Jonas Šulcas ir mes

Dalia Dilytė

Publikuota: Literatūra ir menas 2006-09-29 Nr. 3111, p. 2-3.

J.Šulco „Ezopo pasakėčių“ titulinis lapas ir vienas puslapis

Didelės upės tikriausiai dažnai pamiršta savo ištakas. Garmėte garmėdamos arba tyliai plaukdamos tolyn jos platėja, auga ir vargu ar atsimena siaurus intakus, o tuo labiau pradžių pradžią – mažą iš po žemės besiveržiančią šaltinio srovelę. Panaši yra Jono Šulco (~1684–1710) padėtis lietuvių kultūroje. Jis retai minimas, net neseniai išėjusioje (2003) solidžioje XIII–XVIII a. lietuvių literatūros istorijos studijoje jo pavardė šmėkščioja tik bendrose apžvalgose, o atskiro jam skirto skyrelio nerandame. Daugelis esame pamiršę, kad šis Mažosios Lietuvos dvasininkų luomo jaunuolis 1706 m. išleido pirmąją grožinę knygą lietuvių kalba. Tai buvo antikinių pasakėčių vertimas pusiau vokišku, pusiau lotynišku pavadinimu „Die Fabeln Aesopi“ („Ezopo pasakėčios“). Taigi mūsų grožinei literatūrai lietuvių kalba šiemet sukanka trys šimtai metų, ir ta proga pasakyti keletą žodžių apie Šulco pasakėčias tiesiog privalu. Neturėtume niekinti Šulco darbo dėl to, kad jis nėra originalus kūrinys. Galėtume prisiminti, jog visas pasaulis neabejoja, kad nuo Homero „Odisėjos“ vertimo pradėjo tiksėti romėnų literatūros metus ir amžius skaičiuojantis laikrodis. Beje, ir patys romėnai niekada dėl to nesijautė nevisaverčiai. Neturėtume išsižadėti Šulco dėl to, kad plonytėje jo knygelėje – tik dešimt pasakėčių. Kaip yra pasakęs Seneka, tėvynę mylime ne todėl, kad ji didelė, bet todėl, kad ji – tėvynė. Kuklus Šulco leidinėlis mums mielas ir vertingas kaip pirmasis pasaulietinio turinio dailusis lietuviškas žodis. Knygos prakalboje vertėjas sakosi siekiąs, kad jis būtų grynas, tikras, geras, taisyklingas, idant jį suprastų paprasti kaimo žmonės.

Laikydamasis tokios nuostatos, Šulcas pačiu savo darbu įsitraukė į filologinę diskusiją, 1702 m. prasidėjusią dėl 1701-aisiais pasirodžiusio Naujojo Testamento vertimo ir trukusią keletą metų. Paaiškėjo, jog religinių raštų kalba žmonėms sunkiai suprantama. Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį į liaudies kalbą, rinko dainas, patarles, frazeologizmus, būdingus posakius, mokėsi iš jų patys ir ragino mokytis kitus. Polemikos spiritus movens Mykolas Merlinas (Michael Mörlin) ir jo šalininkai teigė, kad lietuviškų religinių raštų ir bažnyčios tarnų kalboje turėtų būti kuo mažiau svetimžodžių, kad reikėtų tą kalbą daryti suprantamą paprastiems žmonėms. Be to, jiems, matyt, rūpėjo ir neišvengiamai kylantis klausimas, kaip suderinti bažnytinio pamokslo ir liaudiškos kalbėsenos stilius arba kaip papras­tais žodžiais nepažeminti parašyto rimto turinio teksto. Tai rodo Šulco užuomina prakalboje. Gal atsiliepdamas į oponentų priekaištus vertėjas sakosi suprantąs, kad religiniams raštams ir bažnyčios sakyklai pasakėčių turinys ne visada tinka, bet juk būtent Ezopo pasakėčiomis remdamasis garsus prancūzų mokslininkas Jeanas Baudoinas 1670 m. paskelbė dorovinių ir politinių tekstų. Panagrinėję J. Baudoino pasakėčių knygą, pavadintą „Frigo Ezopo pasakėčios, iliustruotos moraliniais, filosofiniais ir politiniais pašnekesiais“, matome, jog pasakėčių tvarka ten tokia pat, kaip Šulco rinkinyje. Prancūzo vertimas – labai laisvas, o paties sukurti pasakėčių moralai – nepaprastai ilgi, kupini įvairių samprotavimų. Pavyzdžiui, pasakėčios apie vilką ir ėriuką morale plačiai aiškinama, jog čia kalbama apie galinguosius ir silpnuosius, turtinguosius ir skurdžius, nes tokie socialiniai santykiai būdingi daugelio kraštų ir įvairių laikų visuomenėms. Prisimenami Tiberijus, Neronas, Falaridas ir kiti garsūs senųjų laikų žmonių skriaudikai. Džiaugiamasi, kad krikščioniškame pasaulyje tokių tironų nėra, bet teigiama, jog neteisybės esama, nes mažieji žmonės turi mokėti duokles ir mokesčius. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Šulcas bando suteikti pasakėčios žanrui tam tikro orumo ne tik nuoroda į prancūzų vertėjo leidinį, bet ir prilygindamas ją parabolei. Jis sako, jog Šventajame Rašte esama pasakėčių, ir kaip pavyzdį nurodo Natano pasakojimą Dovydui. Paskui jis aiškiai pasako: „Pasakėčia yra parabolė, o parabolė yra pasakėčia“. Tokią išvadą Šulcas daro dėl to, kad abu žanrai pažymėti alegorijos ženklu ir didaktine nuostata. Beje, lotynišką žodį „fabula“ („pasakėčia“) jis verčia žodžiu „prilyginimas“. Būtent tai ir reiškia graikiškas žodis „parabolė“.

