Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Vardo apsiaustas

Laimutė Pacevičienė
2017-01-28

Jhumpa Lahiri. Bendravardis, Vaga, 2015, iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė.

Perskaičiusi Džumpos Lahiri (Jhumpa Lahiri) romaną „Bendravardis“ (The Namesake), susimąsčiau. Apie vardo reikšmę žmogaus gyvenime, apie tapatybę ir dar apie daug ką. Netgi apie savo vardą. Jei, perskaičius knygą, susimąstai, tai gal verta ją prisiminti ir apie ją pakalbėti?

Lietuvos vertėjų sąjungos rengiamame projekte „Metų verstinė knyga“ Jhumpos Lahiri romanas „Bendravardis“ 2015 metais pakliuvo į geriausių verstinių knygų sąrašą (iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė). Pati Jhumpa Lahiri – įstabi asmenybė. Tiesiog stebėjausi ir žavėjausi tuo, kiek ši moteris jau gebėjo pasiekti. Gimusi Londone 1967 metais liepos vienuoliktą dieną bengalų šeimoje, ji buvo dar visai maža, kai šeima persikraustė gyventi į JAV. Augo kingstone (Rod Ailende), kur jos tėvas Amaras Lahiri dirbo Rod Ailendo universiteto bibliotekoje. Jei reikėtų išvardinti visus Džumpos Lahiri laimėjimus ir titulus, susidarytų nemažas sąrašas, todėl paminėsiu tik keletą: 2000-ųjų metų Pulitzerio premijos laureatė už novelių rinkinį „Negalavimų vertėjas“ (Interpreter of maladies), už romaną „Žemuma“ (Lowland) 2013 metais nominuota Man Booker premijai, čia geriau – dėstė kūrybinį rašymą Prinstono universitete, buvo PEN Amerikos centro viceprezidentė. Šiuo metu Jhumpa Lahiri su savo vyru ir dviem vaikais: sūnumi Oktavijumi (Octavio) ir dukra Nur (Noor) gyvena Italijoje. Ji išmoko italų kalbą ir dabar rašo itališkai.

„Bendravardis“ yra pirmasis Džumpos Lahiri romanas (išleistas 2003 metais), sulaukęs didelio pripažinimo tiek JAV, tiek daugelyje kitų pasaulio šalių. Šis romanas yra labai aktualus ir mums, ypač dabar, todėl trumpai priminsiu jo turinį. Pagrindinis veikėjas Gogolis Gangulis gimsta į JAV emigravusių bengalų šeimoje. Jo tėvas Ašokas yra universiteto profesorius, motina Ašima – namų šeimininkė. Gogolis – maloninis pagrindinio veikėjo vardas, kuris buvo suteiktas jam, susiklosčius gana neįprastoms aplinkybėms. Jo tėvui labai patinka rusų literatūra, ypač rašytojo Nikolajaus Gogolio kūryba. Svarbiausia, kad šio rašytojo apysakų knyga „Apsiaustas“ išgelbėjo Gogolio tėvą po traukinio katastrofos. Tačiau Gogolis neapkenčia savo vardo, ir mieliau renkasi amerikietišką, o ne bengališką gyvenimo būdą. Prieš stodamas į koledžą, jis pasikeičia savo maloninį vardą į oficialųjį, ir dabar jo vardas – Nikhilas. Tik vėliau, sužinojęs tragišką savo vardo kilmės paslaptį bei mirus tėvui, jis atsiverčia tėvo jam kadaise dovanotą knygą „Apsiaustas“ ir ima skaityti. Rašytoja tarsi palieka viltį, kad Gogolis pagaliau labiau supras ne tik savo tėvą, bet ir save patį, savo ryšį su bengališkomis šaknimis.

