Titulinis
 
 

Turkų k. tekstas „Noriu versti 2016“

Spausdinti

EKSPERTO IŠVADOS

Daugiau nei penkiolika metų Lietuvos universitetuose ruošiami turkų kalbos specialistai, kuriems keliamas tikslas ne tik išmokti kalbą, bet ir pažinti regiono kultūrą, todėl konkursui tikslingai parinkta Ömero Seyfettino – moderniosios prozos pradininko, literatūrinės kalbos „grynintojo“ – kūryba. Pasirinktas apsakymas priklauso ankstyvajam autoriaus kūrybos tarpsniui, tad čia pasitaiko vienas kitas osmaniškas žodis, bet, mokant naudotis aiškinamuoju turkų kalbos žodynu, vertėjams tai neturėjo sudaryti kliūčių. Pakišti koją galėjo nebent tai, kad tekstas nėra stilistiškai neutralus, jame gausu realijų, priežodžių, o sakiniai griozdiški.

Džiugu, kad atsirado net keturi vertėjai, nepabūgę mesto iššūkio. Deja, perskaičiusi vertimus, suabejojau, ar čia – tikrai pateikti norėtas galutinis variantas: viena vertus, korektūros, stiliaus klaidų gausa (yra visuose, bet labiausiai akis bado TR1 vertime) rodo, kad vertimų autoriai „nesusvetimėję“ su savo tekstu, po tam tikro laiko neperskaitė iš naujo „šviesiomis“ akimis ir neištaisė klaidų. Kita vertus, „sprangios“, kai kur net kurioziškos ar neaiškios vietos rodo, kad išversta netiksliai ir net paklysta prasmėje, nors, pernelyg nepriekabiaujant, galima teigti, kad, atmetus visuose vertimuose pasitaikančius nesklandumus ir iškraipymus, originalo esmę suprato visi vertėjai, bet suprasti pagrindinę originalo mintį ir sugebėti kita kalba tekstą pateikti sklandžiai, be menkiausių prasmės iškraipymų, išlaikant kuo mažesnį figūratyvaus lygmens nuotolį nuo originalo – pagrindinė ir sunkiausia vertėjo užduotis.

Iš abstrakčios, apie pačius vertimus mažai ką tepasakančios įžangos, manau, jau aišku, kad nė vieno vertimo negalima būtų pavadinti geru. Daugiausiai akį džiuginusių perliukų pasitaikė TR3 ir TR4 vertimuose, bet net sujungus abiejų geriausias vietas, reikėtų dar ilgai šlifuoti. Šioje recenzijoje nebadysiu pirštais klaidų, nes jų per daug, o apžvelgsiu tik, mano galva, svarbiausias ir įdomiausias vietas, didžiausią dėmesį skirdama realijoms.

Pradėkime nuo svarbiausio. Tikriniai vardai. Kad ir kokios leidyklos knygą paimtume, viršelyje nepamatysime pagal perrašos taisykles sulietuvinto (turiu omeny atvejus, kai originalo kalba vardas rašomas lotyniškais rašmenimis) arba, pridėjus galūnę, kaitymui pritaikytos formos. Autoriaus vardas nurodomas originalia forma, tad su šia užduotimi susitvarkė TR3 ir TR4 tekstų vertėjai. Tuo tarpu rišliame tekste autentiškoms asmenvardžių formoms galūnės dedamos pagal VLKK taisykles, todėl originalo tekste Kel Hasan ir Abdi asmenvardžiai, vertimuose atitinkamai turėjo būti rašomi kaip Kelis Hasanas ir Abdi. Su šia užduotimi nesusitvarkė nė vienas vertėjas.

Pavadinimas. Visi, išskyrus vieną, pavadinimą išvertė pažodžiui, išlaikant vienaskaitos formą: „Meilės banga“. Tuo tarpu TR1 vertėjas, pasirinko daugiskaitą. Turint omeny, kad dalga daugiaprasmis ir konotuotas žodis, o originalo tekste vartojamas ir pirminėmis, ir antrinėmis,  neutraliomis ir konotuotomis prasmėmis, negalima tvirtinti, kad TR1 pavadinimas – klaidingas, ypač jei atkreipsime dėmesį į teksto pradžioje esančią ištrauką: „O kadar dalgındın ki, yanına sokulduğumu duymadın. Ne var kuzum?“ „Hiç hiç... Dalga geçiyordum.“ „Ne dalgası?“ Gülerek cevap verdim: „Aşk dalgası.“, – ir galimybes pastorintą žodžių junginį, pagal kurį užvadintas apsakymas, versti tiek vienaskaita, tiek ir daugiskaita, priklausomai nuo pasirinktos strategijos.

O dabar pereikime prie turinio ir iš eilės aptarkime tik kai kurias vietas.

