Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Pasaulėvaizdžio skirtumai bulgarų ir serbų grožinės literatūros vertimuose į lietuvių kalbą
 
Laima MASYTĖ
 
Publikuota: Liaudies kultūra, 2006 m. Nr. 3.
 
Objektas – su kraštovaizdžiu susijusių sąvokų atspindžiai bulgarų bei serbų grožiniuose kūriniuose ir jų vertimuose į lietuvių kalbą. Tikslas – parodyti, kad grožiniame kūrinyje glūdintys giluminiai tautos pasaulėvaizdžio elementai verčiant literatūros kūrinį pakinta ir yra pritaikomi prie priimančiosios kultūros atitinkamų pasaulėvaizdžio elementų. Metodas lingvistinis lyginamasis. Išvada: analizuojant vertimus ryškėja transliuojančiosios ir priimančiosios kultūrų pasaulėvaizdžio skirtumai. Specifinė originalo erdvės samprata vertime pakinta ir įgauna priimančiajai kultūrai būdingų erdvės suvokimo bruožų, kitaip sakant, yra transformuojama į priimančiosios kultūros erdvės sampratą.
 
Pastaruoju metu Lietuvoje padidėjo susidomėjimas Balkanų, pietų slavų kultūra: literatūra, muzika, teatru, kinu. Kita kultūra paprastai traukia savo ypatumu, savitumu, kitonišku pasaulio matymu. Kultūriniai skirtumai ir nesutapimai geriausiai išryškėja susidūrus skirtingoms kultūroms. Vienas tokios kultūrų sąveikos atvejų – grožinės literatūros vertimai. Meniniam vertime aiškiausiai matyti įprastų žodžių sužadinamų vaizdinių skirtumai [Gudavičius 1992, 5], todėl čia ryškiau atsispindi ir skirtingas tautų mentalitetas, pasaulėžiūra, skirtingas aplinkos lingvistinis kategorizavimas, jos faktų fiksavimas kalboje. Vertimą galima suprasti kaip viena kalba užkoduotos informacijos perkodavimą kita kalba. Todėl vertimo tekstas priimančioje kultūroje gali nesutapti su originalo tekstu transliuojančioje kultūroje, nes abi jos tekste palieka savo atspaudą.
Tokiai analizei itin parankūs lingvistikos moksle įsivyraujančios antropocentristinės nuostatos, kai į kalbą žvelgiama ne kaip į uždarą „sistemą savyje”, o stengiamasi įžvelgti joje žmogaus, jo mentaliteto atspindį. Per kalbą mėginama atskleisti nekalbinius dalykus, konceptualųjį, sąvokinį lygmenį, parodyti, kaip atskira tauta interpretuoja, suvokia pasaulį, t.y. kokį ji turi pasaulėvaizdį. Antai vienas amerikiečių antropocentristinės lingvistikos pradininkų E. Sepiras teigia, jog kalba, kaip simbolių sistema, atspindi žmonių domėjimąsi jų gyvenamosios aplinkos plačiausia prasme savybėmis, o ne atskirai fauna ar reljefo ypatumais [Sepir 1993, 272]. Pasak autoriaus, viskas priklauso nuo intereso, dėmesio atskiriems aplinkos reiškiniams: kuo didesnis poreikis išskirti supančio pasaulio reiškinius, tuo mažesnė tikimybė, kad kalboje esama juos apibendrinančios sąvokos; ir atvirkščiai: kuo mažiau reikšmingi atskiri aplinkos elementai, tuo didesnė tikimybė, kad kalboje bus bendresnę reikšmę turintis žodis [ten pat, 273].
Bulgarų ir serbų grožinės literatūros kūriniuose ir jų tiesioginiuose vertimuose į lietuvių kalbą kaip sudedamoji pasaulėvaizdžio dalis įdomus kraštovaizdis, nes transliuojančiosios ir priimančiosios etninių bendrijų gamtinė aplinka ryškiai skiriasi. Bulgaras profesorius S. Kazandžijevas pabrėžia, jog supanti gamta, kraštovaizdis labai veikia žmogaus psichiką, jausmų, emocijų sferą, tiesiog tampa tautos išgyvenimų simboliu: „Landšaftas daro įtaką tautos psichikai ne tik kaip gamta, bet ir kaip vieta, kurioje reiškiasi jausmai, išgyvenimai, skirtingais tautos gyvavimo laikotarpiais su juo glaudžiai susisiejantys. Per tuos jausmus ir išgyvenimus kraštovaizdis įprasminamas kaip istorinė tikrovė ir istorinė sąmonė” [Nedelčev 1995, 231]. Štai, pavyzdžiui, A. J. Greimas ir S. Žukas aprašo mums gerai pažįstamą tipišką lietuvišką gamtovaizdį: „Klimatą, kurį galima laikyti vidutiniu, atitinka ir peizažas – tai lygumos, vietomis paįvairintos kalvų, niekur neviršijančių 300 metrų, ir gausūs vingiuotais kraštais ežerai. […] Bendrą koloritą peizažui teikia ir miškai” [Greimas, Žukas 1993, 18–19]. Emocingiau ir impulsyviau tipišką lietuvišką peizažą straipsnyje Apie muziką tapo M. K. Čiurlionis: „Paimkime kokį nežinomą Lietuvos kampelį. Tokia liūdna lyguma, mažos kalvelės kur-ne-kur stūkso, čia kadugys išsiplėtęs, ten palinkusi sena koplytėlė su viešpaties Jėzaus kančios paveikslu, prie jo šalies glaudžiasi beržas ir tarytum visomis šakelėmis ašaroja. Aplinkui, kur pažvelgsi, žemė, žalia pušų juosta apjuosta, tyla ir pilku dangum pridengta” [Landsbergis 1971, 139]. Menininkas tapybiškai paryškina visas detales, tarsi išrikiuotas ant lygaus paviršiaus, žvilgsnis slysta horizontalia linija, aprėpia platų vaizdą. Dar viena iškalbinga citata: „Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nei kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! – koks graudus paprastumas tame reginyje. Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose […]. Toli horizonte mėlynuoja miškas” [ten pat, 141]. Vaizduojama plati erdvė, toliai, pabrėžiamas kraštovaizdžio lakoniškumas, paprastumas, neįmantrumas, priešpriešinamas kalnuotam gamtovaizdžiui. Ryškėjantis erdvės platumo, net neapibrėžtumo pojūtis atskleidžia „lyguminį” mąstymą [plg. Jakovleva 1994, 31]. Literatūroje, ypač poezijoje, esama pavyzdžių, kai tam tikras kraštovaizdis gali būti suvokiamas kaip tipiškai lietuviškas, pavyzdžiui, J. Aisčio eilėraštyje: „Laukas, kelias, pieva, kryžius, / Šilo juosta mėlyna / Debesėlių tankus ižas” ir t.t. [Župerka 2001, 61]. Ryški, tipiška lietuviško gamtovaizdžio ypatybė yra žemės paviršiaus banguotumas [Ėringis 1999], t.y. švelnūs, užapvalinti žemės paviršiaus perėjimai.
