Titulinis
 
 

 
Spausdinti

 

 

Vertėja R. Zajančkauskaitė: neregima ugnis

 

Audrius Musteikis

Lietuvos žinios, 2015-09-28

 

„Duoną man davė tėvas, mokėjęs šešias užsienio kalbas. Nors buvo technikos žmogus, iš jo paveldėjau filologinius gabumus, – sako Renata Zajančkauskaitė. – Ir babytė – ji padovanojo savo gimtąją latvių kalbą.“ Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių ordiną Renata Zajančkauskaitė mintyse dedikavo senelei. Aukštą valstybinį apdovanojimą kaimynų ir brolių šalis paskyrė už tai, kad šios vertėjos dėka prabilusios knygos atskleidė esminius latvių literatūros, istorijos, kultūros aspektus.

Vertėjos meistriškumą parodė jau pats pirmasis, debiutinis – Anos Saksės „Pasakų apie gėles“ (1969) – vertimas. Paskui nuolat patvirtindavo kitų – labai sudėtingų Reginos Ezeros, Alberto Belo, taip pat Dagnijos Zigmontės, Zentos Maurinios, Karlio Skalbės, Aleksandro Gryno – kūrinių vertimai. Grožinis ar filosofinis, teologinis ar praktinių patarimų veikalas – visur R. Zajančkauskaitė išlieka stilinga, viskas jai sekasi sklandžiai. Už nuopelnus vertimo menui rugsėjo 30-ąją jai bus įteikta Šv. Jeronimo premija.

Kalbų grobstytoja

Bet pati laureatė ne sykį pakartos: „Kaip vertėja, laimės neturėjau: ilgai visokius niekus verčiau, o vertingesniųjų knygų rankraščiai kartais ir dešimtmečiais nesurasdavo leidėjo arba užsigulėdavo jų stalčiuose. Tik tiek, kad įkėliau koją į „Vagą“ ir kad pirma knyga – „Pasakos apie gėles“: čia jau davė ir drėbtelėjo.“

Viena draugė R. Zajančkauskaitę pavadino kalbų grobstytoja. Ne tik todėl, kad ji verčia iš latvių, prancūzų, rusų, lenkų kalbų. Tai apskritai aistra kalboms – nuo mažų dienų. Dar penktokė ji prašė į Estiją vykstančios bendraklasės: „Tu man surašyk visus estiškus žodžius, kokius tik pamatysi ar išgirsi.“ Iki šiol prisimena, kaip kalė sąžiningos draugės parvežtą sąrašėlį. Ką iškalė, irgi išliko atmintyje.

Na, o dabar, žiūrėdama turkų serialus, R. Zajančkauskaitė pasideda Turkų–rusų kalbų žodyną. Juk įdomu, kokį žodį ten ištarė, ką jis reiškia. Žodynas senas, pokarinis, pirktas ne dievaižin kam, o dėl to pačio, labai anksti pasireiškusio potraukio kalboms.

 „Aš – gryna žiemgalė, – prisistato vertėja. – Palatvio lietuviai – sulietuvėję žiemgaliai.“ Ji gimė Biržuose, tačiau šiame mieste ilgai neužsibuvo, tapo kauniete. Pas Biržuose likusius giminaičius nuvažiuodavo, ir gražiausi vaikystės prisiminimai – iš ten.

Senelio, mamos tėvo, gimtinė – Šakarniai, prie Saločių. Kai jis liko našlys su vienerių metų sūneliu, pasipiršo latvei. Tautybė nebuvo kliūtis, užtat tikėjimo (vieros) – kad žmona būtų taip pat katalikė – paisyta. Močiutė Eleonora lietuviškai neišmoko – senelis laisvai kalbėjo latviškai. Vienos pirmųjų latvių kalbos pamokų būsimajai vertėjai – močiutės dainuojamos lopšinės.