Bu zavallı güzel Türk kızlarını görücü hanımlar beğenmez. Aiškinamajame turkų kalbos žodyne görücü apibrėžiamas kaip „vesti norinčiam vyrui merginos apžiūrėti einantis asmuo“. Kadangi mūsų kultūroje tokiam asmeniui nėra įvardijimo, TR1 vertėjas iš padėties sukosi aprašomuoju būdu „marčių ieškančios“. Vis dėlto renkantis tokį kelią, siūlyčiau būti priekabesniems ir vartoti ne ieškoti, o žvalgytis, išlaikant turkiško daiktavardžio semantinį turinį, nes görücü šaknis matyti, susijusi su patyrimu akimis, regėjimu, žvilgsniu. Kitų vertimų autoriai renkasi kitą strategiją: ieško atitikmenų mūsų kultūroje ir visi pastebi, kad „merginos apžiūrėjimo ir įvertinimo“ funkcija iš dalies gali būti siejama su piršlio darbu. Vertimuose aptinkami trys variantai: piršlės (TR2), piršlienės (TR3), ponios piršlės (TR4). Nors originale šalia görücü vartojamas hanımlar (ponia, panelė), jo funkcija tėra nurodyti moterišką giminę, todėl TR4 pasirinkimas būtų  perteklinis. Turint omeny, kad hanım nenurodo moters šeiminės padėties, TR3 vertimą tikslinga būtų atmesti, nes priesaga –ienė kreipia į ištekėjusią moterį. Geriausiai su užduotimi susitvarkė TR2, pasirinkęs neutralų variantą piršlė.

Keista, kad tokį paprastą žodžių junginį kaip şeytan gibi çok bilmiş, teisingai išvertė tik TR1 „gudri kaip velnias“. Tuo tarpu kitame sakinyje esanti mitologinė figūra ecinni (džinas) verčiama įvairiai. TR2 ir TR4 renkasi vyrišką giminę, bet „sūnui norime ne džino, o merginos“ (TR4) arba „sūneliui ne džiną, o nuotaką norim išrinkti“ skamba kiek kurioziškai, tad priimtiniausias vertimas būtų „sūnui ieškome ne džinės, o merginos“ (TR3). Antra vertus, turint omeny, kad džinė – stipriai konotuota mitinė būtybė, ir jos semantinis krūvis gali būti nežinomas Lietuvos skaitytojams, palieku atvirą klausimą: gal reikia tikslinimo ir prie džinės ir prie merginos? Juolab kad kiti du originalo sakiniai – tikslinamieji, apibūdinantys eilinę ieškomą merginą.

Būdvardį sıska „liesa“ vienintelis gerai išvertė TR4, o tame pačiame sakinyje şirret „akiplėša“ – TR2. Daug sunkiau buvo susidoroti su garsažodiniu būdvardžiu mıymıntı, kurio garsažodinis atitikmuo būtų mekenantis, mykiantis, bet, remiantis aiškinamuoju žodynu: insanın sabrını tüketecek derecede yavaş (nepakenčiamai lėtas). Tokiu atveju galimos dvi vertimo strategijos: laikytis semantinio turinio („lėtapėdė“ TR3) arba teksto plastinio matmens – akustinio panašumo („mykiančios“ TR2).

Kitos dvi realijos zifaf gecesi ir duvak. Pirmąją „vestuvių naktis“ ir antrąją „šydas“ tiksliausiai išvertė tik TR3. Tuo tarpu tame pačiame su palyginimu et yığını mėsos gabalas“, nesusidorojo nė vienas vertėjas. Arčiausiai tiesos buvo TR3, išvertęs pažodžiui „mėsos krūva“, nors lietuviškai daugį nurodantis žodis „krūva“ čia netinkamas, kalbant apie vieną objektą.

Kitos dvi moterų aprangos realijos peçe ir çarşaf. Nė vienas vertėjas nesugebėjo jų išversti. Vieni nujautė reikšmę, bet nerado atitikmens („skraistė“, „apsiaustas“ TR1; „šydas“, „čaršafas“ TR2; „čadra“, „čaršafas“ TR4). Vienintelis TR3 vertėjas atpažino realijas, bet kaip ir kolegos, neradęs atitikmens, pavartojo arabiškus atitikmenis „nikabas“ ir „ajabas“, o prasmę paaiškino išnašoje. Pastaroji strategija, viena vertus, apsunkina tekstą ir jo skaitymą, antra vertus, neatitinka originalo stiliaus, nes autorius tikslingai vengdamas svetimžodžių, vartojo kasdienius turkiškus, todėl peçe turėtų būti verčiama kaip “šydas”, o çarşaf kaip čadra, ši realija eiliniam skaitytojui gerai žinoma ir neapsunkintų skaitymo.

Veiksmo būdo prieveikmio funkciją atliekantis kartotinis ištiktukas zıp zıp yürümek:  TR1, TR3, TR4 išlaikė semantinį turinį ir vertė “pasišokinėdama”. Bet ar nevertėjo paieškoti akustiškai artimesnio atitikmens: zıp zıp – strik strik ir iš jo sudaryti garsažodinį pusdalyvį? Nubėgus tekstu į priekį, į antrą pastraipą, yra analogiškas atvejis: zırt zırt çıkmak. Su šiuo netikėtumą, staigumą reiškiančiu ištiktuku nesusidorojo nė vienas vertėjas. Vieninteliai TR3 ir TR4 atkreipė dėmeį į veiksmo kartotę ir staigumą, tad atitinkamai vertė „nuolatinis ėjimas” ir „lakstymai“. Ši groteskiška apsakymo dalis leidžia laisvai, išradingai versti, tad kodėl nepaieškojus lietuviškų netikėtam veiksmui nusakyti vartojamų ištiktukų, tarkime, pyst, pist, pampt? Čia tik keli pasiūlymai, galbūt vertėjai surastų kitų?

Vienintelis TR3 vertėjas atpažino ir tiksliai išvertė sustabarėjusius žodžių junginius: adı çıkmak ir evde kalmak – “įgyti blogą (susigadinti) reputaciją” ir “likti senmerge”. Kiti vertė pažodžiui, nors turime atitikmenis. Priežodį boynuz dikmek „įstatyti ragus“ atpažino ir gerai išvertė tik TR1 ir TR3.

