Radijo kalbos valandėlės, vertimai ir kiti filologo Andriaus Patiomkino darbai

Kalbėjosi Rita Urnėžiūtė
Gimtoji kalba, 2016 m. nr. 6, p. 13–18.

LRT radijo klausytojai jau yra įpratę darbo dienomis „Ryto garsų“ laidoje maždaug nuo 6.50 klausytis trumpų kalbos valandėlių. Jose patarimų pateikia žinomi kalbinin­kai, tyrimų ir tikrinimų rezultatus apžvelgia kalbos inspektoriai. Teiraujamasi ir kal­bos vartotojų nuomonės dėl vieno ar kito termino, posakio, tų nuomonių pakomentuoti kviečiami kalbos specialistai. Laidelėje skamba ne vien rimti pamokymai. Kas suskai­čiuos, kiek klausytojų šypteli ar net nusikvatoja, išgirdę aktorių Ingos Petrauskaitės ir Vaidoto Žitkaus kuriamų veikėjų pokalbius? Taiklu, šmaikštu, gyva, įtaigu – be ilgų išvedžiojimų, be pamokslavimų…

LRT radijo 90-mečio proga kalbiname šių laidelių kūrėją Andrių Patiomkiną.

Ar seniai bendradarbiaujate su LRT radiju? Kaip tapote kalbos valandėlių kūrėju?

Iš vienos bičiulės, bendrakursės lituanistės, sužinojau, kad LRT radijo kalbos valan­dėlių redaktoriai dairosi žmogaus, galinčio ir norinčio rašyti šmaikščius vaidybinius dialogus kalbos klaidoms iliustruoti. Nusiunčiau kelis bandomuosius tekstus, redak­toriams (pa)tiko, todėl… teberašau iki šiol. Pirmus dialogus sukūriau 2002 m. vasarą, vadinasi, bendradarbiavimas su LRT radiju tęsiasi jau penkiolikti metai. Mano su­kurptų vaidybinių scenelių skaičius netrukus perkops 400…

Visokių nesusipratimų dėl kalbos prisidarantis Vaidas, jo kolegė visažinė Inga… Kodėl būtent šie veikėjai? Ar rėmėtės tokių laidelių tradicija – pavyzdžiui, kadaise populiaria Aldonos Vederaitės ir Karolio Dapkaus televizijos laida „Gerbkime žodį“?

Taip, žanro klasikos įtaka akivaizdi. Netgi aktoriai, kaip ir senojoje laidoje, vadina vienas kitą tikraisiais vardais. Tik radijo kalbos valandėlėje moksliukės ir lietuvių kal­bos ekspertės vaidmuo atiteko merginai. Tiesa, radijo kaip komunikacijos priemonės specifika (garsas be vaizdo) suteikia daugiau kūrybinės laisvės (vaidybinė scena gali „vykti“ kad ir kosmose, ant Everesto viršūnės ar batiskafe). Šiuo privalumu stengiuo­si naudotis, jau nuo pat pradžių išsikėlęs tikslą kurti intriguojančias, nenuspėjamas, juokingas situacijas, vengti monotonijos, tiesmuko moralizavimo ir ilgų, mokslingų kalbos klaidų aiškinimų. Siekiu, kad iš netaisyklingos kalbos vartosenos kylantis situa­cijos komizmas, dviprasmiškumas, o kartais ir absurdiškumas prikaustytų klausytojų dėmesį, o drauge padėtų lengviau įsiminti kalbos klaidas ir jų taisymus.

Kaip sekasi bendradarbiauti su aktoriais, vaidinančiais Ingą ir Vaidą?

Puikiai. Esu labai patenkintas jų darbu. Žinoma, Vaidas, kuriam paprastai skiriu dau­giau vaidybinio teksto, turi daugiau galimybių atsiskleisti ir sužibėti, todėl šiame duete būtent jis dažniau ir ilgiau griežia solo partijas. Vaidas kone tobulai įkūnija mintyse tu­rimą veikėjo pirmavaizdį – tokį nenuoramą ir neklaužadą plepį, nepiktybinį blogiuką, savotišką suaugėlį Nežiniuką. Naudodamasis proga už darbą ir pastangas noriu padė­koti ne tik šauniesiems „Keistuolių teatro“ aktoriams, bet ir mūsų kūrybinės grupelės kuratorei, savotiškai tarpininkei, besirūpinančiai, kad parašytas tekstas taptų garsiniu kūnu – LRT kalbos valandėlių koordinatorei Onai Rastenytei. Už auksinę kantrybę, supratingumą ir atlaidumą.

