Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Inga Mataitytė

Recenzija
Euripidas. Tragedijos. Iš sen. graikų kalbos vertė Henrikas Zabulis. Vilnius: Vaga, 2007. 375 p.
 
Publikuota: Gimtoji kalba, 2010, nr. 1, p. 14–19
 
 
„Mes dar neturime ištisai pasisavinę nė vieno klasiko. Kibkime juos versti. Leidėjų yra. Ko gi daugiau? Juk tai tiesiog valstybinis darbas ir jau gerokai užmokamas“, – praėjus beveik devyniasdešimčiai metų nuo šių Vaižganto žodžių (Krašto balsas, 1922 11 12), gerai pamąsčius tikriausiai būtų galima paneigti pirmą mintį ir jau tikrai daug kas šiais laikais nesutiktų su teiginiu, kad tai gerokai užmokamas darbas. Bet kad versti literatūros klasiką – tiesiog valstybinės reikšmės darbas ir kad dar daugybę klasikų, tarp jų ir antikos, turime pasisavinę ne ištisai, – tiesa. Tad kibkime versti. Leidėjų gi yra.
Klasikinės filologijos specialistas, antikos literatūros tyrinėtojas ir vertėjas Henrikas Zabulis kibo į Euripidą.
Aptariamoje knygoje („Jonas“, „Elena“, „Ifigenija Aulidėje“, „Ifigenija pas taurus“), be pačių tragedijų vertimų, įdėti du Zabulio parašyti straipsniai. Viename iš jų sakoma: „... lietuviškai išverstas turime vos dvi tragedijas – „Medėją“ ir „Hipolitą Apvainikuotąjį“ (p. 186). Šis apsirikimas tuo labiau keistas, kad paties Zabulio sudarytame Pasaulinės literatūros bibliotekos rinkinyje „Antikinės tragedijos“ (1988), be tų dviejų paminėtų  (verstų B. Kazlausko ir H. Zabulio ir anksčiau buvusių išleistų atskirais leidiniais), yra ir trečia Euripido tragedija – S. Narbuto verstos „Bakchantės“. Taigi buvo trys. Tais pačiais 2007 m. kaip čia recenzuojamos „Tragedijos“ išėjo A. Kudulytės-Kairienės versta „Elektra“ (išleido „Charibdė“) ir ką tik – nauja dar trijų Zabulio verstų Euripido „Tragedijų“ knyga („Trojietės“, „Hekabė“ ir „Andromachė“, išleido „Mintis“).  Iš 17 išlikusių Euripido tragedijų lietuviškai jau turime 11, aštuonias vertė Henrikas Zabulis.
Įdėmiai perskaičius 2007 m. „Tragedijų“ knygą – be vertimų, dar ir vertėjo parašytus straipsnius, gale įdėtą „Aiškinamąjį vardyną“, galima teigti, kad knyga toli gražu nėra parengta tobulai. Net cituojant palikta klaidų. Po „Elenos“ teksto palyginimui įdėta ilgoka ištrauka iš Herodoto „Istorijos“ (vertė J. Dumčius), kurioje Herodotas pasakoja maždaug apie tuos pačius Euripido vaizduojamus įvykius. Skaitome: „... kai buvo pagrobta Elena, į teukrų žemę atėjo didelė teukrų kariuomenė, norėdama pagelbėti Menelajui“ (p. 184). Toks teiginys prieštarauja įvykių logikai (iš kur teukrai atėjo į savo žemę ir dar norėdami pagelbėti juos užpuolusiam Menelajui?) ir verčia iškart išsitraukti Herodotą ir pasitikrinti. Ten skaitome: „... į teukrų žemę atėjo didelė helėnų kariuomenė.“
Visi vertimuose pastebėti netikslumai ir buvo rasti tokiu būdu – skaitai ir nesueina galai arba nesutampa su tuo, kas rašoma paties Zabulio parengtame aiškinamajame vardyne. Kadangi vis vien įdomu, kaip čia turi būti, teko telktis kitakalbius vertimus (rusų, anglų, vokiečių) ir pačius Euripido tragedijų originalus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastarieji recenzentei pravertė vos keletą kartų.
