užmiršti ir to, kad pasakotojas ilgisi Europoje išnykusio patriarchato.

Ypatingas islamo vaidmuo tėra rašytojo iliuzija, nes, anot psichopatologijos profesoriaus Fethi Benslamos, „islamizmas yra paskutinė XXI a. utopija, siūlanti be galo trokšti tam tikro tikslo. Tai įkvepia tuos visiškai nusivylusius žmones, kurie ryžtasi mirti ne už nieką, bet už tam tikrą juos uždegantį reikalą. (...) Taigi Houellebecqas atsiskleidžia kaip savotiškas nykus džihadistas, jo romanas žaidžia su islamizmu tarsi su vaistu sergantiems puolusiems Vakarams“5. Beje, čia irgi galima įžvelgti tam tikrą sąsają su Huysmansu, nes pastarasis į XIX a. pabaigą žvelgė kaip į dekadansą, nuosmukį. Apskritai Fransua nebejaučia ryšio tarp europietiškosios civilizacijos ir krikščionybės, tad ir jo posūkis prie islamo grynai pragmatiškas. „Nuolankumą“ šiek tiek gelbsti tai, kad Fransua perėjimas prie islamo lieka hipotetinis.

Galima teigti, kad būtent dabartinė Prancūzijos padėtis su jos esminėmis problemomis iš dalies lemia Houelle­becqo romano sėkmę, nes autorius siūlo, nors ir paradoksalius, jų sprendimo būdus. Suprantama, kartais jie daugiau primena publicistinį samprotavimą nei literatūrą, bet svarbiausia, kad rašyto­jui pavyksta neduoti skaitytojui ramy­bės. Literatūriniu požiūriu romane, be abejonės, stipriausia yra Huysmanso linija, –­ Houellebecqui pavyko įsigilinti į šio rašytojo likimą ir kūrybą.

*
Lietuvių skaitytojams romaną „Nuolankumas“ pateikė jauna vertėja Goda Bulybenko, už sėkmingą vertimo debiutą (Irène Némirovsky romano „Prancūziška siuita“ vertimą) 2012 m. gavusi Dominyko Urbo premiją. Jos vertimų kraityje ir italų rašytojo Claudio Magriso knyga „Dunojus“, Henri Bergsono studija „Juokas“.

Houellebecqo „Nuolankumas“ – kie­tas riešutas ir patyrusiam vertėjui, nes čia susiduriame ne tik su šnekamąja kalba, bet ir skirtingų sričių žargonu, gausu šiuolaikinio gyvenimo realijų ir personalijų (reikia pagirti vertėją už paaiškinimus išnašose), religinių, kulinarinių, konditerinių terminų, poetinio teksto (gaila, kad Charles’io Péguy eilėraščiai išversti tik pažodiškai, neatsižvelgiant į jų eilėdarą), obsceniškų žodžių. Iš esmės vertimas daro neblogą įspūdį, bet kai kurie riktai gerokai apkartina medaus statinę.

Pradėkime nuo pavadinimo. Žodį soumission autoritetingiausias prancūzų kalbos aiškinamasis žodynas „Le Grand Robert“ pirmiausia aiškina kaip nuolankumąpaklusnumą. Po to pateikiamapasidavimo reikšmė, kuri siejama su karo veiksmais. Beje, žodis islamas arabų kalba irgi reiškianuolankumąpaklusnumą. Ketvirtame knygos viršelyje žodžio islamas reikšmė aiškinama kaippasidavimas Dievo valiai. Tačiau lietuvių liturginėje tradicijoje kalbama apie atsidavimą Dievo valiai. Suprantama, versti romano pavadinimą kaip „Atsidavimas“ netiktų, nes pats vienas šis žodis turi įvairių konotacijų. Mano manymu, šiuo atveju geriausiai būtų tikęs žodis nuolankumas arba, jei vertėja labiau norėjo pabrėžti jo raiškos laipsnį, buvo galima pasinaudoti žodžiu paklusnumas. Vertėja pavadinimo vertimą aiškina tuo, kad paskutiniame skyriuje Fransua nutaria atsiversti į islamą, tačiau visas tas skyrius parašytas tariamąja nuosaka, todėl negali būti jokios kalbos apie jo pasidavimą.

Didžiausi priekaištai vertėjui tenka tada, jei vertime jis daro prasmės klaidų. Vadinasi, jis arba blogai moka kalbą, arba tingi ieškoti žodžio reikšmių žodynuose. Pamenu, kaip patyręs vertėjas ir redaktorius Juozas Naujokaitis, lydėdamas mano pirmąjį vertimą į spaudą, sakė, kad „Vagos“ leidykla netoleruoja tokių vertėjų, kurie vertimo tekste palieka bent vieną prasmės klaidą. Ir šiandien šios taisyklės turėtų laikytis kiekvienas vertėjas, nesiteisindamas, kad leidykla jam davė per mažai laiko išversti kūrinį.