Taigi pasakėčių vertimo Šulcas, atrodo, ėmėsi ne impulsyviai, o apmąstęs ir su bendraminčiais aptaręs žanro ypatumus bei vertimo principus. Tai rimtas požiūris, jo nuoširdžiai reikėtų palinkėti ir kai kuriems šiuolaikiniams vertėjams. Šulcas siekė pateikti aiškų, paprastiems žmonėms suprantamą ir artimą tekstą. Reikia pripažinti, kad iš esmės jam tai pavyko.

Šulcas pasakėčias vertė ne iš graikų, o iš lotynų kalbos. Iš lūpų į lūpas keliaujančias pasakėčias, kaip ir pasakojimus apie dievus ir herojus, graikai vadino mitais. Kad nebūtų painiavos, kalbėdami apie pasakėčias, jie pridėdavo legendinio pasakėtininko, laikomo pasakėčios tėvu, vardą ir vadindavo jas Ezopo mitais. Nors pasakėčios apie 330 m. pr. Kr. buvo surinktos ir išleistos, kūrėjai ir toliau jas laikė žodinės kūrybos objektais, mitais, kuriais, kaip ir pasakojimais apie dievus ir herojus, leista naudotis visiems. Jos buvo rašomos ir graikiškai, ir lotyniškai, ir proza, ir eiliuotai. Tą patį siužetą kiekvienas autorius gvildeno savaip. Ši tradicija išliko viduramžiais ir Renesanso laikais. Šulcas vertė vieno XVII a. šviesuolio surinktas Renesanso rašytojų lotyniškai papasakotas pasakėčias, tradiciškai vadintas Ezopo pasakėčiomis, nors iš tiesų tik keletą jų siužetų rastume Ezopo leidime graikų kalba. Šio lotyniškojo rinkinio kūrinėliai daugiausia yra paprasto, bet būdingo rašomajai kalbai stiliaus.