Pirmas iš jų ir būtų labai aiški ir lengvai patikrinama klaida. Egipte atsidūrusi Elena tragedijos prologe sako: Dar gyvas būdamas, Pelėjas valdė čia | ir buvo įsikūręs Faro saloje 101. Pelėjas graikų mitologijoje neturi su Egiptu nieko bendra; atsivertus Euripido graikišką tekstą paaiškėja, kad čia turi būti Protėjas (Πρωτεύς; dėl patogumo toliau iš graikiško originalo cituojami žodžiai perrašomi lotyniškais rašmenimis).
Dabar visi tokie atvejai iš eilės.
Jonas
Man puikiai sekėsi, kol aš nepakliuvau | į pamotės rankas Atėnų šiam mieste 76. Šiuos žodžius Jonas sako Delfuose, kur vyksta visas dramos veiksmas, todėl Atėnų apibūdinimas šiam mieste klaidina.
Elena
Neleisiu įžūliai | iš mūsų tyčiotis, kad vargt Ilijone | netektų vyrui tavo nei kariaunai jo 131. Čia neteisingai perteiktas laikas, galima suprasti, tarsi Menelajui ir jo kariaunai dar gali tekt vargti Ilione (Trojoje). Iš tiesų Trojos karas jau pasibaigęs, Elena su Menelaju – Egipte; o skelbiko Elenai sakoma mintis yra maždaug tokia: neleisiu tau vėl tyčiotis iš mūsų, nes jau sočiai per tave vargų Ilione patyrė Menelajas ir jo kariauna.
Ir žudikė Persefonė | aimanom tegu pragysta 110. Persefonė nebuvo žudikė, nevadinama ji taip ir originale.
Ifigenija Aulidėje
... jis [Achilas] nebeketina su achajais plaukt | į Ftiją, jei žmonos iš mūsų neparveš 206. Achajai nė nemanė plaukti į Achilo tėvoniją Ftiją. Agamemnonas (čia jo žodžiai) sako, kad Achilas nesiruošia su achajais plaukti į Trojos karą, jei negaus žmonos iš achajų giminės, kurią galės parsivežti į Ftiją.
Nelygūs prie Euripo esame čionai: | vieni – nevedę dar – palikome tuščius | namus savuosius, ten ir sėdime dabar | pakrantėje vieni... 239.Prie Euripo graikai, palikę namus, sėdi ir laukia, kol galės išplaukti į Troją. Tai kodėl ten sėdime? Kur ten – paliktuose namuose? Turi būti čia, t. y. prie Euripo, Aulidėje, kur vyksta dramos veiksmas.
Panašus prieveiksmio atvejis: ... žiūrėk atidžiai [trūksta kablelio] | Kad nė vienas vežimas tekiniais greitais | nenulėktų slaptai prie danajų laivų, | išgabendamas dukterį mano iš čia! 208. Agamemnonas iš Aulidės siunčia senelį į Mikėnus sulaikyti vežimo su Ifigenija, kad ji nebūtų išvežta iš Mikėnų. Taigi ne iš čia, o iš ten, nes Agamemnonas su seneliu kalbasi Aulidėje. Tas pat pakartojama dar už poros eilučių: Jei prie vartų skubiai | Pamatysi palydą išvykstant iš čia, | Sulaikyk ir, sugriebęs už vadžių tvirtai, | prie Kiklopinės sienos atgal sugrąžink 208–209. Agamemnonas kaip tik nenori, kad Ifigenija atvažiuotų čia, į Aulidę, ir prašo ją sulaikyti ten, Mikėnuose. Gal kam gali pasirodyti – smulkmenos, koks skirtumas: čia, ten, bet kai skaitant vaizduotėje veriasi veiksmo eiga ir geografija, tokie netikslumai labai painioja.
