R. UŽGIRIS: GERAS POEZIJOS VERTĖJAS TURI BŪTI BEVEIK POETAS
Rosita Garškaitė
2017-03-23
www.bernardinai.lt
Vertėjas ir poetas Rimas Užgiris (g. 1969) „Bernardinai.lt“ redakcijoje apsilankė po paskaitų Vilniaus universitete, kur dėsto vertimą. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur Rimas gimė ir augo, neseniai išėjo jo versta Ilzės Butkutės knyga „Caravan Lullabies“. Šiais metais ten bus išleistas ir kitas jo vertimas – Juditos Vaičiūnaitės rinktinė „Crystal“. Šiuo metu R. Užgiris verčia Gintaro Grajausko eiles, kurios bus publikuojamos Didžiojoje Britanijoje prieš Londono knygų mugę. Vienas svarbių pašnekovo vertimo darbų – 2015 m. išleistas almanachas „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“, kuriame publikuojami 26 jaunųjų lietuvių poetų tekstai anglų kalba. Jį skaityti galima čia. R. Užgirio angliški eilėraščiai spausdinti tokiuose leidiniuose kaip „Barrow Street“, „Atlanta Review“, „Quiddity“ ir kituose.
Esate filosofijos mokslų daktaras, akademinių tekstų rašymą iškeitęs į poeziją. Kodėl ne prozos ar dramos ir kodėl į literatūrą apskritai?
Visada mylėjau poeziją. Nuo vaikystės traukė rašymas, bet niekada nesugalvodavau, apie ką rašyti. Dar bakalauro studijų metais bandžiau rašyti apsakymus, bet jie virsdavo poezija. Meilė kalbos intensyvumui, minties ar jausmo raiška kalbos grožiu man rūpėjo labiau nei pasakojimas. Ilgai bandžiau save slopinti, užsiimti rimtais mokslais, bet galiausiai nusprendžiau, kad nieko kita nenoriu. Bus kaip bus – rašysiu poeziją. 2010 m. išspausdinau pirmą vertimą, panašiu laiku pradėjau spausdinti ir savo paties eilėraščius.
Savo kaip vertėjo karjerą pradėjote nuo Tomo Venclovos eilėraščio „Už pusmylio, kur kertas autostrados“, išspausdinto prestižiniame „The Massachusetts Review“. Kodėl T. Venclova yra žinomiausias pasaulyje lietuvių poetas? Pažintys? Gyvenimas JAV? Temos?
Visi šie dalykai svarbūs: gyvenimas JAV, pažintys su Josifu Brodskiu ir Česlovu Milošu, dėstymas Jeilio universitete. Tai suteikia statusą. Kaip emigrantas jis rašo ne tik apie Lietuvą, bet ir apie pasaulį, kur jis atseit ištremtas. T. Venclova mėgsta Odisėjo motyvą, kai keliaujama ir ieškoma, kaip grįžti namo. Jis nėra įklimpęs į lietuvišką dirvą. Ir jis fiziškai pasaulyje, ir jo eilėraščiai pasaulyje savo temomis. Dar svarbūs vertėjai. Ir jis tikrai geras poetas, vienas savo kartos geriausiųjų – reikia to neužmiršti.
Ko reikia geram vertėjui ir geram vertimui?
Pirmą knygą Amerikoje T. Venclova išleido anksti, gal 1991-aisiais. Perskaičiau ir man nepatiko. Vertėja išlaikė rimą, bet negali suprasti, apie ką kalbama. Nusprendžiau, kad galiu geriau, aiškiau. T. Venclovos kalba labai tiršta metaforų, vaizdinių, minčių, rimas dažnai mažiausiai svarbus. Kai nori išlaikyti eilėraščio formą, reikia keisti prasmę. Ne visada verta dėl garsų tikslumo keisti turinį. Aš dažniausiai nenoriu smarkiai keisti originalaus turinio, todėl nesilaikau tikslios rimų schemos, ieškau kitų sąskambių, tokių kaip aliteracijos ar asonansai. Jei eilėraštis dainuoja originalo kalba, turėtų bent šiek tiek dainuoti ir vertime, bet nebūtinai taip pat.