Kitoks vaizdas iškyla pažvelgus į Balkanų erdvę. Jos struktūra ryškiai padalyta į vidų ir išorę: pusiasalio išorinė konfigūracija, su beveik šešis kartus ilgesne jūros nei sausumos riba, – išraižyta, su aibe salų salelių, o vidinė pusiasalio struktūra – stūksantys kalnų masyvai [Toporov 1989, 68]. Išryškėja taškiniai, aštrūs viršukalnių smaigaliai [Civjan 1990, 71]. Balkanų pusiasalis „išmargintas aukštų kalnų, kurie jį suskaido į daugybę dalių. Einant iš rytų į vakarus, šis eižėjimas vis tankėja. […] Svarbus Balkanų pusiasalio paviršiaus bruožas tas, kad aukštas, sunkiai pasiekiamas viršukalnes jungia geros perėjos. Išoriniai užpuolikai lengvai prasibrauna į visus šalies kampelius, o pakankamai erdvės, kad būtų galima sukurti galingą valstybę, čia nėra” [Kinčov 1996, 1 – 2]. Pabrėžiamas Balkanų erdvės suspaustumas, todėl daugybės margų detalių kupinas peizažas įvardijamas kaip miniatiūriškas [Gačev 1988, 122], jame kompaktiškai išsidėstę kalnai, siauri tarpekliai, mažos, vingiuotos upės…
Bulgarų poetas A. Dalčevas pastebi, kad jeigu iš klasiko Ch. Botevo eilėraščio „Chadžis Dimitras”, kuriame apdainuojamas Balkanų kalnuose žūstantis didvyris, eilutės Жетварка пее нейде в полето „Pjovėja dainuoja kažkur laukuose” išmestume žodį нейде „kažkur”, vaizdas prarastų balkaniškąjį peizažo koloritą – erdvės skaidrumą ir gilumą [Dalčev 1998, 127]. Čia pabrėžiama vertikalė. Toks poliariškumas išreiškia bulgarų poezijoje įsigalėjusį kalnų aukštybių ir žemumų dialogo epinį motyvą [Nedelčev 1995, 236].
Kaip matyti iš pateiktų aprašymų, tautos gyvena skirtingose (net priešingose) gamtinėse aplinkose, o tai tiesiogiai veikia specifinį pasaulio, erdvės suvokimą. Akivaizdu, jog Balkanų gamtovaizdžiui būdingas kontrastiškas, intensyvus reljefiškumas, ryški viršaus–apačios opozicija (iš čia kalboje dažna vertikalės eksplikacija), tuo tarpu lietuviškas kraštovaizdis yra ramus, plačiai besidriekiantis (horizontalė), tolygus. Šios fizinės aplinkos ypatybės formuoja būdingą pasaulėvaizdį, atsispindintį kalboje ir perteikiamą grožinėje literatūroje, kur tautinės kalbėsenos savitumas ryškiausias [Župerka 1997, 94]. Tad, verčiant grožinius kūrinius, kraštovaizdis, peizažo detalės gali tapti vertėjui rimta kliūtimi.[i] Vertime susiduriame su dviguba interpretacija, arba kalbiniu erdvinio vaizdo kodavimu. Mat vertėjas visada turi reikalą su tikrove, užfiksuota tekste, ir į „užtekstinę” tikrovę gali prasibrauti tik per tekstą [Popovič 1980, 54].
Verčiant gali nesutapti ir kultūrinės žodžio konotacijos, kurioms irgi daro įtaką supanti gamta. Eksperimentas parodė, jog skirtingose Afrikos dalyse žodžiai „žalias” ir „žydras” turi netgi priešingas konotacijas: džiunglėse „žydras”, dėl asociacijos su giedru, saulėtu dangumi, turi konotaciją „gyvenimas, palaima” (pozityvas), o „žalias” asocijuojasi su „drėgme” (negatyvas), tuo tarpu Afrikos dykumose – atvirkščiai [Nida, Taber 2003, 93].
Kraštovaizdis pirmiausia yra regimas vaizdas, taigi šio erdvinio vaizdo perteikimas kalba yra tam tikra vizualinės informacijos interpretacija [Kobozeva 2000, 153]. O interpretacija visuomet perteikia ne tik pliką faktą, ne objektyvią informaciją, bet ir interpretuojančiojo patirtį, žinias, intencijas, jo kultūrai būdingas konotacijas, asociacijas.
Tai puikiai matyti iš bulgarų bei serbų grožinės literatūros kūrinių ir jų vertimų į lietuvių kalbą. Antai serbų rašytojo P. Kočičiaus apsakyme „Per pūgą” randame fargmentą: i sve propade, iščeznu, svega nestade osim hude i vrletne zemlje [pažodžiui – „tik skurdi ir skardinga žemė”], koju nemađeše niko više obrađivati i ziratiti” [Kočić, 131–132] – ir viskas prapuolė, pražuvo, nebeliko žmonių, tiktai laukai, kurių nebuvo kam dirbti ir prižiūrėti [Kočičius, 93]. Serbiškame tekste vaizduojama įprastinė aplinka – reljefo statumas, skardingumas. O vertime ši ypatybė dingsta. Kadangi kalbama apie žemės dirbimą, vertime pabrėžiama žemdirbystė, aktualizuojama žodžiu „laukai”, o dirbamas laukas lietuvio sąmonėje paprastai yra lygus.
Pasitaiko atvejų, kai vertime landšafto ypatumai transformuojami per priimančiosios kultūros „lyguminę” prizmę. Ryškų tokios transformacijos pavyzdį aptinkame bulgarų prozininko J. Radičkovo apsakyme „Daili spiralė”: Бялата равнина леко се изтегляше и завърташе край нас, смълчаната гора се измъкваше на пръсти назад [Radičkov, 212] – Priekyje driekėsi balta lyguma, vinguriuodama ir glaustydamasi prie mūsų, pirštų galais bėgo atatupstas, pritilęs miškas [Radičkovas, 272]. Iškyla lygumos vaizdas. Atidžiau pažvelgus matyti, jog bulgariškas kraštovaizdis panašesnis į hermetišką, uždarą erdvę, kurią tekste konstruoja žodžių junginiai леко се изтегляше „palengva išsitempė / ištįso” ir завърташе край нас „sukosi / užsisuko / susisuko šalia mūsų”. Lyguma ištįsta, išsitempia (veiksmas atliekamas su pastanga) ir galiausiai vėl susisuka, susitraukia. Taip pati erdvė susispaudžia, gūžiasi, įgauna „užapvalinto bulgariško kosmoso” [Gačev 1989, 123] pavidalą. Lietuviškame vertime lygumos vaizdas atsiskleidžia kiek kitaip: ji driekiasi, plyti, akys mato perspektyvą, siekia tolį, slysta horizontale (plg. panašaus bulgariško pavyzdžio vertimo į rusų kalbą analizę [Gačev 1988, 123]).
