Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Lionginas Pažūsis

Kalambūrų vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą

Pranešimas, skaitytas 2006-04-27 LLVS seminare "Žodžių žaismo vertimas"

 

Vartydami ar skaitydami seniau išleistas verstines, ypač klasikinės literatūros, knygas, išnašose arba paaiškinimuose knygos gale (pvz., žr. Šekspyras. Raštai IV Komedijos, Vilnius, 1963) neretai randame tokias vertėjo pastabas: „Originale čia sunkiai išverčiamas kalambūras.“ (p. 334) arba „Originale neišverčiamas žodžių žaismas, paremtas žodžiais...“ (p. 343). Anot Umberto Eco, tokiais paaiškinimais vertėjas ratifikuoja arba patvirtina savo pralaimėjimą. Taigi, galima sakyti, kad žodžių žaismas ir kalambūras yra siejami su neišverčiamumo problema. Tiesa, vertimai su išverstu ir neišverstu žodžių žaismu ir toliau spausdinami, nors, kita vertus, dabar leidžiamose verstinėse knygose tokios vertėjo pastabos beveik išnyko. Tokių vertėjo pastabų ar paaiškinimų tikslingumą trumpai aptarsime pabaigoje, o pradžioje pirmiausia pamėginkime apibrėžti aptariamąjį reiškinį. 

Manau, kad sutiksite, jog žodžių žaismas yra daug platesnė sąvoka negu kalambūras (plg., pvz., angl. word play „žodžių žaismas“ ir angl. pun „kalambūras“ apibrėžtis interneto laisvojoje enciklopedijoje Wikipedia). Žodžių žaismas tai daugybė įvairiausių kalbos reiškinių, atsirandančių šnekoje dėl žodžių, kaip kalbos ženklų, santykių įvairovės, kurie panaudojami stilistiniam efektui sukelti. Sunku būtų netgi išvardyti ir trumpai apibūdinti visas žodžių žaismo rūšis. Nevienodos jų atsiradimo ar kūrimo išgalės ir nevienodai jos yra paplitusios skirtingose pasaulio kalbose. J. Pikčilingio „Lietuvių kalbos stilistikos“ II dalies (Leidykla „Mokslas“, 1975) skyrelyje „Žodžių žaismo priemonė“ (p. 162-169) žodžių žaismas yra aiškinamas veikiau kaip stilistinių naujadarų, vadinamųjų okazionalizmų, kūrimas. Apie žodžių žaismą lietuvių kalboje dar yra rašiusi Rita Miliūnaitė (žr. jos straipsnį „Žodžių žaismas“.  Gimtoji kalba, 1997, 11, p. 3-9).

Kalambūras yra viena iš daugelio žodžių žaismo rūšių. Raudonojoje lietuviškoje enciklopedijoje (5 tomas, p. 188) skaitome: „KALAMBŪRAS [pranc. calembour], polisemija, homonimika ar eufonija pagrįstas žodžių žaismas, kuriuo siekiama sukelti komizmo įspūdį. Būdingiausia ∆ struktūra – neįprastai suderinti panašaus skambesio žodžiai ar jų grupės arba tas pats žodis, netikėtai pavartotas skirtingomis reikšmėmis. Kalambūrų būna šnekamojoje kalboje, smulkiojoje tautosakoje („Kiek laiko?“ – „Kiek pagavo, tiek ir laiko.“), grož. lit-roje („Auksiniai dantys – pati svarbiausia katorgininko dalis, betarpiškai įeinanti į SS aukso fondą“. – B. Sruoga). Dažniausiai jie atlieka stilistinės figūros funkciją, kartais tampa aforistine miniatiūra (“„Marijona myli Joną, duok tu jai nors milijoną“. – K. Binkis).“ Labiau literatūrologiškai kalambūras apibėžiamas naujojoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (IX, p. 164): kalambūras (pranc. calembour), retorinė figūra – žodžių junginys, grindžiamas žaismingomis dviprasmybėmis, dažn. keliantis komišką efektą. ∆ remiasi homonimais, kontaminacijomis, netikėtomis sąskambių sandūromis. Kalambūrų būna grož. lit-roje, trumpų pasakymų tautosakoje, šnekamojoje kalboje. Pvz., ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis; Kiek laiko? – Kiek pagavo tiek ir laiko. ∆ dažn. naudojamas humor. kūryboje, vaikų,   t. p. avangardinėje poezijoje. Lietuvoje keturvėjininkai (K. Binkis, A. Rimvydis, S. Šemerys, T. Tilvytis ir kt.) kūrė pagal ∆ modelį fonetinius ir semantinius neologizmus, naudojo juos ir kaip parodijos elementą. (Algis Kalėda)

