„Versdamas visada stoji į akistatą su nauju, nepažįstamu pasauliu,“ – vertėją Praną Bieliauską kalbina Kazimiera Kazijevaitė - Astratovienė ir Irena Aleksaitė

Pranas Bieliauskas – iškilus prancūzų, italų ir ispanų literatūros vertėjas, redaktorius, daugiau nei dešimt metų dirbęs legendinėje „Vagos“ leidykloje, ir pirmosios Šv. Jeronimo premijos laureatas. Jo vertimai siekia nuo XVII a. ir XVIII a. klasikų ponios de La Fayette ir markizo de Sade’o iki moderniųjų klasikų Marcelio Prousto ir André Gide’o, nuo prancūzų „naujojo romano“: Michelio Butoro, Claude’o Simono, Patricko Modiano iki populiarių šiuolaikinių jaunų autorių: Alessandro Baricco ir Niccolo Ammaniti. Šiemet Pranas Bieliauskas švenčia septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Ta proga jį kalbina vertėjos Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė ir Irena Aleksaitė.

Gerbiamas Pranai, esate profesionalus, pripažintas literatūros vertėjas iš prancūzų, ispanų ir italų kalbų. Rašėte, kad versti pradėjote vėlokai, jums yra tekę dirbti prancūzų kalbos mokytoju, Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto užsienio kalbų kabineto metodininku ir kt. Kaip ir kada nuo pedagogikos pasukote literatūros vertimo link?

Teko dirbti ne tik prancūzų kalbos mokytoju, RMTI Užsienio kalbų kabineto metodininku ir vedėju, bet mokyti vaikus ir anglų kalbos (Vilniaus Universitete esu baigęs anglų kalbos ir filologijos studijas). Taip pat dirbau Mokslinės-metodinės tarybos prie Lietuvos švietimo ministerijos pirmininku, vėliau – moksliniu sekretoriumi. Buvau atsakingas už svetimų kalbų vadovėlių rengimą vidurinėms mokykloms. Organizuodavau pedagogikos mokslininkų ir užsienio kalbos specialistų komisijas, kuriose būdavo aptariami vidurinių mokyklų vadovėliai. Dirbdamas tuos darbus, niekada nepamiršau kalbų, knygų, literatūros. Skaičiau poeziją, klasikų knygas (Th. Manno, L. Tolstojaus, F. Dostojevskio ir kt.), pats parašydavau vieną kitą eilėraštį, kartais pamąstydavau apie kūrybinį darbą, bet įsivaizdavau, kad poetai, rašytojai ir vertėjai visa galva aukštesni už mirtinguosius. Tuo metu net Švietimo ministerijos buhalterija diskutuodavo apie perskaitytas knygas, laužydavo ietis dėl kokio nors vertėjo pavartoto žodžio, pavyzdžiui, dėl „laikinių ar laikos pirštinių“. Būdamas VVPI studentas nusiunčiau pluoštelį eilėraščių į „Nemuną“. Gavau atsakymą, kad jei parašysiu daugiau, galbūt išspausdinsią. Ir tada mane ištiko „balto lapo“ krizė. Kadangi jau buvo pabodę tai, ką dirbau, 1983 metais kreipiausi į „Vagos“ leidyklą ir atlikau bandomąjį vertimą. Tai buvo Jeano Paulio Sartre'o novelė. Juozui Naujokaičiui ji pasirodė per lengva, paprašė išversti sudėtingesnę. Jis pataisė, paredagavo ir labai nesupeikė. Netrukus gavau versti Sembene’o Ousmane’o apysakų rinkinį „Pašto perlaida“. 1984-aisiais buvau priimtas į „Vagos“ leidyklą dirbti redaktoriumi. Nepaprastai apsidžiaugęs, pradėjau naują gyvenimo etapą.

Kaip ir iš ko mokėtės vertimo meno ir amato? Juk literatūros vertimo studijų tada nebuvo, nėra ir dabar.