Keletas įdomių smulkmenų: Gogolio tėvų – Ašoko ir Ašimos Gangulių – prototipai yra pačios Džumpos Lahiri tėvai Amaras ir Tia Lahiri. Panašių išgyvenimų per traukinio katastrofą patyrė vienas iš Amaro pusbrolių. Pati Džumpa Lahiri turi oficialųjį vardą – Nilandžana Sudešna (Nilanjana Sudeshna), o Gogolis buvo jos pusbrolio draugo mažybinis vardas. Pagrindinė romano tema – žmogaus tapatybės, savo esmės, savo šaknų suvokimas ir pripažinimas. Pasak romano vertėjos Antaninos Banelytės: „Džumpai Lahiri labai didelę įtaką darė tėvai, ypač motina, kuri stengėsi išlaikyti indiškas, bengališkas tradicijas. Todėl šis romanas yra šiek tiek autobiografinis, nes ji daug ką papasakojo per pagrindinį herojų“ (Lietuvos radijo laida „Ryto Allegro“, literatūros eksperto Audriaus Ožalo interviu, 2016-05-09). Pati Džumpa Lahiri viename iš interviu, kalbėdama apie emigrantus, taip apibūdina pačios išgyventą ryšio su savo šaknimis problemą: „Visada sąmoningai prisiminsi savo paliktą vietą... vidinis pasidalijimas išlieka visą gyvenimą. Visuomet būsiu tarp dviejų kultūrų. Mano vaikai jaučiasi tikrais niujorkiečiais, o aš taip niekada nesijaučiau.“ Ypač greitai šis romanas išpopuliarėjo Amerikoje, nes, ne veltui sakoma, kad Amerika yra tautų katilas. Kaip jau minėjau tapatybės tema tampa ir mums vis aktualesnė, kai a) tiek lietuvių emigruoja, b) mes ir patys turime priimti imigrantus. O gal lietuviui yra lengviau prisitaikyti krikščioniškoje nors ir kitos šalies kultūroje, negu bengalui? Drįstu abejoti, nes kažkada vienas iš mano pažįstamų, jau daugelį metų dirbantis Islandijoje, man pasakė: nors ir kaip gerai dirbčiau, ar gerai gyvenčiau, niekuomet nebūsiu pripažintas tikru islandu. O jo vaikai? Palieku šį klausimą be atsakymo. O mes čia, likę Lietuvoje, jau vis dažniau susiduriame su visai kitos kultūros, kito tikėjimo žmonėmis, kurie nenori, ar kuriems yra sudėtinga priimti mūsų vertybes, kurie trokšta bet kokia kaina išsaugoti savo paveldą. Lietuva dar to taip nejaučia kaip kitos Europos šalys, kad vyksta globalinis dviejų kultūrų susidūrimas, ir daugelis paprastų žmonių yra atsidūrę tarp tų girnapusių.

Galima sakyti, kad visi romano „Bendravardis“ personažai susiduria su tapatybės, su gebėjimo prisitaikyti problema. Štai Gogolio motina Ašima. Pradžioje jai ypač trūksta įprastos namų aplinkos, žmonių, su kuriais galėtų bendrauti. Ypač aštriai ji tai jaučia gimstant sūnui: „Dėl to, kad tai vyko labai toli nuo namų, nepadedant ir nestebint mylimiems žmonėms, stebuklas atrodė dar didesnis. Tačiau ji vis tiek bijojo auginti vaiką šalyje, kurioje neturėjo giminų ir nedaug ką žinojo, kurioje gyventi atrodė baugu ir daug ko trūko (p.14). Ašima supranta, ką reiškia palikti savo namus, o jos vaikai jau to nežino, nes jų namai – Amerika. Tačiau šia savo patirtimi ji dalijasi tik su vyru, kas Ašimą šiek tiek nutolina nuo vaikų. Laikui einant, nutolsta ir giminaičiai, gyvenantys Indijoje. „Tie žmonės liko atmintyje, ir tik ten Ašokas ir Ašima galėjo ieškoti paguodos. Net tie šeimos nariai, kurie dar gyveno, kažkodėl jiems atrodė mirę, nes negalėjo jų nei matyti, nei paliesti. Kai kas nors kartkartėmis telefonu pranešdavo apie gimimus ir vestuves, jų nugaromis perbėgdavo šaltukas. Kaip gali būti, kad jie dar gyvi, dar kalba? (p.73). Romano pabaigoje Ašimą matome labai pasikeitusią: ji jau vairuoja automobilį, dirbdama bibliotekoje yra susiradusi keletą draugių amerikiečių, yra daug laisvesnė. Tačiau scena, kur ji renkasi kalėdinius atvirukus be krikščioniškų užrašų, rodo, kad ji, nors ir prisitaikė, bet neišsižadėjo nei savo kultūros, nei tikybos, nei savo šaknų. Mirus vyrui ji nusprendžia kuriam laikui grįžti į Indiją ir gyventi tai pas vieną giminaitį, tai pas kitą. Galima pamanyti, kad pagaliau Ašima grįžta namo, tačiau ar Indija iš tiesų vis dar yra jos namai?