Kalambūras kartais dar yra moksliškai vadinamas paronomazija (žr., pvz., Wikipedia: pun (also known as paronomasia) arba Tarptautinių žodžių žodyną (1985, p. 367): paronomãzija [gr. paronomasia para – šalia + onomazō – vadinu],  žodžių žaismas – vienodai arba panašiai skambančių, bet skirtingos reikšmės žodžių gretinimas, sukeliantis netikėtumo, komizmo įspūdį, pvz., „ei, Žeme, / žemėn kepurę!“ – K. Binkis).

Daugelis rašytojų savo kūriniuose vienokiu ar kitokiu mastu pagyvina kalbą kalambūrais (arba paronomazija). Pavyzdžiui, daugelis šekspyrologų Šekspyrą (Shakespeare) laiko dideliu kalambūrininku. Anglijoje populiaraus vertimo vadovėlio autorius Piteris Niumarkas (Peter Newmark. A Texbook of Translation, Prentice Hall, 1988, p. 217) tvirtina, kad kalambūrai (puns) dažniausiai pasitaiko anglų ir kinų kalbose, „nes juos lengviausia kurti iš vienaskiemenių žodžių“, kurių gausu šiose kalbose. Bet paskaičius Servanteso „Don Kichotą“ ar Rablė (Rabelais) „Gargantiua ir Pantagriuelį“ matyti, kad kalambūrų kūrimo išgalių pakankamai turi ir ispanų, ir prancūzų kalba (žr. V. S. Vinogradov, Perevod. Obščije ir leksičeskije voprosi. Izdatelsvo Knižnij dom Universitet, Moskva, 2006, p. 201–224). Tokių išgalių, žinoma, turi ir lietuvių kalba. Pavyzdžiui, Juozas Erlickas, pasitelkdamas kalambūrus, žaismingai kuria juodojo humoro miniatiūras lietuvių kalba.

Kalambūrą paprastai sudaro du dėmenys, kurių kiekvienas gali būti žodis arba žodžių junginys. Pirmas tokio darinio dėmuo yra savotiškas kalambūro leksinis pamatas, pamatinis elementas, prasidedančio žodžių žaismo stimuliatorius. Antras dėmuo – tai „pervarta“, su pirmuoju susijęs rezultantas, kurio realizavimas šnekoje sukelia stilistinį efektą. Pamatinis dėmuo nebūtinai turi būti visai šalia rezultanto, jis gali pasirodyti ir daug platesniame kontekste (kaip Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) komedijoje „Kaip svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest)) arba būti tik numanomas (ypač polisemija pagrįsto kalambūro atveju, kurį iliustruoja pavyzdys iš Lewis Carrol knygos „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (Through the Looking Glass and What Alice Found There): ''In most gardens,'' the Tiger-lily said, ''they make the beds too soft – so that the flowers are always asleep.'').

Vertimo teorijos požiūriu kalambūrų vertimas yra gana siauras specializuotas klausimas, tačiau jo tyrinėjimas iš principo yra nepaprastai įdomus tuo, kad jų vertimas praktiškai dažnai yra didelis iššūkis vertėjui. Toks tyrinėjimas padeda atskleisti ne tik vertėjo kūrybiškumą, bet ir nustatyti tam tikras kalambūrų vertimo iš vienos kalbos į kitą tendencijas.    

Žodžių pasirinkimą originalo kalambūrui atkurti kita kalba gali varžyti arba net užkardyti ir originalo kalbos žodžio forma, ir jo semantika. Todėl toliau nagrinėjamus pavyzdžius suskirstykime į dvi grupes: vieni iš jų iliustruoja žodžio formos sąlygotą kalambūro vertimą, kiti – žodžio formos nesąlygotą kalambūro vertimą. Visi pavyzdžiai yra surinkti vertimų iš anglų į lietuvių kalbą, kai kurie iš jų yra paimti iš O. Armalytės ir L. Pažūsio mokymo priemonės „Vertimo teorijos pradmenys“ (Vilniaus universitetas, 1990, p. 159–162).