Dar akivaizdesnis dviejų tautų pasaulėvaizdžio skirtumus iliustruojantis pavyzdys aptinkamas bulgarų rašytojo E. Stanevo apsakyme „Vilkas” ir jo lietuviškame vertime. Čia vaizduojamas gamtovaizdis su mišku. Gerai žinoma, kad lietuviui miškas (giria) yra itin svarbus ne tik kaip gamtinės aplinkos dalis, bet ir savo kultūrinėmis konotacijomis (prisiminkime kad ir chrestomatinį A. Baranausko „Anykščių šilelį”). Pirmiausia miškas asocijuojasi su gūduma, neišbrendama tankme. Tai milžiniškas, iš visų pusių apsupantis, paslaptingas, margas pasaulis. Tai ir prieglobstis, ir bauginanti šventa vieta [Kelertienė 1988, 43]. Pažymėtina, kad „lietuvio ir girios santykiai turi nacionalinio savitumo ir dėl to, kad jo teikia pati kalba” [Barauskaitė 1994, 5]: lietuvių kalboje esama specifinių miško, medžių skleidžiamą vėjui pučiant garsą nusakančių veiksmažodžių: ošia, šlama, šnara… Minėtame bulgarų apsakyme yra fragmentas: Старецът се смъкна от бърдото и навлезе в едрата гора. Посрещнаха го занемели полянки […]. Почукваше кълвач, обаждаше се сойка, писукаше синигерче. […] Пушката пак виси на рамото му, пак му е леко и светло в душата и вълкът лежи някъде в този горски масив, който стърчи сред полето [šiame miško masyve, kuris dunkso vidur lauko] като рунтав калпак [Stanev, 290] – Senis nusileido žemyn, pasuko į mišką. Jį pasitiko bežadės laukymės […]. Sutukseno genys, atsiliepė šarka, sučiepsėjo sniegenos. […] Vėl šautuvas svarina petį, vėl lengva ir smagu, vėl kažkur netoliese tūno vilkas pačioje miško tankynėje, dunksančioje už laukymės nelyginant gauruotas kailis” [Stanevas, 95]. Bulgariškame tekste kuriamas miniatiūriškas vaizdas, kuriame sutalpinama daug objektų: бърдо „kalva”, горски масив „miško masyvas”, полянки „laukymės”, поле „laukas”. Tuo tarpu lietuviškame vertime turime mišką ir laukymes, vaizdas lakoniškesnis. Nors apsakymo veikėjas jau nusileido žemyn ir pasuko į mišką, „kažkokio neįvardyto stebėtojo” [Apresian 1986, 22] žvilgsnis lieka iškilumoje ir iš viršaus aprėpia visą vaizdą: miško masyvas atrodo tarsi gauruota kailinė kepurė (mažas daiktas), styrantis lauko viduryje. Tuo tarpu vertime iškyla kitas vaizdas: miško tankynė – tarsi gauruotas kailis (didelis daiktas, palyginti su kepure) – prasideda už laukymės, taigi žvilgsnis neapima miško visumos. Miškas suvokiamas kaip didelis, žmogaus žvilgsniui neaprėpiamas objektas, o čia jau ryškėja kultūrinė konotacija: miškas – tai didingas kosmosas, kuriame žmogus esi tik dalelė.[ii] Bulgariškajame tekste ryškėja vertikalumas, vertikalus žvilgsnis (iš viršaus į apačią) į kraštovaizdį, lietuviškajame vertime – žvilgsnis slysta horizontale. Iš šio pavyzdžio matyti, jog vertime įprastas, savas gamtovaizdis sudėliojamas pagal lietuviui būdingą įsivaizdavimą, pagal lietuvišką miško modelį.
Svarbu pažymėti, kad grožiniame tekste kraštovaizdis struktūruojamas veikiau pagal mitinės/mitopoetinės erdvės organizavimo principus nei pagal geometrinę erdvės sampratą. Literatūros kūriny vaizduojamo kraštovaizdžio atskaitos taškas visada yra žmogus, kitaip sakant, erdvė yra antropocentriška. Erdvės antropocentriškumas pasireiškia tokiomis struktūrinėmis opozicijomis kaip sava/svetima, artima/tolima, prijaukinta/neprijaukinta, vidus/išorė ir t.t. Grožinio kūrinio erdvė, kaip ir mitopoetinė, visada pilna daiktų, kurie suteikia jai struktūrą; ši erdvė nėra visa apimanti, savaiminė duotybė, nes be erdvės (kosmoso) dar yra ne-erdvė (chaosas) [Toporov 1983, 234], t.y. užribis, anapusis.
Mažne svarbiausias Balkanų pasaulio modelyje erdvės struktūros principas yra priešprieša sava/svetima. Nepaliaujami sienų keitimai (tiesiogine ir perkeltine prasme), migracijos bangos, pasirodančios ir dingstančios gentys, etnosai, religinės bendruomenės, panašių ir griežtai skirtingų tradicijų susidūrimai paliko gilių pėdsakų Balkanų pasaulio modelyje [Civjan 1990, 78]. Ir visi jie vienaip ar kitaip atspindi archetipinę opoziciją: „Tradicinėms visuomenėms yra būdinga jų gyvenamosios teritorijos ir nepažįstamos ją supančios erdvės priešprieša: pirmoji – tai „pasaulis” (tiksliau: „mūsų pasaulis”), kosmosas; visa kita – nebe kosmosas, bet savotiškas „kitas pasaulis”, svetima, chaotiška erdvė” [Eliade 1997, 21].
T. Civjan pastebėjo, kad tautosakos tekstą galima aprašyti pagal jį sudarančių semantinių laukų kompleksą; taip atsiranda savotiškas žodynas, kuriame konkrečius aplinkos objektus įvardijantys žodžiai (pavyzdžiui, namas, bokštas, dvaras, kaimas, miestas, kelias, miškas, šulinys, kalnas ir t.t.) įgyja abstrakčią, simbolinę reikšmę ir tam tikroje uždaroje sistemoje įgauna naujų valentinių galimybių. Kartu tyrinėtoja pažymi, jog toks analizės principas yra universalus ir gali būti taikomas ne tik folkloriniams tekstams [Civjan 1973, 13, 17].