Jau pirmame romano puslapyje, epi­grafe iš Huysmanso „Kelyje“, randame prasmės klaidą: le suisse čia išverstas kaip šveicaras, nors vertėja privalėjo žinoti, jog prancūzai tautybę rašo didžiąja raide. Antra šio žodžio reikšmė –­ šveicorius, tačiau kadangi veiksmas vyksta bažnyčioje, susiduriame su kitu diskursu, ir todėl tiksli žodžio reikšmė –­ zakristijonas arba bažnyčios patarnautojas.

Keista, kad sąvoka maître de conférences verčiama kaip dėstytojas (p. 15), nors iš tikrųjų ji reiškia docentas, –­­ vėliau Fransua tampa profesoriumi, ir tas pokytis turėtų atsispindėti vertime. Tačiau pačioje knygos pabaigoje, kur autorius dėkoja pažįstamai dėstytojai, ta pati sąvoka jau verčiama kaip profesorė. Huysmanso romano „En rade“ pavadinimas išverstas „Ant seklumos“ (p. 116), nors iš tikrųjų reiškia „Uoste“. Vertėjai kėlė sunkumų ir Prancūzijos pietvakarių krašto populiarus patiekalas le confit de canard, jo dalis vertime išryškinta kursyvu: „tradicinis patiekalas – antienos confit“ (p. 121), nors originale to nėra. Išnašoje ji galėjo paaiškinti, kad antienos confit – tai konservuota antiena, kadangi dažniausiai konservuojamos antienos kulšelės, buvo galima taip ir išversti. Nesuprantamai išverstas le fief corrézien –­ „feude“ Koreze (p. 123). Matyt, vertėja norėjo pasakyti feode, nors čia būtų tikusi ir tėvonija.

Reikėjo vertėjai labiau pasidomėti Prancūzijos geografija (l’hôtel... avait été bâti entre 1280 et 1350, et qu’il appartenait à l’origine aux vicomtes de Turenne). Tokios žinios nebūtų leidę šio sakinio išversti: „dvaras buvo pastatytas tarp 1280 ir 1350-ųjų ir iš pradžių priklausė vikontui Turenui“ (p. 128). Paprasčiausiai nepastebėta, kad Tiurenė yra Korezo krašto dalis, taigi sakinys turėtų skambėti taip: „dvaras buvo pastatytas tarp 1280 ir 1350-ųjų ir iš pradžių priklausė Tiurenės vikontams“.

Kartais susidaro įspūdis, kad versta iš anglų, o ne prancūzų kalbos: les sondages secrets donnaient exactement les mêmes prévisions que les sondages officiels: du 50-50, jusqu’au bout, à quelques dixièmes de point près – „slaptosios apklausos numatė lygiai tokį patį rezultatą kaip ir viešosios apklausos: iki pačių paskutinių akimirkų fifty-fifty, o skirtumas buvo tik kelios dešimtosios procento“ (p. 138). Vertėja kursyvu išryškina fifty-fifty, nors originale to nėra; ar nebūtų geriau apsieiti be anglicizmo: „iki pačių paskutinių akimirkų ir vieni, ir kiti gavo beveik po penkiasdešimt procentų“.
Bet, šiaip ar taip, reikia pasidžiaugti, kad romanas iš karto išėjo lietuvių kalba. Už tai, be abejo, reikia labiausiai pagirti vertėją ir, žinoma, leidyklą „Kitos knygos“.

1www.lemonde.fr/societe/article/2010/09/09/au-proces-de-michel-houellebecq-pour-injure-a-l-islam-les-ecrivains-defendent-le-droit-a-l-humour 1409172 3224.html
2www.lemonde.fr/livres/article/2015/01/14/c-est-pas-le-moment-de-chroniquer-houellebecq-par-christine-angot_4556380_3260.html
3www.lemonde.fr/livres/article/2015/01/06/emmanuel-carrere-la-resistence-n-interesse-pas-houellebecq_455129_3260.html
4 Aude Lancelin. „Michel Houellebecq. Génial ou pervers?“, Le Nouvel observateur, Nr. 2618, 2015-01-08–14, p. 21–22.
5 Marie Lemonnier. „Houellebecq est un morne djihadiste“, Le Nouvel observateur, Nr. 2618, 2015-01-08–14, p. 30–31.

Vytautas Bikulčius. Modestos Jurgaitytės nuotrauka (viršuje)






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.