Žodžio formos sąlygotas kalambūro vertimas

Kai originale kalambūras yra grindžiamas tikriniais daiktavardžiais (pvz., istorinės asmenybės pavardė ar vietovardis), vertėjo pasirinkimas yra ribotas: jį sąlygoja ne tik originalo žodžių prasmė, bet ir forma.

Pasitaiko, kad ir abu kalambūro elementai yra tikriniai daiktvardžiai. Prisiminkime anekdotą (angl. joke) apie garsaus italų tenoro Enrico Caruso (1873–1921) nuotykį pirmą kartą atvykus į Niujorką. Viešbučio administratorius, paklausęs svečio pavardės ir išgirdęs „Caruso“, tuoj pat jį „atpažino“: „A, Robinzonas Kruzas!“, t. y. kaip jam tikriausiai dar vaikystėje skaityto anglų rašytojo Defo (Defoe) populiaraus romano „Robinzonas Kruzas“ herojų. Šiuo atveju kalambūras yra grindžiamas paronimais, t. y. panašiai skambančiais, bet skirtingos reikšmės žodžiais.

Pasitaiko kalambūrų, kurių vienas iš tikrinių daiktavardžių yra išgalvotas vardas, sutampantis su bendriniu daiktavardžiu. Pavyzdžiui, anglų kalboje Scott (žinomo rašytojo pavardė) ir pravardė Scout („skautas“) yra paronimai. Atrodytų, kad tokiais pačiais paroniminiais ryšiais grindžiama žodžių pora – Skotas ir Skautas – lengvai būtų galima sukurti kalambūrą ir lietuvių kalba. Bet vertėjo pasirinkimą gali lemti jo ankstesnis pasirinkimas, užkertantis kelią pasinaudoti tokia kaip ant delno matoma kalambūro kūrimo galimybe. Panagrinėkime pavyzdį iš amerikiečių rašytojos Harper Li romano Nežudyk strazdo giesmininko vertimo.

One afternoon a month later Jem was ploughing through Sir Walter Scout, as Jem called him, and Mrs Dubose was correcting him at every turn, when there was a knock at the door. (Harper Lee. To Kill a Mockingbird. Penguin Books, 1962, p. 115)

 

Praėjo visas mėnuo, ir vieną gražią dieną, kai Džemis plūkėsi toliau su Valteriu Skotu, o misis Djuboz taisinėjo kiekvieną jo sakinį, kažkas pasibeldė į duris. (H. Li. Nežudyk strazdo giesmininko. Vertė S. Lomsargytė-Pukienė. Vilnius, 1967,  p. 130)

Originalo skaitytojui, žinančiam, kad Džemis, atlikdamas savotišką bausmę už savo vaikišką nusikaltimą (nukapojo gėles kaimynės darželyje), turėjo jai skaityti Valterio Skoto (Walter Scott) romaną „Aivenhas“ ir kad pasakotojos – Džemio sesutės Džinos Luizos – šeimyninė pravardė yra Scout (Skautas), tas sakinys gali sukelti šypseną. Tačiau vertimo skaitytojas jau nuo pirmų romano skyrių žino, kad Džina Luiza yra pravardžiuojama Paukštelis, o tarp žodžių Paukštelis ir Skotas lietuvių kalboje nėra to intralingvistinio paroniminio ryšio, kuris sieja žodžius Scout ir Scott originale. Taigi, vertėjai neliko nieko kito, kaip nagrinėjamame sakinyje atsisakyti Valteriui Skotui Džemio duotos pravardės, paminėti tikrąją rašytojo pavardę ir praleisti po jos einančią frazę (as Jem called him). Savaime suprantama, šis sakinys vertime prarado originalui būdingą stilistinį efektą.

Dar vienas, tik šį kartą vietovardžiu grindžiamo kalambūro pavyzdys. Jerome K. Jerome knygoje „Trise valtimi (neskaitant šuns)“ pašaipiai pasakojama apie keistą barometrą.