Prie amerikietiško gyvenimo būdo gal lengviau prisitaiko Gogolio tėvas Ašokas. Iš senelio perėmęs meilę rusų literatūrai, Ašokas yra labai išsilavinęs, universiteto dėstytojas. Jis vienintelis uždirba šeimos pragyvenimui, ir jam greičiausiai teko prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo būdo. Dovanodamas sūnui Gogolio apysakas, jis jau nori atskleisti, kodėl parinko tokį vardą, kokie katastrofos vaiduokliai jį persekioja visą gyvenimą, tačiau „nuo tos dienos, kai tapo tėvu, prisiminimai apie avariją ėmė dilti. Žinoma, jis niekada nepamirš tos nakties, tačiau vaizdai liovėsi jį persekioję. Jie liko praeityje, labai toli nuo Pembertono kelio. Buvo jo sūnaus gimtadienio šventė, diena, kai reikėjo galvoti ne apie mirtį, o šlovinti gyvenimą“(p. 88). Ašokas tiesiog yra geras tėvas ir Gogoliui tepasako tik reikšmingus Dostojevskio žodžius: „Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto““(p.88). Ašoko patirtis labai tragiška – po traukinio katastrofos gelbėtojai jį pastebi tik dėka iš rankos iškritusio suglamžyto Gogolio „Apsiausto“ puslapio. Tai, kad jis per sūnaus gimtadienį neatskleidžia tų siaubingų išgyvenimų, kaip tik parodo jo subtilumą. Viską jis papasakoja Gogoliui daug vėliau, kai jam tenka geležinkelio stotyje laukti sūnaus, kurio traukinys vėluoja, nes kažkas nušoko ant bėgių. Galbūt tai tėvą pastūmėjo atviram pokalbiui?

Gogolis išgyvena, išgirdęs savo vardo istoriją: „Staiga maloninis jo vardas, ištartas tėvo, taip, kaip buvo įpratęs jį girdėti visą gyvenimą, nuskambėjo kitaip, įgijo kitą prasmę, susiejo jį su nelaime, kurią nesąmoningai daug metų nešiojo savyje“ (p.135). Bengalams vardo suteikimas yra labai svarbus, šventas dalykas. Vardo simbolika šiame romane yra labai stipri. Vardą, pagal bengalų tradicijas, turi suteikti garbingiausias giminės narys. Tačiau senelės iš Kalkutos laiškas su oficialiuoju Gogolio vardu kažkur pasimeta ir dingsta amžiams. Indijoje kartais praeina ne vieni metai, kol vaikui suteikiamas tinkamas, oficialus vardas. Ašokas ir Ašima taip pat turi savo maloninius vardus: Ašima – Monu, o Ašokas – Mithu. Tačiau jų kūdikis gimsta Amerikoje, jį reikia registruoti, o senelės laiško kaip nėr, taip nėr, ir gydytojas Vilkoksas pasiūlo vaiką pavadinti kokio kito žmogaus, kuriuo tėvai žavisi, vardu. Ir Ašokas staiga „prisiminė rankoje sugniaužtą puslapį, staigų sukrėtimą, kai prožektoriaus šviesa nukrypo į jo akis. Tačiau pirmą kartą gyvenime tą akimirką jis prisiminė ne su siaubu, o su dėkingumu“ (p. 37). Ir taip pasaulyje atsiranda dar vienas Gogolis.

Augdamas vaikas ima neapkęsti savo maloninio vardo, jam tiesiog pasidaro negera, kai mokytojas papasakoja apie rašytojo Gogolio paskutines gyvenimo minutes. Vaikui ima atrodyti, kad „jo vardas absurdiškas ir neaiškus, nieko bendra neturintis su jo esme, jis nei indiškas, nei amerikietiškas, bet – tik pamanykit! – rusiškas. Jam pabodo diena iš dienos, sekundė po sekundės gyventi su maloniniu vardu, virtusiu tinkamu“ (p. 86). Iš tiesų, ar lengva suvokti savo esmę, savo tapatybę, jei gimei bengalų šeimoje, augi Amerikoje ir esi pavadintas rusišku vardu, netgi ne vardu, o rusų rašytojo pavarde? Vėliau tėvas išrinko jam ir oficialų vardą – Nikhilas, kuris reiškė „tobulas, glaudžiantis visus“.

