Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Valdas Petrauskas
 
Prusto pusėje
 
Publikuota: Pergalė, 1981 m. Nr. 4, p. 126-142.
 
 
Keletas faktų.
1913 m. Marselis Prustas savo lėšomis išleidžia „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį tomą – „Svano pusėje“. 1919 m. pelno pripažini­mą – gruodžio 10 antrasis tomas „Žydinčių merginų pavėsyje" apdo­vanojamas Gonkurų premija, po kelių dienų vienas po kito spaudoje pasirodo dvidešimt septyni straipsniai apie jo kūrybą. 1922 m. „Svano pusėje“ išeina į pasaulį – išverčiamas į anglų kalbą, plačiai komen­tuojamas ir studijuojamas. Kol M. Prustas prabilo lietuviškai, reikėjo laukti 66 metus! O juk jau pats originalas, pasak ispanų literatūros kritiko Chose Ortegos i Gaseto, „pasirodė truputį per vėlai: pakanka atidžiau jį panagrinėti, kad pastebėtume anachroniškus jo bruožus“.
Ir vis dėlto laukėme ne veltui.
„Prarasto laiko beieškant“ – tai drama reto intelekto ir jautrumo žmogaus, kuris jau vaikystėje iškeliauja ieškoti absoliučios laimės, tačiau nenori savęs apgaudinėti, kaip tai daro diduma žmonių. M. Prustas ieško absoliuto kitapus pasaulio ir laiko ribų 1. Blykstelėjus nuojautai, tokiai, kokia aprašoma „Atrasto laiko“ pabaigoje, jis nu­matė didelį, pusiau autobiografinį kūrinį, sukomponuotą naujoviškai, pagal dvasios pasaulio ir prisiminimų pasaulio dėsnius, pasaulio, ku­riame erdvė ir laikas neturi galios. Iš pradžių jis buvo užsimojęs pa­rašyti dviejų tūkstančių puslapių kūrinį, kažkuo panašų į „Tūkstantis ir viena naktis“, į Dž. Eliotą, į T. Hardį, į Sen-Simoną, tačiau nepa­našų nė į vieną jų: tas romanas, kurio pagrindinis herojus – Laikas, turėjo parodyti žmogaus kelią iš vaikystės Rojaus į Sodomos Pragarą 2. Vienu žvilgsniu jis aprėpė to romano kreivę ir savo nemirtingąjį kūrinį pradėjo ir užbaigė žodžiu „Laikas“.
Laikas M. Prustui turėjo esminę prasmę: tik laiko dėka jis galėjo suvokti tai, ką kitados buvo matęs ar patyręs. Kad pirmasis įspūdis neturėjo jam jokios reikšmės, akivaizdžiai rodo ir šis pirmojo tomo fragmentas:
 
Nepakenčiau aš to vaikščiojimo į Eliziejaus laukus. Kad bent Bergotas kurioje nors savo knygoje būtų apie juos rašęs – tada aš, be abejo, būčiau jais susidomėjęs (kur­syvas mano – V. P.), kaip ir visais dalykais, kurių „dublikatai“ pirmiausia atsirasdavo mano vaizduotėje. Vaizduotė sušildydavo juos, įkvėpdavo jiems gyvybę, suteikdavo individualumo, ir aš panūsdavau surasti juos tikrovėje; o šio parko niekas nesiejo su mano svajonėmis, (p. 348–349) 3
 
„Tikriausiai juoksitės iš manęs, tačiau šitas sniegas primena man (me fait penser à) šermuonėlius“ (p. 353), – prisipažįsta senoji dama, Eliziejaus laukų parko lankytoja. Lietuviškai, beje, labai vykusiai per­teikta žodžių junginio “faire penser à“ reikšmė: “sniegą“ ir „šermuo­nėlius“ (aišku, jų kailius) sieja jų baltumas, purumas ir pan. Tikrovė M. Prustą domina tik tiek, kiek ji atliepia prisiminimus, tuos „dubli­katus“, kurie glūdi pasąmonėje, nes tai, jo nuomone, pati realioji tik­rovė: sniegas tik todėl vertas senosios damos dėmesio, kad jos vaiz­duotėje atgaivina šermuonėlių kailių vaizdą. Nes „beprasmiška tik­rovėje ieškoti atminties vaizdų: jie niekad neturės to žavesio, kurio jiems teikia pati atmintis ir tai, kad jie nesuvokiami jutimais“ (p. 378).
Svarbiausia M. Prustui – subjektyvi sąmonė, tikrovės vaizdas, at­sispindėjęs individualioje psichikoje ir glūdintis pasąmonėje, iš kur jį gali pažadinti, atgaivinti vien kokia asociacija ar pojūtis – ir tai tik proto ir valios pastangomis:
 
Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto. [...]Statau puodelį ir kreipiuosi į savo protą. Tiesa atrasti turi jis. [...] protas pasijunta pranoktas paties savęs; kai jis, ieško­tojas, kartu yra toji slaptinga šalis, kurioje tenka ieškoti ir kur visas jo bagažas nieko jam nepadės. (p. 41)
[...] kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas [...] dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni nepalūždami, neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą. [...] visos mūsų sodo ir pono Svano parko gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombre, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio. (p. 43)
 
Laiške savo artimam draugui Lui de Roberui M. Prustas rašė: “Ar jums nepatiktų toks pirmojo tomo pavadinimas: Sodas arbatos puo­delyje?“ Taip puodelio liepžiedžių arbatos dėka išaugo tas rūmas, ku­ris savo struktūra daugeliui iškart pasirodė panašus į katedrą. „Prus­to kūrinys turi katedros paprastumą ir didingumą, – rašo A. Morua. – Kapitelių papuošimai, vitražiniai paveikslai, portalų šventieji, sklaidytinė šviesa, prislopinta vargonų muzika sudaro savitą pasaulį“ 4. Pats M. Prustas laiške savo draugui Žanui de Genjeronui prisipažįsta puoselėjęs mintį sukurti romaną, panašų į katedrą, ir netgi kai kurias dalis pavadinti: Prieangis, Absidos vitražai ir t. t. „Atsisakiau tų pa­vadinimų, paimtų iš architektūros, jie man pasirodė pernelyg preten­zingi...“
Didelės įtakos M. Prusto stiliaus formavimuisi turėjo Džono Raskino knygų „Amjeno biblija“ ir „Sezamas ir lelijos“ vertimas. „Norė­čiau, kad tas vertimas būtų gyvas ir, šiaip ar taip, ištikimas, tikras kaip meilė ir užuojauta, – rašė jis motinai. – Nėra geresnio būdo su­vokti pačiam tai, ką jauti, kaip atkurti savyje tai, ką jautė koks me­nininkas. Šiomis pastangomis drauge su jo mintimi iš savo gelmių iškeliame ir savo mintį...“
Raskinas M. Prustui buvo savotiškas „dvasios vadovas“, kuris rei­kalingas gyvenimo pradžioje ryšiui su tikrove užmegzti. Raskinas iš­mokė jį matyti ir ypač aprašinėti. Abu turėjo įgimtą polinkį griebtis be galo smulkių atspalvių, niuansų, abu mokėjo sulėtintu tempu meistriškai aprašinėti pojūčius, abu mėgavosi spalvomis ir formomis 5. „Kai Raskinas „Venecijos marmuruose“ aprašinėja šv. Morkaus katedros fasadą, kalbėdamas apie „jo pritemdytą ir tolydinį spindesį, tarytum šviesą, besismelkiančią pro Edeno sodų šakas tais laikais, kai – o tai buvo labai seniai – angelai stovėjo sargyboje prie jo vartų“, – argi, skaitant šį ir kitus fragmentus, nesusidaro įspūdis, jog skaitai Prus­tą?“ – rašo Gabrielis Mure straipsnyje „Prustas, Raskinas ir Volteris Peteris“ 6. Raskino knygos „Sezamas ir lelijos" pratarmėje „Skaitymo dienos“ M. Prustas rašo tik Raskino dėka suvokęs daug esminių da­lykų, supratęs, jog šedevrą galima sukurti paprasčiausiai aprašant vaikystės sodą, kambarį, miestelį, šeimą.
Sakoma, skaityti M. Prustą sunku. Patys prancūzai, nepratę prie tokių ilgų, „plačiai iškerojusių“ sakinių, baugėjosi imti į rankas tokio kondensuotumo knygą. Leidėjai – pirmieji skaitytojai – iškart nusi­statė prieš. „Mielas bičiuli, – pareiškė „Olendorfo“ leidyklos direkto­rius Jumblo laiške Lui de Roberui, M. Prusto draugui, nusiuntusiam rankraštį į leidyklą, – gal esu labai bukas, bet negaliu suprasti, ku­riems galams kažin koksai ponas ištisus trisdešimt puslapių prirašo, kaip atsigulęs vartosi lovoje. Bergždžiai suku sau galvą...“ Andre Židas, didysis prancūzų stilistas, „Galimaro“ leidyklos paprašytas įver­tinti rankraštį, atskleidė jį ir išsyk užkliuvo už sakinio, kuriuo pasa­kotojas aprašo tetą Leoni, atkišdavusią „man pabučiuoti savo liūdną kaktą, išbalusią ir dulsvą, [...] kur po oda, tartum erškėčių vainiko dygliai ar rožančiaus rutulėliai (veikiau „karoliukai“ – V. P.), pūpsojo slanksteliai“ (p. 47). „Ant kaktos pūpsojo slanksteliai!“ – tarė A. Židas ir pasipiktinęs atmetė rankraštį 7.Vėliau A. Židas su kaupu at­pirko šį savo riktą: straipsniuose, spausdintuose laiškų artimai drau­gei forma, į tariamą jos priekaištą, jog M. Prustą skaityti sunku, jis atsako: „Palaukite, kol grįšiu į Paryžių, ir tuomet balsu perskaitysiu Jums tuos begalinius sakinius: pamatysite, kaip viskas tuomet susi­rikiuos, kaip išsidėstys planai, kaip prasiplės minties kraštovaizdis!..“ Pats M. Prustas, atiduodamas pirmojo tomo rankraštį jaunam leidėjui Bernarui Grase, reikalavo septynių šimtų puslapių knygos, kurioje būtų kuo mažiau pastraipų, netgi dialogai būtų ne iš naujos eilutės, kad frazė, jo žodžiais tariant, atitiktų skaitytojo alsavimą, pagautų jį ir neštų iki pat viršūnės.
Turiu prisipažinti, kad ir man ne iš karto pavyko įsismelkti į M. Prusto pasaulį, panašiai kaip ir „Svano pusėje“ herojui pasakotojui – įrašytojo Bergoto pasaulį. „Pirmosiomis dienomis aš dar neįžvelgiau tų jo (Bergoto – V. P.) stiliaus ypatumų, dėl kurių jį vėliau tiek pa­mėgau, – taip esti išgirdus melodiją, dėl kurios paskui kraustysies iš galvos, bet iš karto jos dar nesuvoki“ (p. 84).
Melodija...
Prieš atskleisdami knygą, pasiklausykime Vagnerio, to milžino, ku­rio alsavimas justi knygoje „Prarasto laiko beieškant“ – tik savotiš­kas, transformuotas, prustiškas. Įsiklausykime į Vagnerio frazes, į jų griausmą ir rimtį. Tą muziką rasime ir knygoje. Nes M. Prusto „Pra­rasto laiko beieškant" – simfonija 8.
„Ilgą laiką aš eidavau gulti anksti“ (p. 5).
Taip prasideda uvertiūra – „Kombre“. Suskamba pirmieji akordai, ir išryškėja kelios pagrindinės temos: Laikas, Sapnas, Atmintis... Su­silieja, susipina du pagrindiniai motyvai – viską naikinantis Laikas ir viską išsauganti Atmintis. Įsiklausykime į muzikinę M. Prusto fra­zę. Pajuskime, kaip ji instrumentuota. Ir tada galėsime kalbėti apie jos interpretaciją. Interpretaciją ar vertimą?
Kokiu raktu reikia atlikti šį kūrinį? – mąsto dirigentas. Kaip rei­kia perskaityti šį kūrinį? – mąsto vertėjas, žmogus, kurio nuovoka, talentas, literatūrinis skonis ir patyrimas jo tautos skaitytojams pa­diktuos, kaip reikia skaityti knygą, „idant suskambėtų teisingas to­nas“. Jeigu kiekviena (muzikinė) M. Prusto frazė būtų užrašyta na­tomis su pažymomis „scherzando“, „andante“, „con brio“ ir pan., jei būtų nurodyta: „violončelei su orkestru“ ar „fagotui“, ar „trim forte­pijonams“, – galvosūkio būtų gal mažiau. Bet štai paties autoriaus „remarka“ apie kūrinio skaitymą:
 