It rises and falls for rain and fine, with much or less wind, and one end is Nly and the other Ely (what Ely got to do with it)... (Jerome K. Jerome. Three men in a boat (to say nothing of the dog). Foreign Languages Publishing House, Moscow, 1959, p. 54)

 

Jis kyla ir krinta, lyjant ir giedrojant, pučiant silpnesiam arba stipresniam vėjui; viename gale parašyta „Šr“, kitame „Ryt“ (kodėl ryti, aš nežinau). (Jerome K. Jerome. Trise valtimi (neskaitant šuns). Iš anglų kalbos vertė Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Vilnius, Pasviręs pasaulis, 2000, p. 55)

 Originale Nly ir Ely – keistos žodžių northerly „šiaurės, šiaurinis“ ir easterly „rytų, rytinis“ santrumpos, o Ely ['i:li] skliausteliuose – vienodai skambantis gana garsaus Kembridžo grafystės miesto pavadinimas. Šiuo atveju vertėja turi labai ribotas žodžių žaismo atkūrimo galimybes vertimo kalba: pasaulio šalių pavadinimai ir svetimas vietovardis, kuris lietuvių skaitytojui, galima sakyti, yra visiškai beprasmis, netgi aiškiai nesuvokiamas kaip vietovardis ir kurį, net ir atsisakius žodžių žaismo atkūrimo, tikriausia reikėtų išnašoje paaiškinti vertimo skaitytojui. Tačiau jai pavyko tos išnašos išvengti ir kartu sukelti panašų stilistinį efektą įžvalgiai pasinaudojus lietuvių kalbos homoformomis (plačiau ir išsamiau apie jas žr., pvz., Erika Rimkutė. Homoformos dabartinės lietuvių kalbos tekstyne, http:/donelaitis.vdu.lt/publikacijos/L-086.pdf). Išlaikant originale esančio kalambūro pamatinio žodžio Ely prasmę ir pakeičiant jį atitinkama lietuviška santrumpa Ryt „rytai“, lietuvių kalboje atsiveria galimybė pasirinkti homoformas ryt „rytoj“ arba – ryt, ir vertėja renkasi pastarąją, t. y. prasmės atžvilgiu skirtingesnį žodį, kuris yra nei tikrinis daiktavardis, nei daiktvardis apskritai, o šnekamajai kalbai būdinga sutrumpinta veiksmažodio ryti bendraties forma.

Žodžio formos sąlygoto kalambūro vertimas paprastai nekelia didesnių sunkumų vertėjui, kai jis yra grindžiamas graikų ir lotynų kalbų kilmės žodžiais, kurie turi atitikmenis ir originalo, ir vertimo kalboje. Pavyzdžiui, šioje ištraukoje iš Šekspyro „Hamleto“, kurioje kalambūras yra grindžiamas ir vietovardžiu, ir asmenvardžiu bei paroniminiais bendriniais žodžiais (angl. Capitol  – capital ir Brutus – brute, liet. Kapitolis (Kapitolijus, viena iš kalvų Romos mieste senovėje)  – kapitalinis ir Brutas (prieš Cesarį kovojęs Romos politinis veikėjas) – brutalu).

HAMLET (Act 3 Scene 2)

HAMLET

And what did you enact?

POLONIUS

I did enact Julius Caesar. I was killed i'th' Capitol. Brutus killed me.

HAMLET

It was a brute part of him to kill so capital a calf there. (William Shakespeare. The Complete Works. Oxford, 1991, p. 671)

 

HAMLETAS (3 veiksmo II scena)

HAMLETAS

Kokia gi buvo jūsų rolė?

POLONIJUS

Aš vaidinau Julijų Cezarį ir buvau užmuštas Kapitolyje; mane nužudė Brutas.

HAMLETAS

Iš jo pusės buvo labai brutalu nužudyti tokį kapitalinį veršį. (Šekspyras. Raštai I Tragedijos. Vilnius, 1961, p. 258)

(plg. A.Nykos-Nyliūno vertimą: HAMLETAS Ką jūs vaidinote? POLONIJUS Julijų Cezarį; buvau nužudytas Kapitolyje; Brutas mane nužudė. HAMLETAS Juk tai buvo brutalu iš jo pusės nužudyti tokį kapitalinį veršį. (William Shakespeare. Hamletas. Iš anglų kalbos vertė Alfonsas Nyka-Nyliūnas. Baltos lankos, 1999, p. 91))

Žodžio formos nesąlygotas kalambūro vertimas

Priklausomybė nuo svetimos kalbos žodžių formos paprastai išnyksta, kai tenka versti su tikriniais daiktvardžiais nesusijusius kalambūrus. Anglų kalboje jie yra dažniausia grindžiami žodžių daugiareikšmiškumu (polisemija) arba homonimais. Bet vėlgi – kartais juos tiesiogiai išversti į lietuvių kalbą yra labai lengva, o kartais neįmanoma. Bepigu vertėjui išversti anglišką kalambūrą, pagrįstą žodžio love daugiareikšmiškumu arba dviprasmybe, kadangi ir atitinkamas lietuvių kalbos žodis meilė turi tas pačias reikšmes (plg. DLKŽ: stipraus traukimo prie kitos lyties asmens jausmas ir šnek. tokiu jausmu mylimas žmogus).