Šulcas ėmėsi dvigubo uždavinio: jis stengėsi ne tik išversti teksto mintis, bet ir perteikti jas lietuviško folklorinio naratyvinio žanro stiliumi. Jo pasakėčiose skamba paprasto, gyvo lietuvių kalbėjimo intonacijos. Pavyzdžiui, mūsų pasakose nė su žiburiu nerasime šalutinių sakinių, prasidedančių jungtuku „kuris“, nepriklausomu nuo įvardžių „tas“ ar „toks“. Todėl Šulcas jų vengia. Štai du tokie lotyniški pasakėčios apie vilką ir ėriuką šalutiniai sakiniai: „Egone? inquit timens et trepidus agnus, qui infra te astiti et a quo ad me illae deferutur?“ Pažodinis vertimas būtų toks: „Ar aš, – atsakė išsigandęs ir drebėdamas ėriukas, – kuris stovėjau aukščiau už tave, nuo kurio vanduo atplaukia prie manęs?“ Šulcas atsisako abiejų šalutinių sakinių su jungtuku „kuris“. Vietoje jų vertėjas parašo du savarankiškus sakinius ir sukuria gyvą atsakymą: „Ar aš? – sakė bijodamas ir drebėdamas ėrytis. – Juk aš po tavim stovėjau, ir vanduo nuo tavęs prie manęs atbėgo“. Daugeliui dabartinių vertėjų ir skaitytojų, manau, būtų priimtinas toks pažodžiui iš lotynų kalbos išverstas ėriuko atsakymas: „Aš apskritai negalėjau to padaryti, nes neturiu dantų“ („Neque ego omnino, cum dentibus caream, facere potui“). Mes tokiu sakiniu labai nesipiktintume, nesistebėtume, nes mūsų sąmonę jau yra paveikusi rašomoji kalba. Ir viešai, ir neviešai, kalbėdami daugelis vartojame ilgesnius sudėtinius sakinius. Bet Šulcas puikiai jaučia pokalbio, dialogo stilistikos ypatumus ir vargšo ėriuko atsakymą išverčia į lietuviškesnę, gyvesnę, tikroviškesnę lietuvių kalbą: „Juk tai negalimas daiktas, aš dantų dar neturiu“. Galima konstatuoti, kad Šulcas apskritai vengia ilginančių frazę šalutinių sakinių. Jis arba daro du savarankiškus sakinius, arba vietoje šalutinio sakinio pasitelkia padalyvinę ar dalyvinę konstrukciją. Pvz.: „Cum autem mercedem postularet“ (pažodžiui: „O kai ji paprašė algos“) – „jai algos prašant“. Accusativus cum infinitivo konstrukcija šiandien verčiama dviem variantais: šalutiniu papildinio sakiniu ir padalyvine konstrukcija. Pavyzdžiui, sakinį „Puto et te audisse“ verčiame: „Manau, kad ir tu girdėjai“ arba: „Manau ir tave girdėjus“. Kadangi neturime lietuvių kalbos sintaksės istorijos, sunku pasakyti, kada atsirado šalutinio sakinio variantas. Tikriausiai jis yra pagimdytas rašomosios kalbos, o jai juk darė įtaką kitos kalbos. Antrasis variantas, matyt, yra senesnis ir organiškesnis lietuvių kalbos darinys. Jį randame ir Šulco tekste: „duris gergždžiant, prabajus ir sovietskus skambant ir žmonių bei šunų balsus šaukiant girdėjai“. Bet dažniau veikiamosios rūšies infinityvą vertėjas keičia dalyviu. Minėtą sakinį „Puto et te audisse“ jis perteikia taip: „Aš dingojau tave girdėjusį“.

Matyt, siekdamas lietuviškam žodiniam pasakėčių pasakojimui būdingos dinamikos ir įtaigumo, lotyniškas netiesioginės kalbos frazes Šulcas kai kur verčia tiesiogine kalba. Pasakėčioje apie šerną ir asilą lotyniškame tekste asilas pasveikina šerną ir pateikia du klausimus, o paskui pereinama prie netiesioginės kalbos: pasakotojas dėsto, ko asilas klausinėjo toliau. Tuo tarpu Šulcas palieka tiesioginę kalbą, jo asilas klausinėja pats. Tikriausiai tais pačiais sumetimais trečias veiksmažodžio asmuo vietomis pakeistas pirmuoju.