Taip, tuo metu studijų nebuvo, todėl daug skaičiau straipsnių literatūros vertimo klausimais, rusų kalba leidžiamų „Vertėjo sąsiuvinių“. Mokiausi iš kitų vertėjų ir redaktorių, ir iš savo klaidų. Didžiausi mokytojai buvo Juozas Naujokaitis, Vytautas Petrauskas, Valdas Petrauskas, Diana Bučiūtė (redaktorė ir vertėja), Stasė Gervienė, Ramutė Ramunienė, prancūzų ir ispanų literatūros vertėjai, kurių verstus kūrinius skaičiau (kartais po kelis kartus ar epizodiškai), dažnai lygindamas su originalu. Atsiprašau kitų vertėjų, kurių čia neminiu todėl, kad nespėjau perskaityti jų vertimų, nors žinau, kad jie puikūs vertimo ir žodžio meistrai, savo tekstus išnagrinėję, kaip sako Galrielis García Marquezas, „su drugelių gaudytojo aistra“. Kai teko versti Marquezo autobiografiją, vėl perskaičiau „Šimtą metų vienatvės“, retkarčiais užmesdamas akį į originalą ir žavėdamasis redaktoriaus (ir vertėjos) darbu. Versdamas visada stoji į akistatą su nauju, nepažįstamu pasauliu.

Pirmasis jūsų vertimas buvo išleistas 1983 metais, tai buvo Senegalo rašytojo apysakos. Ką prisimenate apie pirmąjį vertimą kaip procesą? Ką patartumėte jauniems, pradedantiesiems vertėjams?

Pirmą krikštą gavau su Senegalo rašytojo Sembene’o Ousmane’o „Pašto perlaida“. Labai stengiausi apysakas išversti gerai, bet, aišku, daug ko nežinojau, verčiau apimtas nerimo ir džiaugsmo, kad verčiu. Kūrinį geranoriškai suredagavo Juozas Naujokaitis, paaiškino, patarė, pataisė. Redaktorius nepriekaištavo, nebarė, buvo taktiškas ir supratingas. Ousmane’as – ne tokio lygio rašytojas kaip Marcelis Proustas, nors, žinoma, visai tinkamas vertėjui pradėti savo kelią. Kai vertimas išėjo, parodžiau jį savo tėvui, ir jam labai patiko, ypač toji vieta, kur vargšas žmogelis laukia nesulaukia pašto perlaidos...Vėliau gavau versti Michelio Butoro „Permainą“ – sudėtingą „naujojo romano kūrinį“, kuriame, kaip rašoma anotacijoje, supriešindamas Vakarų ir Rytų civilizacijas autorius tarsi išpranašavo piramidės atsiradimą Luvro muziejaus kieme. Kai viena redaktorė atsisakė šį romaną redaguoti, jo ėmėsi Diana Bučiūtė. Ko gero, dar kietesnis riešutas buvo Claude’o Simono „Flandrijos kelias“. Ši įspūdinga Nobelio literatūros premijos laureato knyga – apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, apie Ardėnuose vykusius mūšius ir prancūzų kavalerijos eskadrono žūtį. Romano tekstas, kupinas vaizdingų detalių, asociacijų žaismo, liejasi nevaržomai tarsi upė, dažnai laužydamas kalbos normas, atspindėdamas sąmonėje ir atmintyje sustingusius vaizdus, gyvenimą ir istoriją. Štai ištrauka: „...pamenu tą naktį staiga pašalo ir į kambarį nešinas kava įėjo Vakas, jis pasakė šunys surijo purvą, niekada anksčiau negirdėjau tokio pasakymo, iškart prieš akis man stojosi tie šunys, kažkokios mitinės pragaro būtybės nasrai su rausvu apvadu ledinės baltos vilkų iltys nakties tamsoj gromuliuoja juodą purvą...“

Jauniems vertėjams patarčiau pradėti nuo lengvesnių tekstų, pasverti savo galimybes, dažnai vartyti žodynus, ne tik svetimų kalbų, bet ir gimtosios. Jauniems vertėjams neretai atrodo, kad jie viską žino ir moka, ypač lietuvių kalbą. Vertėjas, J. Naujokaičio žodžiais tariant, turi turėti „rašytojo palinkimą“ pajusti autoriaus stilių ir nuoširdžiai gilintis į kiekvieną žodį, nes žodis niekada nebūna vienas, jis atsiveda visą pasaulį, arba, kaip sako Jacques’as Lacanas, visą „reikšmių gumulą“. Labai svarbu prie savęs visada turėti „Kalbos praktikos patarimus“, „Sinonimų žodyną“ ir kitas naudingas „darbo priemones“.

Kokiomis savybėms ir gebėjimais, jūsų manymu, turi pasižymėti geras literatūros vertėjas?