Visus, išskyrus TR4 vertėją, sutrikdė žodis kibar, kuriuo pirminė reikšmė „mandagus“ (ją vartojo TR3), kiti, matyt nesusiedami su tolesniu pasakojimu, improvizavo kaip „apsišvietęs“ (TR2), „socialinis“ (TR1). Akivaizdu, TR4 vertėjas rėmėsi aprašomuoju turkų kalbos žodynu, kur greta pirminės reikšmės „mandagus“ pateikiamos gretutinės, ne taip vartosenoje paplitusios reikšmės: 2. išrinktasis 3. Turtingas, kilmingas. TR4, veikiausiai remdamasis žodynu ir toliau tekste esančiu paaiškinimu, rinkosi taikliai artimą įvardijimą – „aukštuomenė“.

Na, ir pabaigai dar viena visiems koją pakišusi vieta, kur aprašoma, kaip liokajai maigo žindyvių krūtis, sakydami: „Oh kaymak“. Akivaizdu, vertėjai sutriko ir vertė pažodžiui. Vieni krūtis lygino su grietinėle (TR3), kiti, laikydamiesi originale esančios netiesioginės kalbos vertė „tai bent pienukas“ (TR2), „kaip grietinėlė“ (TR1), „o, grietinėle“ (TR4). Didžiajame aiškinamajame turkų k. žodyne šalia pagrindinės kaymak reikšmės „grietinėlė“ pateikiamos ir gretutinė: met. „geriausias iš savo tarpo“, tarm. „išpampęs“, čia vertimo siūlymo neteiksiu, tik pastebėsiu, kad, laikydamiesi groteskiško stiliaus, vertėjai galėjo parinkti taiklesnį nuostabos ar susižavėjimo šūksnį.

Remdamasi pateiktomis pastabomis ir atkreipdama dėmesį į čia neminėtas prasmines klaidas, vertėjams nesiūlau mokytis kalbos, nes tiek užsienio, tiek gimtosios kalbos mokymasis turėtų būti nepertraukiamas procesas. Pagrindinis patarimas – atidžiau įsiskaityti į tekstą, susidūrus su sudėtingos sintaksinės sandaros tekstu, dėmesingai nustatyti sakinio dalių tarpusavio ryšius, verčiant dėmesį kreipti ne vien į originalo turinį, bet ir į teksto plastiką, ir niekada neužmiršti pagrindinio, mano galva, vertėjo įrankio – ne tik turkų, bet ir lietuvių kalbos aiškinamojo žodyno.

 

Justina Pilkauskaitė

 


TEKSTAS ORIGINALO KALBA 

Ömer Seyfettin

Aşk dalgası

(alıntı)

Bu zavallı güzel Türk kızlarını görücü hanımlar beğenmez. 'A, kardeş, çok güzel ama şeytan gibi çok bilmiş... Biz oğlumuza ecinni değil, kız almak isteriz' derler. Kimine alafranga, kimine sıska, kimine şirret gibi kusurlar bulurlar. İstedikleri tombul beyazca, sessiz, mıymıntı, budala, cahil, ıslanmış tavuğa benzeyen kızlardır. Böyle bir kıza rasgeldiler mi, 'Ah, işte bir melek!' diye haykırırlar ve başlarlar oğullarına, kardeşlerine abartarak anlatmaya... Zavallı erkek talihin kendine bir peri gönderdiğine inanır ve zifaf gecesi kalın duvağı kaldırınca karşısında 'Adınız ne efendim?' sorusuna cevap veremeyen şaşkın, temiz, beyaz ve biçimsiz bir et yığınından başka bir şey göremez. Erkeklerini, hiçbir fırsat kaçırmayarak, güzel görmekten, aşktan, sevişmekten mahrum bırakan bu kadınlar, aynı zulmü kendi cinslerine de yaparlar. Tanıdıkları bir kadının başından kazara bir macera geçer, mesela bir 'mektubu' yakalanır, yahut da kocasından boşanıp diğer birine varırsa hepsi birden ona darılırlar ve dehşetle afaroz ederler. Aradan uzun seneler geçer, o kadını sokakta gördüler mi; yollarını değiştirirler, bazıları yüzüne tükürmeye kalkar, en insaflıları biraz acır, 'Ah, zavallı kötü oldu, alnının yazısı imiş' der. Semtimizde, 'Bir kadının en birinci görevi güzel olmaktır' sözünün nasıl tehlikeli bir yalan olduğunu pek iyi bilen anneler, kızlarını, ellerinden geldiği kadar güzellikten, şuhluktan, süsten, serbestlikten alıkoyarlar. Bu annelerin sokağa çıkarken kızlarının kulaklarına fısıldadıkları öğüdün değişmez modeli budur: 'Kızım! Peçeni indir. Ellerini çarşafın içine sok. Başını öyle yukarı kaldırma, aşifte diyecekler. Önüne bak. Fransız karıları gibi zıp zıp yürüme. Yavaş, yavaş. Göğsünü ileri çıkarma, arkamıza takılacaklar. Sana azgın diyecekler. Adın çıkacak. Evde kalacaksın, vs. vs...' Sonra, tanışan, görüşen her aile, sanki birbirlerinin doğal müfettişleridir. Sakın bir aile içinde küçük bir aşk macerası geçmesin. Rezalet, dedikodu birden göklere çıkar, kahramanlarını tefe korlar. Oğullarının ve kızlarının gizlice görüşmelerine, mektuplaşmalarına aldırmayan; göz yuman annelere bütün tanıdıkları, yine birden darılır; 'Ah, ayol kadın bu yaştan sonra boynuz dikiyor...' diye ondan iğrenirler. 