Geras vertėjas turi būti poetas arba beveik poetas. Labai svarbu išmanyti poeziją, intuityviai suprasti, kaip ji veikia gimtojoje kalboje. Pažinti verčiamų tekstų autorių, išmanyti jo kūrybą gali padėti, bet tai nėra būtina.
Savo paties eilėraščių vertimas – normali praktika ar ne? Pats taip darytumėte?
Vienas žymus žmogus vertė savo eilėraščius, bet nelabai gerai. Tai Josifas Brodskis, kuris gerai mokėjo anglų kalbą, bet iki galo jos nejautė. Tekstai keisti, nesklandūs, neskamba. Kai skaitai praėjusią savaitę mirusio Dereko Walcotto ankstyvosios J. Brodskio poezijos vertimus, jaučiasi didelis skirtumas.
Nevaldau lietuvių kalbos aukštu literatūriniu lygiu, kad vertėtų versti man pačiam. Daug geriau mano tekstus išverčia Marius Burokas. Net jei poetas ir gerai valdo kalbą, dar yra pavojus save perrašinėti. Nebeaišku, ar vertimas, ar naujai parašyta.
Kaip jūs susipažinote su lietuvių poezija? Gal Amerikoje skaitėte garsiuosius išeivius: Alfonsą Nyką-Niliūną, Henriką Radauską, Kazį Bradūną ir kitus?
Ne, man jie nebuvo žinomi. Lietuvių poezijos neskaičiau, kol neatvykau čia gyventi 1993 metais. Mano lietuvių kalba buvo prasta. Lietuvių mokyklos nelankiau, nes prie mūsų namų Niujorko valstijoje tokios nebuvo. Nuo namų buvo trys valandos kelio iki Niujorko miesto, trys iki Bostono. Nuvažiuodavau vasarą į lietuviškas stovyklas, bet kiek ten poezijos, nebent Maironio vienas kitas eilėraštis. Įspūdžio nepadarė. Čia atvykęs skaitymus pradėjau nuo Vytauto Mačernio, kurį radau pas gimines ar pažįstamus lentynoje ir įsimylėjau, Maironio, H. Radausko, T. Venclovos. Poeziją atradau čia.
Mano minėti poetai nėra žinomi amerikiečiams. Kaip manote, ar būtų verta juos išversti?
A. Nyką-Niliūną į anglų kalbą vertė Jonas Zdanys ir išleido knygą čia, Lietuvoje, prieš kokius dešimt metų. Daug metų atkūrus nepriklausomybę vertėjai leisdavo knygas čia, ir jos nepasiekdavo Amerikos rinkos. Tai pinigai, išleisti veltui. Nesuprantu, kodėl taip buvo daroma. Vyt Bakaitis yra išvertęs didžiausią lietuvių poezijos tomą anglų kalba Lietuvoje. Kokia to prasmė? Taip, leidėją surasti sunku, ir ypač Amerikoje, kur tik 3 proc. visos literatūros yra verstinė. Nemanau, kad amerikiečiams būtų ypač įdomūs Lietuvos išeiviai, ten išvis sunku pataikyti su vertimais.
Kaip jūs matote lietuviškos poezijos lauką ir jo patrauklumą užsieniečiams skaitytojams?
Man atrodo, jis turėtų būti įdomus. Poetų bendruomenė maža, bet joje yra daug įvairovės. Yra stiprių lyrikų, kaip Antanas A. Jonynas, intelektualų, kaip Kornelijus Platelis, eksperimentinių kūrėjų, kaip Benediktas Januševičius, naratyvinės poezijos, kaip Mindaugo Nastaravičiaus, kandžios Gintaro Grajausko ironijos, formalistų, kaip kartais Aivaras Veiknys ar Rimvydas Stankevičius, išpažintinės poezijos, kaip Giedrės Kazlauskaitės, ar siurrealistinės, kaip Dainiaus Dirgėlos ar Aušros Kaziliūnaitės. Šiais laikais Amerikos poetai per daug vienodi. Yra skirtingų mokyklų ir ten, bet standartinis lyrinis naratyvas dažnai užgožia visa kita ir atrodo gan nuobodu.