Nagrinėjamuose bulgarų ir serbų grožinės literatūros kūriniuose erdvės modelį įkūnija topografiniai objektai: kalnai, kalvos, tarp jų įsispraudę slėniai, žemumos. Pavyzdžiui, kalnuose vyksta kova už laisvę, čia randa sau prieglobstį žmonių visuomenę palikę haidukai.[iii] Tai išorinė, neprijaukinta erdvė. Iš už kalnų taip pat ateina karai, grėsmingos permainos ir sumaištis. Tuo tarpu kalva, kalvelė kaip tik įkūnija humanizuotą, apgyventą, saugią, vidinę erdvę. Tai – kosmosas, namai, žmogaus gyvenimo vieta.
Taip, supriešinant sava ir svetima, erdvė konstruojama I. Andričiaus romane „Drinos tiltas”. Romano erdvės centre – Višegrado miestas, kuris yra ir romano veiksmo vieta. Iš pradžių šis „nedidelis ir susikimšęs kaimelis” [Andričius, 16] yra chaoso, netvarkos galioje, „kur žmogus yra galingos stichijos nelaisvėje ir, gėdydamasis savo bejėgiškumo, dar aiškiau mato ir suvokia savo ir kitų nedalią” [Andričius, 18]. Višegradas įgauna formą, kitaip tariant, tampa kosmosu, tik pastačius tiltą: „Drinos tiltas ir prie jo pastatyti namai ėmė veikti prekybą ir susisiekimą, miestelio gyvenimą ir visą apylinkę […]. Miestas greitai pradėjo leistis nuo kalnų prie upės, plėstis ir augti, vis labiau spiesdamasis apie užeigos namus” [Andričius, 57]. Tiltas romane nėra vien paprastas statinys, interjero detalė, – jis simbolizuoja visa ko pradžią, tiltas tampa upės, erdvės ir to, kas joje egzistuoja, pradmeniu [Džadžić 1992, 148]. „Jeigu iš tolo žiūri į slėnį, atrodo, kad iš po plačių balto tilto arkų liejasi ir teka ne tik žalioji Drina, bet ir visas tas saulėtas, žaliuojantis kraštas su viskuo, kas ten yra, su visu pietų dangumi” [Andričius, 7]. Višegrado miesto ir jo apylinkių su axis mundi – tiltu erdvės struktūra primena amfiteatrą. Tai lemia visų pirma pats vietovės reljefas, mat miestas įsikūręs dauboje, aplinkui ant šlaitų išsibarstę kaimai, už kurių stūkso kalnų siena: „miestas tarytum suspaustas dviejų upių, Drinos bei Rzavo, ir apsuptas įvairaus aukščio bei įvairios formos kalnų vainiko” [Andričius, 247]. Taip landšafto ypatumai lemia savos ir svetimos erdvės ribas. Erdvė romane visuomet atsiveria iš višegradiečio žiūros taško, žvilgsnis tarsi kopia aukštyn per kalvas į kalnus, į dangų (vertikaliai), o už kalnų – jau kitas pasaulis, kurio višegradietis nemato, su kuriuo nesusiduria. Apie „aną” pasaulį Višegrado žmonės žino tik iš tarpininkų – prekeivių, svetimtaučių ir tų permainų, kurias jie atneša. Kūrinio erdvę struktūruoja iškilumas žymintys žodžiai: brežuljak „kalvelė”, breg „kalva”, brdo „aukštesnė kalva”, planina „kalnas”. Ryškėja gradacija pagal aukštį: kuo toliau nuo žmogaus, nuo apgyventos erdvės, tuo aukščiau, arčiau dangaus. Gradacija yra vienas pagrindinių romano erdvę struktūruojančių elementų. Aptarsime dvi pirmąsias jos pakopas, breg ir brdo, ir kaip jos transformuojamos vertime.
Žodžiai breg ir brežuljak romane žymi žemiausią „amfiteatro” pakopą, humanizuotą erdvę, kurioje, pirmiausia, stovi žmogaus namai: Na desnoj obali reke, počinjući od samog mosta, nalazi se glavnina kasabe, sa čaršijom, delom u ravnici a delom na obroncimabregova [Andrić, 8] – Dešiniajame upės krante, tuojau pat už tilto, dalis slėnyje, o dalis – kalnųšlaituose, yra miestelio centras su turgaviete” [Andričius, 7]. Fragmente vaizduojamas tipiškas Višegrado reljefas: tiltas, miesto centras ir periferija, slėnyje ir kalvų šlaituose išsibarstę pastatai – visa tai sudaro žmogaus erdvę. Vertime ši sava, vidinė erdvė, kurią serbiškame tekste nužymi žodžiai na obroncima bregova „kalvų šlaituose”, virsta žodžiais kalnų šlaituose. Taip iš pagrindų pažeidžiama romano erdvės gradacija, išreiškianti perėjimą nuo savo prie svetimo. Lietuviškas vertimas panaikina žemiausią pakopą ir perteikia tik bendrą vaizdą.
Vidinė erdvė susijusi ir su įvairia žmogaus veikla, pavyzdžiui, su žemdirbyste: u samom onom sklopu strmih bregova „pačiame stačių kalvų sudūrime” […] ima uska povlaka dobre, rodne zemlje na senovitoj obali reke. To je nanos […]. Na njemu su njive i bašte, a u strani strme livade „stačiame šlaite pievos” sa tankom travom [Andrić, 113] – stačių kalnų papėdėje […] yra siauras geros, derlingos žemės ruožas. […] Čia yra laukai ir sodai, o kalnų šlaituose laibažolės pievos” [Andričius, 85]. Lietuviškame vertime dviejose vietose minimi kalnai, todėl atsiranda ryški priešprieša: papėdė (žemai), kalnų šlaitai (aukščiau). Nelieka originale nubrėžtų tikslesnių riboženklių, tarpinių pakopų, nuosekliai struktūruojančių romano erdvę: kalvelės, aukštesnės kalvos ir kalnai. Taigi lietuviškame vertime vėl gauname bendresnį vaizdą.