„Tėvelio netekau anksti, žuvo per karą, taigi už tai, kokia tapau, už visą kultūrinį kraitį turiu būti dėkinga mamai. Galima sakyti, užaugau Operos teatre. Pokario metais Kaune neturėjome ką valgyti – abi buvom sudžiūvusios, tačiau į teatrą mama vaikščiojo ir mane vesdavosi. Tebeturiu tų spektaklių programėles. Tarp kitko, buvo puikus repertuaras. Visam gyvenimui tapau melomane ir jaučiau lyg skriaudą, lyg nuoskaudą – kad negalėjau mokytis muzikos, nebuvo už ką nupirkti instrumento. Taip pat mama man, mažam vaikui, pasakodavo perskaitytų knygų siužetus: Levo Tolstojaus, Romaino Rolland’o…”

 Žygis į „Vagą“

Vilniaus universitete R. Zajančkauskaitė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, nors mielesnė jai būtų buvusi anglų filologija. Tarp kitko, iš latvių kalbos pas Joną Kabelką gavo trejetą – čia jos mamai buvo smūgis. Dėstytojui reikėjo visokių gramatikos smulkmenėlių, teorijos niuansų. Kažkieno perspėta bijojo pasisakyti, kad latvių kalbą moka puikiai – atseit, tokie iš viso būdavo nugramzdinami. Kai paskui atsirado galimybė egzaminą perlaikyti, nebenorėjo. Vėliau ji įrodė, kad turi ar tik ne absoliučią šios kalbos klausą. Ir pavydėtiną kalbos jausmą.

Ko gero, tai iškart pajuto „Vagos“ žmonės, perskaitę jos bandomąjį vertimą. O nuvykti prisistatyti į leidyklą patarė viena kolegė – tuo metu R. Zajančkauskaitė dirbo Kauno rajono laikraštyje „Komunizmo vėliava“ ir prasitarė, kad nieko kito veikti nenorėtų, tik versti. Tą daranti nuo mokyklos laikų – versdavo sau ir draugams. Netgi Charles’io Baudelaire’o fragmentų pabandė (iš rusų kalbos) – šituos jau baigusi mokyklą.

Tada kolegė apstulbo: šitokį nuobodų darbą? Sėdėti ir perrašinėti?! „O aš – knibčiuvienė, užsidarau ir sėdžiu, man kaip tik“, – ir šiandien tvirtina R. Zajančkauskaitė.

Žygį į „Vagą“ prisimena kuo smulkiausiai. Vytautas Visockas, puikus, geraširdis žmogus, nudavė labai griežtą ir pirmiausia perspėjo: daug pašauktų, maža išrinktų. Iš lentynos paėmęs storą latvių pasakų knygą, pupt, atvertė apie valstietį ir beržą. „Sėdžiu, verčiu, – pasakoja vertėja. – Pasaka – tai malonumas. Ir netikėtai į kabinetą įžengia mano bendrakursė, tuo metu dirbusi leidykloje. Kad ims gąsdinti, piešti kone apokaliptinius vaizdus. „Tų banditų eina ir eina. O kaip juos kapoja!“ Taip sužinojau, kad ateinantieji prašyti bandomųjų vertimų vadinami banditais. „O tu verti iš latvių? Palauk, grįš iš komandiruotės Vytas (Vytautas Martišius), redakcijos vedėjas, į miltus sumals.“ Kai leidykloje pasirodžiau po kelių savaičių, sužinoti, kaip esu įvertinta, „siaubūnas“ V. Martišius sutiko kuo maloniausiai. „Jūs galite versti, – pasakė. – Vertimą tikrai gausite, bet ne dabar. „Pasakų apie gėles“ sulaukiau gal po pusmečio. Nekeista: vertimams iš latvių kalbos būdavo skiriamos vos kelios pozicijos. Visi stebėjosi, kaip čia pradedančiajai tokią knygą davė, paprastai parenka kitokias. Kai išverčiau, pasipylė liaupsės. Vėliau išgirdau, esą sunkiausia versti pasakas. Man – lengviausia. Beje, V. Visockas anuomet pasakė bene svarbiausią vertimo meno postulatą: negalima pažodžiui, bet negalima ir į lankas.“