     Bazı yeni romanlarda gösterilen, Türkiye'deki bilinen kibar dünyasına gelince... Bu dünya, bütün bütün bir hayal ürünüdür. Türklerin arasında eskiden de, şimdi de ayrıcalıklı bir sınıf yoktur. Olay büyücek memurların, eski devirden kalma paşaların ve bir parça zengin olanların aileleri, yapay bir kibar dünyası yapmaya çalışırlar ve esaslarını feda ederek sözde Batılılaşırlar, Frenkleşirler. Fakat netice? Bütün semt onlara düşman olur. Bir mahallede böyle, kadınları, nikah düşen akrabalarına görünen bir aile oldu mu, evvela, 'Kötüler!..' lakabı takılır, sonra boykotaj başlar. Böyle kozmopolit ailelerin etraflarında yükselen nefret ve tecavüz sesleriyle bütün mutlulukları söner. Yerlerini, yurtlarını terk etmeye, kırlara, uzak ve tenha köşklere, ücra yalılara çekilmeye mecbur kalırlar. Evet, yeni şiirlerdeki göller, geceler, aşklar gibi, yeni romanlardaki o nikâh düşen akrabalarına, erkeklerinin arkadaşlarına çıkan kadınların vücudu yalandır. Uydurmadır. Bu romanlar Batı romanlarının gölgelerinden, tekrarlarından, tercümelerinden taklitlerinden başka bir şey değildir. İstanbul'da kadınları, yabancı ve nikâh düşen erkeklere gözükür bir Türk ailesi bana gösterilsin, beş senelik kazancımı vermeye şimdi hazırım. Bu romanlarda anlatılan Avrupalılaşmış aileler, meşhur sanatkârlarımızdan Kel Hasan'ın ve Abdi'nin özel ve yazarı bilinmez piyesleri kadar hakiki Türklüğe aykırıdır. O tiyatrolarda uşağın, hanımların yanına zırt zırt çıkması, 'Oh kaymak' diye süt ninelerin göğüslerini sıkması gerçekte Türk aileleri arasında nasıl imkânsızsa ve bu rezaletler nasıl son derece uydurma şeylerse, yeni romanlardaki yabancı erkeklerin ellerini sıkan, kocalarının yanında açık saçık, örtüsüz ve çarşafsız, hatta bazen dekolte, yabancı erkeklerle konuşan kadınlar da öyle kaba, münasebetsiz, gerçeğe taban tabana zıt, soğuk ve sahte hayallerdir.


KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

TR1

Omer Seyfetin

Meilės bangos

(ištrauka)

        Vargšės šios gražiosiosios turkės, jos marčių beieškančioms neįtiks. Jos sako: “Ai sese, labai graži, bet gudri kaip velnias… Mes sūnums ne žyniuones, o merginas išrinkti norim”.  Ir suranda priekabių kaip antai: viena per daug kaip europietė, kita paliegus, trečia įnoringa. Pačios paklausiausios merginos putlios, šviesios odos, tylios, mažai besireiškiančios kvailelės, nemokytos ir panašios į šlapias višteles. Užmačius tokią merginą sušunka: “Ah, štai tikras angelas!” ir pradeda viską pagražindama pasakoti savo sūnums ir broliams… Vargšai vaikinai įtikėję į likimo atsiųstas jiems tarsi fėjas gražuoles, atėjus primąjai nakčiai, pakėlę storus nuometus prieš save apart pasimetusio, tyro, atsakyti į klausimą “koks jūsų vardas, panele?” nesugebančio, išblyškusio ir tiesiog neišvaizdaus kūno daugiau nieko ir negali išvysti. Nepalikdamos jokio šanso šios moterys atima iš vaikinų gražiausiu kitai pasirodymą, tikrą meilę ir mylėjimąsį lygiai tą patį blogį skleisdamos ir savo moteriškąjai giminei. Jeigu tik kokia moteris netyčiomis išgyvena meilės nuotykį, pavyzdžiui, aptinkamas tai liudijantis laiškas, arba su savu vyru išsiskyrusi puola pas kitą, visi ją pažįstantys tą pačią akimirką iškoneveikia ir šiurkščiai atstumia. Per visus daugybę metų gatvėje pamatę tą moterį vieni pakeičia kryptį, kai kurie kandžiai apžodžiuoja, o žmogiškumo turintieji truputį pagaili ir sako: “Ah, vargšele, negerai išėjo, toks jau likimas”. Mūsų rajone priežodžio “Moters pagrindinė pareiga atrodyti gražiai” buvimą dideliu pavojumi ir apgaule puikiai suprantančios motinos iš paskutinių jėgų stengiasi savo dukrų grožiui, koketavimui, puošimuisi ir laisvabūdiškumui užkirsti kelią. Išėjus į gatvę šių motinų dukroms į ausis šnabždami perspėjimai beveik visuomet skamba būtent taip: “Dukrele, nuleisk skraistę. Rankas pakišk po apsiaustu. Nekelk taip aukštai galvos, laisvo elgesio pamanys. Žiūrėk tik į priekį. Vaikštinėk mažais žingsniukais pasišokinėdama kaip prancūzų žmonos. Lėtai, lėtai. Neatstatyk krūtinės į priekį, nes prisikabins eiti iš paskos. Tave gašlia palaikys. Blogą vardą užsitrauksi. Pasiliksi neištekėjusi, ir t.t.” Po to, su kiekviena pažįstama, sutinkama šeima tarsi tampama vienos kitų neatsiejamais prižiūrėtojais. Tik neduok dieve kad kurioj šeimoje koks mažas meilė nuotykis nepasitaikytų. Kokia gėda, apkalbos iš kart pasklis ligi dangaus, o istorijos herojus išjuoks. Atlaidžios motinos, nepaisančios sūnų ir dukrų slaptų susitikinėjimų ir susirašinėjimų visų pažįstamų vėl yra iš karto iškoneveikiamos: “Ah, moteris tokiuose metuose ragus įstatinėja..” sakydami ja bjaurisi.