Idant suskambėtų teisingas tonas, ji skaitydama atrasdavo tą nuoširdumą, kuris tas frazes padiktavo, nors žodžiais jo ir neišsakė; tuo nuoširdumu ji prislopindavo veiksma­žodžių laikų šiurkštumą, būtajam dažniniui ir būtajam kartiniui suteikdavo to romumo, kurio yra gerume, ir to liūdesio, kurio yra meilėje; frazę, kuri baigiasi, ji pakreipdavo link tos, kuri prasidės, čia paspartindama, čia sulėtindama skiemenų žingsnį, kad jie paklustų, nors jų skaičius būdavo nevienodas, vieningam ritmui, įkvėpdavo banaliai prozai tam tikrą tolydinę jausmo gyvybę. (p. 39)
 
Apie kūrinio skaitymą – vadinasi, apie jo interpretaciją, apie tokį jo vertimą į kitą kalbą, kuris būtų tolygus muzikos kūrinio pritaiky­mui kitam instrumentui. Juk svarbiausia – „įkvėpti gyvybę“...
Vertimas į lietuvių kalbą, kaip minėta, pasirodė negreit – būta gana rimtų objektyvių aplinkybių. Be to, imtis M. Prusto reikėjo ne­maža pilietinės drąsos. Bet ilgiau laukti buvo nebeįmanoma. Ir štai to darbo ėmėsi Aldona Merkytė, jau gana patyrusi vertėja, lietuviškai prakalbinusi ne vieną prancūzų klasiką. Vėliau į talką atėjo dar du lietuvių meninio vertimo meistrai – Ramutė Ramunienė ir Juozas Naujokaitis, šįkart jau kaip redaktoriai, kuriems, beje, irgi tenka nemaža atsakomybė. Kaip jiems pavyko tas darbas? Kiek teko girdėti iš skaitytojų – neblogai. Tad juo maloniau dar kartą atskleisti M. Prustą, pažvelgti į jį dvikalbio (gal net daugiakalbio) skaitytojo aki­mis, palyginti originalo kalbos tekstą (OKT) su vertimo kalbos tekstu (VKT) ir ne tam tikru pažymiu įvertinti vertėjos darbą (to padaryti neįmanoma), ne iškelti trūkumus, kurių išvengti ne taip jau lengva, verčiant tokį kūrinį, o veikiau panagrinėti, kokių interpretacijos ga­limybių rasta ir kokių būtų galima rasti, siekiant adekvačiau perteikti autoriaus mintį. Meistriškumo ypač reikalauja pirmoji, autoriaus dau­giausia tobulinta dalis, išplaukusi nejučia iš pasąmonės, iš arbatos puo­delio, kai „Ji (mama – V. P.) liepė atnešti man vieną tų nedidelių ir putlių biskvitinių pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose moliuskų geldutėse“ (p. 41). Sakinys skamba gražiai, tik, deja, nesukelia jokių asociacijų, jokių minčių, jis vien konstatuoja faktą, kai tuo tarpu prancūzui skaitytojui (kaip anglui ar lenkui) susidaro kitoks įspūdis, nes „Elle envoya chercher un de ces gâteaux courts et dodus appelés Petites Madeleines qui semblent avoir été moulés dans la valve rainurée d'une coquille de Saint-Jacques" 9 (p. 66). Gaila, kad lietu­viškai nerasta tų pyragaičių pavadinimo atitikmens (les Petites Ma­deleines – tiesioginė asociacija su Marija Magdaliete!), nesgi tas pa vadinimas turi didelį prasminį krūvį ir tam tikru požiūriu romanas šio to netenka (randasi stilistinė „duobė“, „ertmė“, neišlyginta nė kompensacijos metodu). Išties gaila, nes toliau romane dar kartą pa­brėžiama asociacija, kuri nejučia kyla, kalbant apie pyragaičio formą (ir jau tiesiogiai su gašlumu– juk Marija Magdalietė buvo paleistu­vė): „pyragaičio kriauklelė, tokia putli ir gosli su savo griežtom ir dievobaimingom raukšlėm“ (p. 43), ir dar kartą sugretinami tokie, rodos, nesugretinami dalykai, kaip gašlumas ir dievobaimingumas, ir ne tiek sugretinami, kiek parodomi glaudžiai susiję, glūdį vienas ki­tame: „petit coquillage de pâtisserie, si grassement sensuel sous son plissage sévère et dévot“ (p. 68).
Šis teksto fragmentas (VKT p. 41–43; OKT p. 66–69), man regis, yra be galo svarbus, bene vienas svarbiausių visame tome, tad jį derėtų panagrinėti atidžiau ir visų pirma kreiptis į patį M. Prustą, kad jis išaiškintų slaptą jo prasmę, išdėstytų savo metodą, pasakytų visą teisybę, kuri „pati savaime atsiskleidžia, kai rašytojas ima du skirtingus dalykus, nustato jų ryšį, meno srityje analogišką tam, ku­ris mokslo srityje vadinamas priežastiniu, ir tuos du dalykus sukaus­to neišvengiama dailaus stiliaus grandine“ 10. Vadinasi, menininkui svarbiausia „nustatyti ryšį“, rasti tai, kas bendra kokiems dviem da­lykams, kas vienija juos ir kas, išvydus vieną, nejučia pakiša mintį apie kitą. Tad ar nederėtų nuodugniau pažiūrėti į minėtus pyragaičių aprašymus?
Lietuviškai tie pyragaičiai apibūdinami kaip „nedideli ir putlūs“ (p. 41) ir „putlūs ir goslūs“ (p. 43), vadinasi, pabrėžiamas jų „putlu­mas“. Prancūziškai jie aprašomi truputį kitaip: „courts et dodus" (p. 66) ir „grassement sensuel" (p. 68), ir, kaip matome, kokia nors jų ypatybė ne pabrėžiama, priešingai – tai, kas pirmuoju atveju buvo nu­sakyta netiesiogiai, pavadinimų („les Petites Madeleines“), antruoju atveju vaizdingai nupiešta. Čia reikėtų prisiminti nepaprastą M. Prus­to polinkį, aprašant kokį personažą ar reiškinį, kreiptis į meną, idant skaitytojas aiškiau pamatytų aprašomo personažo veidą, išraišką: taip virtuvinė tarnaitė vadinama Džoto „Gailestingumu“ (gaila, OKT mo­teriškoji giminė VKT tampa vyriškąja), Odetė apstulbina Svaną „savo panašumu į Zeforą, Jetro dukterį, iš vienos Siksto koplyčios freskos“ (p. 198), Svanas jaučia ypatingą malonumą, didžiųjų meistrų tapy­boje atradęs „individualius mums pažįstamų veidų bruožus; [...] Girlandajo paveiksle – pono de Palansi nosį; Tintoreto portrete – daktaro diu Bulbono riebų žandą su želiančiais bakenbardų plaukais, įlaužtą nosį, aštrų žvilgsnį ir paraudusius vokus“ (p. 198), o vieną knygos personažų, Bloką, apibūdina taip: „A, tai tas vyrukas [...], toks labai panašus į Belinio Mahometą II. Tiesiog nuostabu – tokie pat lenkti antakiai, ta pati riesta nosis, tie patys išsišovę skruosti­kauliai. Kai dar užsiaugins barzdelę, niekas nebeatskirs“ (p. 87). Tai­gi ir čia sulig žodžiais „grassement sensuel“ nejučia iškyla prieš akis lyg dailininko paveikslas, iš kurio žvelgia „nešvankiai gašlus“ (vie­nuolės?) veidas po „griežtu ir dievobaimingu klostytu kyku (ar gob­tuvu?); plg. kad ir R. van der Veideno „Jaunos moters portretą“. Taip interpretuoti originalo tekstą nejučia skatina sakinio atkarpa „si grassement sensuel sous son plissage sévère et dévot“, nes, visų pirma, būdvardis „gras“ (iš kurio padarytas prieveiksmis „grasse­ment“, lietuviškame tekste transformuotas į būdvardį) šiame konteks­te įperša mintį suprasti jį būtent perkeltine prasme, kita vertus, šį sprendimą siūlo ir prielinksnis „sous“ (plg. „sous les tuyaux d'un bonnet [...] les remous [...] d'un sourire“ – p. 73; – „šypsena [...] po [...] kyku su rauktinukais“ – p. 48), ir pirmojo sakinio atkarpa „valve rainurée d'une coquille“ (turint galvoje nepaprastą M. Prusto polinkį į sudėtingą žodžių žaismą, kurį ne taip jau lengva iššifruoti net ori­ginalo skaitytojams 11). Tad mano interpretacija būtų tokia: „ir py­ragaičio kriauklelė (arba geldutė), tokia nepadoriai gosli su savo griežtu ir dievobaimingu klostytu apdaru (arba tokia nepadoriai gos­li, kad ir su griežtu, dievobaimingu klostytu apdaru)“. Savaime su­prantama, reikėtų adekvačiai išspręsti ir pyragaičių pavadinimą („les Petites Madeleines“).
Vertėja savaip (ir tai jos teisė) interpretavo originalo tekstą: su­siedama pyragaičių vaizdą (VKT p. 41–43)  „putlumo“ savybe, savo­tiškai kompensavo pyragaičių pavadinimo prasmės elementus antrojo sakinio   būdvardžiais,   žyminčiais    „goslumo“   ir „dievobaimingumo“ jungtį.
M. Prustui apskritai būdinga gretinti ar lyginti ką su valgiais, su skoniu, aromatu – žodžiu, su kulinarijos dalykais. Pasak Liusjeno Dode 12, kartą Luvre rašytojas jam kalbėjęs apie Fra Andželiko spal­vas, vadindamas jas „grietininėmis“ arba „valgomomis“. Pirmajame tome nemaža tokių palyginimų: „varpinė priešais – gelsva ir iške­pusi, pati lyg didžiulis šventintas pyragas, su plutele ir varvančiu saulės glajum“ (p. 59); „tie gaisai [...] mano sąmonėje siedavosi su ugnimi, virš kurios kepa viščiukas" (p. 119) ir t. t. O štai, kogero, vienas gražiausių šios savitos pasaulėjautos pavyzdžių:
 