Gyvo, dinamiško kalbėjimo principų Šulcas laikosi visur. „Secundum flumen decurrens“ (pažodžiui: „Palei upę bėgdamas“) verčia „Paupiu bėgdamas“; „correptum agnum devoravit“ (pažodžiui: „sučiuptą ėriuką suėdė“) – „nutvėręs ėrytį suėdė“; „caro nudabitur“ (pažodžiui: „mėsa apsinuogins“) – „mėsa išlįs“. Frazės „Quamvis esset aetate et natura ad rem attentior“ nevertė pažodiškai („Nors dėl amžiaus ir prigimties labiau linkusi prie turto“), bet parašė: „Norįs jau senoka ir šykštuoklė“. Žodžių junginį „esamomis gėrybėmis“ („praesentibus bonis“) labai sėkmingai keičia į „ką Dievas davė“, o malonų lotynišką raginimą „linksmai ganykis“ („pascere hilariter“) į „dabar valgyk sveika“. Vietoje pažodiško „Laukinė pelė manė, jog ji laiminga“ arba „Manė laiminga esanti“ („Rusticus inter haec beatum se putare“) vertėjas rašo: „Laukinė pelė tarp tokių valgių sėdėdama dingojosi karaliaus vietoje esanti“. Taigi Šulcas, kaip ir dera, neverčia pažodžiui, bet visi pateikti pavyzdžiai rodo, kad jis lieka ištikimas originalo siūlomam vaizdui, jo neiškraipo ir nepakeičia.

Tikriausiai vertėjui teko gerokai pasukti galvą dėl pasakėčios apie dvi peles. Lotyniško jos teksto stilius nepanašus į kitų rinkinio kūrinėlių stilių. Čia vyrauja labai ilgi sakiniai, randame poetizmų ir retorinei prozai būdingų elementų. Šulcas stengiasi, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika: bando taikytis prie originalo stiliaus, bet kartu siekia, kad ši pasakėčia labai neišsiskirtų iš kitų. Taikydamasis prie originalo stiliaus vertėjas pasidaro truputėlį kalbesnis, vartoja ilgesnius sakinius. Tačiau aukštesniojo stiliaus elementų vengia. Žodžių junginį „animum movere“ (pažodžiui: „paveikė sielą“) jis verčia paprastai, pasakėtiškai „tuoj privertė“, o sakinį „Ast hic superbe et contemptim arrodere dapes“ (pažodžiui: „O ši išdidžiai ir paniekinamai sugraužė valgius“) padaro judresnį, dinamiškesnį už lotynišką, pavartodamas ištiktuką: „O ši viešnia didžiuodamasi ir paniekindama tuos valgius tiktai pakrimst“. Šios pasakėčios lotyniškame tekste randame tris vidurnaktį vaizduojančias hegzametro eilutes. Joms būdingas pakylėtas aukštasis stilius. Šulcas verčia jas proza, taikydamas prie pasakėčių stiliaus. Mintį jis palieka tą pačią, o stilių iš poetinio lygmens perkelia į paprastesnio kalbėjimo lygmenį. Įmantrią originalo frazę „Iamque fere mediam coeli nox umida metam / Contigerat“ (pažodžiui: „Jau drėgna naktis buvo beveik pasiekusi kelio vidurį žymintį stulpą“) jis paprastai ir trumpai išverčia sakiniu: „Ir jau buvo pusė nakties“. Poetišką vaizdą „sopor fessos complectitur artus“ (pažodžiui: „miegas gaubia nuvargusius sąnarius“) perteikia sakiniu: „vis dar drūtai miegojo“.

Nors amžiams bėgant keitėsi laikai ir papročiai, nors Ezopo pasakėčios plito po įvairius kraštus, jose užfiksuotos realijos liko antikinės. Idant skaitytojai jas suprastų, vertėjui daugelį jų reikėjo adaptuoti, pakeisti įprastais lietuviams dalykais. Šulco pelė, tarytum lietuvė valstietė, įveda viešnią varlę ne į sandėlį, kaip siūlo lotyniškas tekstas, o į klėtelę. Čia matome gerai parinktą ir lietuvių kalbai būdingą mažybinę daiktavardžio formą, taip pat lietuviškos klėties, ne tik kaip maisto atsargų podėlio, bet ir kaip svečiui priimti tinkamos patalpos, vaizdą. Originalo tekste buvusios likimo ir gamtos sąvokos vertime keičiamos krikščionims įpras­ta Dievo sąvoka. Romėnai valgydavo gulėdami prie stalo. Todėl lotyniškame tekste pelė vaizduojama prie stalo atsigulusi į šviežius pelus („accumbens in recenti palea“), o vertėjas kuria įprastą lietuviams sėdėjimo prie stalo vaizdą ir rašo: atsisėdusi į šviežius pelus. Gulto užtiesalus vertėjas vadina lietuviškai – milais.