Priimant Gogolį į mokyklą tėvai jam liepė vadintis Nikhilu, tačiau vaikas tada to nenorėjo, protestavo – o vėliau kaip tik įvyko priešingai. Maištaudamas prieš savo bengališkas šaknis, stodamas į koledžą jis kaip tik oficialiai atsisako Gogolio vardo ir įregistruoja Nikhilo vardą. Jį traukia tai, kas yra priešinga jo šeimos gyvenimui – vakarėliai, merginos, amerikietiškas gyvenimo būdas. Maksinė, jo mergina, su kuria jau siejo rimtesni santykiai nei su kitomis, yra visiška Gogolio priešingybė. Jai nerūpi jos tapatybė, ji yra laisva ir turtinga, o Gogolis, nors ir priėmęs naują vardą, negeba toks būti. Naujas vardas nepakeičia jo esmės. Turtingi Maksinės tėvai – priešingybė Gogolio tėvams, ir ne turto prasme – juk Gogolio šeima taip pat pasiturinti, jis studijuoja prestižiniame universitete. Maksinės tėvų gyvenimas nevaržomas tradicijų – tai viliojantis pabėgimas nuo bengališkų šaknų, tačiau nei Maksinė, nei jos tėvai nėra ir nebus Gogolio šeima.

Jis kartais suvokia, kad, įsiliedamas į Maksinės šeimą, išduoda savąją. Jo tėvai niekada nesijaus tokie saugūs, tokie laisvi, kad Džeraldas ir Lidija Ratklifai – Maksinės tėvai. Būdamas su Maksine, Gogolis jaučia, kad jo gyvenimas, jo namų aplinka yra visiškai svetima tai merginai. „Vaikinas žinojo, kad jo gyvenimas, kuriuo taip didžiuojasi jo tėvai, Maksinei visiškai nesvarbus, neįdomus, tačiau ji vis tiek jį myli“ (p. 157). Būdamas su Maksinės tėvais, jis visą laiką lygina jų ir savo šeimos gyvenimo būdus. Gogolis jaučia, kad Maksinė visai nesuvokia jo esmės ir nenori gilintis į tai. Kai Gogolis papasakojo jai apie jam tokį svarbų dalyką – savo kitą vardą, Maksinė tepasakė, kad tai yra miela, ir kad jai nėra tekę girdėti nieko panašaus ir niekada daugiau apie tai neužsiminė. Paradoksas: Gogolis po tėvo mirties iš naujo atradęs jį, išsiskiria su Maksine. Po kiek laiko jis susipažįsta su kita mergina – Mušume Mazumdar. Tiksliau sakant, susipažįsta iš naujo, nes pažinojo ją dar paauglystėje. Atrodytų, kad Gogolio klajonėms atėjo laiminga pabaiga. Mušumė yra taip pat iš bengalų šeimos, abu studijuoja prestižiniuose universitetuose, juos sieja bendros kultūrinės vertybės, panašūs išgyvenimai, ir todėl jų santuoka turėtų būti ideali.

Deja, taip nėra. Mušumė dar turi išspręsti savąją tapatybės problemą. Labai keista, tačiau tiek Gogoliui, tiek Mušumei neįprasta draugauti su savo tautybės bendraamžiais. Be to, Gogolis (jis jau seniai Nikhilas) pirmą kartą susitinka su moterimi, pažinojusią jį senuoju vardu. O Mušumės tėvai nuo pat vaikystės nesėkmingai mėgino supiršti ją su kokiu nors bengalu. Merginos maištas buvo audringas. Tėvams reikalaujant, ji studijavo chemiją (jos tėvas buvo chemikas), tačiau slapčia baigė ir prancūzų kalbą. Prancūziškas pasaulis Mušumei buvo tarsi priebėga nuo plėšymosi tarp amerikietiškos ir prievarta tėvų jai kišamos bengališkos kultūros. Ji mezgė romanus ir keitė vyrus vieną po kito, susipažino su amerikiečiu Greihemu. Mušumės planuota santuoka su Greihemu žlugo lygiai dėl to paties, dėl ko suiro Gogolio ir Maksinės draugystė – Greihemą slėgė svetima kultūra, kai jis lankėsi Kalkutoje, pas Mušumės giminaičius.

