Titulinis
 
 

 
Spausdinti

  Irena Balčiūnienė

APIE REALIJŲ VERTIMĄ

Pranešimas, skaitytas 2005-05-07 konferencijoje "Sava ar svetima"

 

Realijomis vertimo teorijoje vadinami žodžiai ir žodžių junginiai, žymintys tam tikras sąvokas, daiktus, reiškinius, būdingus tautos, šalies, genties geografinei aplinkai, kultūrai, buičiai ir tokiu būdu perteikiantys tautinį, vietinį ar istorinį koloritą.
Gana daug realijų yra virtusios vieno ar kito mokslo – geografijos, etnografijos, muzikologijos, choreografijos ir t.t. – terminais, kitas galima rasti tarptautinių žodžių žodynuose ir jos žinomos gan plačiam žmonių ratui.
Jas apytikriai galime suskirstyti į keturias dideles grupes:
A. GEOGRAFINĖS IR ETNOGRAFINĖS REALIJOS
1. Geografinės sąvokos: stepė, tundra, pampa, džiunglės, taiga, fiordas, savana.
2. Etnografinės sąvokos: tautinių grupių, genčių narių vardai, pavadinimai ir pravardės: apačai, komančai, bantu, chocholas, guculas, knechtas, kafras, koptas, kacapas.
B. FOLKLORINĖS IR MITOLOGINĖS SĄVOKOS
Saga, bylina, eda, runa, skaldas, minezingeris, trubadūras, trolis, elfas, gnomas, najadė.
C. BUITINĖS REALIJOS
1. Maistas ir gėrimai: viskis, brendis, absentas, kumysas, kefyras, elis, sidras.
2. Drabužiai, apavas, papuošalai: burnusas, turbanas, čalma, sarongas, kimono, sombreras, sarafanas, toga, mokasinai.
3. Gyvenamas būstas, rakandai, indai: saklė, pagoda, iglu, vigvamas, jurta, rančo, hasienda, palaco, kotedžas, taverna, amfora.
4. Gabenimo priemonės: rikša, fiakras, troika, diližanas, lando, palankinas, kanoja, piroga, džonka, galera.
5. Muzikos instrumentai, šokiai, žaidimai: balalaika, bajanas, tamtamas, kastanjetės, liutnia, bandža, lezginka, krakoviakas, tarantela, šaškės, kriketas, šachmatai, golfas.
6. Matai: aršinas, varstas, mylia, li, bušelis, pinta, akras.
7. Pinigai: kapeika, rublis, sterlingas, šilingas, lira, doleris, santimas, centas, fartingas.
D. VISUOMENINĖS IR ISTORINĖS REALIJOS
1. Administraciniai-teritoriniai vienetai ir gyvenvietės: aulas, stanica; gubernija, kantonas, grafystė, vaivadija, departamentas.
2. Asmenys, pareigos, profesijos, vardai, titulai, kreipiniai: hetmanas, lordas-meras, chanas, bejus, prezidentas, premjeras, šeichas, šachas, kvestorius, dožas, faraonas; traperis, kaubojus, fermeris, gaučas, konsjeržas; korsaras, toreadoras, pikadoras, chodža, vikaras, jogas, parijas, brahmanas, rabinas, šamanas.
3. Įstaigos, organizacijos, valstybės valdymo organai: altingas, stortingas, rada, landtagas, medžlisas, dūma, reichstagas, kongresas, seimas, areopagas; koledžas, licėjus.
4. Partijų, organizacijų, patriotinių ir religinių grupių nariai ir pan.: vigai, toriai, leiboristai, bolševikai, menševikai, gvelfai, gibelinai, kadetai, eserai, karbonarai, hugenotai, mormonai, kvakeriai.
5. Karinės realijos, kariniai daliniai, uniforminiai drabužiai, ginklai, laipsniai : legionas, falanga, taboras, kohorta; kiveris, arbaletas, arkebuza, lasas, muškieta, bumerangas, jataganas; atamanas, gardemarinas, janyčaras.
 