Viskas galvoje, ne žodynuose

Kitos laimės reikėjo laukti beveik penkiolika metų. Tai buvo R. Ezeros romanas „Neregima ugnis“ (1984). Jam pasirodžius lietuvių kalba, Aleksandras Žirgulys parašė „triuškinamai“ gerą recenziją apie vertimo ypatumus. Išgyrė žodingumą, bet svarbiausia – adekvatumo, išmoningo atitikimo originalui niuansus. R. Ezeros sakiniai ilgų ilgiausi, itin žodingi ir vaizdūs. Pasak vertėjos, kalba čia srūva tarsi vanduo, autorė birdo metaforinius frazeologizmus, šviežius palyginimus ir kitus išteklius nelyginant romane įspūdingai aprašytoji pūga. Naujadarų R. Zajančkauskaitė pasisemia sumaniai gretindama abiejų kalbų žodžių darybos / kūrybos galimybes. O gal tai jau minėtas kalbos, jos esmės ir gyvasties jausmas? Pasak Silvestro Gaižiūno, R. Zajančkauskaitę drąsiai galima vadinti R. Ezeros vertėja (vėliau ji išvertė dar du šios talentingos autorės romanus: „Prievarta“ ir „Išdavystė“): jai pavyko lietuvių kalba tartum iš naujo sukurti R. Ezeros pasakojimo polifoniją, įsiklausyti į personažų sielos virpesius.“ Visa jėga prabilo ilgą laiką lyg ir neregima rusenusi vertėjos kūrybinė ugnis.

Gal metas atskleisti, kokiomis aplinkybėmis buvo verčiamas romanas. Kauno klinikų palatoje. Sunkiai susirgusiai vertėjai nuolat tekdavo ilgam atsigulti į ligoninę. Kiek apsigydo, išeina, o netrukus vėl atgal su greitąja. „Palatoje – daugiau nei dvidešimt lovų. Prabundi rytą, – prisimena vertėja. – Miega visos tos kareivinės, atsisėdi lovoje ir rašai. Be žodyno, be nieko. Išleista namo, atkalu išverstą gabalą mašinėle ir jau vėl man metas vykti atgal.“

Tiesa, ne vieną šio vertimo netikėtumą, vėliau įvertintą kaip labai vykusį, prilygstantį R. Ezeros menui, R. Zajančkauskaitei teko ginti: įrodinėti savo tiesą ginčuose su redaktore – kad tai nėra tik vertėjos noras pasirodyti, „pasišvaistyti“ kalbos grožybėmis ir įmantrybėmis.

 Ar tikrai vertė be žodyno? „Latviškų žodynų nevartau, – patvirtina vertėja. – Viskas yra galvoje, visi žodžiai, formos ir galimybės. Kaip dailininkas, pasirinkęs tam tikros spalvos dažą, formuoja potėpius, taip man ateina vienas ar kitas žodis.“

R. Ezerai, kaip anksčiau A. Saksei, R. Zajančkauskaitė parašė laišką. Prašė pakomentuoti kelias neaiškias vietas. Rašytoja atsakė, bet buvo justi vėsa ir net aikštingumas. Nebe pirmas jos veikalas leidžiamas lietuvių kalba ir vis kitas vertėjas, galbūt tai žeidė jos „honorą“. O paskui, įsitikinusi, su kuo turi reikalą, R. Ezera taip atšilo ir taip pasitikėjo vertėja, kad sykį net rankraštį atsiuntė, kad tiesiai iš jo būtų verčiama. „Mano rašytoja, – apibendrina R. Zajančkauskaitė. – Galima sakyti – atitiko kirvis kotą.“

Žūtbūt išversiu!

„Labai gražiai bendravom su Janiu Zalyčiu, nors jo garsios knygos „Meilės vardu“ labai nenorėjau imtis: išvertėm dviese, su kitu vertėju. Geri bičiuliai esam su Eriku Kūliu. Gaila, nutrūko ryšiai su Dzintra Šulce, įspūdinga dama, knygos „Moteris ir automobilis“ autore. Puikus žmogus – rygietis gydytojas ir rašytojas Janis Liepinis, verčiau jo knygelę „Pažink save“, – vardija vertėja. – Su J. Liepiniu susirašinėjame iki šiol, jis – puikiausias mano informatorius apie latvių kultūrą ir dabarties realijas. Kiek man latviškų knygų yra prisiuntęs!“

