Titulinis
 
 

Japonų k. tekstas „Noriu versti 2016“

Spausdinti

EKSPERTO IŠVADOS

Šiais metais japoniškajai konkurso „Noriu versti“ daliai buvo pateikta ištrauka iš Dazai Osamu novelės su Antikos legendos kvapu ir Friedricho Schillerio baladės „Įkaitas“ prieskoniu - „Bėk, Melosai“. Tai sodrus pasakojimas apie draugystę ir ištikimybę, pasirodęs istoriškai sudėtingais 1940 metais, tačiau savo aktualumo nepraradęs ir šiandien - šis tekstas yra įtrauktas į bendrojo ugdymo programas. Mums jis irgi žinomas, tiesa, ne tiesiogiai, o iš Harukio Murakamio autobiografinio pasakojimo „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“: „Kuo lėčiau bėgsiu, tuo labiau kankins kylanti oro temperatūra. Čia kaip novelėje „Bėk, Melosai“, lenktynės su saule tikrąja tų žodžių prasme.“ (2012, 66 p.)

Abu konkurso lenktynėms pateikti tekstai yra verti dėmesio, jie žavi pakankami sklandžia, žodinga, tikrai nenusileidžiančia originalo tekstui, kalba, neblogai išlaikytu stiliumi ir ta šiai novelei taip reikalinga įtampa.

Visgi smulkių klaidelių neišvengta. Štai pirmieji vertimų sakiniai: „Manimi galima pasikliauti" (JP1) ir „Manimi pasitiki“ (JP2). Rodos, abu jie teisingai perteikia japoniško sakinio Watashi ha shinrai sareteiru prasmę, tačiau nei vienas iki galo neišspinduliuoja to emocinio krūvio ir tos įtampos, kurią jaučia Melosas, vėluojantis į karaliaus belangę parbėgti ir taip rizikuojantis pražudyti ten vietoje jo kelioms dienoms pasodintą draugą. Tiesa, JP2 vertime po antrojo pakartojimo visai tikslingai atsiranda šauktukas, o ir „pasitikėti“ be „galima“ čia tinka labiau, nes Melosas kalba sau, ragina ir drąsina pats save. Ne visai tinkamai išverstų frazių yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Gozō ga tsukareteiru toki ha JP1 vertime skamba visai nepoetiškai: „Išvargus net vidaus organams“ (plg. JP2 „Kai kūnas yra šitaip išsekintas“). O Fūtei nanka ha, dōdemo ii: „apipavidalinimas jau nebeturi jokios reikšmės“ (plg. JP2 „Melosui nerūpi, kaip jis atrodo“). Arba paprasčiausias Arigatai kažkodėl tampa „Aš tau dėkingas!“ (JP1) arba dar blogiau, sujungus du trumpučius sakinius į vieną - „Ačiū dievams, jog galiu mirti doro vyro mirtimi.“ (JP2). Beje, sakinių jungimas, verčiant šią novelę (tokia tendencija ypač pastebima JP2 vertime) - rimtoka nuodėmė, nes taip išdarkomas teksto ritmas ir sumažinama įtampa, iš Meloso atimamas (arba bent jau gerokai sumažinamas) skubėjimas, gilus alsavimas bėgant. Būtinai reikėtų paminėti ir tiesmukai išverstą metaforą kuroi kaze no yo ni hashitta: „Melosas bėgo tarsi juodas vėjas“ (JP1) ir „Melosas bėga nelyg tamsus vėjas“ (JP2). Juk tas „juodas vėjas“ - tai ne kas kitas, kaip dulkių debesis: „bėga, net dulkės rūksta“. Na, o JP1 vertime atsiradęs nesusipratimas su šunimi, kuris paspirtas net į orą pakyla, mažumėlę prajuokina. Ne šuo ten pakyla orą, o tie, kurie linksminasi, sutrinka. Beje, kaip nereikia savavališkai jungti sakinių, taip negalima ir ilgų sakinių skaidyti į trumpesnius. Pavyzdžiui, JP1 vertimo antrosios pastraipos pirmieji penki sakiniai originalo tekste yra tik du. Šiuo atveju JP2 pasirenka naudoti kabliataškius, nors gal ne visai tikslingai ir teisingai.

Abu vertimus suredagavus, ištaisius aukščiau nurodytas klaidas ir pašalinus visus perteklinius „štai tada tokius“ (JP2) , „esi nė kiek ne mažiau“ (JP2), „Tu tebeesi tas pats narsus vyras, koks buvai iki šiol“ (JP1), „Maždaug dabar ir tas vyras jau turėtų“ (JP1), išeitų puikus tekstas.

Tiesa, grįžtant prie lenktynių.

JP2 nežymiai, bet aplenkė JP1.   