Neturinčioms atitikmenų realijoms pasitelkiami įvairūs vertimo būdai:
1. Adaptavimas (sputnikas).
2. Kalkių kūrimas (skyscraperdangoraižis), kai atsižvelgiant į etimologiją, „išverčiamos“ atskiros žodžio dalys.
3. Naujo žodžio sukūrimas (seven-league bootsseptynmyliai batai).
4. Žodžio įsisavinimas, kai kitakalbiam žodžiui suteikiamas gimtojo žodžio pavidalas (rus.vatnikvatinis / vatinukas).
5. Generalizacija, kai vietoj konkretesnio žodžio pavartojamas abstraktesnis (boržomismineralinis vanduo).
6. Analogo pavartojimas, kai nacionalinis dalykas keičiamas savu (ežigėjussūris).
7. Aprašomasis vertimas (bridžiai – žemiau kelių susegamos kelnės).
8. Išnaša.
9. Specialus realijų žodynėlis verčiamos knygos gale.
Kartais realijos išvis pašalinamos iš teksto.
 
Tačiau lieka svarbiausias klausimas. Kada kokį vertimo būdą rinktis?
Realija visada priklauso tautai, kurios kalboje ji buvo sukurta. Kitos kalbos ją priima kaip viešnią, ir ji vieši kai kada dieną, kai kada metus, o kartais taip įsigyvena, kad lieka ir visam laikui, praturtindama, o gal užteršdama kalbą.
Realijų paradoksas yra tas, kad pagal savo esmę ir apibrėžimą jos tikslių atitikmenų kitose kalbose neturi. O vertime kiekvienas žodis privalo kalbėti.
Realija originale niekuo neišsiskiria iš ją supančių žodžių, ji nekyšo virš teksto, o visiškai nedirbtinai susilieja su juo. Todėl atrodytų, kad tokią pat nepastebimą padėtį ji turėtų užimti ir vertime. Apie realijas, aptardamas brazilų rašytojo Žoze de Alenkaro romano „Guaraniai“ vertimą (iš rusų kalbos), yra rašęs Valdas Petrauskas straipsnyje „Realijų realumas (Literatūra ir menas, 1977 m. vasario 12 d.).
Halina Kobeckaitė straipsnyje „Nacionalinis koloritas ar balastas?“, aptardama realijas verstiniuose Rytų tautų ir Vidurinės Azijos rašytojų veikaluose (kirgizo Čingizo Aitmatovo „Baltasis garlaivis“, 1973, vertė Vilija Šulcaitė; uzbeko Aschado Muchtaro „Platanas“, 1973, vertė Juozas Macevičius; kirgizo Aly Tokombajevo „Mes buvome kareiviai“, 1976, vertė Laima Astrauskaitė; kurdų pasakų rinktinę „Viesulo raitelis“, 1977, iš kurdų k. v. Zinė Džalil ir Algirdas Alionis; uzbeko G.Guliamo „Padauža“, 1971, iš uzbekų vertė Halina Kobeckaitė; turkė Suadė Derviš „Fosforinė Dževrijė“, 1979, vertė Dalia Lenkauskienė; (1980 metais pasirodžiusiame leidinyje „Meninio vertimo problemos“, Vaga, Vilnius, 1980), teigia, kad susidūrus su nieko specifiška nepasakančiais žodžiais, dažniausiai namų apyvokos daiktais, augalais, drabužiais ir kitu rekvizitu, žyminčiu buitį, gamtinę aplinką, reikėtų vartoti lietuviškus atitikmenis.
H.Kobeckaitė pateikia pavyzdį, kai sakinyje „Tavo švelnaus, rausvo it ežigėjus veido oda suskrustų saulėje ir apsiluptų“ tiurkizmas ežigėjus nėra pateisinamas, nes perskaitęs šį sakinį, joks skaitytojas nesusikurs tapataus originalui vaizdinio net jei išnašoje ir pasakyta, kad ežigėjus – ypatinga sūrio rūšis. Mat sūris mūsų sąmonėje niekada nesukelia rausvumo asociacijų. Priešingai – sakome „baltas kaip sūris“.
Kalbėdama apie vaikams skirtos kurdų pasakų rinktinės „Viesulo raitelis“ vertimą, H.Kobeckaitė atkreipia dėmesį į pedantišką originalo raidės perteikimą, kuris virsta sunkiu balastu. Knygoje palikta labai daug kurdų kalbos žodžių. Gana daug puslapių, kur trys keturios išnašos. Visi čia pateikti žodžiai yra reikšminiai, ir jų adaptavimas šiuo atveju visai nepateisinamas. Be to, žodžiai turi ir garsinę išraišką, ir kai kurie jų lietuvio ausiai skamba ne itin estetiškai.