Turi labai norėti versti, mokėti kalbą, iš kurios verčia, ir gimtąją. Gebėti perteikti realijas, vadovautis protu ir nuojauta, neversti pažodžiui. Mėgti gilintis į žodyną. Turėti pašaukimą vertėjo darbui. Visada ieškoti vienintelio tinkamo žodžio – daiktavardžio, veiksmažodžio, būdvardžio. Jausti autoriaus stilių, kuo tiksliau perteikti prasmę, pasakojimo manierą. Gebėti transformuoti sakinį, jeigu to reikia, „susitarti“ su autoriumi, vertėjas turi būti labai kantrus, pastabus ir nuovokus. Visus tuos bruožus galima išsiugdyti sunkiu praktiniu darbu, o ne skaitant vien teorinius veikalus.

1984–1995 m. dirbote „Vagos“ leidykloje verstinės literatūros redaktoriumi. Ar galėtumėte palyginti dabartinę ir anų laikų leidybos situaciją? Kaip, jūsų akimis, pasikeitė vertėjų padėtis, vertimų kokybė?

Anksčiau – maždaug prieš 20 metų – dirbdamas redakcijoje su kitais darbuotojais galėjau daugiau pasišnekėti apie leidžiamas knygas, apie vertėjų darbą, apskritai apie literatūrą. Dabar kitaip. Pasirašai su leidykla sutartį, pareini namo ir sėdiesi prie darbo stalo. Žinoma, leidyklos žino ar nuspėja, kokia knyga bus perkama. Dažnai nebūtinai ta, kurią graibsto europiečiai. Pavyzdžiui, koks nors autorius man atrodo nuobodus, o Lietuvoje jis jau keleri metai „ant bangos“. Dabar knyga virto preke, kurią reikia greitai paleisti į apyvartą ir skubiai parduoti kaip dar šiltą bandelę.

Leidyklų situacija nebloga. Jų daug, visos leidžia, ką nori, tenkindamos skaitytojų skonius. Dabar žmonės skaito mažiau, nes įknibę į kompiuterius, lindi „feisbuke“. Materialiniu požiūriu vertėjų padėtis beveik nepasikeitė. Tik išleidžiama daugiau vertimų, gerų ir labai gerų kūrinių ir nemažai tokių, kurie verti antipremijų. Apie vertimų kokybę palieku spręsti kitiems. Tiesiog sąžiningai atlieku savo darbą.

2005 m. Jums buvo įteikta pati pirmoji Šv. Jeronimo premija „už reikšmingus pastarųjų trejų metų darbus – talentingai išverstus Céline’o, Kunderos, Ammaniti’o, Baricco, Prados, Pérez-Reverte’s, Savaterio ir kt. kūrinius, už ilgametį geriausios prancūzų, italų ir ispanų literatūros skleidimą Lietuvoje, už nuoseklų atsidavimą vertėjo profesijai ir redaktoriaus paramą kitiems vertėjams“. Iš tiesų, tai pelnytas apdovanojimas – esate išvertęs pasaulinio garso autorių, maža to, verčiate vien svarias, išliekamąją vertę turinčias knygas. Kaip jas atsirenkate? Ar yra tekę atsisakyti kokios knygos dėl to, kad ji jums pasirodė esanti nepakankamo meninio lygio?

Visi (ar beveik visi) nori versti didžiąją literatūrą, pasigalynėti su ryškiausiais autoriais. Daugelis vertėjų nori perteikti gimtąja kalba sudėtingus ir savitus kūrinius, jų įmantrų stilių, sunkiai išverčiamą leksiką. Todėl dar menkai išmanydamas vertimo virtuvę tokių kūrinių imdavausi ir aš. Pasiūlydavo leidyklos. Šiuo metu jų neversčiau.

Su siūloma knyga pirma susipažįstu, paskui sprendžiu, ar ją versiu. Kartais atsisakau knygos dėl jos nepakankamo meninio lygio arba dėl netinkamo turinio. Dabar dažniau knygą renkuosi pats. Vieną jau esu suradęs – sukrečiančią, nepaprastai talentingai parašytą. Kol kas nesu jos pasiūlęs jokiai leidyklai.

Kurie iš daugelio verstų puikų autorių jums labiausiai patinka, artimiausi?