Atskira kalba apie Uldį Gėrmanį, Švedijoje gyvenusį latvių istoriką, sovietologą. Jo knygą „Latvių tautos nutikimai“ R. Zajančkauskaitė pamatė Liepojos antikvariate. Perskaičiusi nusprendė: žūsiu ar būsiu, bet išversiu – taip liepia kraujo dalelė. Išvertė ir „pramušė“ leidykloje. Tai pirmoji lietuviškai išleista Latvijos istorija. Specialiai parašytoje pratarmėje „Brolių tautos skaitytojams“ U. Gėrmanis teigia: „Tebūnie man leista išreikšti viltį, jog ši savita knyga padės suprasti mūsų tautų bendrą dalią ir paskatins bendradarbiauti ateityje. Už šio leidinio tapsmą didelės padėkos nusipelno rūpestinga vertėja ir „Šviesos“ leidykla. Knyga Lietuvoje išėjo 1998 metais. Autorius labai norėjo, kad R. Zajančkauskaitė išverstų autobiografinį jo romaną „Palypėk į bokštą“. Būtų vertusi, jei tik būtų atsiradęs leidėjas. Pasirodė tik kūrinio fragmentas periodikoje.

Nemažas, puikiai pavykęs R. Zajančkauskaitės darbas – K. Skalbės „Pasakų“ vertimas. Sutartį su leidykla ji pasirašė dar 1990-aisiais, bet knyga išėjo tik po keliolikos metų, ir leidėjai jau visai kiti.

Aleksandro Gryno romanas „Tobago“ išleistas, o „Namėjo žiedo“, jau senokai išversto kūrinio, istorinio romano („čia mūsų bendra istorija“), leidėjai kratosi. Jei tik būtų buvusi jos valia, R. Zajančkauskaitė būtų išvertusi dar daugiau pasakų („sielai atgaiva“, „aš tikrai pasakininkė“, „jas verčiant nereikia sukti galvos – liejasi savaime“) ir visą savo mėgstamos autorės Zentos Maurinios kūrybą – nuo pradžios iki pabaigos. Buvo gal aštuoniolikmetė, kai susipažino su puikiais žmonėmis – Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotojais. Viena jų, Elena Barščiauskaitė, paprašė išversti Z. Maurinios esė apie M. K. Čiurlionį „Kosmoso garbintojas“. Puikiai žinodama, kad Z. Maurinios sovietmečiu nė minėti nevalia, muziejininkė tikėjosi, kad tekstas pravers bent ekskursijų vadovams. „Tada aš visą knygą ketinau persirašyti, – pasakoja vertėja. – Apsvaigau nuo jos. Tik vėliau sužinojau, kad humanistiniais idealais spindinčių veikalų kūrėja yra prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio. Vėlyvuoju sovietmečiu „Kosmoso garbintoją“ siūliau „Švyturiui“, Tomui Sakalauskui: „Gal jūs išdrįsit?“ „Ne, dar neišdrįsim“, – atsiliepė jis. Atgimimo metais Z. Maurinią pirmieji išspausdino „Krantai“. Vėliau „Proskynos“ leidėjas Antanas Gailius ragino: kiek jos duosit, tiek publikuosim. Taip pamažu susidėliojo „Knyga apie daiktus ir žmones“ – ją į pasaulį nešiau visus 40 metų.“

Abiejų tautų kultūrai

Dar viena R. Zajančkauskaitės išversta Z. Maurinios knyga – „Meilės poros“. Tai žinomų Europos kultūros asmenybių gyvenimo ir santykių istorijos.

Buvo ir toks nutikimas: siuntinys iš „Vagos“, jame – kito žmogaus vertimo iš latvių kalbos rankraštis ir prašymas: „Renata, padarykit skaitomą.“ Teko išversti iš naujo. Aišku, į jokias metrikas tai nebuvo įrašyta. Paguodė nebent redaktorės pagyrimas: „Neliečiau nė pirštu. Ką padarei, tą išleidom.“

„Materialistė niekada nebuvau, honorarus gaudavau mažiausius, bet dėl to plaukų nesiroviau. Stengiausi daryti tai, kas pasitarnautų abiejų tautų – lietuvių ir latvių – kultūrai“, – tokios yra vertėjos nuostatos.

Latviškų knygų R. Zajančkauskaitės namuose – visa sekcija. „Niekam jų nereikia, – guodžiasi ji. – Blogai toms knygų žiurkėms. Išmesti į makulatūrą neleidžia širdis.“ Atrinkusi kai kurias lietuviškas knygas siunčia į Rygą – ten Janis Liepinis įteikia jas Janio Misinio bibliotekai (dabar tai Latvijos universiteto akademinės bibliotekos dalis): dar vienas, kad ir nedidelis, darbas dviejų tautų didesniam suartėjimui, geresniam viena kitos pažinimui paskatinti.







 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.