Kitas slenkstis, anot H.Kobeckaitės, už kurio užkliuvęs, suka galvą kiekvienas Rytų tautų literatūros vertėjas, – tai gausūs specifiniai žodžiai, reiškią kraujo giminystės ir šeimyninius ryšius, socialinę padėtį, nurodą rytiečiams būdingą amžiaus gradaciją ir ypatingą pagarbą vyresnio amžiaus žmonėms.
Keblumai verčiant į lietuvių kalbą šiuos žodžius susidaro dėl to, kad Vidurinėje Azijoje, kaip ir kitose Rytų tautose, iki šiol gyvybingi senų senovėje susiklosčiusią giminių ir šeimos santykių sistemą atspindintys archainiai terminai, kitos kultūros žmogui neatpažįstami ir sunkiai suvokiami.
Klasifikuojant šiuos terminus išaiškėja, kad tiurkų kalbose nėra bendrų sąvokų kraujo broliams ir seserims žymėti. Broliai ir seserys skirstomi į vyresniuosius ir jaunesniuosius ir vadinami specialiais terminais, priklausomai nuo jų santykio su kalbančiuoju. Net tėvui ir motinai pavadinti Vidurinės Azijos tautos neturi vieno termino, pvz. karakalpakai motiną vadina apa, ana, aže, ene, šeše, kempir, kiše, žege, kazachai – apa, ana, aže, šeše, kirgizai – apa, ene; tėvą karakalpakai vadina aga, ake, ata, gary, ažaga ir t.t.
Lentelėje, atskleidžiančioje įvairius giminystės ryšius, nurodoma apie šimtą giminystės laipsnių, kurie vadinami skirtingais žodžiais, priklausomai nuo to, kieno giminė – motinos ar tėvo, nuo kalbančiojo amžiaus, lyties – ir nuo jo santykių su tuo asmeniu. Taigi susumavus susidaro apie keturi šimtai terminų, kurių, anot H.Kobeckaitės, nei įsiminti, nei vertimuose išsaugoti nėra būtinybės.
Šioje vietoje galėtume prisiminti ir ilgokai trukusius vertėjų ginčus, kol kreipiniai „seras, misteris, mis, senjoras, senjora, senjorita, madmuazelė, her, frau, fru“, buvo pakeisti „ponu, ponia ir panele“.
Taigi kartais vertėjai, manydami, kad privalo perteikti kokios nors istorinės epochos, tautos, aplinkos, šalies būdingus bruožus, visai nepagrįstai stengiasi išsaugoti originalo realijas it margą dekoraciją, egzotišką rekvizitą. Tačiau tariamas tikslumo siekis neturi užgožti pagrindinio vertėjo tikslo – visumos perteikimo, antraip skaitytojas vietoj tikro vaizdo gali išvysti jo atspindį kreivame veidrodyje.
Žinoma, daugelio realijų perkėlimas į vertimo tekstą būtinas, norint išsaugoti vietinį arba istorinį koloritą. Juk gondolininko neversime valtininku.
Be to, vienas realijas paliekant, kitas kaip nors verčiant, labai svarbu nesumaišyti skirtingų tautų ir laikmečių realijų, nes jos gali turėti kelias prasmes skirtingose plotmėse – istorinėje, geografinėje, politinėje. Pavyzdžiui, žodis galera, gali reikšti senovinį medinį irklinį karo laivą, o kai kuriose Europos šalyse šis žodis gali būti vartojamas katorgos prasme.
Legionas gali reikšti 1) Senovės Romoje stambų kariuomenės vienetą, kurį, priklausomai nuo laikotarpio, sudarė nuo 4000 iki 6000 kareivių; 2) svetimšalių savanorių kariuomenės dalinį Prancūzijoje (1831) ir Ispanijoje (1920) kovai su nacionalinio išsivadavimo judėjimu (šiuo metu Prancūzijoje taip pat egzistuoja Svetimšalių legionas); 3) dgs. legionai – lenkų savanorių daliniai Napoleono karų ir I pasaulinio karo metu; 4) prk. daugybė, begalės.
Tokias realijas reikia atidžiai iššifruoti, nes jų kuriamos asociacijos priklauso nuo laiko ir vietos.
 