Dėl netinkamai parinkto jungtuko neaiškiai skamba ši vieta: Prisiekiu [...], kad Agamemnonas dukters tau nepalies, | nė vienu piršteliu jos rūbo nelytės, – |ar barbarų Sipylas sostine pavirs 247. Ar ne visada gali atstoti arba, kaip šiuo atveju, kai norima pagrasinti, kas nutiks, jei Agamemnonas pasielgs priešingai: arba, kitaip, antraip barbarų Sipilas sostine pavirs (t. y. barbarai užvaldys Graikiją). Ar čia netinka.
... iš ten, kur pavojingai driekias | Echino atšiauri sala 213. Atsivertę knygos gale aiškinamąjį vardyną skaitome, kad Echinas – miestas Tesalijos pietuose, o Echinos – salos Jonijos jūroje (p. 366). Tos salos (salų grupė, salynas, gr. dgs. Echinai) ir turimos omeny Euripido tekste, o ne viena Echino sala, kaip vertime.
Eumelas, Tereto sūnus, | Žvaigždėtus vis ragino žirgus 211.Eumelas – ne Tereto sūnus, o anūkas, Admeto sūnus, kaip ir parašyta aiškinamajame vardyne (p. 367). Graikiškai giminystės ryšį rodo priesaga: Eumēlos Pherētiadas – nebūtinai Tereto sūnus, bet ir tolimesnis palikuonis.
Gal neišmanėliais laikytume dievus, | panorę rūpintis gimtais galvužudžiais? 257. Lietuviškai dvieilis nesuprantamas net ir platesniame kontekstè, o mintis čia tokia: dievai visai būtų neprotingi, jei tikėtųsi palankumo žudikams – taip supykusi Klitaimnestra pagriñdžia, kodėl ji nelinki sėkmės Agamemnonui, nusprendusiam paaukoti jųdviejų dukterį dievams. Jau nekalbant apie tai, kad būdvardis gimtasis lietuvių kalboje visai netinka su žmones reiškiančiais daiktavardžiais.
Ifigenija pas taurus
O kad Lėtės [apie vardus toliau] duktė Elena, | [...] palikusi miestą, į Troją nukeliavusi būtų 298. Elena ir buvo nukeliavusi į Troją, dėl to ir kilo Trojos karas. Čia choras gailisi, kad, atvirkščiai, Elena iš Trojos neatkeliavo čia, į Tauridę (kur vyksta veiksmas).
Orestas, atvykęs į Tauridę ir patyręs, kad teks čia žūti, klausia šventyklos žynės Ifigenijos (nežinodamas, kad ji jo sesuo), kaip jį čia žuvusį palaidos kita sesuo (Elektra). Ifigenija atsako: Toli – tarp barbarų jinai! 309. Pati Tauridė graikams yra barbarų kraštas, o Elektra yra Eladoje, taigi atvirkščiai – ne tarp barbarų, o toli nuo barbarų žemės, gr. makran barbarou chthonos; makran su genityvu ne prieveiksmis toli, o prielinksnis toli nuo.
Koks dar dievas ar koks žmogus | [...] ras Atrėjo abiemvaikams | išeitį... 322. Tas pat atvejis kaip jau minėtas su Eumelu. Kalbama apie Ifigeniją ir Orestą, kurie buvo ne Atrėjo vaikai, o anūkai – Atrėjo sūnaus Agamemnono vaikai. Graikiškai Atreidoi – Atrėjo palikuonys (žinoma, gali būti ir vaikai). Ne kartą vertime jie ir vadinami patroniminiu asmenvardžiu Atreidai.
Vienas keistokas pasirinkimas: Pritaikęs atvejį, aš paparašysiu jos | tau leisti perduoti ir skeptrą šalyje 46. Tas nesklandus pritaikęs atvejį – tai „radęs progą, atėjus laikui, kai bus laikas“ ar pan. Apsirikimas: Ne ji, o Teonoja – jos (=jo) tikra sesuo 142; turimas omeny Egipto valdovas Teoklimenas.