Sužmoginta, saugi vieta romane gali virsti ir spąstais, savaip gniaužti. Taip atsitinka, kai iš anapus kalnų miestą užgriūna negandos, karas, apsiaustys: nikad se više neće vratiti lepi i veseli dani kakvi su još lane osvitali nad kasabom; nikad niko od naših neće uspeti da se spase iz ovog kruga mrkih bregova, ni da vidi tu Ameriku, ni da ovde ostvari zemlj” [Andrić, 323] – niekada jau negrįš gražios ir linksmos dienos, kokios dar pernai buvo mieste; niekas iš jos tautiečių neįstengs ištrūkti iš to niūriųkalnų žiedo ir niekas nepamatys Amerikos, taip pat nesukurs ir čia valstybės [Andričius, 238]. Fragmente vaizduojama beviltiška situacija: žmonės tampa savo siauros erdvės („niūrių kalvų”) įkaitais, svajonių šalis ta Amerika („toji Amerika”) tampa dar nepasiekiamesnė, virsta tiesiog utopija. Išryškėja dvi priešpriešos: pirmoji – tarp ankstesnio miesto, kuriame dar pernai buvo „gražios ir linksmos dienos”, ir dabartinio miesto-spąstų; antroji – tarp miesto ir likusio nebepasiekiamo pasaulio. Vertime randame niūrių kalnų žiedą ir taip netenkame pirmosios originalo priešpriešos.
Žodis brdo „aukštesnė kalva”, antroji „amfiteatro” pakopa, romane nužymi ribinę erdvę, ji gali būti ir prijaukinta, sava, ir neprijaukinta, svetima, taigi ji ambivalentiška. Viena vertus, tai naša brdamūsų kalvos”: Srbi su molili Boga da taj spasonosni plamen, koji je istovetan sa onim koji oni oduvek nose i brižno sakrivaju u duši, proširi i ovamo na naša brda [Andrić, 87] – serbai meldė dievą, kad išganingoji liepsna, kurios dalelę jie visada nešiojosi giliai širdyje, persimestų ir čia, į jų kalnus [Andričius, 67]. Višegrado serbai puoselėja viltį, jog už kalnų prasidėjusios jų tautai palankios permainos persikels ir į jų kalvas, t.y. į miestą, kuriame jie gyvena. Tuo tarpu vertime randame žodį „kalnai”, kuris pažeidžia romano erdvės struktūrą ir vėl perteikia tik bendresnį vaizdą.
Kita vertus, brdo gali reikšti ribą, iš už kurios į Višegradą ateina grėsmė: A kad je čovek zaista otišao, oni su bili srećni što mogu da se vrate svojim navikama i da i dalje sede mirno na kapiji, bez tih razgovora od kojih dolazi čoveku život nemio i budućnost strašna, ostavljajući vremenu da ublaži i olakša težinu događaja koji seiza brdavaljaju [Andrić, 102] – O kai žmogus iš tikrųjų išvyko, jie džiaugėsi, kad gali senu įpročiu vėl ramiai sėdėti kapijoje, nesileisdami į tokias kalbas, nuo kurių gyvenimas darosi nebemielas, o ateitis baisi, palikę laikui sušvelninti ir palengvinti tuos sunkius iš anapus kalnų artėjančius įvykius [Andričius, 77]. Šiame teksto fragmente brdo įprasmina sieną, už kurios vyksta baisūs dalykai. Į Višegradą blogas žinias apie permainas Osmanų imperijoje atneša jedan od veletovskih Turaka, ozgo sa granice „nuo viršutinio pasienio” [Andrić, 100] – kažkoks Veletovo turkas iš pasienio [Andričius, 76], taigi ir nuo valstybinės, oficialios ribos. Originalo tekste išryškinta vertikalė, ji nurodo į višegradiečiams tolimą, svetimą vietą; išlaikomas pagrindinis romano erdvės parametras – gradacija: kuo aukščiau, tuo toliau nuo Višegrado ir jo tikrovės, kasdienio gyvenimo. Lietuviškame vertime vertikalė pašalinama, pasireiškia „lyguminis” erdvės suvokimas. Višegradiečiai pajunta grėsmę, kuri jau nebe tokia tolima realybė (papasakota iš pirmų lūpų), ji jau čia pat – už kalvų. Vertime vėlgi žodis kalnai, sustiprinantis, paryškinantis tolimąją, abstrakčią ribą tarp savos, saugios ir svetimos, grėsmingos erdvės. Lietuviškas žodis kalnai panaikina pakopas: tiek savos, „mūsų kalvos”, tiek kalvos, už kurių jau vyksta permainos, vertime virsta „kalnais”.
Žodis brdo, konstruojant „amfiteatrą” aplink miesto ašį – tiltą, yra pamatinis: Isturena i uzvišena petnaestak metara iznad zelene, hučne reke, ta sofa od kamena lebdi u prostoru, nad vodom, između tamnozelenih brda sa tri strane, sa nebom i oblacima ili zvezdama nad sobom, a sa stvarnim vidikom niz reku kao uskim amfiteatrom koga u dubini zatvaraju modre planine „gilumoje uždaro mėlyni kalnai” [Andrić, 15] – Išlinkusi, pakibusi penkiolika metrų virš šniokščiančios žalios upės, ši akmeninė kanapa tarsi sklando ore, iš trijų pusių supama trijų tamsiai žalių kalnagūbrių; viršuje dangus, debesys arba žvaigždės, o pažvelgus pasroviui, atsiveria lyg siauras amfiteatras, tolumoje uždarytas mėlynų kalnų grandinės [Andričius, 13]. Serbiškame originale aiški amfiteatro gradacija: iš pradžių eina tamsiai žalios kalvos, o paskui, gilumoje (vertikalė), erdvę uždaro mėlyni kalnai. Lietuviškame vertime amfiteatro gradacija ištirpsta, bet pabrėžiamas ištęstumas, tįsumas – ilgas kalnuotas ruožas, kalnagūbriai, kalnų grandinės, ir dargi užtvirtina horizontalę žodis tolumoje.
Nobelio premijos laureato I. Andričiaus romane „Drinos tiltas” konstruojamas išraiškingas pasaulio modelis. Išryškėja viena svarbiausių Balkanų erdvę struktūruojančių priešpriešų – sava/svetima, pasireiškianti ir tokiomis opozicijomis kaip viršus/apačia, vidus/išorė, prijaukinta/neprijaukinta.
Kiek kitokius pietų slavų ir lietuvių erdvės suvokimo skirtumus randame bulgarų apsakymuose ir jų vertimuose į lietuvių kalbą. Čia dažnas landšafto ypatumas – reljefo dinamika. Vyksta nuolatinis judėjimas tai aukštyn – į priekalnes, kalnus, tai žemyn – nuo kalnų, į žemumas, slėnius: Kopė į pačius stačiausius skardžius, leidosi į giliausius tarpeklius [Jovkovas, 84]. Tačiau lietuviškuose vertimuose toks intensyvus originale vaizduojamas žemės paviršiaus kitimas, būdingas Bulgarijos gamtovaizdžiui, atsispindi anaiptol ne visada.