    Kartais pažvelgus į šiuolaikiniuose romanuose aprašomą ir Turkijoje sutinkamą socialinį pasaulį… visas toks pasaulis tėra tik įsivaizduojamas. Kaip anksčiau taip ir dabar turkų visuomenėje nėra išskiriama jokių kastų. Tai aukšti valdininkai, po senų perversmų užsilikę vadai ir dalis turtingų šeimų bando kurti šį dirbtiną socialinį pasaulį ir išsižadėdami pamatų  vadina kitus suvakarėjusiais, suprancūzėjusiais. Tačiau koks tikslas? Visi gyventojai pradeda laikyti juos priešais. Jei tik kas užmato rajone tokią šeimą galinčias sukurti moteris, visai giminei iš kart prilimpa netikėlių pravardė, o dar ir užveriamos durys. Aplinkui tokią kosmopolitišką šeimą vis didėjantis neapykantos ir nusižengimo normoms jausmas neilgai trukus aptemdo laimę. Nebelieka kitos išeities kaip palikti savą vietą, gimtinę ir pasitraukti į dykynes, tolimas bei apleistas vilas ar nuošalius vasarnamius. Taip, tokie kaip šiandieniniuose eilėraščiuose minimi ežerai, naktys ir meilė dabartiniuose romanuose tiems pasiruošusiems tuoktis giminėms, vaikinų draugams tarsi melas atstojantis moters buvimą. Klastotė. Šie romanai ne kas kitas kaip vakarietiškų romanų šešėlis, atkartojimas ar vertimų imitacija.  Tegul parodo Stambule su užsieniečiu, potencialiu jaunikių užmatytą moterį ir aš dabar pat esu pasiruošęs sumokėti penkių metų uždarbį. Šiuose romanuose aprašomos sueuropėjusios šeimos yra priešingos tikram turkiškumui tiek, kiek ir specifinės bei anonimiškos garsių mūsų artistų Kel Hasano ir Abdi pjesės.  Tuose teatruose tokios scenos kaip viens nuo kito negalintys atstot liokajai ir damos ,o pamačius žindyvę suspaust jai krūtinę sušukt: „Kaip grietinėlė“ turkiškose šeimose neįmanoma ir iki aukščiausio laipsnio gėdinga padėtis, kaip ir šiuolaikiniuose romanuose su užsieniečiais beisisveikinančios, šalia vyrų begėdiškai atrodančios, neužsidengusios, netgi su iškirpte ir su svetimais vyrais kalbančios moterys, tai tiesiog nepadori, akiplėšiška, visiškai priešinga tikrovei, šalta ir apgaulinga svajonė.

 


 

TR2

Omeras Sejefetinas

Meilės banga

(ištrauka)

Tų vargšelių, turkių gražuolių piršlės oi kaip nemėgsta: ,,Sese, labai jau gražios, bet ir gudrumu velniui nenusileidžia... O mes juk savo sūneliui ne džiną, o nuotaką norim išrinkti“. Dėl to paskui ir randa joms įvairiausių trūkumų – viena kažkokia tai suprancūzėjus, kita  - per daug sudžiūvus, o ta va tai ten tai išvis akiplėša. Tokios, kokių ieško tai įmitusios, šviesiagymės, ne kalbančios o patyliukais mykiančios, bemokslės, šlapias vištas primenančios bobelės. Tik susidūrus su viena tokia, surinka „štai ir angelas“, o tada tai jau sesėms ir jų sūnums pagražindamos pradeda porinti. Vargšai vaikinai patiki jiems šita likimo siųsta dovana, bet pirmąją vestuvių naktį, tik pakėlęs neparmatomą nuometą prieš save jis išvysta į klausimą ,,koks jūsų vardas, išriktoji?“ nedrįstančią atsakyti, nepaliesta, išblyškusią moterytę, į kurią jis negali žiūrėti niekaip kitaip tik kaip į kūniško pavidalo mėsą savo aistroms patenkinti. Taip yra todėl, nes tos pačios piršlės, trumpiau tariant tiesiog moteriškės, kiek įmanydamos stengiasi, kad vaikinai nepamatytų gražuolių, jų neįsimylėtų ir nepamylėtų, o tuo pačiu, taip besistengdamos iškankina ir savo lytį. Tarkim, išaiškėjus kokios nors moterytės meilės romanui, pavyzdžiui, suradus jos meilės laiškutį, arba kuriai nors kitai išsiskyrus su vyru, visos jos pradeda nelaimėlės šalintis, o vėliau su neapsakomu žiaurumu išspiria ją iš savo komunos. Net ir po daugelio metų gatvėje sutikusios tą moterytę, pereina į kitą gatvės pusę, kai kurios jau ruošiasi spjauti jai į veidą, na o pačios žmogiškiausios truputėlį pasigailėjusios išlemens: ,,nepasisekė vargšelei, turbūt jai jau taip likimo lemta“. Ir nors mūsų kaimynystėje įprasta sakyti, jog „moters pirmutinė pareiga – būti gražiai“, motinos puikiai žino, kad realybėje toks požiūris pridaro nemenkų bėdų, tad jos kiek išgalėdamos užgniaužia savo dukrų grožį, žavesį ir laisvę. Prieš išeinant į gatvę dukroms į ausį šnabžda vis tą pačią litaniją: ,,Dukra! Užsileisk šydą. Rankas susikišk į čaršafą. Galvos taip į viršų nekelk, o tai palaidūne pramins. Nesidairyk. Kaip kokios prancūzų bobos vaikščiodama nesikraipyk. Eik lėtai lėtai. Krūtų į priekį neišstatyk, nes va tada tai jau pradės mus sekioti. Ir tave geidulingąja pramins. O tada tai tik senmerge beliks būti, ir toliau pati manau, supranti...“ Mūsų visuomenėje visos nors kiek viena kitą pažįstamos šeimos yra tarsi pačių gamtos jėgų siųsta moralės policija. Tad jokiu būdu kam nors iš šeimos narių negalima leisti užmezgti net menkiausio romaniūkščio. Kitaip panieka, apkalbos kaipmat išplinta į padangę, o romaniūkščio veikėjų vardai išskalambijami visam svietui. Prieš savo sūnų ar dukrų susitikimus ir laiškelius akis užmerkusioms mamos irgi ne kas – visi pažįstami staiga nuo jų atsitraukia ir ištardami kažką panašaus į ,,vaje moterie, tokiam amžiuj velnias į uodegą įsisuko“ nebeslepia savo pasibjaurėjimo.