Tokie netikslumai užkliuvo už akių. O dabar apie vertimo kalbą.
Verčiant iš dviejų su puse tūkstančio metų praeities bylojančius tekstus, tenka paieškoti ir storuose savos kalbos kloduose nusėdusių ir vien tikslingai iš ten teištraukiamų žodžių. H. Zabulis į Euripido veikėjų lūpas įdėjo tokių leksikos retenybių: kad per ašaras išgirstų | nakties menėje pajaną | mirusiems vargaliams! 110; išgirdau be lyros sklindant | sopulio dejas 111; kol rožių pūpuoles kvapnias | rinkau į savo skarą 113; ar nebūsiu aš maruolė čia dievaitei kliuvinys? 267; o jei svetimšalius | tu šiuos nunovysi, gaus bausmę Elada 295; Užkaito begalinis įniršis dievų | ir Tantalo ainiją stumia į vargus 326; Tad maldauju aš, | meldžiu tavęs, vardan tavosios dešinės, | kelienių ir veidų 331; fakelų ugnis matau | ir rykus, kurių prašiau svečiams ir deivei apvalyt 340. Kalbėjimas, bylojimas čia – ištara, ištarmė, poringė, žosmė, šventykla, kulto pastatas – būrykla, pranašykla, šventnamis. Vienas kitas motyvuotas skolinys: Kadmas, | auksinį smaką tramdęs 212.
Senovinės ir tarminės morfologinės formos: (laivo) pryšakis, namopi, lauktasai, žiūrau; pabarstyta poetiškų sudurtinių žodžių: baidyklę tristuobę 18, toliasvaidės (rankos) 19, Gorgonžudė 89, drambliakaulio menėj 226 ir kt.
Keliskart pavartota dviskaita: Atėnė paklusniu | jam du sargybiniu pastatė prie šalies 11; ... paėmęs iš Gorgonės kraujo du lašu 65. Tarminio linksnių valdymo pavyzdžiai: Jei dievui tu tiki 42; Tikiu ne tau, o andai slėgusiems vargams 130; Kurio didesnės teisės jai! (t. y. į ją) 179.
Negirdėta (bet buvusi) įvardžio forma: Tau namie dar Hermionei | nedegė deglai žibintų 173 – tau čia ne naudininkas, o kilmininkas „tavo“, matyt, pasirinktas dėl eilėdaros; dabartinėje kalboje, net ir pasenovintoje, kaip kilmininką šią formą suvokti sunku.
Dažnai naudojamasi inversine žodžių tvarka, tai labai būdinga senovę vaizduojančiam poetiniam tekstui. Paprasčiausi (ir dažniausi) atvejai, kai veiksmažodis įterpiamas tarp daiktavardžio ir jo pažyminio (derinamojo arba nederinamojo – nusakomojo kilmininko): Ten vėl mergaičių šokčiau būry 333; kad dukters netaptum žudiku 218; kartais įsiterpia ne vienas tarinys, bet dar ir su kitomis sakinio dalimis: man žadėtoji čia žūsta per mane | daug skausmo kentusi mergaitė nekalta 246. Kiti atvejai – tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio įterpiama įvairių kitų sakinio dalių: ilgakaklės išpera gulbės 238; ... kuriuos laikai geraisiais tu namais; šalutinio sakinio jungiamasis žodis nukeliamas už kitų šalutinio sakinio dalių, pavyzdžiui, už aplinkybės: helėnai šitie, | prie šventyklos kurie priartėjo 299; klausiamasis žodis nukeliamas tolyn į klausiamojo sakinio vidurį: Užuominom tokiom ko svetimšalė ši | į dievą kreipiasi ir priekaištauja jam? 33 ir pan.
Senųjų graikų tikėjimas buvo politeistinis kaip ir senųjų baltų. Vertėjas kai kur pasite[kia lietuvių dievų, žynių, šventovių ir daiktų pavadinimus: O Viešpatie! O Argo Žemyna! 236 (pažodžiui: O karaliene Argo deive); o krivis su peiliu pasimeldė šiek tiek 275 (gr. hiereus – aukotojas, žynys); Apolono romuvą šluoji 15 (gr. thymelē – aukojimo vieta, altorius).