Kai, einant iš bažnyčios, aš atsiklaupiau priešais altorių, stodamasis ūmai pajutau, jog iš gudobelių sklinda saldžiai kartus migdolų kvapas, ir tuomet pastebėjau ant žiedų mažytes gelsvesnes dėmeles, ir pagalvojau, kad tai po jomis slypi šitas kvapas, kaip po rusvai apkepusia plutele kad glūdi migdolinio pyragaičio skonis arba po strazdanomis – panelės de Ventej skruostų aromatas. (p. 102)
 
Gaila, kartais VKT neišlaikomi veik greta einantys palyginimai, kaip antai: šypsena „po akinančio baltumo kyku su rauktinukais, stan­džių ir trapiu lyg iš glajaus“ (p. 48), ir staiga tas pats Fransuazos ky­kas, „dont le tuyautage éclatant et fixe avait l'air d'être en biscuit“ (p. 74), tampa „kyku, padabintu spindinčio baltumo ir standžiais, tar­tum iš porceliano, rauktinukais“ (p. 49). Baltumo vaizdas perteiktas labai įtaigiai, įspūdingai, tiesiog apčiuopiamai, tačiau šiuo atveju ant­rasis palyginimo narys nebeatlieka savo funkcijos – nesužadina jokių pojūčių, susijusių su kulinarija. Be to, ar porcelianas gali būti stan­dus? Verčiau gal reikėjo rauktinukus palyginti su tuo pačiu glajum, jeigu jau nerasta kokio kito varianto (nes labai abejotina, kad M. Prus­tas turėjo galvoje paskutinę žodžio „biscuit“ reikšmę – šios rūšies por­celianas yra matinio, o ne spindinčio baltumo, kaip aiškinama Laruso žodyne).
Toks dviejų gana skirtingų dalykų sugretinimas ypač patraukia dėmesį ir daro subtiliai komišką įspūdį toje vietoje, kur aprašomas tetos Leoni kambarys:
 
D'un côté de son lit était [...] une table qui tenait à la fois de l'officine et du maîtr -d'autel, ou, au-dessous d'une statuette de la Vierge et d'une bouteille de Vichy-Célestins, on trouvait des livres de messe et des ordonnances de médicaments, tout ce qu'il fallait pour suivre de son lit les offices et son régime, pour ne manquer l'heure ni de la pepsine, ni de vêpres“ (p. 72) – Vienoje lovos pusėje stovėjo [...] stalas, kuris priminė ir vaistinę, ir kartu didįjį altorių; čia, po švenčiausios mergelės statulėle ir viši-selesteno buteliu, gulėjo maldaknygės ir vaistų receptai – visa, ko reikia, kad galėtum, neatsikeldamas iš lovos, laikytis pamaldumo ir dietos reikalavimų, nepraleisti nei pepsino, nei mišparų valandos (p. 47).
 