Tie, kuriuos pavyko išversti. Tie, kuriuos svajojau versti, bet neišverčiau. Tie, kurie ne itin patiko, bet pasiūlė leidykla, sutikau versti ir prisipratinau. Knygos, kurioms prireikia daugiau triūso. Patiko Claude’o Simono „Flandrijos kelias“, Alessandro Baricco „Šilkas“, Louiso Ferdinando Céline’o „Kelionė į dangaus pakraštį“ – skausminga, burleskiška, karą perėjusio inteligento išpažintis – ypatingų pastangų pareikalavęs kūrinys. Patiko Javiero Maríaso „Tokia blyški širdis“, knyga apie paslaptį ir apie jos padorumą, apie santuoką, žmogžudystę, apie tylėjimo ir kalbėjimo prasmę ir apie blyškias širdis, „kurios pamažu susitepa matydamos, kaip „bėga prabėgęs laikas“, bet galiausiai sužinojusios, ko niekada nenorėjo žinoti, nurimsta. Knyga, kokią galėjo parašyti tik šis rašytojas. Dar patiko Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“, Arturo Pérezo Reverte’s „Vyras, kuris šoko tango“. Patinka ir lengvesni tekstai, bet kartais juos būna keblu versti, jeigu jie skleidžia dvasią, kurią sunku nusakyti žodžiais.

Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygą versti bus lengva, o pradėjus dirbti paaiškėja, kad yra atvirkščiai. Papasakokite, jei jums taip yra nutikę.

Iš tikrųjų, kai kurie autoriai kėlė rūpesčių. Vis nerasdavau tinkamos pradžios, tinkamo žodžio, sakinio, kuris gal buvo raktas į visą istoriją, nepagaudavau ritmo, jausdavau, kad vis šlubčioju, kapanojuosi vietoje, kad kažkas negerai, bet nežinau kas. Man sunkiausia pradėti versti kūrinį. Arba ramiai verti ir staiga įklimpsti į kažkokią raizgalynę, ir tada plūkiesi, kol pavyksta. Niekada nemaniau, kad bus lengva versti Marcelį Proustą, bet tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Tačiau, jei knyga patinka, įmanoma viskas ar beveik viskas.

Kurią knygą buvo sunkiausia versti? Kodėl?

Marselį Proustą. Ilgi sakiniai, sudėtingi žodžiai, aliuzijos – tikra jausmų, veikėjų psichologijos enciklopedija. Net jo pirmieji leidėjai nesuprato, kam reikia per trisdešimt puslapių aprašinėti, kaip herojus vartosi lovoje, negalėdamas užmigti. Arba tas sakinys, kurį sudaro keturiasdešimt keturios eilutės? Verčiant tokį autorių reikėjo būti nepaprastai atidžiam, o svarbiausia – pamilti jį. „Kelionę į dangaus pakraštį“ buvo sudėtinga versti dėl kalbos ir neįprastos leksikos. Ir 1997 m. išleistas Gabriele’io D’Annunzio romanas „Geismų kūdikis“ (pažodžiui, „Malonumas“). Neseniai vartydamas tą „monumentaliąją Europos dekadentizmo enciklopediją“ (Mario Puzo žodžiai), sutrikęs pamaniau, kaip tada įstengiau nusileisti (o gal pakilti?) iki XIX a. Romos dendžių pasaulio, panirti į Romą užliejusią estetizmo bangą ir į patį „amžinąjį miestą“ – nuostabų ir spindintį, bet jau mirtinai negaluojantį.

Ar versdamas esate padaręs juokingų, o gal rimtų klaidų?

Visi padarome klaidų, kartais netyčia, kartais nesupratę semantikos, posakio ar žargoniško žodžio, kartais neperkandę kokio nors frazeologizmo, juk „pliaupia lietus“ prancūziškai sako „lyja virvėmis“, o anglai – lyja „katėmis ir šunimis“. Esu supainiojęs žodžio la reconnaissance reikšmę, nes jis gali reikšti ir „dėkingumą“, „pripažinimą“, ir „žvalgybą“. Klaidos sutrikdo, todėl stengiuosi jas ištaisyti, pamiršti ir mažiau klysti. O štai paskutinė staigmena: neseniai skaitydamas solidžios leidyklos solidų ir įdomų kūrinį, aptikau tiek „perliukų“, kad panorau dar kartą jį perskaityti ir įsitikinti, ar neprisisapnavo: ...„šis vyras – išspjautas markizo ... atvaizdas“, „kurčias kaip pintinė“ (kaip pėdas, kelmas), „žmonės prisitaiko prie neišvengiamo nenuoširdumo dozės, susitaikę su būtinybe“, „išleido knygą linksmindamasis leidėjų apgailestavimais ir atgailaujančiais atsiprašinėjimais“.