Kad mes būtume skrajūnės [...] | tai pralėktume virš klonių,| virš derlingųjų dirvonų | klausydamos lyg kanklių | vyriausio tarp vadų 173.Choras prilygina save skrendančiam paukščių būriui, klausančiam vado balso, kuris išvis abejotina, ar gali būti lyginamas su styginiu instrumentu, tuo labiau su mūsų kanklėmis. Graikiškai čia syringi peithomenai „siringės vedamos, šaukiamos“; siringė – pučiamasis instrumentas, vamzdelis, Pano fleita. Ir kitur: ... kol tu pajaną sau kankliuoji 58; graikiškame tekste čia minimas styginis instrumentas kitara (gr. kithara). Ar priimtina tokią leksiką vartoti antikos kūrinių vertimuose, geriau galėtų pasakyti antikinės literatūros specialistai.
Euripido tragedijų vertime keletą kartų pasitaiko tokios asmeninių ir savybinių įvardžių vartosenos, kuri dabartinėje kalboje būtų laikoma klaidinga, bet ji labai dažna mūsų senuosiuose raštuose, todėl tekstui teikia „senos gadynės“ bylojimo įspūdį: nebeslėpsiu ilgiau sutuoktuvių manų, | kad krūtinė galop atsikvėptų lengviau 57. Bet yra ir nekaip skambančių vietų: Barbarų galva | Šį vardą buvo gavęs dėl spartumojo (suprask, dėl savo spartumo, dėl to, kad buvo spartus) 284; Kam brolį aš žudau – svarbiausią žmogų man? 222.
Lygiai taip pat bandoma senovės ir iškilmingumo atspalvį suteikti kreipiniams vartojant dabartinėje kalboje klaidingomis laikomas, beveik ir nebevartojamas, vardininko formas (vien mot. g. daiktavardžių): Valdovė, Foibo motin! 32; O mergiotė Nerėjo, | tau Cheironas [...] pranašavo 251; Dzeuso dukra, o šaulė žvėrių, [...] priimk kaip atnašą 275; O šviečianti Hekatė, duok gerų ženklų 128. Daugiausia kartų toks vardininko formos šauksmininkas pavartotas žodžio viešpatė: O Hera viešpatė! Tu Dzeuso glėbyje | esi 154; O Viešpatė, kuri džiaugies | žmonių dėkingų aukomis, | helėnų palydėk karius 273; O Viešpatė, kuri Aulidės ūkuose | išgelbėjai iš tėvo rankos mirtinos, | išgelbėk vėl mane 331. Dažniausiai taip kreipiamasi į deives, nors ne visuomet: tave, saldžiabalsė lakštutė, | graudžiai verkiančią paukštę, | nūnai apdainuosiu... 154; Su Foibu moteris? Ateivė, to netaukšk! Toks kreipinys, be abejo, yra sąmoningas vertėjo pasirinkimas, kad ir kaip jis atrodytų kitiems.
Šis tas iš tikrų klaidų. Ne savo réikšme vartojamas įvardis kažkas negali būti pateisintas jokiais kalbos poetiškumais: Prastuoliška kilmė kažkuo net patogi 221; ... bet kažkam nelaimė buvo tai 303 – Orestas žino kam, bet nenori sakyti. Abiem atvejais daug labiau tiktų kai kuo, kai kam, juolab kad nepažeidžia ir eilėdaros.
Pasitaikė klaidingų konstrukcijų su slinkties veiksmažodžiais: dievai | vestuves iškilmingai | surengt susirinko 251; atvyko čia jo mirtį tau paskelbt 174; į šalį atkeliavo [...] pasigrobt vogčia | Eleną 157; ir dvejybinių linksnių klaidų: Jie tapo nemirtingais 108; Laimingais nepadarius | tėvų namus atstūmei 112; Netaps nenaudėlis laimingu niekados 150.
