Titulinis
 
 

 
Spausdinti


Austėja Merkevičiūtė
Šiaurės Atėnai, 2015-06-26


Kaip šlapimo pūslė saule virto, arba „Pribuvėjos“ vargai Lietuvoje

Apsiimdama recenzuoti šiųmetei Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos antipremijai siūlomą istorinio romano vertimą, nė iš tolo neįtariau, kad laukia keturios storiausios plytos („Pribuvėjos paslaptis“, „Pribuvėjos nuodėmė“, „Pribuvėjos išpažintis“ ir „Pribuvėjos prakeiksmas“). Išvydusi jas kiek pabūgau, bet užmetusi akį pamačiau, kad pirmus tris tomus vertė ta pati vertėja, taigi bemat sumečiau: juk vertėja turėtų tobulėti sulig kiekviena knyga, tad pakaks peržiūrėti brandžiausią, trečiąjį, tomą (Sabine Ebert, Pribuvėjos išpažintis, Kaunas: Obuolys, 2010) ir patikrinti paskutinį, verstą kitos vertėjos (Sabine Ebert, Pribuvėjos prakeiksmas, Kaunas: Obuolys, 2012). Taigi sėdau prie trečiojo tomo, ketindama iš pradžių pabūti eilinio lietuvių skaitytojo kailyje, o paskui, jei prireiks, užmesti akį ir į originalą.

Tekstas nuo pat pirmųjų puslapių padvelkė kažkokiu nevalyvumu ir šis įspūdis tolyn labyn stiprėjo. Tiesą sakant, netrukus numojau ranka į tokius mažmožius kaip skyryba, kurios čia, beje, minimaliai ir tėra. Bala nematė, tariau, ir įkyriai kaišiojamų užsilikusių klišinių vertalų iš rusų kalbos, kaip antai: „kalba eina“, „laikas nuo laiko“, „klausinėja savęs“… Palikau ramybėje ir tikrinius daiktavardžius, visokius Kaynos ir Cremomiestus, San Marco ir kitokias katedras, net ir Heinrichas Liovė netrukus nustojo erzinti (gal kad čia nesunku iššifruoti Henriką Liūtą)… Suglumino ir sudomino nebent „Rytinių žemių markizas Ditrichas fon Landsbergas“, gal kad pavardė labai girdėta? Kokie gi čia Rytai – Artimieji, Tolimieji ar kokie tarpiniai? Suraičiau pieštuku klaustuką, vieną iš tūkstančių, kaip paaiškės ilgainiui… Neilgtrukus neapsikentusi puoliau žiūrėti, ar knyga apskritai redaguota. Taip, redaktorė nurodyta, tik nežinia, ką ji veikė, jei neišrankiojo net elementarių, sakykime, „korektūros“ klaidų. Paminėsiu tik kelias, sykiu atsiprašydama, kad ne visur pasižymėjau puslapius. Panorėjusi juos surasčiau, bet, kaip sakoma, „igra svečej ne stojit“: „stabesnį priešininką“ (p. 19; tikriausiai „stambesnį“, ne „pastabesnį“), „šlūbčioja“, augino „keletą žąsį bei ėriukų“, „čia esantys karvedys“ (p. 116), „riteris sumurkėjo“ (p. 234; veikiausiai „sumurmėjo“, ne „sumurkė“, juk, šiaip ar taip, riteris), kažkas „džiaugėsi kito nelaimė“, vanduo „per sieną veržiasi per storas miesto sienas“ (p. 372), „vyko ceremonija, nukopijuota nuo vienos iš imperatoriškųjų tarybų metu“ (p. 384), „Klarai jau buvo dvylika metų ir visiems, kurie pažinojo Martą dar prieš pirmąją priverstinę jos santuoką, mergaitėje atrodė kaip absoliuti motinoskopija: grakšti, rausvais plaukais…“ (p. 420) ir t. t., ir pan.

Seniai pernelyg nesistebiu, susidūrusi su pertekliniais asmeniniais ir savybiniais įvardžiais, būtinais vokiečių kalboje, tad dažnai migruojančiais ir į vertimus. Antai „jaunėlis savo mėlynomis akimis ir šviesiomis garbanomis sulaukdavo nemažai slaptų… merginų žvilgsnių“ (p. 19). Būtų keista, jei jaunuolis merginų žvilgsnius trauktų ne savo akimis ir garbanomis (ai, pamiršau perukų epochą, bet čia ne apie ją kalbama; žinoma, ir ne apie spalvotus mūsų dienų lęšius). Antra vertus, „sulaukti žvilgsnių garbanomis“, sutikite, nei šis, nei tas. Turbūt natūraliau būtų pačioms garbanoms sulaukti žvilgsnių arba tomis garbanomis traukti žvilgsnius? Panašiai ir kitame sakinyje: „Ditrichas atkišo moteriai savo ranką. Tai buvo būtina, nes iš baimės ir įtampos ėmė linkti jos kojos“ (p. 271). Pirmasis įvardis irgi perteklinis, o antrasis, kaip neretai pasitaiko, išverstas grynai mechaniškai nepastebint, kad šitaip kūno dalis kažkaip atsiejama nuo paties žmogaus, virsta savarankišku objektu ir subjektu, tarsi kokia Gogolio Nosimi. Antai „jis atsuko į save jos nugarą“ (p. 497) ir, bene gražiausia, „jis pabučiavo žmonos kaktą ir pastūmė durų link“ (p. 129). Kažin, ar smagu net ir labai mylimai žmonai, kai sutuoktinis bučiuoja jos kaktą, o ne ją pačią, nors ir į kaktą, ir nė vienai nelinkėčiau, kad jos kakta būtų kur nors stumdoma, tegul ir švelniausiai…