Lietuviškame vertime veikiau išryškėja „lietuviškos” kraštovaizdžio detalės. Tokį atvejį aptinkame N. Chaitovo apsakyme „Gryna sąžinė”: Почаках да се мръкне, слязох от бориката и заднем, заднем – през дерета и баири, през полето „per daubas ir kalvas, per laukus” и утринта осъмнах в града [Chaitov, 166] – Palaukiau, kol sutems, išlipau iš pušies ir šliaužte šliaužte per daubas, per kelmynus naktį pasiekiau miestą” [Chaitovas, 138]. Veiksmas vyksta miške, kuris lietuvio pasaulėvaizdyje paprastai nesiejamas su kalnais, jis driekiasi lygumoje. Taip bulgariškos „kalvos” vertime virsta kelmynais – pakinta reljefas, prislopinama jo dinamika, o laukai dingsta išvis (plg. atvejį iš E. Stanevo apsakymo „Vilkas”, kur bulgarišką vaizdą sudaro daugiau objektų, o lietuvišką jo vertimą – mažiau, iškyla lakoniškesnis paveikslas). Žodžiu kelmynai vertime sudaromas iškirsto miško ploto įspūdis, paryškinamas padarytos žalos mastas (kontekstas: neteisėtai kertami girininkijos medžiai). Taip pakeičiama originale vaizduojamas tipiškas Bulgarijos topografinis paveikslas.
Su reljefo dinamika susijusi ir Balkanų pasaulio modeliui reikšminga l a b i r i n t o sąvoka. Ją įkūnija vingiuojantis kalnų kelias – serpantinas. Balkanų erdvėje kelias netenka požymio „tiesus” [Civjan 1990, 72], sklandi, tolygi trajektorija virsta vingriu, laužytu zigzagu [ten pat, 73–74] (plg. meandro ornamentą). Judėjimo Balkanų erdvėje trajektoriją nustato ir diktuoja serpantinas. Pavyzdį randame J. Jovkovo apsakyme „Stirna”: Когато отиваше на воденицата, той не се отбиваше нито наляво, нито надясно, обикаляше и криволеше тъй, както криволи и самата пътека „kaip kreivoja pats takelis” [Chaitov, 162] – Eidamas į vandens malūną, iš takelio nepasukdavo nei dešinėn, nei kairėn, neaplenkdavo nė vieno jo vingio [Chaitovas, 31]. Bulgariškame tekste yra du veikėjai: takelis ir žmogus. Pastarasis leidžiasi vedamas takelio, atkartoja jo vingius, zigzagus, jis „eina ir kreivoja taip, kaip kreivoja pats takelis”. Tuo tarpu lietuviškame tekste veikėjas vienas – tik žmogus, ir jis veikia savo valia: tyčia neaplenkia nė vieno tako vingio, nors, regis, galėtų juos kirsti ir eiti tiesiomis. Tokios galimybės įspūdis susidaro dėl vertime praleisto segmento „kaip kreivoja pats takelis” – pradingsta pagrindinis veikėjas, diktuojantis judėjimo trajektoriją.
Kitame pavyzdyje, N. Chaitovo apsakyme „Miško dvasia”, vaizduojama konkreti tako trajektorija, tiksliai atkartojanti landšafto nelygumus: Една крива пътека са изнизваше от село въз баира – низ баира – въз баира – низ баира „į kalvą – nuo kalvos – į kalvą – nuo kalvos” четири дена, докато стигнеш град и панаир [Chaitov, 70] – Iš kaimo vingiavo takelis, čia kildamas šlaitu, čia leisdamasis žemyn, čia vėl kildamas ir vėl leisdamasis – keturių dienų prireikdavo miestan, į turgų, nueiti” [Chaitovas, 61]. Bulgariškame tekste kreivas (!) takelis zigzagais varsto kalvas, pakartojimai въз баира – низ баира – въз баира – низ баира eksplikuoja trajektorijos laužytumą, aštrumą. Tuo tarpu lietuviškame vertime takelis tik kyla ir leidžiasi šlaitu, taigi fiksuojamas tik judėjimas nuožulniosiomis reljefo dalimis, visą jį, kaip tokį, išleidžiant iš akių. Be to, pakartojime praleisti žodžiai šlaitu ir žemyn, lieka tik čia vėl kildamas ir vėl leisdamasis – trajektorijos lūžiai minimalizuojami, šiek tiek patiesinami, atsiranda lietuviškam peizažui būdingas lengvas bangavimas.
To paties autoriaus apsakyme „Vyrų laikai” vaizduojama, kaip žmogus juda iš vieno taško į kitą, įveikia atstumą: И пак надолу, надолу „žemyn, žemyn”, та до Грохотненската река. Трябваше да минем реката, та сетне да възвием през Хамам бунар за Дьовлен [Chaitov, 20] – Vėl patraukėme tolyn, nusileidome prie upės. Reikėjo pasiekti kitą krantą, kad paskui per Chamambunarą galėtume keliautiį Djovleną [Chaitovas, 8]. Originalo tekste pakartojimu надолу, надолу sustiprinamas vertikalus judėjimas, o veiksmažodis възвия žymi sukimąsi, vijimąsi aukštyn, išeina tarsi judėjimas spirale. Upė skiria ir pabrėžia skirtingus judėjimus: iš pradžių žemyn, o perėjus upę, – aukštyn. Tuo tarpu vertime pirmiausia ryškėja perspektyva – tolis (horizontalė), o veiksmažodžiu keliauti pašalinamas originalo atspindimas reljefiškumas, vertikalumas, lieka tiesiog judėjimas tam tikro taško link.
Aukščiau nagrinėtame kūrinyje „Miško dvasia” vaizduojama labirinto atmaina – kelio serpantinas: Не щеш ли, взеха, че провъртяха долу шосе „apačioje prasuko plentą”, главното шосе!” [Chaitov, 73] –Bet sumanė valdžia kiek žemiau nuo mūsų kaimo plentą tiesti, ko gero, patį didžiausią plentą [Chaitovas, 64]. Fragmentas rodo „kalnietišką” erdvės sampratą – veiksmažodis провъртя nukreipia judėjimą spirale: plentas vos „prasisuka” tarp kalnų, paryškindamas erdvės kompaktiškumą, ankštumą; kelio spiralė nejučia mena veržimąsi į viršų, suintensyvinama balkaniškos erdvės dominantė – vertikalė. Tuo tarpu vertime, kurio skaitytojui būdinga „lyguminė” erdvės samprata, plentas „nutiesiamas” (nutįsta horizontalė). Lietuviškai išvis neišeina pasakyti „prasuko plentą” (nors kelias kaip toks šiaip jau gali vingiuoti, raitytis). Vadinasi, pati kalba lemia atitinkamo veiksmažodžio pasirinkimą.