Kai kuriuose naujuose romanuose vaizduojama kaip Turkijos apsišvietėliai transformuojasi į europietišką aristokratiją. Visa ta vadinamoji ,,aristokratija“ yra ne daugiau nei vaizduotės vaisius. Nei dabar, nei kada nors tarp turkiškoje visuomenėje nebuvo jokios privilegijuotojų klasės. Yra tik šį reikalą išpučiantys, valstybės tarnautojai, nuo senų laikų užsilikę pašos, na dar pora turtingų šeimų, kurie tam kad sukurtų šitą dirbtiną privilegijuotojų klasę, vakarėdami ir prancūzėdami  paaukoja net savo turkiškąją prigimtį. Ir kas gi iš viso to išeina? O gi visi aplinkiniai tampai jiems priešai. Jeigu gyvenvietėje kokia šeima savo moteris ruošiasi supiršti su giminėmis, „aristokratai“ juos iškarto apšaukia nedorėliais ir tada stengiasi visais būdais boikotuoti jų tokį sumanymą. Laikui bėgant, dėl nuolatinio kišimosi į žmonių reikalus, nuo tokių kosmopolitiškų šeimų nusisuka visa sėkmė. Dėl to vėliau jie turi palikti savo žemes, tėviškę, pasitraukti į visiškas dykynes, tolimus ir apleistus vasarnamius, prie niekieno nelankomų jūros pakrančių. Taigi, teigiu, jog naujuose romanuose vaizduojami moterų pasivaikščiojimai prie ežerų naktimis su joms į sutuoktinius tinkančiais giminaičiais yra visiški paistalai. Prasimanymai. Tie romanai yra ne kas kita kaip tik vakarų romanų plagiatai, perrašymai, vertalai ir pamėgdžiojimai. Tegul tik kas nors parodo man Stambule bent vieną turkų moterį, kurios šeima leistų jai pasirodyti su į sutuoktinius tinkančiam giminės vyrui ir aš iš karto atiduosiu savo penkerių metų algą. Norėčiau pridurti, jog mūsų „didžiųjų“ menininkų ypatingai Kel Hasano ir Abdino bei ne tokių žinomų autorių kūriniuose vaizduojamos sueuropėjusios šeimų elgesys neturi nieko bendro su turkiškumu. Tuose kūriniuose vaizduojami liokajų, ar kitų vyriškosios giminės tarnų vaikštinėjimas tarp ponių lyg niekur nieko, ar žindyvių krūtų spaudymas lydimas „tai bent pienukas“ komentarų yra neįmanomi, tad kyla klausimas, kaip išvis galima parašyti tokią nesąmonę; taip pat ir vyrų akivaizdoje vienplaukės, be jokio galvos apdangalo, dar geriau kartais su iškirptėmis, su svetimais vyrais kalbančios aprašomos moterys be galo šiukščiai iškraipo realybę ir yra tik su tikrovę nieko bendro neturintys kliedesiai.

 


 

TR3

Ömer Seyfettin

Meilės banga

(ištrauka)