Ypatingą dėmesį reiktų atkreipti į realijas, reiškiančias matus – ilgio, svorio, ploto, tūrio. Jų perteikimo įvairovę galėtų paaiškinti kai kurios šios realijų grupės vartojimo ypatybės:
1. Kai norint sukurti kiekybės vaizdinį, tekste vartojami skaičiai, autoriui tikslumas dažnai nėra svarbus, todėl nebūtina palikti ir tos šalies mato pavadinimą, pav. bušelius, puikiai galima keisti kilogramais centneriais, tonomis. Jeigu anglų rašytojas nurodo atstumą, kurį nužygiavo Aleksandras Makedonietis nuo Graikijos iki Persijos myliomis, vertėjas visai logiškai gali šį atstumą keisti kilometrais: Aleksandro epochai kilometras toks pat anachronizmas kaip ir anglų mylia.
2. Grožinėje literatūroje retai (išskyrus ypatingus atvejus) vartojami vadinamieji „tikslūs“ skaičiai. Kai sakoma hundreds of miles – ir netgi jei apytikrumas aiškiau neišreikštas, – skaičius, apimtis, svoris paprastai neatlieka tokio svarbaus vaidmens kaip tiksliuosiuose moksluose. Grožinės literatūros priemonės – vaizdai, o jiems sukurti retai teprireikia tikslių matematinių ar techninių duomenų. Matai grožinėje literatūroje dažnai vartojami ne kaip realijos tikra to žodžio prasme. Todėl pėdą kartais galim versti kaip pusę žingsnio, aršiną kaip žingsnį.
Žinoma, paprastai viename vertime neturėtų būti vartojami skirtingi matai, nors taisyklė nėra „absoliuti“.
Verčiant matų realijas vertėjas privalo orientuotis, kokie tikrieji jų dydžiai ir paplitimas, atsižvelgiant į vietą ir laiką. Galima būtų priminti, kad žodis mylia įvairiu metu ir įvairiose šalyse žymėjo 25 skirtingus atstumus nuo 580 iki 11293 metrų. Žinoma, tai nereiškia, kad vertėjas turi būti vaikščiojantis žinynas, tuo labiau, kad ir šiuo metu mylia žymi du atstumus: paprasta mylia – 1609 m, o jūrinė – 1852 m. Egzistuoja britų ir amerikiečių bušelis, ne kiekvienas centneris sveria 100 kg, o kinų li gali būti ir ilgio vienetas, ir aukso bei sidabro svorio vienetas, ir dar kai kas. Temperatūra gali būti nurodoma pagal Celsijaus arba Farenheito skalę. Pravartu nepamiršti ir kai kurių istorinių duomenų. Pavyzdžiui, metrinė sistema įvesta palyginti neseniai: Prancūzijoje 1799 metų įsaku, o Rusijoje 100 metų vėliau (1899). Anglijoje, JAV ir Lotynų Amerikoje ji ir dabar ne visur vartojama. Todėl kalbant apie šalis, nevartojančias metrinės matų sistemos, matus kaip ryškų vietinį elementą ir nacionalinį koloritą reikėtų palikti ir vertime.
Taigi matome, kad ribos arba kriterijai, kuriais remiantis vertėjas stengsis perteikti realiją vietiniu vardu ir neperkrauti vertimo teksto tarptautiniais žodžiais, turi būti kiekvienu atveju atskirai apmąstomi.
 