Esate ne tik profesionalus vertėjas, bet ir redaktorius. Papasakokite apie vertėjų ir redaktorių bendradarbiavimo specifiką. Ko reikia, kad šis bendradarbiavimas būtų sėkmingas?

Jau seniai neredaguoju, gal dešimt metų. Redaktoriaus ir vertėjo santykiai turėtų būti draugiški. Kai „Vagoje“ pradėjau dirbti redaktoriumi, pasijutau tarsi patekęs į „nežinomą žemę“. Labai trūko redagavimo patirties. Kartais jausdavai, kad reikėtų pataisyti netinkamą žodį ar sakinį, bet nežinai kaip. Teko daug mokytis, taip pat ir lietuvių kalbos. Vertėjų, kuriems nesisekė versti, buvo ne tiek daug. O redaktorių (ne „Vagoje“ ir ne „Alma litteroje“) buvo ir tokių, kurie vis klausdavo: aš šito nežinau, aš šito neradau žodyne, ar čia gerai, ir tai būdavo klausiama jau „po visko“, kai knyga beveik sumaketuota. Redaktorė sutikdavo su mano paaiškinimais, bet išerzindavo klausimais. Buvo gera redaktorė, bet norėdavo dar kartą pedantiškai išsiaiškinti tai, ką jau buvau išaiškinęs. Su redaktorėmis man sekėsi. Visos jos tiesiog tobulos, beveik visos gavusios „Auksinę lupą“ – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos teikiamą redaktoriaus premiją. Daugiausia mane redagavo Diana Bučiūtė. Man pasisekė. Ji pastabi, protinga ir tolerantiška. Ir viską žinanti.

Kas jus labiausiai motyvuoja versti grožinę literatūrą?

Nauji patirties horizontai, kuriuos atveria autorius, nauji keliai, vedantys į žmonių būties pakraščius ir sielos gelmes. Patirtis, kurios šiaip gyvenime tiek neįgysi. Džiaugsmas, kai pagaliau pavyksta „išspręsti“ visus kūrinyje keliamus klausimus, tai yra jį išversti. „Romanas, – sako Frédéricas Beigbederis, – tai gyvenimas, atveriantis duris į antrąjį gyvenimą, kuriame madame Bovary galite būti ir jūs.“ Taip sako prancūzų rašytojas. Knygose dažnai rašoma apie tai, apie ką kartais nenorėtume ar nedrįstume kalbėti.

Verčiate jau daugiau nei 30 metų. Ar per šiuos metus jus nors kartą buvo ištikusi kūrybinė krizė? O gal buvote suabejojęs savo kaip vertėjo pašaukimu? Ir jei taip, kas padeda tokias krizes įveikti?

Kūrybinė krizė ištinka dažnai pradedant versti naują knygą. Ilgai kamuojuosi (žinoma, ne visada) su pirmu sakiniu, pirma pastraipa. Kartais nutinka kaip Oscarui Wilde’ui: „Šiandien rašiau visą dieną. Rytą parašiau kablelį, vakare jį nubraukiau“.

Ką verčiate dabar?

Šveicaro Joelio Dickerio romaną „Baltimorės knyga“. Tai jo bestselerio „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ tęsinys. Šiame kūrinyje rašytojas pasakoja apie savo vaikystę, pusbrolius ir apie katastrofą, ištikusią visą Baltimorės Goldmanų šeimą.

Kaip manote, ar egzistuoja toks dalykas kaip vertėjo misija? Jei taip, kokia ji?

Nemanau, kad išverstas kūrinys pakeičia pasaulį. Nemanau, kad dėl išversto kūrinio žmonės ims kitaip mąstyti ar elgtis. Bet nauja knyga, atkeliavusi iš kito krašto, gali sudominti, praplėsti skaitytojo žinias ir akiratį. Pagaliau – prisidėti prie pasaulio literatūros sklaidos. Vertėjo misija – būti tarpininku tarp skaitytojo ir autoriaus.