Mušumė buvo sukrėsta. „Viena atsisakyti savo praeities, kritikuoti savo šeimos paveldą, bet visai kas kita – išgirsti tai iš savo mylimojo“ (p. 230). Tarp jos ir Greihemo kilo audringas kivirčas, jie išsiskyrė. Mušumė susirgo sunkia depresija, tačiau ėmė šiaip taip kapstytis iš jos gniaužtų. Ir tada ji susitiko su Gogoliu. Po metų jie susituokė. Mušumė išteka už vyro bengalo, o juk, būdama dvylikos, ji su draugėmis prisiekė niekada netekėsianti už savo tautiečio. Per vestuvių ceremoniją Gogolis suprato, kad „jiedu su Mušume patenkina visų bendrą, giliai užslėptą troškimą, nes abu yra bengalai, ir visi gali tarpusavyje laisvai bendrauti“ (p. 237).

Viskas lyg ir artėja į laimingą pabaigą? Tačiau pavojaus signalas jau yra tai, kad Mušumė atsisako priimti vyro pavardę. Kai abu išvyksta į Paryžių, Mušumė jaučiasi puikiai, nes yra gyvenusi čia anksčiau, o Gogolis prastai: jis jaučiasi Paryžiuje svetimas ir nereikalingas. Tada jis nusprendžia klajoti po miestą kaip turistas, o Mušumė galės užsiimti savo reikalais. „Viskas jam atrodė neapsakomai gražu, tačiau kartu ir liūdna, jog Mušumei niekas nebuvo nauja“ (p. 246). Kai Gogolis vėliau susipažįsta su senais Mušumės draugais, vėl iškyla vardo problema. Mušumė prisipažįsta, kad neapkentė savo vardo, kuris, beje, reiškia „lietų nešantį pietvakarių vėją“. Mušumė pribloškia Gogolį, diskusijos apie vardus metu išklojusi savo draugams, kad jis pasikeitė savo vardą. Kaip jau minėjau, bengalams vardas yra švenčiausias, intymiausias dalykas. Žmona net nedrįsta vyro vadinti vardu. Išklodama draugams Gogolio vardų istoriją, Mušumė taip išduoda jį patį. Gogolis jau laukia, kad Mušumė išklos viską apie jo tėvo išgyventą katastrofą. Laimė, ji to nepadaro.

Ilgainiui tarp jų veriasi praraja, ypač kai Mušumė susitinka savo seną pažįstamą prancūzą rusišku vardu Dimitrijų ir tampa jo meiluže. Gogolis „vis labiau jautė, kad ji tolsta nuo jo, yra nepatenkinta, išsiblaškiusi“ (p. 284). Galų gale Mušumė pasielgia sąžiningai: papasakoja viską Gogoliui. „Visą nedorą, neatleistiną informaciją Gogolis po truputį susikrovė į savo galvą ir pirmą kartą kito vyro vardas nuliūdino jį labiau nei jo paties“(p. 295). Jie tvarkingai išsiskiria, Mušumė vyksta į Paryžių ir visiems laikams dingsta iš Gogolio gyvenimo. Štai kas jums vietoje laimingos pabaigos. Gogolis vis mąsto, kad „sulaukęs trisdešimt dviejų metų jau spėjo ir vesti, ir išsiskirti. Laikas, praleistas su Mušume, jam nebeatrodė nei svarbus, nei vertingas. Kaip tas vardas, kurio nebevartojo“ (p. 296).

Romano pabaigoje Gogolis apmąsto, apibendrina savo gyvenimą, kuris jam atrodo tarsi virtinė atsitiktinumų – spontaniškų, lemiančių vienas kitą. Nuvirsta traukinys, jo tėvą išgelbėja suplazdėjęs knygos lapas. Pasimeta senelės laiškas. Jis gauna Gogolio vardą, mėgina maištauti, bet jam nepavyksta tapti kitu žmogumi. Dar vienas klaidingas žingsnis – jo santuoka. Baisiausias dalykas – tėvo išėjimas, Gogoliui nespėjus parodyti, kaip iš tiesų jį vertina ir myli. Gogolis supranta, kad visi tie įvykiai jį „suformavo, sukūrė, apibrėžė jo savastį. Jiems neįmanoma pasiruošti iš anksto, tačiau, nugyvenus gabalą gyvenimo, galima į juos atsigręžti, pamėginti įvertinti, išsiaiškinti ir suprasti“ (p. 299). Ir tik dabar jis pradeda skaityti Nikolajaus Gogolio apysakas. Taip jis vėl tarsi susitinka su savo tėvu.