Ir šiaip nesužiūrėjimų: Ją apvainikavus ją aš atvedžiau į vestuves 245; O jaučio povyzos Kefiso dukterie, | ta (=tu) kokią pagimdei gyvatę 75.
Kalbos normų pažeidimai eiliuotame tekste neištaisomi taip paprastai kaip prozos tekste. Keičiant žodį, formą ar konstrukciją gali griūti eilėdara; galbūt dėl eilėdaros spaudimo dalis klaidų ir atsirado. Bet ne visos: pavyzdžiui, sakinyje Jie tapo nemirtingais klaidingą įnagininką be jokių nuostolių galima ištaisyti vardininku.
Ta pačia proga – apie dar vieną poetiniame tekste galimą normų pažeidimą, su kuriuo visai nesusiduria prozà, – kirčiavimą. Knygoje esama ne taip jau mažai atvejų, kai žodžiai (dažniausiai vardai) skaitant tekstą ritmiškai pagal eilėdarą, sukirčiuojami pažeidžiant kirčiavimo normas: tyliu. Tu kalbėk. Ko klausiu, – atsakyk (jambas) 30 (norma: tyliù); o kai lig pama jau Troja sugriauta (jambas) 180 (turėtų būti Trojà); Euboja nuo Anų netoli yra... (jambas) 24 (turėtų būti Eubojà); Kreūsa – mano vardas, Erechjaus aš tikra duk esu (jambas) 22 (turėtų būti Kreūsà); bet sesė Teonoja neskriaudė tavęs (jambas) 180 (turėtų būti Teonojà); pirmas iš die | jį Jonu vadinu (jambas) 13 (turėtų būti Jonù); O Viešpatie! O Argo Žemyna! (jambas) 236 (šis lietuviškas vardas kirčiuojamas Žemýna, ne tik šauksmininkas, bet ir vardininkas) ir pan. Jei reikia, skirtingose vietose kirčiuojama skirtingai: O Lakedaimonas, o Troja kur kitur | dar buvo? (jambas) 124 ir į Troją parsivežė Paris [...] iš tolimo Lakedaimono (amfibrachis) 155; taisyklingas pastarasis.
Bet įdomiausia tai, kad kai kurie žodžiai vertėjo ar leidėjų sąmoningai net kirčio ženklais sukirčiuoti netaisyklingai, kad tik skaitytojas neiškryptų iš eilėdaros vėžių: iš to nedaug naudos, | kas nieko nèturi, net jei jis palankus... (jambas) 120 (norma: netùri); Tad plasnoki toliau – | lig atãbradų Delo salos (anapestas) 17 (norma: atabradų); atplauks [...] dvynių Dioskūrų sesers – | Elenõs – | skubiai iš Priamo atimti (amfibrachis) 238 (norma: Elenos, sukirčiuotas kilmininkas Elenõs – dar p. 244); Dzeuso ir Lėtõs sūnau, o Apolone, liki sau! (jambas) 95 (turėtų būti Lėtos). Kaip tokią pagalbą skaitytojui vertinti – sunku pasakyti; tikriausiai literatų ir kalbininkų nuomonės čia išsiskirtų.
Pabaigoje – nuobodžioji dalis apie vardus ir antikos realijas įvardijančių bendrinių žodžių formas. Kaip ir apskritai visoje lietuviškoje literatūroje apie antiką, taip ir čia – margumynas.
Be abejo, gali būti ta pati geografinė sritis vadinama Elada ir Helėnija, Taurija ir Tauride, kelios formos vertėjui parankesnės dėl eilėdaros. Bet ar pateisinama tą patį vardą toje pačioje knygoje linksniuoti skirtingais linksniavimo tipais? Čia tik pavyzdžiai: Eladė 206, 213, 298 ir Elada 304, 312; visur Teonoja, bet kai kur Teonojė 375, Teonojės 125; Nerėjas 372, Nerėjo 251 ir Nerėjaus 180, Nerėjum 247; Atrėjas, Atrėjo 318 ir Atrėjaus 304, Atrėjum 222; Protėjas, Protėjo 103, 168 ir Protėjaus 102, 109; Menelajas, Menelajo ir Menelajaus 114, Menelajum 114; Erechtėjas 88 ir Erechtėjus 367; plejadės 373, bet plejadų 173.