Yra realijų, kurias, formaliai žiūrint, būtų galima versti terminu arba tarptautiniu žodžiu. Tačiau tada knygą teks skaityti su žodynu, kad atsiskleistų subtilūs minties, garso, spalvos tonų skirtumai. Imkim, pavyzdžiui, senųjų audinių arba vėjų pavadinimus. Regis, skaitai burtažodžius, ir gaila palikti juos tekste užbalzamuotus, norisi atgaivinti, pajusti spalvų gaivumą ir sveiką alsavimą.
Kiekvienam audiniui būdingos vis kitos savybės: muslinas – minkštas, kartūnas – lengvas, batistas – plonas, nankinas – labai patvarus, plisas – šiurkštus, šanžanas – standokas.
Vieni jų perregimi kaip fleras, batistas, organdis, šanžanas. Kitas pajudintas šlama ir dažnai keičia vieną spalvą kita kaip tafta, trečio šviesoje besimainantis banguotas piešinys kaip muaro.
Yra pigių kaip kolenkoras, mitkalis, kartūnas, nankinas, perkelis, kretonas. Ir brangių kaip batistas, muaras, organais, tafta.
Šie yra šilkiniai audiniai: fleras, kanausas, muslinas, batistas, muaras, šanžanas, o šie medvilniniai: madapolamas, kolenkoras, mitkalis, nankinas, perkelis, plisas. Dar kiti gali būti ir medvilniniai, ir šilkiniai, ir vilnoniai.
Kanausas – su smulkiom rumbelėm, pikė – su iškiliu piešiniu, dažniausiai rombais, gerojoje pusėje, gabardinas – austas smulkiais ranteliais, sudarančiais 60-70 laipsnių kampą su audinio kraštu.
Vienas – batistas – pavadintas išradėjo Batisto Šambre (Batiste Chambray; XIII a.) vardu; kiti pagaltekstilės centrus, kuriuose buvo audžiami: madapolamas  – pagal Madapolamo, Narasapuro priemiesčio, esančio Vidurio rytų Indijoje, prie Bengalijos įlankos, pavadinimą, muslinas – pagal pavadinimą Šiaurės Irako miesto Musulo (arab. Al-Mausil), įsikūrusio ant Tigro upės kranto, kretonas – pagal pavadinimą Kretono (Creton) vietovės (Normandijoje, Šiaurės Prancūzija), kur XVI-XVIII a. buvo gaminamas šis audinys. Tikrąjį nankiną, išaustą iš medvilnės, gabendavo iš Nankino (rytų Kinijoje). Nors audė jį seniau ir Lietuvoje.
Išmargintas smulkiais raštais labai plonas standus audinys organdis buvo labai madingas 1940-1950 m. Atsiradus (Rusijoje) kapronui, (Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje) nailonui, neteko paklausos.
Senovėje iš kolenkoro – labai pigaus balto arba vienspalvio medvilninio audinio, persunkto klijais, krakmolu, sintetinėmis dervomis – siuvo skareles, paklodes, pamušalus, o dabar šis audinys naudojamas tik knygrišyklose ir batų ateljė.
Audinių paskirtis taip pat nevienoda: kanausas, naudojamas skarelėms, šalikėliams, nebrangiems drabužiams siūti, o iš panašaus į perkelį kretono siuvami apatiniai skalbiniai, prikyštės ir lengvos suknelės, iš žakoneto – kaklaraiščiai, naktinės kepuraitės, linonasvartojamas apatiniams skalbiniams, paklodėms, palaidinukėms, iš pliso – ir dabar siuvami pigūs viršutiniai drabužiai ir netgi batai, iš muaro siuvamos suknelės, daromi kaspinai, jis tinka apdailai, organdžio siuvami žabo, apykaklės iš gabardino – apsiaustai ir kostiumai.
Apie persiškos kilmės mitkalį galima pasakyti daug: tai šiurkštus baltas medvilninis audinys. Jo rūšys priklauso nuo siūlo storio ir paruošimo. Plonas mitkalis – tai kartūnas, raudonos spalvos – kumačas, mėlynos – kindiakas. Tankesnis mitkalis, kurio ataudai storesni už apmatus – drobelė. Baltas mitkalis paprastai vadinamas marškoniu, iš balinto mitkalio gaminamas madapolamas ir muslinas, o iš dažyto – kartūnas.
Ir šią pasaką galėtume tęsti be galo.
 