Turbūt vienintelis asmuo Gangulių šeimoje neišgyvenantis tapatybės problemos yra Gogolio sesuo Sonia. Jos personažui skiriama lyg ir mažiau dėmesio, tačiau ji parodoma kaip vienintelė įžvelgianti savo brolio esmę. Kai jis pasakė seseriai apie savo apsisprendimą pakeisti vardą į Nikhilą, Sonia atsakė, kad jis negali taip pasielgti, nes jis yra Gogolis. Ir tuo viskas pasakyta.

Romane be tapatybės temos, vystomos ir kitos temos: tai – tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktas, šeimos ir namų, meilės temos. Tačiau visos jos susietos lyg viena gija – tapatybės problema.

Pagrindinę temą padeda išryškinti simboliai. Iš jų pats aiškiausias, pats ryškiausias yra vardo simbolis, išreiškiantis pačią žmogaus savastį. Gogolis kažkuo primena Akakijų Akakijevičių iš „Apsiausto“ – abu tokie pat vieniši ir nesuprasti kitų; abiejų gyvenimus daug kur lemia atsitiktinumai. Slogi, žiemiška „Apsiausto“ atmosfera ir kupinas blaškymosi, neišsipildžiusių troškimų Gogolio gyvenimas... Vardas, mano nuomone, yra mistiškas dalykas. Jis mums duodamas tarsi dovana, o kartais, galbūt, tarsi prakeikimas, mes patys negalime pasirinkti savo vardo. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kartais daug laiko, o gal ir viso gyvenimo reikia susigyventi su savo vardu.

Kitas svarbus simbolis yra kelionė. Gangulių šeima nuolatos keliauja. Gogolio tėvas lemtingąją katastrofą išgyvena keliaudamas traukiniu. Ašima atvyksta į Ameriką. Mažytis Gogolis pirmą kartą skrenda lėktuvu. Grįžtant namo švęsti Padėkos dienos Gogolio traukinys vėluoja, nes kažkas nušoko ant bėgių ir tai paskatina Ašoką papasakoti sūnui apie jo susidūrimą su mirtimi – taip Gogolis ima geriau suprasti, kas lėmė tokį jo vardą. Gogolis ir Sonia su tėvais keliauja prie vandenyno. Jie neturi fotoaparato ir tėvas sako, kad teks viską įsiminti. Jo žodžiai Gogoliui: „Prisimink, kad mudu išvykome į kelionę ir kartu nuėjome iki pat galo“ (p. 199). Gogolio tėvas iš tiesų nukeliavo su sūnumi iki pat savo gyvenimo galo, dar spėjęs atskleisti sūnui tragišką jo vardo atsiradimo istoriją – Ašokas buvo geras tėvas. Kelionė simbolizuoja judėjimą, perėjimą iš vieno svarbaus gyvenimo etapo į kitą.

Daiktai ir maistas šiame romane taip pat pasitarnauja kaip simboliai. Daiktai tarsi išreiškia santykius tarp žmonių. Ašima įlipa į būsimo vyro batus, ir „tai buvo itin intymus prisilietimas prie vyro, dar niekada nieko panašaus ji nebuvo patyrusi“ (p. 16). Mušumė perka Gogoliui kepurę, o jis jai – dailią skrybėlaitę; Gogolis, pirmą kartą lankydamasis pas Mušumę, pamato ir jam pažįstamų daiktų: Kašmyro vilnos siūlų kilimą, Radžastano šiko pagalves – daiktai simbolizuoja beužsimezgančius artimesnius santykius, artumo, intymumo troškimą, jie tarsi suteikia ramybės. Gogolio apysakoje „Apsiaustas“ irgi yra daiktų simbolikos. Čia apsiaustas simbolizuoja žmogaus esmę – nebėra apsiausto – nebėra ir žmogaus.