VKT sakinys perduoda situacijos komiškumą, tačiau savo struktūra gana tolimas idealui: po žodžių „didįjį altorių“ dedamas kabliataškis ir prasideda lyg ir savarankiškas sakinys “čia, po...“ ir t. t. Mano supratimu, šį sakinį būtų tikslingiau interpretuoti truputį kitaip, juo labiau, kad ir veiksmažodžio “tenir de“ vertimas gana netobulas adekvatumo požiūriu, nors Laruso žodyne ši reikšmė ir pateikiama kaip pagrindinė. Reikia manyti, kur kas adekvačiau skambėtų kad ir toks variantas: „Vienoje lovos pusėje (arba vienapus lovos) stovėjo [...] stalas, pažiūrėti lyg vaistinė, lyg didysis altorius, nes čia pat [...] gulėjo (arba mėtėsi)“ ir t. t. Netgi mineralinio vandens pavadinimas (aiškinamas komentaruose) prancūziškai suprantamas dviprasmiškai: célestins – tai vienuolis celestinas (nors šiame kontekste pirminė jo prasmė ir neturi reikšmės, vis dėlto ir čia iškyla M. Prusto pomėgis žaisti žodžiais ir kurti mėgstamąsias „metaforas“). Šitaip interpretuo­jant veiksmažodį „tenir de", išvengiama sakinio suskaidymo ir na­tūraliai įvedamas jungtukas „nes“. Tuo tarpu kita sakinio dalis, prasidedanti žodžiais „visa, ko reikia“, mano supratimu, išversta kūry­biškai ir nepriekaištingai, – „de son lit“ („iš savo lovos“) transfor­mavimas į išskirtinę pusdalyvinę būdo aplinkybę „neatsikeldamas iš lovos“ suteikia sakiniui šnekamosios kalbos gyvumo, kuriuo alsuoja originalas.
M. Prustui apskritai būdinga ironija, pašaipa, kartais net grotes­kas, kurio, jo žodžiais tariant, turi būti kiekviename didesniame kū­rinyje 13. Dar vaikas būdamas, M. Prustas žavėjosi A. Dode, vadino jį prancūzų Dikensu. Be to, kaip jis pats prisipažino tiek savo „Už­rašų knygutėse“, tiek romane „Prarasto laiko beieškant“ (kur Bergoto prototipas yra A. Fransas), didelės įtakos jam turėjo A. Fransas. Da­lis ironijos glūdi varduose, tad lietuviškai nieko nesako tokios pavar­dės, kaip la baronne Putbus, M. et Mme Cottard, comte de Forcheville ir kitos. Tipiškas šiuo požiūriu Svano ir princesės de Germant pokalbis apie Kambremerus (p. 302), kupinas ironijos, deja, nesupran­tamos lietuviui, – tik iš komentarų sužinome, jog „pavardės Cambremer pradžia (ca) ir pabaiga (mer) atitinka pirmuosius skiemenis vul­garių žodžių, reiškiančių ekskrementus“ (p. 395). Teisėtai kyla klau­simas, o kodėl vertime nesukurta tokia pavardė, kurios pradžia ir pabaiga atitiktų pirmuosius tų žodžių skiemenis? Juk M. Prustas pa­vardes tyčia pramanydavo, tad būtų tikslingiau ir verčiant bent kai kurias jų, epizodiškesnes, pakeisti tokiomis, kurios skambumu panė­šėtų į prancūziškas ir drauge turėtų atitinkamas reikšmes. Juo labiau, kad šis metodas vertimo praktikoje taikomas. Kuo prasta būtų kad ir ponia de Šūdeks?
M. Prustas taipogi mėgsta į paprastą tekstą įterpti kitokio stiliaus žodžių, specialių terminų ir pan., siekdamas komiško efekto. Įdomiai pateikta ta vieta, kur aprašomos Svano pavydo kančios ir jo įvairūs ketinimai sužinoti, ką veikia mylimoji Odetė: „il (Swann – V. P.) rêvait d'une alliance avec Forcheville qui peut-être aurait pu le renseigner“ (p. 305) – „jis (Svanas – V. P.) [...] net ketino suartėti su Forševiliu, kuris gal būtų galėjęs ką pasakyti“ (p. 279).
Čia autorius pavartojo diplomatijos ir karybos terminus, mat gra­fas de Forševilis – karininkas, o Svano „žygiams“ apibūdinti jie ge­riausiai tinka. Jeigu „suartėti“ gana neblogai dera, tai „pasakyti“ – vargu: perdaug jis neutralus, neatskleidžia subtilaus humoro. Mano siūlomas variantas būtų artimesnis originalui tiek forma, tiek mintimi: „jis svajojo sudaryti sąjungą (arba paktą) su Forševiliu, kuris gal būtų galėjęs parūpinti kokių žinių“. Beje, veiksmažodį „rêver“ siū­lyčiau versti ne žodžiu „ketinti", o „svajoti, puoselėti svajonę“, nes Svano ketinimai pernelyg migloti, padriki.
Kitoje vietoje, aprašydamas senutę Eliziejaus laukų parke, auto­rius vykusiai pavartoja techninį terminą – „elle faisait executer une évolution circulaire à son cou" (p. 386), – skaitydamas originalą, rodos, net girdi sukiojamo kaklo girgždesį: tokia sukriošusi (arba surūdijusi) ta senutė! Vertėjos sprendimas – „ji dar įmantriai pasu­kiodavo galvą“ (p. 259) – toli gražu netobulas: originale nėra nė kalbos apie kokį nors įmantrumą. Gal adekvatesnis būtų toks spren­dimas: „ji pakreipdavo galvą tam tikru kampu, smakru brėždama pus­lankį“, nors galutinį variantą pateikti ne taip jau lengva, be to, šiame straipsnyje ir neketinama siūlyti tobulų sprendimų – tai būtų naivu: čia norima tik aptarti vertėjos minties kryptį, susidūrus su panašiomis problemomis.
Tai ne vienintelis pavyzdys, kai stengiamasi papildomu leksiniu krūviu išpirkti (ir tai anaiptol ne priekaištas vertėjai – meninio ver­timo arsenale tokių priemonių nemaža) neperteiktą (arba nepertei­kiamą) ironiją, kitomis meninės išraiškos priemonėmis nupiešti ori­ginale pateiktą vaizdą. Kad ir štai šioje teksto atkarpoje: „En vain, tenant l'étendue dans le champ de ma vision, je la drainais de mes regards qui eussent voulu en ramener une femme“ (p. 167), kur kalbama apie pasakotojo, jau paauglio, lytinio brendimo kančias, jo geismą vaikštant po laukus susitikti kokią moterį. Pasakotojas prisi­pažįsta: „Veltui, neatplėšdamas akių nuo lygumos, varsčiau ją godžiu žvilgsniu, su viltimi prisitraukti moterį“ (p. 141). Vertėjos čia inter­pretuota gana išradingai: šnekamajai kalbai nelabai būdingi tokie iš­sireiškimai, kaip „tenir l'étendue dans le champ de sa vision" ir „drainer qch de ses regards“ (nors ir perteikti palyginti įprastais idiomatiniais posakiais „neatplėšti akių“ ir „varstyti žvilgsniu“), iš dalies išpirkti vienu vieninteliu veiksmažodžiu „prisitraukti" („lyg magne­tu“– išsyk sufleruoja protas). „Godžiu“ žvilgsnį padaro vertėja, sa­vaip interpretuodama veiksmažodį „drainer“, o „su viltimi“ – irgi sa­votiška gudrybė veiksmažodžio “vouloir" („norėti, geisti, trokšti“), pavartoto geidžiamąja nuosaka, reikšmei išlyginti. Reikia pripažinti, meninio vertimo technikos požiūriu sakinys subalansuotas labai meist­riškai. Tą patį būtų galima pasakyti ir apskritai apie visą VKT, be galo techniškai sukomponuotą įgudusio plunksnos darbininko ranka. Daiktais randame laibai gražių atitikmenų – tiek denotacine, tiek konotacine reikšme:
 
Ainsi, par le chimisme même de son mal, après qu'il avait fait de la jalousie avec son amour, il recommençait à fabriquer de la tendresse, de la pitié pour Odette (p. 296) – Taigi pats jo ligos chemizmas, kurį laiką iš meilės sunkęs pavydą, pradėdavo vėl gaminti nuoširdumą ir atlaidumą Odetei (p. 270).
 
Perskaičius šį sakinį, nejučia kyla mintis apie vidaus sekrecijos liaukas, gaminančias organizmui naudingą skystį, ar apskritai apie kokio įtaiso darbą.
Kaip ir dauguma prancūzų rašytojų, M. Prustas mėgo kalambūrus ir žodžių žaismą. Vertėja gana išradingai interpretavo daugumą jų, ypač tuos, kurie autoriaus priskiriami Kotarui, be galo lėkštam tipui, beveik visada vėluojančiam įterpti savo dvylekį. Įsimiklinęs kalbėti štampais, daugmaž panašiai jis štampuoja ir savo sąmojus, tinkamus nebent „branduoliuke“ - rinktinėje „antisnobų“ ponų Verdiurenų sa­lono draugijoje:
 
– Voila! s'écria Odette, voila les grandes choses dont je demande de me parler, mais il net veut jamais.
– Mais si... protesta Swann.
Cette blaque! dit Odette.
Blague à tabac? demanda le docteur. (p. 258)
– Va tie dideli dalykai, – įsikišo Odetė, – kuriuos aš jį vis prašau paaiškinti, o jis nenori.
– Kaipgi nenoriu? – paprieštaravo Svanas.
– Na, na, neišsisuksite, – atsakė Odetė.
– Kojos ar rankos? – paklausė daktaras. (p. 231)
 
„Cette blague“ Odetės lūpose skambėjo kaip „niekus tauški“ (plg. OKT p. 350, VKT p. 324), o daktaras Kotaras paikai sužaidė žodžio „blague“ daugiareikšmiškumu, tardamas „blague à tabac“ – „tabaki­nė, tabako kapšelis“, tad vertėja lietuviškai labai kūrybingai atkūrė visą situaciją ir išradingai sugalvojo žodžių žaismą pagal tą situaciją. Tokių žaismų yra ir daugiau, ir skaitytojas, be abejo, juos pastebėjo. Ypač daug išmonės įdėta į kitą žodžių žaismą, kai teko transformuoti geroką OKT dalį.
 
– Je vais jouer la phrase de la Sonate pour M. Swann, dit le pianiste.
– Ah! bigre! Ce n'est pas au moins le „Serpent à Sonates? demanda M. de Forcheville pour faire de l'effet. (p. 260)
– Paskambinsiu ponui Svanui motyvą iš sonatos, – pasakė pianistas.
– Po šimts! Ar tai tik nebus ta sonata už kreicerį? – paklausė Forševilis, norė­damas tokia aliuzija į Kreicerio sonatą pasirodyti sąmojingas. (p. 234)
 
Forševilio kalambūras „Serpent à Sonates“ rėmėsi žodžių sąskam­biu “serpent à sonnette“ (pažodžiui – „barškuolė gyvatė“). „Serpent à Sonates“ buvo vadinama viena dama, pas kurią lankydavosi M. Prus­tas; ji buvo puiki pianistė ir drauge turėjo labai smailą liežuvį. Ver­tėjos sukurtas puikus kalambūras, gal nebent persistengta, aiškinant, jog daroma aliuzija į Kreicerio sonatą, – autoriaus tekste aiškinimų paprastai nėra.
Tiesa, pasitaiko ir gana dirbtinio žodžių žaismo, kad ir toje vie­toje, kur iškyla aikštėn Fransuazos, Svanų tarnaitės, nemokšiškumas ir tamsumas:
 
[...] et si elle (Françoise – V. P.) ajoutait: „Elle était tout de même de la parentèse, il reste toujours le respect qu'on doit à la parentèse, je haussais les épaules (p. 163) – ir jeigu ji (Fransuaza – V. P.) pridurdavo: „Betgi vis tiek jūs buvot giminiuočiai, o giminiuočius visados reikia gerbti“, aš gūžtelėdavau pečiais (p. 137).
 