Jurgita Ignotienė  

TEKSTAS ORIGINALO KALBA 

Ištrauka iš Dazai Osamu novelės „Bėk, Melosai" (1940) (iš: Dazai Osamu. Shayō, Ningen shikkaku, Ōtō, Hashire Merosu, hoka nanahen. Tōkyō: Bungeishunjū, 2009, 417–418)


KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

JP1

Ištrauka iš Dazai Osamu novelės „Bėk, Melosai“

    Manimi galima pasikliauti. Manimi galima pasikliauti. Visi tie šėtono kuždesiai dabar tik blogas sapnas. Tik blogas sapnas. Tiesiog pamiršk pagaliau. Išvargus net vidaus organams, nieko nelaukę tave ima kamuoti košmarai. Melosai, tu neturi dėl ko gėdytis. Tu tebeesi tas pats narsus vyras, koks buvai iki šiol. Argi tu dar kartą nepakilai ant savų kojų? Argi tu ir vėl nepasileidai bėgti? Aš tau dėkingas! Aš galiu numirti pasiekęs žemėje teisybę. Oi, kaip leidžiasi saulė! Kaip greitai! Matyti plika akimi. Dzeusai, palauk manęs! Aš buvau doras vyras nuo pat gimimo. Leisk man numirti kaip dera doram vyrui.
    Melosas bėgo tarsi juodas vėjas: stūmė į šalis praeivius, bloškė juos nuo tako. Pralėkė kiaurai patį laukuose surengtų vaišių židinį, taip įvarydamas baimės visiems tiems lėbautojams. Paspyrė šunį taip stipriai, kad šis pakilo į orą. Skriete perskriejo siaurą upokšnį. Palyginti su vangiai besileidžiančia saule, jis bėgo dešimt kartų greičiau. Akimirką, kai prasilenkė su grupele keliauninkų, jo ausis pasiekė nelaimę pranašaujantys pašnekesiai: „Maždaug dabar ir tas vyras jau turėtų būti nukryžiuotas.“ Tas vyras? Dėl to vyro aš šitaip ir skuodžiu! Tas vyras negali mirti! Paskubėk, Melosai. Negali pavėluoti. Parodyk jiems meilės ir ištikimybės galią. Apipavidalinimas jau nebeturi jokios reikšmės. Melosas dabar jau buvo praktiškai nuogas. Kvėpuoti nebepajėgė. Nusispjovė krauju kartą, ir antrą, ir trečią. Jau matau. Vis dar mažyčiai, bet tolumoje jau matosi Sirakūzų bokštai. Bokštai, kurie spindi apšviesti grimztančios saulės.

    – O, ponas Melosas, – ausis pasiekė su vėjo gaudimu susimaišę dūsavimai.

    – Kas tu? – bėgdamas pasiteiravo Melosas.

    – Esu vardu Filostratas. Jūsų draugo Selinuncijaus pameistrys.

    Tas jaunas akmentašys bėgo Melosui iš paskos ir šaukė:

    – Jau viskas, jūs nieko nebepadarysite! Nebėra prasmės! Sustokite, nebebėkite! To pono išgelbėti jau nebegalite!


JP2

Dazai Osamu „Bėk, Melosai“ (1940)

     Manimi pasitiki. Manimi pasitiki! Tas demono šnabždesys prieš kelias akimirkas tebuvo tik sapnas. Blogas sapnas; pamiršk jį. Kai kūnas yra šitaip išsekintas – štai tada tokius blogus sapnus ir sapnuoji . Tačiau tai nėra gėda tau, Melosai. Esi nė kiek ne mažiau narsus vyras – argi darkart neatsistoji ir toliau nebėgi? Ačiū dievams, jog galiu mirti doro vyro mirtimi. O, saulė leidžiasi; greitai leidžiasi. Palauk, Dzeusai! Nuo pat to laiko, kai gimiau, aš buvau doras vyras. Prašau, leisk ir numirti išliekant doram.
    Nustumdamas keliu beeinančius žmones Melosas bėga nelyg tamsus vėjas. Glumina puotoje besilinksminančius žmones netikėtai įsiveržęs tarp jų; nuspirdamas šunis, peršokdamas upelius, pamažėle besileidžiant saulei Melosas bėga dar dešimtkart greičiau. Prasilenkdamas su grupe keliautojų, nugirsta piktai juos tariant:

      –  Greitai tas vyras bus nukryžiuotas.

     O, tai dėl to vyro aš šitaip ir bėgu; jis neturi mirti. Nagi, paskubėk, Melosai, negali pasivėlinti! Dabar pat yra metas parodyti meilės ir tiesos galybę.
   Melosui nerūpi, kaip jis atrodo; dabar jis buvo veik nuogas, vos galintis įkvėpti, kostintis krauju. Pažiūrėk – ana tenai matosi Sirakūzų miesto bokštai, žėrintys vakaro saulės apšviesti.

     – O, Melosas! – pasigirsta dūsaujantis balsas vėjyje.

     – Kas kalba? – pasiteirauja Melosas, nenustojantis bėgti.

     – Filostratas. Tavo draugo Selinuntijaus mokinys. – atsako jaunas vyras, bėgantis Melosui iš paskos. – Prašau, nustokite bėgti. Neverta. Jūs tam vyrui jau nebegalite padėti.

2016-07-08


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.