Šulcas, matyt, turimuose kalbos aruoduose nerado kai kurių pasakėčių veikėjų gyvūnų pavadinimų ir sudarė juos pats. Vėžlį jis pavadino geležine varle. Šernas kažin ar buvo negirdėtas žvėris, bet tokio jo vardo, matyt, nežinota: žodis „aper“ verčiamas dviejų žodžių junginiu „laukinė kiaulė“. Tai nėra labai geras variantas. Viena vertus, jis primena mokslinio stiliaus šio žvėries apibūdinimą, o antra – neturime užmiršti, kad vokiškai šernas vadinamas ir „Wildschwein“ – laukine kiaule. Taigi tokiam vertimui galėjo turėti įtakos ir vokiečių kalba. Žodį „cornix“ Šulcas išvertė žodžiu „žilvarnė“. Žodis atrodo keistokas, LKŽ jis neužfiksuotas, bet labai vykęs ir tikslus. Mat ornitologai corvus cornix dabar vadina pilkąją varną. Žodį „žilvarnė“ (žiloji varna, nes paukštė yra pilkos spalvos) Šulcas galėjo padaryti, remdamasis žodžio „žalvarnė“ (žalioji varna) analogija, jei, žinoma, jį buvo girdėjęs.

Dėl skirtingų detalių buvo neįmanoma lietuvišku vaizdu pakeisti romėniško valgomojo vaizdo. Valgomasis lotyniškai buvo vadinamas graikišku žodžiu „triclinium“, reiškiančiu tokią patalpą, kurioje stovi trys svečių gultai. Mes dabar šį žodį dažnai paliekame neverstą, o Šulcas verčia ilgesniu sakiniu: „į svečių butą, kur trys patalai buvo“. Suprasdamas, jog skaitytojams bus neaišku, kam ten reikia tų trijų patalų, vertėjas skliaustuose prirašo komentarą: „Svečiams atsigulus valgyt, kaip ir dabar turkų būdas yra“. Dramblio kaulo sąvoka irgi išversta aiškinimo ženklu pažymėta fraze: „svetimų galvijų dantų“. Prabangūs gultai užtiesti purpuro spalvos apklotais. Lotyniško teksto apklotus apibūdinančius epitetus „purpuratis et conchyliatis“ (pažodžiui: „purpuriniais ir purpuro moliuskais dažytais“) išversti tikrai nelengva. Dabar žodžio „purpuras“ niekas nebeverčia. O Šulcas nepalieka svetimžodžio, jis rašo lietuviškai: „brangiausiuoju raudonumu ir svetimų sraigių kraujais išdarytais“.

Taigi matome, kad, įgyvendindamas prakalboje pabrėžtą tikslą, Šulcas stengiasi pateikti skaitytojams kaip galima aiškesnį, natūraliai paprastų žmonių kalbėsenai artimą, gryna kalba parašytą tekstą. Todėl iškyla klausimas, kodėl mes jo darbą bandome priskirti baroko estetikai. Juk šios estetikos bruožai yra įmantrus stilius, liaudies kalbėjimui svetima intonacija, siaubo, netvarkos temos. Tai priešingi Šulco pasakėčioms dalykai. Prancūzai, tarkim, visiškai neabejodami laiko La Fontaine’o pasakėčias klasicizmo kūriniu. Jie teigia, kad pasakojimo glaustumas, veiksmo vienumas, taisyklinga ir aiški kalba daro pasakėčią tinkamu normatyvinei klasicizmo estetikai žanru. Kažin ar ir mums nereikėtų Šulco pasakėčių laikyti klasicizmo epochos aušros kūriniais? Tada ir minėta filologinė diskusija nebūtų tarytum niekur nepritampanti, lyg ore pakibusi, o gautų aiškią vietą lietuvių literatūros istorijoje kaip klasicizmo pranašė ar šauklė.