Čia žodžių žaismas pagrįstas tuo, jog Fransuaza neteisingai taria žodį „parentèle“ – „parenthèse“ prancūziškai reiškia „skliaustas“. Ver­tėjos sprendimas man atrodo ne per geriausias: vargu ar paprasta nemokyta moteriškė lietuvė vietoj „giminaičiai“ sakytų „giminiuočiau“. Aišku, žodis gana logiškai nukaltas iš veiksmažodžio „gimi­niuotis“, tačiau mažai įtikimas Fransuazos lūpose. Galbūt reikėjo ver­čiau sužaisti posakiu „kraujo ryšiai“ – daug natūraliau manding skambėtų „kraujo raiščiai“ ar „saitai“, ar „sietai“, ar kas panašaus.
Romane gana dažnai skamba Vermejerio vardas. Ir ne atsitiktinai. M. Prustui jis padarė neapsakomą įspūdį, ypač jo paveikslas „Delftų vaizdas“. Tas įspūdis atsispindėjo ir kūryboje – M. Prustas jautėsi artimas impresionistams, kurie tapyboje padarė veik tokią pat revoliuciją, kaip jis literatūroje arba Debiusi – muzikoje 14. Nieko nuosta­baus: kiekvienas menininkas – savo epochos vaikas. Skaitydami Floberą, matome Koro drobes, Mopasano peizažai tviska Mone spalvo­mis, Vivonos lelijos panašios į Živerni gėles: „Vienur kitur pavir­šiuje tarsi braškė raudonavo vandens lelijos žiedas purpurine šerdim ir baltais pakraščiais“ (p. 151). „Hagos muziejuje išvydęs „Delftų vaiz­dą“, supratau, jog matau patį gražiausia paveikslą pasaulyje, – rašė M. Prustas savo draugui Voduaje. – Užtat „Svano pusėje“ ir prime­čiau Svanui studiją apie Vermejerį. Kaip veria širdį mintis apie šį pasaulį paniekinusį menininką, kuriam nesvarbu, ar palikuonys žiūrės jo paveikslus, ir kuris niekada nesužinos, ką jie galvos apie jį...“ 15 Dailė ir muzika M. Prustui buvo pačios įtaigiausios meninės išraiškos formos, tik per meno prizmę jis matė realųjį pasaulį. Prisiminkim kad ir tą M. Prusto bruožą, jog savo personažus jis mėgdavo gretinti su kokio dailininko paveikslu. Netgi muzika jam siejosi su tapyba, – štai kaip jis aprašo įspūdį, daromą jam Ventejo frazės: „Iš pradžių per kelis taktus skambėdavo vien smuikų tremolo, užimdamas visą pirmąjį planą, paskui staiga jis tarytum prasiskirdavo ir – lyg Piterio de Hocho paveiksluose, kur siauras pravirų durų keturkampis atsklei­džia gilumą, – švelnios šviesos nutvieksta, tolumoje išnirdavo toji kito atspalvio frazė, šokanti, pastorališka, įterptinė, epizodinė, tarsi iš kito pasaulio“ (p. 194). Ne taip jau sunku suprasti, kodėl M. Prustui patiko Vermejeris; ir vienas, ir kitas ne deformuoja, o performuoja tikrovę, viena kita detale sugeba parodyti pasaulio poetiškumą (kad ir žiups­nelio liepžiedžių aprašymas pirmoje dalyje).
Kita vertus, reikia turėti galvoje, jog M. Prustas atskleidžia daik­tuose vadinamuosius Jungo archetipus, figūras, kurios esti bet kokios žmogaus minties šaltiniai, ir pasakų personažus 16. Kunigaikštienė de Germant – tai Ženevjeva Brabantietė, su trimis medžiais siejasi le­gendų prisiminimai, užtat jų šakos ir panašios į beviltiškai išskėstas rankas, nes po kamienų žieve kali žavus Dafnės kūnas, ir t. t. Vienas įspūdingiausių šio pobūdžio paveikslų M. Prusto nutapytas ten, kur pasakojama apie stebuklingąjį žibintą, prieš vakarienę pritaisomą ant lempos jaunajam herojui prablaškyti:
 
Au pas saccadé de son cheval, Golo, plein d'un affreux dessein, sortait de la petite forêt triangulaire qui veloutait d'un (p. 35) – Iš nedi­delio trikampio miško, tamsiai žaliu aksomu dengiančio kalno šlaitą, išjodavo Golo, kupinas žiaurių kėslų, ir trūkčiodamas risnodavo, kratydamasis ant savo arklio, į vargšės Ženevjevos Brabantietės pilį (p. 10). vert sombre la pente d'une colline, et s'avançait en tressautant vers le château de la pauvre Geneviève de Brabant
 
Iš pirmo žvilgsnio lietuviškas tekstas lyg ir nekelia abejonių, ne­bent atrodo sunkoka sakinio sintaksė. Tačiau, įdėmiau įsižiūrėjus į OKT ir VKT, atsiskleidžia savita vertėjos interpretacija, pastebimos pastangos atkurti tą paveikslą, tačiau – pabrėžiu – pastebimos, nes vaizdingumas, tasai autoriaus pasaulėvaizdis, perteiktas lietuvių kalba, dirbtinokas – stengtasi atkurti adekvatų VKT, nėmaž nenutolstant nuo OKT, netgi išsaugant visus jo elementus, kurių daugumą pagal bend­rus traduktologijos principus būtų galima versti kitaip ir išvengti ne­natūralumo. Visų pirma, OKT nėra nei „kalno“, nei „žiaurių kėslų“ – yra “la pente d'une coline“ („kalvos šlaitas“) ir „un affreux dessein“, kuris, kaip žinoma iš legendos ir kaip komentaruose aiškinama, reiš­kia vienintelį kėslą – suvilioti Ženevjevą Brabantietę. Be to, ir „ne­didelis miškas“ – tai iš tikrųjų „miškelis“, „giraitė“ ar pan. (Beje, kitur mažybiniai daiktavardžiai vertėjos vartojami labai apgalvotai, tad juo mįslingiau atrodo šis sprendimas, gal padiktuotas perdėto sai­ko jausmo?) Be kita ko, nelabai pateisinamas, man regis, ir OKT veiks­mažodžių „sortir“ ir „s'avancer“ konkretinimas – „išjodavo“ ir „trūk­čiodamas risnodavo“ (ar įmanoma trūkčiojant risnoti?). Gal labiau reikėtų atsižvelgti, kokias asociacijas kelia šis paveikslas. Manding kai kurių minčių galėtų duoti M. Prusto pasakojimas, kaip kartą, jam išėjus pasivaikščioti po mišką, tas „atrodė panašus į bet ką, tik ne į mišką, o, pavyzdžiui, į kilimą, mirguliuojantį įvairiomis spalvomis, neturinčiomis nieko bendra su miško spalvomis. Ir gyvuos jis iki ki­tos geologinės katastrofos, kurią sukels koks naujas originalus dai­lininkas ar naujas originalus rašytojas“ 17. Tad ir šiuo atveju, mano supratimu, reikėtų kaip galima mažiau konkretinti, nes tai gali nu­kreipti skaitytoją klaidingu keliu, interpretuojant šią VKT atkarpą, hermetiškai uždangstyti OKT esamas asociacijas. Galimas daiktas, bū­tų tikslinga pasiūlyti kad ir tokius variantus:
 
a) Iš trikampės giraitės, tamsiai žaliu aksomu nugulusios kalvos šlaitą, kratyda­masis ant žirgo, šiurpaus geismo perimtas Golo nelygia eidine leisdavosi link nelaimin­gosios Ženevjevos Brabantietės pilies; b) Kratydamasis ant žirgo, bjauraus kėslo genamas Golo iš trikampio miškelio, tamsžaliu aksomu sužėlusio kalvos šlaite, trūkiais (arba šuoliais) leisdavosi į nelaimingosios Ženevjevos Brabantietės pilį.
 