Nuo sovietmečio užsilikusios kanceliarinės kalbos klišės, nauji terminai, senieji ir nau­jieji skoliniai, ne savo reikšmėmis vartojami žodžiai, sintaksės klaidos – laidelės aprė­pia visus kalbos lygmenis. Iš kur semiatės temų Vaido ir Ingos pokalbiams?

Iš artimiausios ir tolimesnės aplinkos: iš nugirstų pokalbių gatvėje, iš žiniasklaidos (taip pat ir rašytinės), draugų ir pažįstamų. Per penkiolika metų Inga su Vaidu jau spėjo iliustruoti ne tik didžiumą vadinamojo (dabar jau sutrumpėjusio) Didžiųjų kal­bos klaidų sąrašo „egzempliorių“, bet ir daugybę sąlygiškai mažesnių, tačiau vis tiek nesektinų netaisyklingos kalbos pavyzdžių (tos pačios kilmės klaidų, nors jos ir niekur neišnyko, naujuose vaidybiniuose siužetuose beveik nekartoju). Bet tai nereiškia, kad netinkamõs, nelietuviškos kalbos vartosenos aruodai išsemti, o mūsų kūrybinei gru­pei tuoj tuoj pritrūks darbo. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriu tiek kasdienėje, tiek oficialiojoje kalboje sparčiai dygstančioms ir įsikerojančioms anglybėms – nemok­šiškiems pažodiniams vertalams. Susidūręs su kokiu neįprastu, nelogišku, ausį ir akį rėžiančiu žodžiu ar pasakymu, jo „atitikmens“ ieškau anglų kalboje ir… beveik visada randu! Kartais tokių genetiškai modifikuotų naujadarų kalbininkai net nebūna spėję fiksuoti ir aptarti, bet smailialiežuvės Ingos nesustabdysi…

Kokius įsivaizduojate savo laidų klausytojus? Ar jie reaguoja į Jūsų kuriamas laidas, kuo džiaugiasi, ko pageidauja?

Esame anoniminiai kūrėjai, todėl tiesioginio kontakto su klausytojais nepalaikome. Kartais vieną kitą skaitytojų laišką persiunčia kalbos valandėlės koordinatorė (pri­simenu, pavyzdžiui, patarimą neskirti per daug dėmesio kirčiavimui, kurio normos buitinėje šnekoje nesančios labai svarbios, ir su tuo iš dalies galima sutikti). Tačiau iš to, kad diktoriams smalsių klausytojų pageidavimu kartais tenka tiesioginiame eteryje „išduoti“ vaidybinių kalbos valandėlių kūrėjų personalijas, galėčiau spręsti, jog turi­me ištikimų gerbėjų. Aš pats maloniai nustembu, sužinojęs, kad mano kurtų dialogų, trunkančių daugių daugiausia tris minutes, yra įsidėmėję ar net reguliariai klausosi kai kurie man svarbūs akivaizdžiai ar neakivaizdžiai pažįstami žmonės – tiek bendraamžiai, tiek vyresnės kartos atstovai. Ir ne­būtinai filologai.

Esate ne tik šmaikščių radijo kalbos valan­dėlių rengėjas, bet ir redaktorius, recenzen­tas, poetas, ironiškų prozos tekstų kūrėjas, vertėjas. Verčiate iš anglų ir rusų kalbų. Jūsų išverstas Melvino Berdžeso (Burgess) romanas „Heroinas“ nepaprastai populiarus tarp Lietuvos skaitytojų. Jei neapsirinku, nuo 2002 m. jis yra išleistas dvylika kartų. Ar žinote, kad apie šio romano vertimą yra apginti du magistro darbai? Ar žinote, kad a. a. kunigas Vaclovas Aliulis rekomenduo­davo šią knygą skaityti ir paaugliams, ir jų tėvams? Ko Jus išmokė „Heroino“ vertimas ir ar neapsuko galvos šio romano populiarumas?