Įdomu, tačiau abiejuose kūriniuose drabužiai yra tarsi prieglobstis nuo atšiauraus aplinkinio pasaulio: Gogolis, atvažiavęs sutvarkyti tėvo buto, eidamas pasivaikščioti, apsivelka jo paltą, nes jam šalta; Ašima, ruošdama paskutinį kalėdinį vakarėlį, įsisupa į vyro kažkada per Kalėdas dovanotą ( o vaikų išrinktą ir nupirktą), storą chalatą – ji jaučiasi maža, vieniša, jai liūdna, kad teks palikti namus ir šalį, kuri dabar jau yra jos namai. Akakijus Akakijevičius svajojo apie naują apsiaustą ir „pats jo gyvenimas pasidarė tarytum kažkaip turtingesnis, tarytum jis būtų vedęs, tarytum kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, tarytum jis būtų ne vienas, ir kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo keliu – ir toji draugė būtų ne kas kitas, kaip tas pats apsiaustas...“ (Nikolajus Gogolis. Apysakos, Vilnius, „Vaga“, 1969, psl.439).

Maistas, valgiai tarnauja tapatybės ir tarpusavio santykių temai. Indiški Ašimos patiekalai ir europietiški, ypač prancūziški – Mušumės. Gogolis pirmą kartą paragauja kieto maisto ceremonijos, žyminčios jo pusės metų gimtadienį, metu. Paskutiniam kalėdiniam vakarėliui gamindama kroketus, Ašima prisimena, kaip gamindavo juos kartu su vaikais, ir liūdi, kad dabar jai trūks to bendrumo. Tokios akimirkos parodo mums, kiek Ganguliai yra svarbūs vieni kitiems, koks glaudus yra ryšys tarp jų.

Maistas, apranga, baldai – visa tai yra detalės, padedančios atskleisti personažų išgyvenimus; Džumpa Lahiri yra labai atidi detalėms, ypač aprašydama bengališkąjį paveldą. Štai Ašima ruošia valgį: „Ji neapsėjo be sūnaus mėgstamų patiekalų: bulvėse skendinčio avienos kario, luči bandelių, tiršto čana dalo su išbrinkusiomis rudosiomis razinomis, ananasų čatnio, sondešų rutuliukų, sulipdytų iš šafranais nuspalvintos rikotos varškės“ (p. 82). Rašytoja mikliai „pagauna“ kad ir menkiausią detalę: frazę, akimirkos blyksnį – ir geba ją tobulai panaudoti, išreikšdama įvairias personažų emocijas, pergyvenimus, atskleisdama jų prisiminimus.

Romane pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau visa istorija pateikiama iš personažų požiūrio taškų. Pasakotojo tonas lėtas, ramus, negalima sakyti, kad visi įvykiai pateikiami chronologine tvarka – ne, nes tai vienur, tai kitur iškyla personažų prisiminimai, kurie gražina mus į praeitį tarsi parodydami priežastį tam, kas vėliau įvyko, ir taip glaudžiai susiedami praeitį su dabartimi. Kaip teigia romano vertėja Antanina Banelytė, „knyga yra iš tiesų labai gili, jausminė. Labai gražus stilius, rytietiškas, ji labai daug ką pastebi, sakiniai labai ilgi. Versti man buvo labai sunku, bet, kai išverti tą knygą, matai, koks gražus tai yra kilimas: spalva truputį niūroka, pilkšva, truputį liūdnoka, kadangi kančia jaučiasi, tos šviesos nedaug, bet vis tiek labai graži knyga“.

Puiku, kai vertėjas pamilsta verčiamą knygą, kaip ir yra šiuo atveju – tada su užduotimi susitvarkoma labai gerai. Tuo labiau kad ši knyga – labai intelektualus, sudėtingas kilimas (nepamirškime ir to, kad visi veikėjai, bei jų šeimos – labai išsilavinę), kur įaustas ir rusiškas motyvas. Ne vien su kilimu palyginčiau šį romaną – man jis tarsi daugiasluoksnis apsiaustas. „Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto““, – pamenate, tokius Dostojevskio žodžius bengališkajam Gogoliui pasakė jo tėvas Ašokas. Ar tu bengalas, ar amerikietis, ar europietis – būna tokių akimirkų, kai kiekvieno žmogaus gelmėse iškyla besiblaškančio Akadijaus Akadijevičiaus siluetas, ir visi mes norime būti mylimi, ir suprasti, ir norime tiesiog būti savimi.

Recenzijos originalas www.bernardinai.lt dienraštyje >>






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.