Noriu atkreipti dėmesį į dar du VKT elementus – „cheval“ ir „pauvre“, atitinkamai pateiktus kaip „arklys“ ir „vargšė“. Kadangi Golo ir Ženevjeva Brabantietė, anot legendos, gyveno apie V ar VI amžių, vadinasi, reikėtų vartoti, ko gero, riterių romanų leksiką – „žirgas“ ir „nelaimingoji“. Leksikos problema apskritai labai svarbi, studijuojant, juo labiau – verčiant M. Prustą. Žodis jam turėjo ne­paprastą reikšmę – vieną tomą jis net ketino pavadinti „Žodžių am­žiumi“. M. Prustui, kaip ir to šimtmečio poetams siurrealistams, sim­bolistams, nepaprastai imponavo žodžio skambumas. R. Fernandesas prisimena kartą naktį aplankęs M. Prustą, ir šis paprašęs jį kelissyk ištarti senza rigore (R. Fernandesas mokėjo italų kalbą). M. Prustas klausėsi užsimerkęs. Vėliau R. Fernandesas aptiko tą senza rigore romane „Žydinčių merginų pavėsyje“, sukeliantį „griausmingo grubu­mo ir tykaus dvasingumo“ nuotaiką 18. Iš šio pavyzdžio matyti, kaip tas „įspūdžių medžiotojas“ naudojosi „integralia intuicija“, kiekvieną savo kūrybos žodį įgydamas patyrimu, prisiminimu. O ką jau kalbėti apie specialius terminus – juos M. Prustas plėšte plėšdavo iš pažįs­tamų, „idant muzikas, sodininkas, gydytojas ar dailininkas, skaityda­mas M. Prustą, susidarytų įspūdį, kad jis metų metus mokėsi muzi­kos, sodininkystės, medicinos ar dailės“ 19. Aprašydamas ką nors, bū­tinai turėdavo pats tai pamatyti ar bent jau nuodugniai išsiklausinėti.
M. Prustas nepaprastai domėjosi stiliaus dalykais, iš senelės ir motinos paveldėjo XVII a. klasikinės prancūzų kalbos meilę ir supra­timą, iš jaunų dienų žavėjosi Rasinu. „Rasino eilutės puikios tik to­dėl,– rašė jis „Sezamo ir lelijų“ pratarmėje, – jog žavi drąsiu pa­vartojimu kokio šnekamosios kalbos posakio ar žodžio, lyg tiltas nu­tiesto vienu matu tarp dviejų apdailintų krantų.“ Tad vėliau savo kūryboje mokėjo meistriškai naudotis šiuo metodu. Apibūdindamas kokį veikėją, M. Prustas irgi nenusako, koks jis, o leidžia kalbėti jam pačiam. Kaip pastebėjo M. Prusto kūrybos tyrinėtojai, jo personažai gyvena – lyg nelaisvėje – savo kalbos ribose ir peržengti jų negali. Kiekvienas personažas šneka sava kalba, vartoja tik jo rato žmonėms būdingus išsireiškimus. Ir vertime savaip kalba pasakotojas, sekdamas savo gyvenimo istoriją, savaip – diplomatas de Norpua, savaip – Fransuaza, tetos Leoni tarnaitė. Vertėja parodė nemaža išradingumo, stengdamasi išlaikyti autoriaus manierą. Antai, charakterizuodama Kotarą, nuolatos papildantį žinių bagažą standartiniais posakiais, vertėja nė nesiekia perduoti tų posakių, kurie pavartoti OKT („la beauté du diable“, „une vie de bâton de chaose“, „le quart d'heure de Rabelais“ ir kt.) ir neturi atitikmenų lietuvių kalboje, – ji pateikia tolygius va­riantus: „krokodilo ašaros“, „homeriškas juokas“, „žengti per Rubi­koną“ ir t. t. Atkreipkime dėmesį: visi posakiai tarptautiniai, nė vieno nėra grynai lietuviško, kad skaitytojui nekiltų nepageidautinos aso­ciacijos.
Kurdamas savitą atmosferą, M. Prustas vartoja ribotą kiekį žodžių ir žodžių junginių. Skaitant OKT, ypač krinta įakis tokie žodžiai, kaip „goûter“, „le plaisir“, „le charme“, „l'admiration". Paprastai ver­tėjai per daug nekvaršina sau galvos, kodėl autorius (netgi pabrėž­tinai) vartoja kaip tik tuos žodžius, arba tiesiog savaip suprantamo „stiliaus“ sumetimais stengiasi kuo įvairiau perduoti juos VKT ir, aiš­ku savaime, padaro „meškos paslaugą“ verčiamam autoriui – sudarko tobulai sukurtą jo sistemą. M. Prustas tiesiog liguistai atrinkdavo žo­džius, nuovokiai jausdamas jų vertę. Ypač kartojasi veiksmažodis „goûter“, gana dažnai sudarydamas junginius su minėtais daiktavar­džiais „le charme" ir „le plaisir“. Įdomu pasekti, kokiais variantais jis reiškiamas VKT. Panagrinėkime keletą pavyzdžių:
 
1. [...] tu goûteras, cher maître, les joies nectariennes de l'Olympos (p. 106) – apsvaigsi, brangus maestro, nuo Olimpo dievų nektaro (p. 81).
2. [...] Forcheville [...] en (du calembour – V. P.) goûtaitlafinesse (p. 250) – Forševilis [...] vertina daktaro sąmojį (p. 223).
3. [...] et cette boisson à laquelle il lui serait permis de goûter(p. 291) – ir šitas gėrimas, kuriuo jam  bus leista gardžiuotis (p. 265).
4. Ma pauvre grand-mère [...] priait ardemment son mari de ne pas goûter au cognac (p. 37) – Vargšė senelė [...] iš širdies maldaudavo savo vyrą negerti (p. 12).
5. D'abord il n'avait goûté que la qualité matérielle de sons (p. 211) – Iš pradžių jis pajuto tik materialų [...] garsų poveikį (p. 185).
6. [...] on pouvait goûter sous une charmille autant de fraîcheur qu'au bord de l'étang (p. 266) – galėjai altanoje mėgautis tokia vėsa, lyg būtum prie tvenkinio (p. 240).
 
Kiek mano pastebėta, veiksmažodis „goûter“ daugiausia verčiamas veiksmažodžiu „mėgautis“, tačiau, kaip rodo šie pavyzdžiai, yra ir keletas variantų, matyt, vertėjos sąmoningai įvestų, nors regimai ne­diferencijuota veiksmažodžio “goûter à“ (3; 4) reikšmė – „gerti po truputį; ragauti“. Kitais atvejais vargu buvo tikslinga įvairuoti: juk dievų nektaru (1) galima mėgautis kaip ir materialiu garsų povei­kiu (5).
Peržvelkime dabar kelis pavyzdžius, kur veiksmažodis „goûter“ ei­na su daiktavardžiu „plaisir“:
 
1. [...] du plaisir quej'étais sur le point de goûter(p. 31) – to malonumo, kurį būdavau bepatiriąs (p. 6).
2. [...] où, par un temps glacial, le plaisir qu'on goûteest de se sentir séparé du dehors (p. 35) – kur speigų metu malonu jaustis atskirtam nuo išorės (p. 9).
3. [...] les qualités [...] n'étaient que le reflet sur eux de plaisirs  qu'avait goutéchez eux son amour pour Odette (p. 247) – tebuvo atspindys tų malonumų, kuriuos jų namuose jam teikė meilė Odetei (p. 220).
4. [...] maman les (les plaisirs – V. P.) goûtaitloin de moi (p. 53) – mama jais (malonumais – V. P.) mėgavosi toli nuo manęs (p. 28).
 
Ir čia, kiek mano pastebėta, VKT daugiau vartojamas veiksmažo­dis „mėgautis“, nors pasitaiko ir variantų: „patirti malonumą“, „teikti malonumą“ ir t. t. Kai kuriais atvejais (1), ko gero, visiškai tiktų veiksmažodis „mėgautis“ – juk malonumais mėgaujamasi. Aišku, to­kiu atveju, kaip (2), patogiau transformuoti sakinį ir atsisakyti to „mėgautis“, kuris būtų balastas.
Junginių „goûter le charme“ OKT pasitaiko mažiausia:
 
1. Il se disait que le charme du printemps qu'il ne pouvait pas aller goûter à Combray, il le trouverait du moins dans l'île des Cygnes (p. 266) – Pavasario žavesį, kuriuo gėrėtis jis negalėjo važiuoti į Kombre, Svanas tikėjosi rasiąs Gulbių saloje (p. 240).
2. [...] on peut goûter[...] le charme du songe (p. 31) – galima [...] patirti sapno žavesį (p. 6).
 