„Heroinas“ – mano pirmasis vertimas, todėl vertimo atžvilgiu buvau visai žalias, nepasikaustęs, bet užtat trykšte tryškau jaunatvišku entuziazmu. Galbūt tas užsidegimas lemtingai sutapo su knygos veikėjų retoriniu ir emociniu diapazonu. Smagu, kad ši knyga, neseniai Britanijoje išrinkta tarp dešimties geriausių pastarųjų 70 metų vai­kams ir paaugliams skirtų knygų, ir Lietuvoje tapo, kaip dabar madinga sakyti, kulti­nė, kad yra skaitoma ne tik laisvalaikiu, bet ir mokykloje („Heroino“ ištrauka įdėta į vieną iš mokyklinių chrestomatijų). Norėtųsi tikėti, kad tokiam romano populiarumui įtakos turėjo ir vertimo kalba. Ta proga turiu pripažinti, kad prie lietuviškos raiškos tobulinimo gerokai prisidėjo ir knygos redaktorė patyrusi vertėja Zita Marienė. Šia pastaba noriu atkreipti dėmesį, kad knygų redaktorių (žinoma, gerų redaktorių) dar­bas dažnai nepelnytai nepastebimas ir neįvertinamas.

O „Heroino“ leidimų, mano žiniomis, tesama dviejų (2002 ir 2007 m.; romanas yra išleistas ir elektroninės knygos formatu). Jūs greičiausiai skaičiuojate knygos „tiražo papildymus“, kurių savarankiškais leidimais leidykla nelaiko ir papildomo honoraro vertėjui nemoka.

Be „Heroino“, esate išvertęs ir daugiau knygų – grožinės literatūros kūrinių, gyvenimo būdo vadovų. Kuri iš Jūsų verstų knygų Jums pačiam svarbiausia? Ką dabar verčiate? Kaip sekasi su redaktoriais?

Knygų esu išvertęs nedaug – vos šešias, bet kultūrinėje spaudoje skelbtus vertimus – poezijos, dramaturgijos, publicistikos, eseistikos – jau galima skaičiuoti dešimtimis. Tikruoju „įšventinimu“ į vertėjus laikau DBC Pierre pseudonimu pasirašančio australų autoriaus romano „Vernonas Dievas Litlis“ vertimą. Šią šmaikščią meistriškos intrigos, išradingo siužeto merkantilizmo persmelkto amerikiečių gyvenimo satyrą atsidėjęs verčiau beveik metus, stengdamasis bent iš dalies lietuviškai perteikti nepaprastai so­drų ir tankų, dviprasmybėmis ir lingvistiniais žaidimais žaižaruojantį, metaforiniais apibendrinančiais planais besidriekiantį originalo kalbos audinį. Ieškodamas tiksles­nio lietuviško žodžio ar tinkamesnio frazeologizmo ne tik perverčiau, bet iš esmės ir perskaičiau frazeologijos, sinonimų, palyginimų, sisteminį lietuvių kalbos žodyną (beje, stebiuosi, kodėl pastarasis, priešingai nei kiti, dar nėra perleistas, – tai tiesiog neįkainojamas, nepamainomas vertėjo pagalbininkas, vertėjo stalo knyga!), galiausiai pats ėmiau rinkti, užsirašinėti ir sudarinėti žodžių, idiomų, vaizdingų posakių tezau­rus. Visas šis triūsas, regis, nenuėjo veltui: „Vernonas Dievas Litlis“ – puikus smagios rimtosios literatūros pavyzdys (apdovanotas ir prestižine britų „Man Booker“ premi­ja) – Lietuvių PEN centro buvo atrinktas tarp geriausių 2005 m. vertimų. Minėtas įdir­bis, išlavėję įgūdžiai vėliau labai padėjo verčiant vieno žymiausių praėjusio amžiaus britų dramaturgų Haroldo Pinterio, tikro kalbos juvelyro, taupaus, bet tikslaus žodžio meistro, pjeses. Bet svarbiausia, kad galynėdamasis su aukščiausios prabos literatūriniais tekstais aš pirmąkart labai aiškiai suvokiau, pajutau kūrybinį kalbos potencialą, perpratau literatūros gimimo iš kalbos (ir nieko kito) „mechanizmus“ ir būtent tada pats pradėjau rašyti eilėraščius. Tiesa, poetu klasikine, chrestomatine šio žodžio pras­me savęs nelaikau, mieliau tapatinuosi su humoreskų rašytojo vaidmeniu. Ta proga galiu prisipažinti, kad pirmuosius humoristinius tekstus parašiau kalbos valandėlei sukurtų dialogų pagrindu…