Ne mažiau jaudinančių vaizduotę dalykų galėtų apie save papasakoti kiekvienos šalies vėjas.
Turbūt daugeliui – gal net geriau negu gimtos šalies – pažįstami Homero tautos vėtros ir vėjai, uždaryti didžiulėje Eolo oloje: negailestingas, žvarbus ir greitas šiaurys borėjas; švelnus vakaris zefyras, kuriam dvelkiant skleidžiasi žiedai; šlapiais sparnais lietų nešantis pietys notas, iš kurio barzdos, apsunkusios nuo debesų, pilasi vanduo; stiprus, piktas rytys euras, mėgstantis siausti tarp Kanarų ir Žaliojo kyšulio salų; smarkusis afrikas.
Skaičiusieji Vytauto Kaunecko verstą Anri Periušo „Van Gogo gyvenimą“ (Vaga, 1978) prisimena dailininkui atvykus į Arlį vis trukdžiusį dirbti mistralį – stiprų, šaltą, sausą šiaurės ar šiaurės vakarų vėją, dažniausiai pučiantį žiemą ir pavasarį Ronos slėnyje bei Viduržemio jūros pakrantėje.
Kur gyvena ir kuo pasižymi tokie vėjai, kaip samumas, činukas, harmatanas, fenas, pamperas, dar galime pasiskaityti Tarptautinių žodžių žodyne. Gal šiek tiek geriau mums žinomi masonai ir pasatai, bet levantinas, tramontana, chamsinas tikrai be konteksto nieko nesako.
Dianos Bučiūtės verstame Michel Tournier romane „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“ (Alma Litera, 2004) kontekstas leidžia numanyti vėjų savybes: „Į uostą įplaukiama iš šiaurės, nes čia borėjas yra gero oro vėjas.“; „Šiaurės rytų musonas, nusinešęs keliauninkus, užleido vietą pietvakarių musonui, ir šis juos pargabeno.“
Tad, jeigu laikom vertimą menu, privalome rūpintis, kad jame nebūtų nebylių vietų. Nuo to, kaip vertėjas pasufleruos skaitytojui nežinomų žodžių prasmę, priklauso teksto suvokimo laipsnis ir kūrinio poveikis skaitytojui.
Žinoma, vertėjas neturi teisės su realijomis elgtis taip laisvai, kaip kartais pasielgia pats rašytojas. Pavyzdys galėtų būti Rabindranato Tagorės romano „The Wreck“ („Sudužimas“, liet. 1957) vertimas iš bengalų į rusų ir į anglų kalbas. Rusų vertėjai, stengdamiesi neiškraipyti originalo, išlaikė vertime tokias realijas kaip saris, šatros, zamindaras, saniasis.
Pats rašytojas (R.Tagore. The Wreck. London, Indian Ed., Macmillan and Co, 1948), naudodamasis autoriaus teise, vietomis tiesiog iš pagrindų pakeitė teksto realijas, kartais sunaikindamas vietinį koloritą ir pakeisdamas tipinius indų gyvenimui reiškinius svetimais. Pavyzdžiui, vietoj sario, jis rašo two oblong sheets (dvi pailgos marškos), vietoj šastrųscriptures (Šventasis Raštas), zamindarą jis pakeitė – landlord (žemvaldžiu), saniasįanchorite (atsiskyrėliu), žiemos atostogasChristmas holidays (Kalėdų atostogomis), naujametinę dovanąChrismas present (kalėdine dovana), kojų apyrankes (žiedus) – castanets (kastanjetėmis). Ir vis dėlto autoriaus tikslas aiškus: versdamas savo kūrinį, jis sąmoningai paaukojo detales, ir kartais labai svarbias, kad tik skaitytoją, kuriam svetima jo šalies buitis, pasiektų svarbiausios kūrinio idėjos.
Baigiant galėtume pasakyti:
Kad ir kokia būtų realija, skaitytojas turi priimti ją kartu su kontekstu, gal tik kaip šiek tiek ryškesnę viso žodinio audinio, į kurį ji įpinta, giją. Ir daug geriau, jei tas ryškumas ir savitumas nekrinta į akis, o tik suteikia daugiau tikroviškumo ir žavesio kūrinio visumai.
Kalbant apie vertėjo meistriškumą norėtųsi pabrėžti, kad jam lygiai kaip ir rašytojui suteikta garbė kurti gimtąją kalbą, o sykiu ir didžiulė atsakomybė už jos švarą, turtingumą ir vaizdingumą.


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.