Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Gražvydas Kirvaitis

Ar mokėjo K. Čiukovskis lietuvių kalbą?

Neseniai turėjau laimės nusipirkti puošniai išleistą knygą su daug žadančiu pavadinimu – „Geriausių pasaulio pasakų aukso knyga“. Ją 2005 m. išleido  leidykla „Vaiga“ (nepainioti su „Vaga“!). Puikios spalvotos iliustracijos, baltas kaip sniegas popierius, nuostabūs pasakų autoriai – Ch. Perrault, broliai Grimmai, W. Hauffas, H.C. Andersenas, O. Wilde. Nustebino tik vienas dalykas – didžiulėm raidėm išspausdintos šių garsių pasakų vertėjų pavardės. Pasirodo, jog Perrault pasakas iš prancūzų kalbos išvertė A.Fiodorovas, brolių Grimmų iš vokiečių kalbos – J. Koronovskis ir G. Petnikovas, Hauffo – T. Gabė ir A. Liubarskaja, Anderseno iš danų kalbos – A. Ganzenas, o Wilde‘o „Laimingąjį princą“ iš anglų kalbos į lietuvių išvertė garsus rusų rašytojas Kornejus Čiukovskis. Pamalonintas tokio garsenybių dėmesio lietuvių kalbai (mat nepatingėjo išmokti lietuviškai, kad nudžiugintų lietuvių vaikus), ėmiausi tikrinti vertėjų žinias. Buvo įdomu, kaip K. Čiukovskiui sekėsi perteikti Wilde‘o šedevrą – „Laimingąjį princą“. Šios proza parašytos poemos subtilus grožis, banguojantis ritmas, lyrinė intonacija – toli gražu ne kiekvienam vertėjui įkandamas riešutas. Pasirodo, jog neįkandamas jis ir Čiukovskiui. Štai kaip skamba pirmoji pastraipa „Geriausių pasaulio pasakų aukso knygoje“:

„Ant aukštos kolonos, virš miesto stovėjo Laimingojo Princo statula. Princas nuo galvos iki kojų buvo aplipintas gryno aukso lapeliais. Vietoj akių žėrėjo įstatyti safyrai, o stambus rubinas žibėjo jo špagos rankenoje.“ Vertime pradingo originalo ritmas, atsirado visai nesubtilūs žodžiai. Palyginkime jį su to paties kūrinio Rūtos Saukienės vertimu: „Aukštai viršum miesto, ant išlakios kolonos, stovėjo Laimingojo Princo statula. Ji buvo visa išvien apklota plonytėliais gryno aukso lapeliais, jos akys buvo du žėrintys safyrai, o ant kardo rankenos žibėjo didelis raudonas rubinas.“ Kaip matome, Rūtos Saukienės vertimas kur kas geresnis nei Kornejaus Čiukovskio. Pastarajame gausu visokių klaidų ir klaidelių. Štai tik keletas pavyzdžių, „Tai kodėl verki? – klausia Kregždutė Princą. – Tu visą mane permirkei“ (plg. R. Saukienės: „Tu kiaurai permerkei mane“). „Ar nenuneštum jai rubino iš mano špagos rankenos?“ (plg. R. Saukienės: „Ar negalėtum nunešti jai rubiną iš mano kardo rankenos?“). „Aha, tai tu ne visas iš aukso!“ – pagalvojo Kregždutė, žinoma, ne garsiai, nes buvo gana mandagi (plg. R. Saukienės: „Kaip! Argi jis ne visas vieno aukso?“ – tarė sau kregždė. Ji buvo per daug mandagi, kad galėtų asmeninio pobūdžio pastabas pasakyti balsu“). „Kokios nuostabios žvaigždės, – tarė jai mylimasis, – ir kokia puiki meilės valdžia! (plg. R. Saukienės: „Kokios nuostabios žvaigždės, – tarė jis jai, - ir kokia nuostabi yra meilės galia“).

 Tokių angliško originalo ir stiliaus neatitikimų knibždėte knibžda. Bet skaitytojas turbūt jau suprato, kad šioje pasakų knygoje „Laimingojo princo“ vertėjas – ne Kornejus Čiukovskis, o kažkoks anoniminis asmuo. Matyt, ne rusų vertėjai išvertė ir kitas šio rinkinio pasakas. Jose taip pat apstu visokiausių riktų. Pavyzdžiui, populiarioje brolių Grimmų pasakoje randame ne Joniuką ir Grytutę, o Henzelį ir Gretel. Turbūt anoniminis vertėjas vaikystėje nebuvo nei skaitęs, nei girdėjęs šios pasakos, išverstos į lietuvių kalbą Juozo Balčikonio. Nebuvo skaitęs Anderseno „Skiltuvo“ nei „Bjauriojo ančiuko“. Kitaip nebūtų stengęsis kurti savo kur kas prastesnių, kur kas primityvesnių variantų.

Žinia, šiais laikais kiekvienas gali rašyti ir spausdinti viską, kas ant seilės užeina. Vis dėlto literatūra vaikams privalo likti draudžiama teritorija, į kurią neturėtų patekti jokia antrarūšė ar trečiarūšė literatūrinė produkcija. Ypač svarbu, kad nebūtų darkomi pasaulio pasakų lobyno šedevrai – juk skaitydami jų vertimus vaikai nejučiomis įsimena gimtosios kalbos žodžius ir posakius ir patys juos vartoja. O čia jiems siūloma įsiminti: „Visi tryniai atgijo ir iškišo galveles“ („Aukso knygos“ siūlomas „Bjauriojo ančiuko“ variantas).

Pastaruoju metu, nelyginant paukščių gripo užkratas, plinta netalentingai perpasakotų, dažnai sutrumpintų kūrinių (ir pasakų, ir garsių romanų) vertimai. Ypatinga jų atmaina, skirta pusdebiliams, - populiarūs kūriniai (pavyzdžiui, Ch. Dikenso „Oliveris Tvistas“), kurių veikėjai keičiami šunimis, katėmis ir kita žvėrija. Šių opusų vertėjai dar gali pasiteisinti, jog iš šūdo vaško neišspausi. Tačiau čia aptariamos pasakos nėra nei perdirbtos, nei sutrumpintos; visos jos jau seniai puikiai išverstos į lietuvių kalbą. Tad kas sutrukdė įdėti šiuos vertimus į „Aukso knygą“?

Ir dar vienas klausimas, šįkart Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros direktoriui p. E. Vaitekūnui: ar dėl klaidingai nurodytų vertėjų pavardžių nepažeistos anoniminių šios knygos vertėjų teisės?

 

Publikuota: Lietuvos aidas, 2005, Nr. 284.



Skaityti komentarus (2) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.