Galime padaryti išvadą, kad veiksmažodžio „goûter“ – tiek su daiktavardžiais „le plaisir“ ir „le charme“, tiek su kitais žodžiais – vertimo variantų VKT pateikta apsčiai: patirti, pajusti, jaustis, ver­tinti, gėrėtis, gardžiuotis, teikti, apsvaigti ir t. t., nors dažniausias ati­tikmuo – „mėgautis“, kuris daiktais galėtų išstumti kitus variantus. Aišku, būtų idealu, jei VKT „.goûter“ turėtų vieną atitikmenį, o tai ne toks jau nerealus pageidavimas. Šia proga derėtų atkreipti dėmesį į (2), pateikiamą ne atsitiktinai: tame pat p. 6 žodžių junginio „goûter le plaisir“ vertimas „patirti malonumą“ nejučia perša mintį, kad ver­tėjos gal ketinta apskritai visame VKT veiksmažodį „goûter“ versti neutraliu “patirti“, „pajusti“.
„Plaisir“, gana dažnas žodis M. Prusto leksikone, verčiamas daikta­vardžiu „malonumas“, būdvardžiu „malonus“ ir pan., – nelygu kontekstas. Nors kartais ir čia neapsieinama be sinonimikos, kaip štai šiame sakinyje: „Ni elle d'ailleurs ni mon père ne semblaient non plus trouver àparler des grands-parents de Swann [...] un plaisir qui passât tous les autres“ (p. 395) – „Be to, buvo matyti, kad nei ji, nei tėvas neturi pernelyg didelio noro leistis į kalbas apie Svano se­nelius“ (p. 368). O juk ir čia būtų įmanoma be kokio vargo nenu­krypti į sinonimiką, kad ir štai šitaip verčiant sakinį: „Beje, nei jai, nei tėvui, regis, nebuvo itin malonu kalbėti apie Svano senelius“.
„Lecharme, charmant, charmer“ vertimas kur kas nuoseklesnis, ne­gu „le plaisir“ ar „goûter“. Aišku, ir čia pasitaiko išimčių, tiktai kur kas mažiau.
Skaitant M. Prustą prancūziškai, krinta į akis kai kurios konstruk­cijos, ypač autoriaus mėgstamos ir gana dažnai kartojamos. Viena jų „se plaire à faire qch“ VKT kartais interpretuojama gana vienpusiš­kai, nepabrėžiant pagrindinės jos prasmės. Kad ir tokiame sakinyje: „il (Swann – V. P.) se plaisait à pousser de plus en plus ses imaginations mauvaises“ (p. 293) apeinamas toks svarbus momentas, jog Svanui buvo malonu save kankinti, jog, kankindamas save, jis jaus­davo tam tikrą mazochistinį pasitenkinimą (plg. G.D. Painter. Marcel Proust; A. Maurois. A la recherche ...). Vertėja tik konstatuoja faktą, jog Svanas vis giliau ir giliau brido į savo niūrius spėliojimus“ (p. 266). Tuo tarpu kitoje VKT atkarpoje šis niuansas perduotas ga­na neblogai: „Tous les soirs je me plaisais à imaginer cette lettre“ (p. 389) – „Kas vakarą man gera buvo svajoti apie tą laišką“ (p. 362).
Kita mėgstama konstrukcija – tai „chercher à faire qch“, VKT irgi gana įvairiai interpretuojama. Palyginkime:
 
1. [...] ellecherchaità se donner l'illusion qu'il lui appartenait (p. 309) – ji [...] stengėsi susikurti iliuziją, kad jis priklauso jai (p. 283).
2. [...] mais (Swann – V. P.) n'avait jamais cherché ou réussi à se les figurer(p. 309) – bet jis niekad nebandė – ar gal jam nepavyko – sužinoti, kas jie (p. 282).
3. [...] le lendemain il faudrait recommencer de chercher à savoir ce qu'Odette avait fait   (p.   307}   –   rytojaus dieną reikės vėl sukti galvą, kaip sužinojus, ką darė Odetė (p. 281).
 
Pavyzdžių būtų galima pateikti daugiau, tačiau ir iš šių matyti, jog vertėja, savaip interpretuodama OKT, praturtina VKT, pritaiko, jos manymu, optimalius variantus ir, aišku savaime, nepriekaištingai taisyklinga kalba bei sakinių struktūra eiliniam skaitytojui sukelia tik teigiamas emocijas, bet, kita vertus, kyla klausimas, ar meninio vertimo teorijos ir praktikos požiūriu leistina tokia interpretacija. Man regis, būtų buvę kur kas racionaliau išlaikyti vieną kurią konstrukci­ją, kad ir „stengtis padaryti ką nors“, nes vertėjos pateikta šios kon­strukcijos gana gražių transformų. Pavyzdžiui, šioje atkarpoje: „cherchant sans cesse à me représenter son image, je finissais par ne plus y réussir“ (p. 381) – „nuolatinės mano pastangos atgaivinti jos vaizdą (veikiau gal paveikslą? – V. P.) atmintyje galiausiai eidavo niekais“ (p. 354).
Kai kam gali susidaryti įspūdis, jog šiame straipsnyje reikalauja­ma grįžti prie pažodinio vertimo. Priešingai – skatinama kuo plačiau naudotis šiuolaikiniais traduktologijos laimėjimais, tačiau ypatingą dė­mesį skirti kompozicijos dalykams, ieškoti pagrindinių vienetų, suda­rančių OKT visumą – idant ir VKT skambėtų kaip simfonija. Kaip žinoma, tam tikri žodžiai ir jų junginiai M. Prusto specialiai vartojami kaip ritminės grupės, suteikiančios tekstui muzikos kūrinio skambė­jimo. Pirmajame „Prarasto laiko beieškant“ tome yra palyginti nedi­delis fragmentas, būdingas visoms M. Prusto knygoms, – jis tarytum iliustruoja rašytojo kompozicijos metodą, įrodo, jog ne veltui buvo taip pedantiškai rankiojami tam tikrų žodžių ir jų junginių vertimo variantai.
 
Pasivaikščioję mes visados pareidavome anksti, kad galėtume prieš vakarienę dar užsukti pas tetą Leoni. Pavasarį, kai dienos trumpos ir greitai temsta, pasukę į Šventosios dvasios gatvę, dar pamatydavome saulėlydžio atšvaitus mūsų namų languose ir purpurinę juostą už kalvarijų miško, kiek toliau atsimušančią tvenkinyje; tie gaisai, dažnai lydimi gana aštraus šalčio, mano sąmonėje siedavosi su ugnimi, virš kurios kepa viščiukas, žadantis man po tų poetiškų malonumų, kuriuos teikė vaikščiojimas, malo­numą pasimėgauti gardumynais, šiluma ir poilsiu. Užtat vasarą, mums grįžtant, saulė dar nebūdavo nusileidusi; kai užeidavom pas tetą Leoni, žema šviesa, mušanti į langą, painiojosi tarp užuolaidų ir jų klosčių, skaidėsi, šakojosi, košėsi, smulkiais aukso trupi­nėliais inkrustavo komodos citrinmedį ir įkypais atšvaitais sklaidėsi kambaryje, švelniai lyg pomiškio tankmėje. Tačiau būdavo dienų, nors labai retai, kai parėję neberasdavome ant komodos tų trumpalaikių inkrustacijų, kai, įsukus Šventosios dvasios gatvėn, nebe­būdavo saulėlydžio atspindžių mūsų namo languose, ir tvenkinys šiapus kalvarijų miško neberaudonuodavo. (p. 119)
 