Kaip ir kiekvienas mirtingojo darbas, Šulco vertimas, be abejo, nėra idealus. Trūkumus pastebėjo ir nurodė jau pirmasis vertimo kritikas Jokūbas Perkūnas. Lotynų kalbą vertėjas mokėjo gerai, klaidingai išverstų vietų, atrodo, nėra. Didžiausia šen bei ten pasirodanti vertimo yda turbūt būtų pažodiškumas. Apskritai vertėjas jo vengia, bet retsykiais nevykusių vietų pasitaiko. Juk kartais, kaip romėnai sakydavo, užsnūsdavęs net pats Homeras. Pavyzdžiui, dirbtinai, sunkiai ir nelabai aiškiai skamba toks pažodžiui Šulco išverstas sakinys: „Si vero occasionem istam amiseris, nunquam in morte postea eandem oblatum iri“ – „Bei jei tą čėsą nesidabodama perleisi, paskui tą smertyje niekadai nesulauksi“. Dar blogiau, kad, norint pažodiškai laikytis originalo, atsiranda linksnių valdymo klaidų. Lotyniškas junginys „obviam fieri“ („sutikti“, „susitikti“) eina su naudininku: „obviam factus apro“. Matyt, todėl, o gal dar veikiamas irgi naudininko reikalaujančio vokiško „begegnen“, Šulcas verčia: „Laukinei kiaulei sutiko asilas“. Kai kur vietoje dalies kilmininko netaisyklingai vartojamas galininkas: „trečią nori mano brangus darbas ir mano nusimūčijimas“. Jis atsirado pažodžiui išvertus frazę „tertiam vindicat sibi eximius labor et defatigatio mea“. Dalies kilmininkas, matyt, apskritai nebuvo vertėjui artimas. Tai rodytų kiti jo apėjimo atvejai: „Juk man iš to nebus nauda, jei godą ir savo širdies užsigeidimus nevaldysi“. Tokie dalykai, žinoma, prastina vertimą. Jokiu būdu neteigiu, kad juos reikia pateisinti. Tačiau pritrūksta drąsos ir argumentų labai peikti pirmąjį, prieš tris šimtus metų pasirodžiusį grožinį mūsų vertimą, kai randi daugiau negu pusę tuzino tokių linksnių valdymo klaidų šeštaisiais XXI amžiaus metais išleistame Agathos Christie romane.

Nors Šulcas užsibrėžė uždavinį vartoti grynus lietuviškus žodžius, tačiau jo vertime svetimų žodžių šen bei ten pasitaiko. Tiesa, dviejuose kūrinėliuose – pasakėčioje apie brangakmenį radusį gaidį ir pasakėčioje apie vilką ir gervę – svetimžodžių nerandame. Kitose pasakėčiose šmėkščioja barbarizmai: čystas, koravonė, čėsas, česnis, sopostas, smertis, syla, kytrystė, iškada, štukis ir kiti. Čia, be abejo, nieko gera, tačiau nesu įsitikinusi, kad dėl išvardytų svetimų žodžių vartojimo turėtume vertėją barti. Juk Šulco aplinkos lietuviai tikriausiai juos toleravo, laikė beveik savais ar bet jau įprastais. Jau minėjome, kad pačiam Šulcui ir jo aplinkai aiškių svetimybių („trikliniumas“,„purpuras“) jis nepaliko, išvertė taip, kaip sugebėjo. Neapsiverčia liežuvis priekaištauti vertėjui todėl, kad kai kurių šiandieninių verstinių grožinės (sic!) literatūros knygų viename puslapyje svetimžodžių yra tiek, kiek visose Šulco pasakėčiose, – net po dvidešimt („objektyviai“, „iliuzija“, „peizažas“, „gabaritai“ „procesija“, „armija“ ir pan.). Jie toleruojami, nelaikomi vertimo yda. Tačiau kuo gi jie geresni už Šulco vartotas svetimybes? Šulcas nežinojo, kad tie žodžiai nevartotini, arba nerado kuo juos pakeisti, o mes žinome – ir vartojame, nors dauguma minėtų svetimžodžių turi lietuviškus atitikmenis.

Visa pasvėrus ir apmąsčius, galima daryti išvadą, kad prieš tris amžius pasirodęs pirmasis mūsų grožinis vertimas nusipelno ir atminimo, ir pagarbos, ir dėkingumo. Literatūros tyrėjams jis kelia įvairių klausimų, vertėjams teikia įdomių ir vertingų pamokų, o visiems lietuviams – malonaus jausmo, kad ši sena knygelė dar nėra virtusi pasenusiu, nenaudingu rakandu.

Nariams

Naujienlaiškis