Piršlienės nemėgsta šitų vargšių gražių turkių merginų. “O, brolau, labai graži, tačiau labai jau daug žino... Mes sūnui ieškome ne džinės, o merginos”, sako. Tai europietiška, tai gležna, tai pikčiurna, vis kažką randa. Jų norimos – šviesios putlutės, tylios, lėtapėdės, žioplos, neišsilavinusios, panašios į šlapias vištas. Vos sutikusios tokią, iš karto šaukia “Štai, angelas!” ir pradeda perdėtai girti sūnums, broliams… Vargšas vaikinas patiki fortūnos siųsta fėja ir vestuvių naktį, pakėlęs storą vestuvinį šydą, prieš save nepamato nieko daugiau, kaip tik į klausimą “Koks jūsų vardas, ponia?” neatsakančią sumišusią, švarią, baltą ir beformę mėsos krūvą. Šios moterys, nepraleisdamos jokios progos, nelaikydamos vaikinų gražiais, palikdamos juos be dvasinės ir kūniškos meilės, tą pačią neteisybę taiko ir savo lyčiai. Pažįstamai moteriai netyčia nutinka koks nuotykis, pavyzdžiui, pagaunamas “laiškas” arba jei išsiskyrusi su vyru susideda su kitu, visos vienu metu supyksta bei pasibaisėtinai atstumia nuo visų. Tuomet praeina daug metų, jos, pamačiusios šią moterį gatvėje, pasuka kita kryptimi, kai kurios veržiasi spjauti jai į veidą, teisingiausios truputį pasigaili: “O, vargšei nepasisekė, toks, pasirodo, jos likimas.” Mūsų rajone motinos, puikiai žinančios posakio “Moters pirminė pareiga – būti gražiai” melagingumą ir pavojų, kaip tik išmanydamos trukdo dukterų grožiui, koketiškumui, puošimuisi, laisvei. Šių motinų išeinančioms į gatvę dukterų ausims šnabždamas nesikeičiantis modelis: “Dukra! Nuleisk nikabą[1]. Rankas dėkis į abają[2]. Taip aukštai nekelk galvos, būsi palaikyta nepadoria. Žiūrėk po kojomis. Nešokinėk kaip prancūzės bobos. Lėtai, lėtai. Neišmesk krūtinės į priekį, prisikabins prie mūsų. Sakys, jog tu gašli. Įgysi blogą reputaciją. Liksi senmerge, t.t...” Po to, susipažįstanti, susitinkanti  kiekviena šeima –  tarsi viena kitos natūrali tikrintoja. Jokiu būdu šeimoje tenebūna mažo meilės nuotykio. Negarbė, paskalos staiga šauna į dangų, nuotykio pagrindiniai veikėjai išjuokiami. Sūnų bei dukterų slaptus susitikimus, susirašinėjimus ignoruojančių, akis užmerkiančių motinų visi pažįstami ir vėl staiga užsirūstina; šlykštisi: „Nieko sau, tokio amžiaus moteris stato ragus...“

Na, o kalbant apie kai kuriuose naujuose romanuose vaizduojamą Turkijoje pažįstamą mandagų pasaulį... Šitas pasaulis - visas visas - yra vaizduotės vaisius. Turkų tarpe ir anksčiau, ir dabar nėra privilegijuotųjų klasės. Kylančių valstybės tarnautojų, praėjusios epochos generolų,  turtingesniųjų šeimos bando sukurti dirbtinį mandagų pasaulį ir paaukodamos pagrindus suvakarėja, suprancūzėja. Bet galiausiai? Visa kaimynystė tampa jiems priešiška.  Rajone šitaip, atsiradus šeimai, kurios moterys tekinamos už giminaičių, pirmiausiai prikabina nedorėlių etiketę, o vėliau pradeda boikotuoti. Šitaip kosmopolitiškos šeimos aplinkoje kylantys neapykantos ir agresijos garsai užgesina visą laimę. Jos būna priverstos palikti savo teritorijas, namus, trauktis į tolimus ir apleistus paviljonus, atokius vasarnamius. Taip, kaip ir ežerai, naktys, meilės naujuosiuose eilėraščiuose, taip ir naujuosiuose romanuose už giminaičių ištekinamų moterų kūnas - melas. Pramanas. Šie romanai yra ne kas kita, kaip Vakarietiškųjų šešėliai, pakartojimai, vertimai ir pamėgdžiojimai. Tegul man būna parodoma tokia turkų šeima su tokiomis moterimis Stambule,  esu pasiruošęs dabar pat atiduoti savo penkerių metų uždarbį. Šiuose romanuose aprašomos sueuropėjusios šeimos yra priešingos tikrajam turkiškumui tiek pat, kiek ir mūsų žymių menininkų Kel Hasan ir Abdi[3]  konkrečios bei nežinomų autorių pjesės. Lygiai kaip lakstymai prie moterų, žindymo auklių „grietininių“ krūtinių spustelėjimai tarp tikrų turkų šeimų yra neįmanomi bei tokie įžeidimai, matomi tuose spektakliuose, yra prasimanymai, naujuose romanuose nepažįstamų vaikinų rankas spaudžiančios, šalia sutuoktinių neprideramai, be galvos ir kūno apdangalo, kartais net su iškirpte būnančios, su nepažįstamais vyrais kalbančios moterys taip pat yra vulgari, įžūli, absoliučiai priešinga tikrovei, šalta ir netikra fantazija.


[1] Musulmoniškas moterų galvos apdangalas, dengiantis visą veidą (kartais išskyrus akis).

[2] Ilga, plati suknelė, dėvima kai kurių musulmonių.

[3] Kel Hasan ir Abdi – XIXa.pab. – XXa.pr. turkų improvizacinio teatro aktoriai.

 


 

TR4

Ömer Seyfettin

Meilės banga

(Ištrauka)

Šių vargšių gražių turkių mergaičių ponios piršlės nemėgs. „A, seserie, labai graži, tačiau klastinga kaip šėtonas... Mūsų sūnui norime ne džino, o merginos“, - sakys. Vienai perdaug europietiška, kitai  per liesa, kitai piktavališkai kokius trūkumus suras. Jos nori apkūnios, išblyškusios, nekalbios, šnekančios droviai, kvailos, bemoklsės, panašios į šlapią vištą merginos. Tokią merginą netikėtai susitikusios sušuks: „O, štai ir angelas“. Ir tada pradės sūnums, broliams ir seserims perdėtai pasakoti... Vargšas vaikinas patiki, kad sėkmė jam atsiuntė fėją ir per pirmają naktį, pakėlęs storą nuometą, priešais jį stovinčios paklaus: „Koks jūsų vardas?“. Vaikinas pamatys tik suglumusią ir nesugebančią atsakyti į klasuimą merginą, kuri primins nekaltą, baltos odos bjaurų objektą.