Tekstas sudarytas gaubiamosios kompozicijos principu: grįžimo iš pasivaikščiojimo tema išplėtota, įterpiant šviesos motyvą.
Savo kompozicija fragmentas ypač primena muzikos kūrinį, įspūdį, kurį jis daro klausytojui, kaip supranta jį M. Prustas, pasakotojo luūpomis nusakęs (OKT p. 211–214; VKT p. 185–188), kokius jausmus jam sužadino „andante iš Ventejo sonatos fortepijonui ir smuikui“ (p. 188). (Gaila, atkarpa pernelyg ilga, kad būtų įmanoma ją cituoti, tačiau tiems, kas nori geriau suvokti M. Prusto kūrybos metodą, būtina ją įdėmiau perskaityti. Tai ir yra tikroji muzika literatūroje.) Jau pirmas atkarpos sakinys verčia suklusti – kur girdėta ši (muzi­kinė) frazė? Taip, teisingai, ši gaida suskambo romano pradžioje: „Longtemps, je me suis couché de bonne heure" (p. 29) – „Ilgą laiką aš eidavau gulti anksti“ (p. 5). Vertime šis sąskambis kiek paryškintas sintaksiškai (kitaip gal nebūtų justi to sąskambio). Toliau reikia jau perskaityti visą fragmentą – tik tada galima aiškiai atskirti „frazę, kuri kelias akimirkas sklendė, iškilusi virš skambančių bangų“ (p. 186). Ji čia pasirodo, čia dingsta, praturtindama „gyvenimą naujo gro­žio suvokimu, [...] praplėsdama [...] jautrumo skalę“ (p. 186). Ko­kiomis priemonėmis M. Prustas pasiekia tokio efekto? Visų pirma – kompozicija: banalų tekstą sąskambiais žodžiais ir jų junginiais jis inkrustuoja nelyginant „smulkiais aukso trupinėliais“: faire une/la visite à/chez ma tante Léonie; quand nous arrivions rue du Saint-Esprit; quand nous rentrions; il y avait encore un reflet du couchant sur les vitres / il n'y avait plus nul reflet de couchant étendu sur les vitres; avait perdu ses incrustations / avait perdu sa rougeur; / rou­geur / à la rougeur du feu. VKT atkarpoje nebelieka tų ritminių gru­pių, kurios kartojamos originale ir sudaro M. Prusto žavesį, – viskas išskysta, sąskambūs tampa žodžiai, susyja gabalai, kurie suvis neturi nieko bendra: užsukti pas tetą Leoni / pasukti į Šventosios dvasios gatvę / įsukti Šventosios dvasios gatvėn; saulėlydžio atšvaitai / įkypūs atšvaitai pomiškio tankmėje; purpurinė juosta atsimuša tvenkinyje / žema šviesa muša į langą; pareidavome anksti / užeidavome pas tetą Leoni ir t. t. Vertėja savaip interpretuoja šią „teksto atkarpą, būdingą visai Prusto knygai“, akcentuoja tas vietas, kurios, jos manymu, ak­centuotinos, visiškai neatsižvelgdama į originalą, kitaip sakant, kuria savo tekstą. Aišku, gana sudėtinga, kartais ir neįmanoma suprasti, kodėl tas teksto fragmentas interpretuotas būtent taip, o ne kitaip. Imkime skyrium kiekvieną ritminę grupę ir pabandykime paanalizuo­ti jų interpretavimo dėsningumus. Ritminė grupė „faire une / la visite à / chez ma tante Léonie“ lietuviškai ir vienu, ir kitu atveju turėtų skambėti vienodai: arba „užsukti pas tetą Leoni“, arba „užeiti pas tetą Leoni“. Jei pirmuoju atveju priimtinas bet koks sprendimas (kon­statuojama būtinybė užeiti / užsukti pas tetą Leoni), tai antruoju reikia tokio žodžių junginio, kuris galėtų išreikšti statišką būseną (buvimą pas tetą Leoni), nes pagal OKT išeina, jog šviesa kito (s'abaissait) kaip tik to buvimo metu (nors iš konteksto ir neaišku, kiek truko tas buvi­mas), tačiau drauge ji buvo ir statiška – tai pabrėžiama pasyvu: était arrêtée, divisée ir t. t. VKT šviesa irgi statiška (žema, mušanti įlangą) ir drauge kintama (painiojosi, skaidėsi, šakojosi ir t. t.), – sukeisti tik planai: s'abaissait / žema; était arrêtée / painiojosi, – ir toks sprendi­mas visiškai priimtinas. Ritminė grupė „quand nous arrivions rue du Saint-Esprit“, kaip minėjau, išversta ydingai – veiksmažodis „arriver“ nesikartoja kitoje pozicijoje. Ritminės grupės „quand nous rentrions“ veiksmažodis pabrėžiamas trissyk, tačiau lietuviškame tekste tokios ritminės grupės suvis nėra, „rentrer“ neturi vieno atitikmens (mes pareidavome, mums grįžtant, parėję).
Kita vertus, tiek šioje atkarpoje, tiek ir visame VKT pastebimas polinkis konkretinti. Konkretinimas – viena meninio vertimo priemo­nių – ypač būdingas tada, kai susiduria analitinė ir sintetinė kalba, kaip šiuo atveju – prancūzų ir lietuvių. Tačiau vartoti tą priemonę reikia apdairiai. Šioje teksto atkarpoje yra priešpastatymas – il y avait encore / il n'y avait plus. Konkretinant vieną jo narį, būtina konkretinti ir kitą, kad VKT jiedu funkciškai atlieptų vienas kitą. Vadinas, reikia arba palikti neutralų būti / nebebūti, arba rasti tokį veiksmažodį, kuris tiktų ir vienu, ir kitu atveju, o tokį atitikmenį rasti kartais daug sunkiau, negu transformuoti sakinį ar jo dalį.
Sunkiai suvokiama ir „saulėlydžio“ interpretacija. Kodėl nebuvo galima dusyk pavartoti „saulėlydžio atspindžių mūsų namų (namo?) languose“, kaip ir originale, juo labiau, kad „purpurinė juosta“ turėtų ne „atsimušti“, o „atsispindėti“ tvenkinyje ne vien dėl žaismo „reflet du couchant“ ir „se reflétait [...] dans l'étang“, bet ir dėl to, jog toje pat atkarpoje ir saulės šviesa „muša į langą“? Kokiais sumeti­mais sukeisti akcentai?
Teksto atkarpa „quand nous arrivions rue du Saint-Esprit“ ne vel­tui akcentuojama (dusyk pavartojama tuo pačiu pavidalu OKT) – juk toliau kalbama, jog „pro sodo vartelius į Laukų gatvę“ einama Germanto pusėn, o „pro didžiuosius tetos namų vartus į Šventosios dvasios gatvę“ – Mezeglizo, arba Svano, pusėn. Vadinasi, šiuo atveju akcentuojama, jog pasakotojas su tėvais grįžo iš Svano pusės. Tad ar nebūtų logiškiau ir vienu, ir kitu atveju sakyti: „mums grįžtant Šventosios dvasios gatve“? Tuomet ir „faire une / la visite“ būtų ra­cionalu versti veiksmažodžiu „užsukti“, kuris daugiau nesikartotų tekste ir nemaišytų skaitytojui galvos.
Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną šios atkarpos („un bandeau de pourpre [...], rougeur qui [...] s'associait [...] à la rougeur du feu [...]; l'étang [...] avait perdu sa rougeur“) elementą „rougeur“, kuris VKT interpretuojamas kaip „gaisai“, „ugnis“, „raudonuoti“ – taigi verčiamas trim skirtingais žodžiais, be to, kabliataškiu suskaidant sakinį į du veik nepriklausomus sakinius.
Antroje teksto dalyje (nuo žodžių „Mais, certains jours...“) pabrė­žiamas šviesos dingimo / praradimo momentas („avait perdu“, „il n'y avait plus“), vertėjos perteiktas neigimo dalelyte „nebe“ („neberasdavome“, „nebebūdavo“, „neberaudonuodavo“), visiškai nediferenci­juojant subjekto–objekto santykio ir sykiu praleidžiant laiko nuorodą („quand nous rentrions, il y avait bien longtemps que“). Aišku, „il n'y avait plus“ turi sietis su „il y avait encore“, o „neberaudonuoda­vo“ (nejučia peršąs mintį apie gėdos raudonį, vadinasi, teikiantis pa­pildomą informaciją) – su „neberasdavome". Mano siūlomas šio OKT variantas būtų toks (skliaustuose duodami fakultatyviniai žodžiai):
 
Pasivaikščioję (mes) visados pareidavome anksti – norėdavome prieš vakarienę dar pasėdėti pas tetą Leoni. Ankstyvą pavasarį, kai veikiai temsta, grįžtant Šventosios dvasios gatve, dar liepsnodavo saulėlydžio atspindžiai mūsų namų (arba namo) languose ir purpurinė juosta už kalvarijų miško, tolėliau atsispindinti tvenkinyje, – toji žara, dažnai lydima gana žvarbaus šalčio, mano sąmonėje siedavosi su žarijomis, virš kurių kepa viščiukas, po tų vaikščiojimo teikiamų malonumų žadantis malonumą pasimėgauti gardumynais, šiluma ir ramybe (arba poilsiu). Užtat vasarą, kai pareidavome, saulė tik leisdavosi; mums besėdint pas tetą Leoni, žema šviesa, mušanti į langą, painiodavosi tarp užuolaidų ir jų klosčių, skaidydavosi, šakodavosi, košdavosi, aukso trupinėliais in­krustuodavo komodos citrinmedį ir įkypais pluoštais sklaidydavosi kambaryje, švelniai lyg pomiškio tankmėje. Tačiau kartais, tiesa, labai retai, kai pareidavome, tos trumpalaikės inkrustacijos ant komodos jau kadai būdavo išblėsusios, nebeliepsnodavo, grįžtant Šventosios dvasios gatve, saulėlydžio atspindžiai mūsų namų (arba namo) languose, ir tvenkinyje šiapus kalvarijų miško būdavo išblėsusi žara.
 
Gal šis variantas ir nėra tobulas, bet, regis, adekvatesnis origina­lui. Versdamas stengiausi kaip galima mažiau nutolti nuo VKT, kad nesusidarytų įspūdis, jog man jis atrodo nepriimtinas. Anaiptol, me­ninio vertimo požiūriu A. Merkytės darbas vertas ne straipsnio, o gerokos studijos, kurioje būtų nuodugniau išnagrinėtos čia vos palies­tos problemos. Gerai išstudijavusi visą M. Prusto kūrybą (tai jaučiama skaitant vertimą), A. Merkytė įveikė sunkumus, kurie ne per daž­niausiai tenka mūsų vertėjams. VKT stebina, rodos, neišsemiama sin­taksinių priemonių atsarga, plataus diapazono žodynu – tuo, kas su­daro pagrindą rimtai pažiūrai į vertimo meną. Pirmasis „Prarasto lai­ko beieškant“ tomas bus neabejotinai didelė paspirtis toliau verčiant M. Prustą.
_____________
 
1 A. Maurois. A la recherche de Marcel Proust. P., 1949, p. 197.
2 Ten pat, p. 158.
3 Marselis Prustas. Prarasto laiško beieškant. Svano pusėje. „Vaga“, Vilnius, 1979 (toliau cituojama iš šio leidinio).
4 A. Maurois. A la recherche... p.186.
5 S. de Souza. L'influence de Ruskine sur Proust. Montpellier, 1932.
6 „Le Monde nouveau“, 1926.
7 G.D. Painter. Marcel Proust. A Biography, V. 2. 1965, p. 231.
8 Plg. P. Armanas apie M. Prusto kompoziciją ir Vagnerio kompoziciją. – Revue de Genève, VI, 1929, p. 710–719.
9 Marcel Proust. A la recherche du temps perdu. Du côté de chez Swann. Editions du Progrès. Moscou, 1970 (toliau cituojama iš šio leidinio).
10 A. Maurois. A la recherche... p. 197.
11 Plg. J. Pommier. La mystique de Proust. Paris, 1939.
12 L. Daudet. Autour de soixante lettres de Marcel Proust. – Cahiers de M. Proust. Paris, 1929, p. 18–19.
13 Chroniques. Paris, 1927, p. 143.
14 G.D. Painter. Marcel Proust... p. 241.
15 Correspondance générale, t. 2. Paris, 1932, p. 144.
16 J. Pommier. La mystique de Proust...
17 A. Maurois. A la recherche... p. 204.
18 R. Fernandez. Proust. Paris. 1943, p. 59.
19 L. Daudet. Autour de soixante lettres de Marcel Proust. – Cahiers Marcel Proust, t. 5. Paris, 1929.
 
 


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.