O dabar prisiminkite sceną iš Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“ I veiksmo. Su draugų būriu eidamas į kasmetinį balių Kapulečių namuose, kur jo laukia pirmas susitikimas su Džiuljeta, meilės Rozalinai prislėgtas Romeo kalbasi su linksmai nusiteikusiu gražbyliaujančiu Merkucijum.

Act I Scene IV

ROMEO

Under love's heavy burden do I sink.

MERCUTIO

And to sink in it should you burden love
Too great oppression for a tender thing. (p. 341)

 

I veiksmas 4 scena

Romeo

Sulinkęs po našta galingos meilės.

Merkucijus

Žiūrėk, jei griūsi, – neprispauski jos:
Perdaug sunkus tu šitokiai švelnybei. (p. 57)

Vertime žodis meilė yra net nekartojamas, o pakeičiamas įvardžiu jos, bet šis įvardis, atsidūręs kitame kontekste, jau yra vartojamas vietoj skirtingos reikšmės daiktavardžio.  

Bet štai čia pat vertėjo laukė dar vienas, šį kartą neįveikiamas kalambūras, grindžiamas homonimais (homofonais, bet ne homografais) sole „padas, puspadis“ ir soul „siela“.

Act I Scene 4

MERCUTIO

Nay, gentle Romeo, we must have you dance.

ROMEO

Not I, believe me. You have dancing shoes
With nimble soles; I have a soul of lead
So stakes me to the ground I cannot move. (p. 341)

 

I veiksmo IV scena

Merkucijus

Ne, tau pašokt vis viena teks, Romeo.

Romeo

Iš tikro negaliu. Bateliai jūsų –
Lengvučiais padais; mano gi širdis
Lyg švino gabalas prie žemės traukia,
Aš pajudėti neturiu jėgų. (p. 57)

Kaip matote, neradęs atitinkamų homonimų lietuvių kalboje, vertėjas kalambūro stilistinį efektą bando iš dalies kompensuoti palyginimu (širdis lyg švino gabalas) ir papildomu aiškinimu, pailginančiais tekstą dar viena eilute. 

Su dar sudėtingesniais kalambūrais tenka galinėtis L. Kerolio (Lewis Carrol) knygų vertėjams. Štai kaip vieną iš jų pavyko įveikti apysakos-pasakos „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (Through the Looking Glass and What Alice Found There) vertėjai J. Lapienytei:

''... How is bread made?''
''I know that!'' Alice cried eagerly. ''You take some flour – ''
''Where do you pick the flower?'' the White Queen asked. ''In a garden, or in the hedges?''
''Well, it isn't picked at all,'' Alice explained. ''It's ground – ''
''How many acres of ground?'' said the White Queen.

 

– ... Iš ko kepami pyragaičiai?
– Žinau! – sušuko užsidegusi Alisa. – Cukrus, sviestas, kiaušinis...
– Kur sviestas kiaušinis? Į žemę ar į sieną?
– Niekas nesviedžia, – aiškino Alisa, – o viską išmaišo...
– Greita tu imti viską iš maišo! – tarė Baltoji Karalienė. (L.Kerolio Alisa Veidrodžio karalystėje, p. 128)

Šiame pavyzdyje rašytojui būdingais alogizmais pagrįstas humoras, kaip matote, remiasi net dviem homonimų poromis: flour „miltai“ – flower „gėlė“ (homofonai, bet ne homografai) ir ground „malamas“ (veiksmažodžio grind būtojo laiko dalyvio forma) – ground „žemė“. Vertime jie pakeičiami visai kitas denotatines reikšmes turinčių homonimų poromis: sviestas „iš grietinės gaminami riebalai“ – sviestas (veiksmažodžio sviesti dalyvio forma) ir homoniminiais žodžių junginiais viską išmaišo viską iš maišo. Kad šie pakeitimai būtų motyvuoti, truputį pakeista pokalbio tema (vertime kalbama apie tai, iš ko kepami  pyragaičiai, o ne duona) ir sukuriamas lietuvių kalbos homonimams tinkamas kontekstas. O svarbiausia yra tai, kad pragmatiniu, t. y. stilistinio efekto, atžvilgiu visa vertimo teksto ištrauka atliepia originalą.