Ką verčiu dabar? Rusų literatūrologo Viktoro Šklovskio straipsnelį apie „Don Kicho­tą“, angliškai rašančio afrikiečio Beno Okri esė, ruošiu amerikiečių poeto Džeimso Teito (James Tate) eilėraščių publikaciją, planuoju dar vieną tęstinio bytnikų poezijos ciklo dalį... Kitaip tariant, esu pradėjęs versti begalę tekstų, tik nežinau, kada pavyks užbaigti. Apskritai pastaruosius porą metų daugiau tenka vertimus redaguoti nei pačiam versti – „Šiaurės Atėnuose“ dirbu vertimų koordinatoriumi ir redaktoriumi. Mano taisytus, o ir mano paties retkarčiais išverčiamus tekstus dar peržiūri akyloji ir profesionalioji mūsų leidinio kalbos redaktorė Audrė Kubiliūtė ir, žinoma, visada randa ką pakoreguoti ir patobulinti. Dėl to aš tik džiaugiuosi, nes būtent iš Audrės sužinau naujausias kalbos normintojų rekomendacijas, vienõs ar kitos klaidos vertinimo pokyčius.

Nors su kalbos redaktoriais nemokšomis nesu susidūręs, vis tiek ne pro šalį būtų palinkėti neprarasti budrumo ir grožinės literatūros aklai ir automatiškai nešukuoti oficialiosios bendrinės kalbos normų šukomis. Profesionalus literatūros redaktorius turi ne tik puikiai mokėti gimtąją kalbą, žinoti viską apie kalbos taisykles ir normas, apskritai turėti kalbos jausmą, bet ir išmanyti literatūros teoriją, suvokti, kaip ir – svarbiausia – kodėl vienaip ar kitaip nuaustas kalbinis kūrinio audinys, aprėpti ir nuolatos turėti omenyje jo visumą.

2015 m. pelnėte Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos apdovanojimą už kūrybiškumą ir „Kino pavasario“ filmų „Visuomenės priešas“ (1931) ir „Dievo užmiršta skylė“ (2014) veikėjams suteiktą individualumą. Kuo skiriasi grožinės literatūros ir filmų vertimas? Kuri vertimų sritis Jus labiau traukia?

Kine, kitaip nei literatūroje, kalba yra tik viena iš trijų kūrinio raiškos priemonių (šalia vaizdo ir muzikos), ir dar ne pati svarbiausia. Titrais pateikiamas vertimo tekstas yra tik pagalbinė priemonė žiūrovui suprasti ekrane rodomą vaizdą, tekstas negali blašky­ti, prikaustyti dėmesio, todėl turi būti sklandus, glaustas, atitinkamai išdėstytas (kad žiūrovas galėtų greičiau perskaityti ir suprasti). Žinoma, filmų, kaip ir literatūros, ver­timams galioja tie patys tikslumo, raiškos priemonių adekvatumo (stilistinių registrų sutapimo) reikalavimai, tačiau jau patys techninio pobūdžio titrų „suvaržymai“ (tam tikras ženklų skaičius eilutėje) diktuoja teksto glaudinimo siekiamybę. Man priimti­nesnė ir prasmingesnė atrodo literatūros tekstų vertimų sritis, nors versti gerą literatū­rą nepalyginamai sunkiau nei gerus filmus.

Kas buvo Jūsų kalbos mokytojai – mokykloje ir gyvenime? Kas dabar Jums yra kalbos autoritetai?

Labai pagarbiai žiūriu į vyresniosios, deja, jau pasitraukiančios kartos kalbininkus. Imponuoja ne tik profesinė jų kompetencija, erudicija, beje, neretai kylanti dar iš tie­sioginio, gyvo sąlyčio su autentiška senojo Lietuvos kaimo šneka, ir nuveikti titaniški darbai, bet ir vidinė kultūra, santūrumas, ypač išryškėjantys vis įplieskiamose disku­sijose dėl nelietuviškų pavardžių rašymo dokumentuose.

Prisipažinsiu, studijuodamas universitete buvau „literatas“, todėl į kalbos dalykus žiūrėjau pro pirštus (kad ir kaip paradoksaliai ir naiviai dabar tai skambėtų). Vis dėl­to įžengus, juokais pavadinkim, į brandžiąją jaunystę viskas pasikeitė. Esu vos antros kartos nuo žagrės rusiško kraujo žemaitis (nuo Telšių), kurio beveik visi giminės nuo senų laikų gyvena Žemaitijoje ir, kas be ko, rokuojasi žemaitiškai. Grįžęs namo, su pasimėgavimu klausausi vyresnių žemaičių šnektos, užsirašinėju ir įsirašinėju, gyvąją liaudies kalbą vertinu kaip brangintiną ir godotiną nematerialųjį pãveldą. O įvairius lietuvių kalbos žodynus ir tautosakos rinkinius (su kokiu atradimo džiaugsmu per­skaitytos „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ serijos knygos!), kalbotyros ir folkloristikos veikalus laikau didžiausiu jau nemenkos asmeninės bibliotekos turtu.