Bulgarų pasaulėvaizdžio erdvę formuoja kalnai. Jie nėra tik fizinės aplinkos duotybė, bet ir kultūros reiškinys, turintis simbolinių konotacijų. Pirmiausia, Balkanų kalnai – tai haidukų kosmosas [Gačev 1989, 71], erdvė, įkūnijanti Laisvės troškimą. Haidukas, palikęs žemę ir pakilęs į kalnus, pavadinamas paukščiu [ten pat, 73], jis persikelia į kitą būtį, atsiduria anapus gėrio ir blogio (plg. haiduko vertinimo dviprasmiškumą: viena vertus, tai kovotojas už bulgarų tautos laisvę, kita vertus, – plėšikas, vagis). Viršukalnių erdvė yra atšiauri, nepatogi gyventi, užsiimti įprasta veikla, žemdirbyste ar amatais. Nors, be haidukų, ji priklauso ir piemenims, piemenys, tradiciniu liaudies įsivaizdavimu, – „ypatingi” žmonės, jie laikomi burtininkais, gebančiais bendrauti su anapusiniu pasauliu ir turinčiais antgamtinių galių [Mencej 2000, 115]. Tradiciniame Balkanų pasaulyje piemenystė užima itin svarbią vietą, yra susijusi su giliausiąja, pamatine, archetipine pasaulėvokos plotme [Civjan 1990, 81, 83].
Ypač išraiškingai svetimą, laukinę ir neprijaukintą erdvę kalnai įkūnija bulgarų rašytojo J. Jovkovo apsakymų cikle „Balkanų legendos”. Panašiai kaip I. Andričiaus romane atsiranda opozicija tarp gradaciją sudarančių reljefo iškilumų (kalva vs kalnas), čia randame pavyzdžių, kai susidaro opozicija tarp haidukų erdvės (kalnai) ir kaimo erdvės (kalvos). Vertime šie erdvės riboženkliai sukeitinėjami vietomis, t.y. neišsaugoma originalo seka. Antai apsakyme „Božura”: Божура […] стана и по най-краткия път излезе вън от село. Беше ранна пролет, полето се зеленееше, насреща планините се зачервяваха от залеза на слънцето [Jovkov, 198] – Božura […] atsistojo ir tiesiausiu keliu išėjo iš kaimo. Buvo ankstyvas pavasaris, žaliavo laukai, priešais matėsi saulėlydžio nurausvintos kalvos [Jovkovas, 70]. Herojus palieka savą erdvę, kaimą ir leidžiasi į svetimą erdvę, kurios požymis – kalnai, tuo tarpu vertime „kalnus” pakeičia „kalvos”, kurios, kai saulėlydžio nurausvintos, priešingai kalnams, sukuria ramaus, be įtampos, įprasto peizažo įspūdį. Tačiau kai kuriama grėsminga atmosfera, kyla įtampa, savižudybės nuojauta, atsiranda kalnai ir vertime: O pavakary, kai patamsėjo kalnai ir slėnius užgožė sutemos [Jovkovas, 70]. Vertime eksplikuojama, sustiprinama apsakymo kulminacija: prieblanda (laiko įvaizdžiu išreikšta tarpiškumo, tarpo, padėties tarp idėja), visa apimanti prieblanda: sutemos apniaukia ir slėnius, ir kalnus.
Kitame J. Jovkovo apsakyme, „Indžė”, atvirkščiai: prijaukintos erdvės požymis баир „kalva” vertime pakeičiamas neprijaukintos erdvės požymiu – kalnu: През разсечения шарампол влезе Индже с дружината си […] По калдъръмените улици затракаха подковите на лудите кърджалийски коне. […] Изненадани мъжете, които бранеха шарампола […] Не знаеха какво да правят: да бягат ли, или да вървят към къщите си, гдето бяха жените и децата им. […] И когато последните гърмежи на ония, които бяха успели да се спасят по баирите, замлъкваха, развидели се и съмна. Показаха се хубавите къщи, заградени с високи дувари, с големи порти [Jovkov, 230] – Pro pralaužtą užtvarą prasibrovė Indžė su savo būriu […] Gatvių grindinių sudundėjo paklaikusių kirdžalijų žirgų kanopos. […] Kaimo gynėjai, iš netyčių užklupti […] nežinojo, ką daryti: ar bėgti kiek įkerta, ar grįžti į namus, kur gūžėsi jų žmonos ir vaikai. […] Kai nutilo paskutiniai už kalnų pasislėpusių sodiečių šūviai, išaušo rytas. Įsibrovėliai išvydo gražius namus, aptvertus aukštomis tvoromis su plačiais vartais [Jovkovas, 9]. Ištraukoje vaizduojamas turkų plėšikų įsiveržimas į gyvenvietę: jie pralaužia užtvarą, saugančią kaimą, t.y. kaimo ribą ir pasileidžia gatvių grindiniu, t.y. gyvenvietės vidumi. Netikėtai užpulti gynėjai išsislapsto po aplinkines kalvas (по баирите). Išaušus rytui, įsibrovėliai išvysta gražius namus – savo grobį (kosmoso griovimas). Veiksmas vyksta vidinėje gyvenvietės erdvėje, kurią tekste pažymi žodžiai калдъръмените улици „grįstos gatvės”, хубавите къщи „gražūs namai” ir баирите, pažodžiui „kalvos”. Vertimas už kalnų, viena vertus, pažeidžia savos ir svetimos erdvės santykį originale, o kita vertus, sustiprinama gynėjų baimė, jaučiama kraugeriams įsibrovėliams.
 
Išvados
 
Išnagrinėti bulgarų prozininkų N. Chaitovo ir J. Jovkovo apsakymai atskleidė būdingą bulgarams erdvės suvokimą. Erdvė kūriniuose konstruojama pagal labirinto principą, išreiškiamą kelio serpantino bei kitais judėjimo spirale įvaizdžiais ir per archetipinę, tačiau Balkanų pasaulio modeliui itin esmingą opoziciją sava–svetima.
Iš palygintų serbų bei bulgarų grožiniaių kūrinių ir jų vertimų į lietuvių kalbą matyti kalboje, meniniame tekste esant galima užčiuopti ir atskleisti giluminio, nesąmoningo tautos pasaulėvaizdžio atspindžius. Vertimas, kaip universalus kultūrų, tradicijų kontakto būdas, aprašydamas, perteikdamas svetima, kartu išryškina ir tai, kas yra sava [Civjan 1990, 37]. Bulgarų ir serbų grožinių tekstų ir jų vertimų lyginamoji analizė atkleidė atitinkamus transliuojančiosios ir priimančiosios kultūrų pasaulėvaizdžio skirtumus. Specifinė originalo erdvės samprata vertime nejučia pakinta ir įgauna priimančiajai kultūrai būdingų erdvės suvokimo bruožų. Taigi originale atspindėta savita erdvės samprata vertime transformuojama į priimančiosios kultūros erdvės sampratą. Vadinasi, vertimas yra puiki tautų pasaulėvaizdžio skirtumų tyrinėjimo priemonė. 