Originalo kalambūrui, grindžiamam žodžio dviprasmybe, perteikti vertėjas kartais pasitelkia lietuvių kalbos frazeologizmus ir žaidžia jų tiesiogine ir perkeltine prasme.

Štai „Hamleto“ V veiksme Hamletas kalbasi su išgėrusiu duobkasiu apie „jaunąjį Hamletą, kuris dabar pamišęs ir išsiųstas Anglijon“.

HAMLET (Act 5 Scene 1)

FIRST CLOWN

Faith, e'en with losing his wits.

HAMLET

Upon what ground?

FIRST CLOWN

Why, here in Denmark.                               

(p. 683)

 

HAMLETAS (5 veiksmas 5 scena)

Pirmas duobkasys

O taip, kad ėmė ir išėjo iš proto.

Hamletas

Vadinasi, jis galutinai išsikraustė?..

Pirmas duobkasys

Ne, jis niekur nesikraustė, jis pakvaišo čia pat Danijoj; (Raštai. I Tragedijos, V., 1961, p. 326)

Originale Hamletas klausia „Upon what ground?“ („Kodėl (jis išėjo iš proto)?“, pažodžiui „Kokiu pagrindu?“). Išgėręs duobkasys išgirstą žodį ground supranta vietos, žemės, krašto prasme, t. y. kaip klausimą: „Kokioj žemėj?“ ar „Kokiame krašte?“, todėl ir atsako ne į klausimą kodėl, o į klausimą kur: „Why, here in Denmark“. Vertime Hamletas tarsi pasitikrindamas jį perklausia ir vietoj išgirsto frazeologizmo išėjo iš proto ketindamas pavartoti sinonimišką frazeologizmą išsikraustė iš proto pasako tik žodį išsikraustė, kurį duobkasys supranta ne perkeltine, o tiesiogine prasme („jis niekur nesikraustė“). 

Plg. kaip aptartąją ištrauką išvertė kitas vertėjas:

FIRST CLOWN

Faith, e‘en with losing his wits.

HAMLET

Upon what ground?

FIRST CLOWN

Why, here in Denmark.

 

PIRMASIS KAIMIETIS

Gi ėmė ir išėjo iš proto.

HAMLETAS

Kodėl jis pamišo?

PIRMASIS KAIMIETIS

Todėl, kad čia Danija.

(William Shakespeare. Hamletas. Iš anglų kalbos vertė Alfonsas Nyka-Nyliūnas. Baltos lankos, 1999, p.158)

Galiausiai vėl grįžkime prie amerikiečių rašytojos Harper Li romano Nežudyk strazdo giesmininko ir jo vertimo į lietuvių kalbą. Dvylikametis berniukas Džemis, įsižeidęs dėl kaimynės piktų žodžių apie tėvą Atikų, nukapojo jos darželyje auginamų kamelijų viršūnes. Tėvas nusiuntė Džemį jos atsiprašyti ir kalbasi su aštuonmete dukra, šeimoje pravadžiuojama Scout (Paukšteliu), kurios vardu ir pasakojami visi įvykiai. 

Atticus pushed my head under his chin. 'It's not time to worry yet,' he said. 'I never thought Jem'd be the one to lose his head over this – thought I'd have more trouble with you.'

I said I didn't see why we had to keep our heads anyway, that nobody I knew at school had to keep his head about anything.

'Scout,' said Atticus, 'when summer comes you'll have to keep your head about far worse things... (p.110)

 

Atikus tvirčiau priglaudė mano galvą prie savęs.

– Dar ne laikas sielvartauti. Aš niekad nemaniau, kad Džemis dėl šitų dalykų paleis vadžias... maniau, su tavim bus daugiau vargo.

Pasakiau, kad visai nesuprantu, kam mums tos vadžios, jei mokykloje nė vienas vaikas tų vadžių nelaiko.