 Šios moterys tik ir ieško progos atskirti vaikinus nuo gražių merginų ir meilės. Taip jos elgiasi ir tarpusavyje. Jeigu jų pažįstama moteris susiduria su netikėtumu, pavyzdžiui, surandamas meilės laiškas  arba ji išsiskiria su vyru ir išteka už kito, visi staiga ant jos supyksta ir perdėtai ją atstumia. Net praėjus ilgam laiko tarpsniui, žmonės sutikę šią moterį gatvėje pakeičia kryptį, kai kurie net pasiryžta spjauti į veidą, gailestingi pasako: „Ak, vargšelei nepasisekė, toks jau jos likimas.“

 „Moters pati pirmoji pareiga yra būti gražiai“ –  šis posakis yra pavojingas melas ir tai gan gerai žinančios visos kaiminystės motinos, kiek tik išgali, stengiasi savo dukras apsaugoti nuo buvimo labai gražiomis, koketavimo, puošmenų ir laisvo elgesio. Tokios motinos turi nesikeičiantį patarimų modelį, kurį visad šnabžda dukroms tik išėjus į gatvę: „Dukra! Nuleisk čadrą. Susikišk rankas į čaršafą.[1] Nekelk taip galvos į viršų, nes pasileidėle pramins. Žiūrėk tiesiai. Nevaikščiok taip pasišokinėdama, kaip prancūzų žmonos. Lėčiau, lėčiau. Neišstatyk krūtinės į priekį, nes pradės vyrai eiti mums iš paskos. Pramins tave gašlia. Įgysi blogą vardą.  Taip ir liksi namie ir t.t. t.t.“ Kiekviena pažįstama ir sutikta šeima yra tarsi vieni kitų inspektoriai. Kad tik jokiu būdu šeimoje neįvyktų koks meilės nuotykis, nes negarbė, paskalos greitai pasklis ir geras vardas bus sunaikintas. Visi pyksta ant motinų, kurios nekreipia dėmesio ir atlaidžiai žiūri į savo sūnų ir dukterų susitikinėjimus ar susirašinėjimus laiškais.  O tokiai motinai su pasibjaurėjimu pasakys: „Ak, ši moteris tokiame amžiuje suklvailiojo...“

Apmąstant Turkijoje žinomą aukštuomenės pasaulį, kuris yra vaizduojamas kai kuriuose naujuose romanuose... toks gyvenimas yra visiškai nerealus. Nei senovėje nei dabar turkai neturėjo privilegijuotos kastų sistemos. Svarbus įvykis senoje epochoje buvo tai, kad iš valstybės tarnautojų, likusių pašų ir turtingų šeimų mažumos, buvo bandoma dirbtinai sukurti aukštuomenės pasaulį. Tokiu būdu, aukodami savo šaknis žmonės atsisuko į Vakarus, pradėjo sekti prancūzų gyvenimo pavyzdžiu. Ir koks viso to rezultatas? Taip kaimynai tapo priešais. Susitikus tokioms šeimoms, kurios turi skirtingas pažiūras į vedybas, moterims iš moderniosios šeimos yra priskiriamia pravardė „Bloga!..”. Vėliau prasideda boikotas. Moderniose šeimose kyla neapykanta, prievarta ir triukšmas, visas džiaugsmas užgesta. Todėl šios šeimos priverstos palikti gyvenamąsias vietas ir savo namus. Jos atsitraukia į tolimus užkampius, atskirtus didelius rūmus ir vasarnamius, į kuriuos niekas neužklysta. Naujoje poezijoje perdėtai vaizduojami ežerai, naktys ir meilė yra melas, taip kaip ir naujuosiuose romanuose, vaizduojamas moters pasirodymas svetimiems vyrams. Tai yra visiškas prasimanymas. Šie romanai, nėra daugiau kaip vakarietiškų romanų šešėlis, jų pakartojimas, perdirbimas ir imitacija. Parodykit man Stambule nors vieną turkų šeimą, kurioje moterys pasirodytų svetimiems vyrams ir vaikinams iš savo giminės, kurie gali būti tinkami santuokai, ir aš dabar jau pasiruošęs atiduoti viską, ką uždirbau per penkerius metus. Šiuose naujuose romanuose ir  žinomų menininkų Kel Hasan, Abdi ir kitose anoniminėse pjesėse vaizduojamos europietiškomis tapusios šeimos prieštarauja autentiškam turkiškumui. Kaip ir šių autorių kūriniuose vaizduojami dalykai (tokie, kaip liokajaus nuolatinis ėjimas pas moteris, kreipinys į jas „o grietinėle“, žindyvės krūtinės lietimas) tikrovėje tarp turkų šeimų yra neįmanomas dalykas ir absoliučiai išgalvota negarbė, taip ir naujausiuose romanuose vaizduojami dalykai (merginos, kurios spaudžia svetimiems vaikinams rankas, vaikšto savo vyrų akivaizdoje atvirais plaukais, be čaršafo, netgi kartais atvira krūtine,  kalba su svetimais vaikinais) yra vulgarūs, įžūlūs, tikrovei visiškai priešingi, šalti ir netikri prasimanymai.

 

[1] Čaršafas- didelė skraistė, skara.

 

2016-07-14


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.