Pasak M. Buroko, lietuvių poezijai trūksta reagavimo į socialinius reiškinius. Kokia Jūsų nuomonė?
Keblus klausimas. Kartais rašant apie tai, kas vyksta, nepavyksta gera poezija. Man neatrodo, kad dabartinė lietuvių poezija mažiau įklimpusi į gamtos lyriką, negu būdavo anksčiau. Ji yra atviresnė savo visuomenei ir pasauliui. Nenoriu įsakyti poetams rašyti apie Ukrainą ar Putiną. Amerikoje dabar daug kas rašo apie Trumpą, bet nežinau, ar tai geri eilėraščiai. Allenas Ginsbergas parašė bent keletą gerų eilėraščių apie savo laikų Ameriką, 1960-uosius. Svarbu, kad poezija atspindėtų tikrą dabartinį gyvenimą, o ne atkartotų senus saviraiškos būdus. Prieš porą metų buvau Vilniaus universiteto konkurso „Filologijos ruduo“ komisijos narys. Beveik nė vieno eilėraščio nebuvo apie Vilnių, nors visi studentai gyvena ten. Man buvo keista, kodėl rašoma apie lapus ir lietų. Tai jaučiasi tarp nemažos dalies jaunų ir nelabai gerų poetų. Jie gyvena senoje kalboje, o ne savo eilėraščiuose. Tai nereiškia, kad visi eilėraščiai turi būti išpažintiniai, jie turėtų atskleisti gyvenimą dabar ir čia, o ne ideologiniame lauke.
Pasitaiko išgirsti, kad poezija – neišverčiama. Ką apie tai galvojate?
Jei vertimas prastas – poeziją prarandi, jei geras – ne. Gali ir ką nors atrasti. Pavyzdžiui, kaip Stephenas Kessleris išvertė Jorge'o Luiso Borgeso sonetą „Soneto para un tango en la nochecita“. Jis verčia sonetus, kad jie skambėtų, bet nebūtinai rimuoja lygiai taip, kaip originale. „A las estrellas nuevas“ jis išvertė „Toward the fresh stars“. Vietoj naujų žvaigždžių – šviežios. Labai graži išraiška, pagerino visa strofą.
Dar tenka girdėti, kad lietuviai – poetų tauta. Pritariate?
Pritarčiau, kodėl ne? Poezija čia turi stiprią tradiciją nuo Maironio, buvo stipriai susijusi su lietuviška tapatybe, jos ieškojimais, kova už tapatybę ir nepriklausomybę. Poezija suaugo su tautine savimone.
Pabaigai – R. Užgirio išverstas J. Vaičiūnaitės eilėraštis:
Girl with Ermine
In the pastry shop, under reproductions –
Botticelli and Leonardo da Vinci –
a dark-haired girl in jeans
hides ermine softness in her heart.
Beyond closed doors –
childhood flies through Old Town
on a borrowed bike.
– I will know you by your strange eyes,
or by your caress-smoothed hair...
Cinnamon, vanilla and sun.
Shining walls of Sunday silence.
A dark-haired girl in jeans
drinks coffee, scattering dusty tunes.
Beyond closed doors –
a springtime street,
and souls – are spanned.
– I will know you by your black beads,
or by the trembling of your fingers...
Mergaitė su šermuonėliu
Toj cukrainėj po reprodukcijom –
Botičelio ir Leonardo da Vinčio –
šermuonėlio švelnumą slepia širdy
tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
vaikystė senamiesčiu skrieja
ant skolinto dviračio.
– Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų,
iš keistų akių atpažinsiu...
Cinamonas, vanilė ir saulė.
Sekmadienio tylios spindinčios sienos.
Geria kavą ir sklaido dulkėtas gaidas
tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
pavasario gatvė
ir sielos – susietos.
– Aš tave iš juodų karolių,
iš pirštų virpėjimo atpažinsiu...