– Paukšteli, – pasakė Atikus, – kai ateis vasara, juodviem dar ne taip reikės valdytis... (p. 125)

Originale kalambūras yra grindžiamas žodžio head daugiareikšmiškumu, tiksliau sakant, jo įprasta tiesiogine reikšme „galva“ ir perkeltinėmis reikšmėmis „savitvarda, nuovoka“, realizuojamuose frazeologizmuose keep one‘s head „likti ramiam, valdytis, neprarasti savitvardos, nuovokos“ ir lose one‘s head „galvą pamesti, prarasti savitvardą, nuovoką“. Vertėja, nematydama galimybės vertimo kalba sukurti kalambūrą, grindžiamą žodžio „galva“ daugiareikšmiškumu, vietoj jo pasirenka žodį vadžios ir panašiu būdu žaidžia jo tiesiogine ir perkeltine reikšmėmis. Tiesa, kalambūro tekstinė aprėptis vertime truputį pasikeičia, bet jis sukelia panašų stilistinį efektą ir vertimo skaitytojui.

Olandų filologas Dirkas Delibastita, atmesdamas išankstinį nusistatymą, kad kalambūrai yra neišverčiami, nagrinėja įvairius išversto žodžių žaismo padarinius ir nustato devynias kategorijas: 1) (K › K) kalambūras perteikiamas kalambūru (stilistinio efekto skirtumus, žinoma, sunku įvertinti); 2) (K › jokio K) vertimo tekste nėra žodžių žaismo, semantinis turinys išlaikomas, bet be dviprasmiškumo, be to paties stilistinio efekto; 3) (K › pseudo K) (vertėjas aiškiai pripažįsta žodžių žaismą ir bando perteikti jį atviru aiškinamuoju būdu); 4) (K › nulis) tas teksto fragmentas, kuriame yra žodžių žaismas, yra praleidžiamas, tai praleidimo atvejis; 5) tiesioginė kopija (žodžių žaismo transkribavimas); 6) semantinė kalkė; 7) (jokio K › K) originale nėra kalambūro, bet jis yra pridedamas kaip kompensacinė priemonė (jei žodžių žaismu siekiama tik sukelti juoką, jis gali būti kompensuojamas kitos denotacinės reikšmės žodžių žaismu, pagrįstu kitais žodžiais ir kitoje teksto vietoje); 8) (nulis › K) žodžių žaismo kūrimas iš niekur nieko, pridedant žodinę medžiagą, kurios originale apskritai nėra;  9) vietoj K­ išnaša vertime (Delibastita D. There‘s a Double Tongue. An investigation into the translation of Shakespeare‘s wordplay with special reference to Hamlet. Amsterdam, Rodopi, 1993).

Apie vertėjo pastabas išnašose arba paaiškinimuose knygos gale

Vertimo teoretikai į vertėjo pastabas išnašose puslapio apačioje ar knygos gale apskritai žiūri kaip į dalyką, kurio reikia vengti, kaip vertėjo silpnybės ar pasidavimo apraišką, rodančią, kad jis sudeda ginklus. Kita vertus, jie supranta, kad vertėjas negali būti visagalis dievas, lengvai įveikiantis visus vertimo sunkumus. Aiškinimas gali būti naudingas ar tikslingas ir nenaudingas arba netgi žalingas paisant skaitytojo interesų.

Žodžių žaismas kartais yra lyginamas su trumpuoju jungimu (angl. short circuit), kurį originalo tekste sukelia susidūrę žodžiai ir kuris natūraliai sukelia juoką, šypseną arba intelektinį pasigėrėjimą. Jei vertime tas trumpasis jungimas neįvyko, aiškinti vertimo skaitytojui priežastis, kodėl šis, perskaitęs kokią nors teksto pastraipą, nesijuokia ar nesišypso (o turėtų iš solidarumo su originalo skaitytoju), yra tikrai nelabai malonus ir dažnai tuščias darbas.

Dirko Delibatistos manymu, gali būti skiriami trys vertėjo paaiškinimų arba komentarų tipai: 1) žodžio žaismo originale komentarai; 2) vertimo teksto komentavimas, kai vertėjas baiminasi, kad jo vertimas nepakankamai efektyvus; 3) originalo ir vertimo ryšio komentavimas, pastabos, kuriomis aiškinamas konkretaus žodžių žaismo neišverčiamumas arba kokiu būdu ir kodėl tas kalambūras buvo išverstas kitu kalambūru. 

Taigi, nuoširdžiai džiaugdamiesi kiekvienu kūrybiškai į lietuvių kalbą išverstu kalambūru, mes dar neretai ir elegiškai susimąstome:    

Daugybė žodžių žaismo perlų tviska
Pačioj slapčiausioj teksto gelmėje!
Kas gali suskaičiuot, kiek jų nunyksta,
Pradingsta nesužibę vertime?



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.