 

[i] Štai, pavyzdžiui, vertėjos iš graikų kalbos pastebėjimas: „klaidinga manyti, kad tai, ką graikai vadina dasos ‘miškas’, lietuvis tikrai pavadins mišku (geriausiu atveju – giraite ar sodu)” [Staponkutė 2001, 43].
[ii] Analogiškai I. Vazovo apsakyme „Nesvetingas kaimas” pavaizduotas „bemiškis laukas” (p. 1) vertime tapo „bekrūmiais laukais” (p. 18), vėlgi dėl skirtingo bulgarų ir lietuvių miško ir lauko erdvinio santykio suvokimo.
[iii] Sukilėliai, nacionalinio išsivadavimo judėjimo prieš turkų jungą dalyviai
 
Šaltiniai:
 
Andričius I. Drinos tiltas / Vertė S. Sabonis. - Vilnius, 1988.
Andrić I. Na Drini ćuprija. - Beograd, 1945.
Chaitovas N. Laukiniai apsakymai / Vertė V. Račkaitis. - Vilnius, 1981.
Хайтов Н. Диви разкази. - Пловдив, 1989.
Jovkovas J. Balkanų legendos / Vertė V. Račkaitis. - Vilnius, 1971.
Йовков Й. Старопланински легенди. - Том 2. - София, 1983.
Kočičius P. Per pūgą // Serbų novelės / Vertė S. Sabonis. - Vilnius, 1992.
Kočić P. Kroz mećavu // Izabrana dela. - Beograd, 1998.
Radičkovas J. Daili spiralė // Bulgarų novelės / Vertė B. Želvytė. - Vilnius, 1987.
Радичков Й. Разкази и новели. - Том 1. - София, 1989.
Stanevas E. Vilkas // Bulgarų novelės / Vertė B. Želvytė. - Vilnius, 1987.
Станев Е. Събрани съчинения. - Том 1. - София, 1981.
Vazovas I. Nesvetingas kaimas // Bulgarų novelės / Vertė B. Želvytė. - Vilnius, 1987.
Вазов И. Негостолюбиво село // <www.slovo.bg>.
 
Literatūra:
 
Apresian 1986 – Апресян Ю. Д. Дейксис в лексике и грамматике и наивная модель мира // Семиотика и информатика. - Москва, 1986. - Вып. 28.
Barauskaitė 1994 – Barauskaitė J. Giria ir lietuvis apsakymuose // Tautos vaizdas kalboje. - Šiauliai, 1994.
Civjan 1973 – Цивьян Т. В. К семантике пространственных и временных показателей в фольклоре // Сборник статей по вторичным моделирующим системам. - Тарту, 1973.
Civjan 1990 – Цивьян Т. В. Лингвистические основы балканской модели мира. - Москва, 1990.
Dalčev 1998 – Далчев А. Фрагменти // А. Далчев. И сърцето най-сетне умира. - София, 1988.
Džadžić 1992 – Džadžić P. Mitsko u delu Ive Andrića: Hrastova grana u kamenoj kapiji. - Beograd, 1992.
Eliade 1997 – Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. - Vilnius, 1997.
Ėringis 1999 – Ėringis K. Kraštovaizdžio paveldas ir aktualijos // Liaudies kultūra. - 1999, Nr. 1.
Gačev 1989 – Гачев Г. Балканы как космос хайдутства // Советское славяноведение. - 1989, Nr. 4.
Gačev 1991 – Гачев Г. Национальные образы мира. - Москва, 1991.
Greimas, Žukas 1993 – Greimas A. J., Žukas S. Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai. - Vilnius, 1993.
Gudavičius 1992 – Gudavičius A. Kalbos tautiškumas // Gimtoji kalba. - 1992, Nr. 6.
Jakovleva 1994 – Яковлева Е. С. Фрагменты русской языковой картины мира (модели пространства, времени и восприятия). - Москва, 1994.
Kelertienė 1988 – Kelertienė V. Gamta ir kultūra lietuvio sąmonėje: kelių prozos tekstų analizė // Metmenys. - 1988, Nr. 54.
Kinčov 1996 – Кънчов В. Македония. Етнография и статистика. - София, 1996.
Kobozeva 2000 – Кобозева И. М. Грамматика описания пространства // Логический анализ языка: Языки пространств. - Москва, 2000.
Landsbergis 1971 – Landsbergis V. Užmirštas Čiurlionio straipsnis // Pergalė. - 1971, Nr. 3.
Mencej 2000 – Mencej M. Pastirji – čarovniki // Studia mythologica slavica. - 2000, Nr. 3.
Nedelčev 1995 – Неделчев М. Големият исторически сюжет на Йовков // Й. Йовков. Разкази. - Велико Търново, 1995.
Nida, Taber 2003 – Nida E. A., Taber Ch. R. The Theory and Practise of Translation. - Brill–Leiden–Boston, 2003.
Popovič 1980 – Попович А. Проблемы художественного перевода. - Москва, 1980.
Sepir 1993 – Сепир Э. Избранные труды по языкознанию и культурологии. - Москва, 1993.
Staponkutė 2001 – Staponkutė D. Vertimas: įmanoma ir neįmanoma (iš patyrimo verčiant Nikos Kazantzakį) // Kultūros barai. - 2001, Nr. 3.
Toporov 1983 – Топоров В. Н. Пространство и текст // Текст: семантика и структура. - Москва, 1983.
Toporov 1989 – Топоров В. Н. „Балканское” и его истоки: древнебалканская нео-энеолитическая цивилизация // Советское славяноведение. - 1989, Nr. 4.
Župerka 1997 – Župerka K. Stilistika. - Šiauliai, 1997.
Župerka 2001 – Župerka K. Tėvynės erdvė kaip stiliaus tautiškumo veiksnys // Tautinio tapatumo ir tautinės kultūros problemos. - Vilnius, 2001, Nr. 5–6.
 
 
Differences of the world-view between Bulgarian and Serbian literature and its Lithuanian translations
Laima MASYTĖ
 
The landscape surrounding the ethnic community is one of the many factors influencing the world-view. Lithuanians (target culture) and Southern Slavs (original culture) inhabit quite different regions: Baltic (plane landscape) and Balcans (montainous landscape). Direct translations of Bulgarian and Serbian prose into Lithuanian show that some elements of the original, especially connected with the concept of the landscape, are transformed and ordered according to the Lithuanian world-view.


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.