Šaknies formų nevienodumai: Tiestas 373 – Tijesto 318; Ilijonas 105, 111, 112 – Ilionas 99, 184 (antrasis pavartojimas – Herodoto teksto citatoje, nors pačioje cituojamoje knygoje – Ilijonas); Dėlas 58, 365 – Delas 17; Eiletėja 34 – Eileitėja 366; Dionyzas 74 – Dionisas 366, dramos tekste ir vardyne Dėmėtra 68, 365 – straipsnyje Demetra 197. Visur nereidė, vieną kartą nerėjidei 251; Skardus himenėjas 250, bet dievas, iš kurio vardo kilo vestuvių dainos pavadinimas, – Hymenėjas 251, 269.
Vertėjas renkasi kitokias, nei visuotinai įprasta, kai kurių antikos realijų vardų formas: kratėras 68, hydra 18, Hyjadės 71 ir hyiadės (antrasis gal korektūros klaida) 369; žodynuose ir enciklopedijose – krateras, hidra, hiadės.
Pripainiota ir dar labiau. Antikos mitologijoje yra dvi panašiu vardu veikėjos. Viena Lėtė (VLE: Letò, gr. Letō, Apolono ir Artemidės motina), kita Leda (gr. Lēda, Elenos, Klitaimnestros ir Dioskūrų motina), beje, aiškinamajame vardyne dar duota ir kita jos forma Lėta (nepažymėjus, kad čia ta pati). Iš tikrųjų prasmingiau būtų Lėtą laikyti Lėtės variantu, o ne Ledos. „Ifigenijos pas taurus“ vertime taip ir daroma: Lėta – jos gimdyvė (turima omeny – Artemidės) 332; Gelbėk mus | O Lėtos dukterie! (kreipiamasi į Artemidę) 347; Lėtos sūnau auksaplauki (kreipiamasi į Apoloną) 341 – taigi nesutampa su aiškinamuoju vardynu; pagal jį čia turi būti Lėtė (yra ir taip: O Lėtės dangiškas sūnau 58). Trumpiau tariant, aiškinamajame vardyne Lėta – Ledos variantas, o tekstuose – Lėtės. Bet painiava tuo nesibaigia, nes ir pati Lėtė painiojama su Leda: O kad Lėtės duktė Elena... 298 – čia turi būti Ledos, graikiškame originale: Lēdas Helena phila.
Graikų tragedijų ir šiuolaikinės masinės grožinės literatūros skaitymas skiriasi maždaug kaip žiūrėjimas į graikų šventyklas ir šiuolaikinės architektūros pastatus. Ir tokie gali patikti, bet būtų klaiku, jei turėtume gyventi vien tarp jų ir negalėtume nukreipti akių į šventyklas, katedras, pilis. Nors Euripido „Tragedijose“ pastebėti trūkumai ir neaiškios vietos verčia stabčioti, bet skaitymo malonumas visa tai atperka. Pavymui aptartoms keturioms tragedijoms, kaip jau minėta, šiemet sausio pradžioje pasirodė nauja Euripido „Tragedijų“ knyga. Trys naujos, iki šiol nebuvusios verstos tragedijos – ačiū Henrikui Zabuliui, malonumas skaityti pasikartos. Čia ir vėl iš ano amžiaus pradžios ataidi Vaižganto balsas: „O svarbiausia, imkimės kuo daugiausia gaminti pasaulinės literatūros gražumynų, kad galėtume bent jų skaičiumi užmušti bjaurybės leidinius.“
 


Skaityti komentarus (1) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.