Baigiant kalbą apie autoritetus norisi pridurti, kad gebėjimas viešojoje erdvėje sklandžiai, rišliai ir taisyklinga kalba reikšti mintis man apskritai yra be galo svarbus asmenybės bruožas, tai – kuo tikriausias vidinės kultūros ir inteligencijos požymis.

Kas mūsų viešojoje kalboje ir apskritai dabartiniame lietuvių kalbos gyvenime Jums teikia džiaugsmo ir kas kelia nerimą ar erzina?

Vyraujanti ar bandoma formuoti opinija, esą lietuvių kalba šiais laikais išgyvenanti tikrą aukso amžių, nes jai, kaip niekada anksčiau, nebegresiąs išnykimas, jos puoselė­jimu esą užsiimančios kalbininkų armijos, leidžiančios kalnus žodynų, mokslinių vei­kalų, studijų ir t. t., o žmonės štai masiškai dalyvaują nacionaliniuose diktantuose, man atrodo vienpusiška ir paviršutiniška. Bendras žmonių raštingumo lygis, man regis, smunka, o lietuvių kalbos prestižas anaiptol nedidėja. Ir čia aš nekalbu apie kai kurių visuomenės grupių ar marginalinių juokdarių tiesiog tamsuoliškai isterišką neapykan­tą kalbininkams ir bendrinės kalbos norminimui. Daug juokingiau ir absurdiškiau, kai profesionalių lituanistų nenori ar „neišgali“ nusisamdyti didelės įmonės, valstybės institucijos, bankai, didžiosios komercinės internetinės žiniasklaidos priemonės. Akis badančių aplaidaus požiūrio į kalbą pavyzdžių aptiksi visų jų internetiniuose pusla­piuose, kituose viešuose tekstuose ir dokumentuose. Apgailėtina, kai kalbos redak­toriams siūlomi atlyginimai vos viršija minimalią algą. Beje, ne ką geresnė padėtis ir kitų lietuvių kalbos eilinių – vertėjų – fronte. Iškalbingas faktas: vertėjų honorarai per pastaruosius dešimt metų beveik nedidėjo (!), nors pragyvenimo lygio augimą turbūt jau reikėtų skaičiuoti kartais. Dėl to, savaime suprantama, kenčia arba vertimo, arba vertėjo gyvenimo kokybė…

Kalbant grynai apie kalbinius dalykus, kreivą šypsnį kelia socialinių tinklų „ra­sitoju“ ir internetinės žiniasklaidos „komentatoriu“ šveplavimas, lengvą sarkazmą – visuotinis savanoriškas anglų kalbos beždžioniavimas. Ir čia omeny turiu ne tik vis labiau plintantį šnekamosios kalbos „paįvairinimo“ angliškais žodžiais ar angliškos kilmės „naujadarais“ virusą. Kalbu apie visoms gyvenimo sritims – nuo politikos, verslo iki pramogų, sporto pasaulio – būdingą nekritišką, automatinį, „buldozerinį“ persiėmimą globaliojo pasaulio mąstymo šablonais, pasaulio matymo trafaretais ir bet kokios žmogiškos veiklos organizavimo „formatais“, kurių nesivarginama kalbiškai adaptuoti, tenkinamasi pažodiniais vertalais. Mes nė nepastebime, kaip lengvai susi­gyvename su visokiomis „iniciatyvomis“, „projektais“, „scenarijais“, „procesais“, „mi­sijomis“, „strategijomis“, „pardavimais“, „komandomis“ ir „komandiniu darbu“, darbo „pozicijomis“, „gerosiomis praktikomis“, „draugiškumu aplinkai“ ir t. t., ir t. t. Galbūt tai rodo bendrą mūsų visuomenės intelektinį vangumą, menką raštingumo ir kalbinės nuovokos lygį. Mano gal pernelyg kritišku požiūriu, į tokią anglybių ekspansiją kal­bos normintojai turėtų reaguoti operatyviau. O kol jie pasiūlys tinkamesnių lietuviškų atitikmenų, linkiu mums patiems būti sąmoningesniais ir kūrybiškesniais bendrinės kalbos vartotojais.

Nariams

Naujienlaiškis