Kur kas keblesnė kita įvardžių vartojimo problema, būtent kai jie susiejami su „ne savais“ daiktavardžiais. Antai sakiniu „Taigi Kristianas kartu su Ditrichu ir savo būriu iš Meiseno prisistatė naujajam Saksonijos hercogui, kad paskirtų jam ir jo vyrams vietą savo kariuomenėje“ (p. 284) primygtinai tvirtinama, kad eilinis riteris Kristianas nurodinėja valdovui, Saksonijos hercogui, jo vietą savo kariuomenėje. Įžūloka, sakyčiau… Panašiai nutinka kitoje vietoje neapdairiai verčiant savybinį moteriškosios giminės įvardį: „Ar kuri nors iš jūsų bus ištekinta prieš jos valią?“ – užjausdama pasiteiravo ji“ (p. 299). Laimė, iš konteksto akivaizdu, kad Marta norėjo paklausti: „Ar kuri nors iš jūsų bus ištekinta prieš savo valią?“

Tiesa, dažnokai pasitaiko ir netikėtų taupumo atvejų, kai įvardžio, kuris, regis, piršte peršasi, atsisakoma: „Faktas“, – patvirtino Jadvygos brolis. Jam vynas padarė tą patį poveikį kaip ir Otui, nors įprastai pakeldavo ir daugiau“ (p. 270). Čia irgi akivaizdu, kad ne vynas „pakeldavo“ daugiau, o Jadvygos brolis apgirsdavo ne taip greitai kaip Otas (čia galima prisiminti ir jau minėtą kaktos stumdymą).

Vis dėlto bene labiausiai apstulbino vertėjos ir redaktorės priešiškumas lietuvių kalbos giminės kategorijai. Net ir kiek apsipratusi su šiuo požiūriu visai „belyte“ persų kalba, nemanau, kad būtų žema ir šlykštu derinti lietuviškų daiktavardžių ir atitinkamų įvardžių ar būdvardžių gimines. „Nors imperatorius nepatvirtino gandųapie hercogo nuosmūkį, joms neprieštaravo“ (p. 15); „…stengėsi, kad ji nepastebėtų skeptiškos jo požiūrio irelgesio“ (p. 335); „Klara pamatė Luko veide plykstelėjusį įtūžį ir nusiminęs nuleido rankas“ (p. 385); „Ekeharto smūgių žymės jos veide ėmė keisti spalvą – iš mėlynos tapo žalsvi“ (p. 504) ir t. t. Tokių pavyzdžių nors tanklaiviu vežk…

Užtat labai pralinksmino daugybė veiksmažodžių, veikiausiai liudijančių, kad romanas tik apsimetinėja istorinis, o iš tikrųjų yra perdėm siurrealistinis (antraip tektų pripažinti, kad vertėja tiesiog žnektelėjo žemėn net ne iš mėnulio, o iš kažkokių tolimų galaktikų): žirgai nuolat žviegia ir per visą tomą nė kartelio nesužvengia ir net nežvingteli, bitės zirzia (p. 296), net ir prašmatniausios pilies durys tarsi kokios palaikės sutrešėlės visada (kad ir p. 253) atsiveria traškėdamos, tyla blaškoma (p. 116), grandinės barška (p. 458), medinis namas irgisubarška, susvyruoja ir lėtai nugriūva (p. 415); Albrechtas čiauška kramtydamas mėsos gabalą, užuot čepsėjęs (p. 428); viena moteris stengiasi išridenti keletą netikrų ašarų (p. 428), kita pirma parauda, paskui ašarasvalosi tarsi kokį „brudą“ (p. 459), o jos akys jau tokios nuverktos

Daiktavardžiai banalesni, smilių, savaime suprantama, visur išgujęs rodomasis pirštas; kaimą kažkodėl sudaro įvairūs ketvirčiai (matyt, kvartalai); pilies darbuotojai (matyt, įgula) įspėjami nepasiduoti markizo žmonių provokacijoms (p. 436); veide vis nelieka „nė lašelio spalvos“ (p. 224), Martos „viduje kilo pyktis“ (p. 362), ačiū Dievui, bent ne išorėje (čia dera ir „vidiniai Kristiano instinktai“ (p. 179)); arkivyskupas Vichmanas, anaiptol ne teatro vadybininkas, „su likusiomis savo trupėmis neturėjo jokio šanso užimti pilį“ (p. 252); kažkas gelbsti „šv. Stepono reliktus“, matyt, relikvijas; tragišką akimirką kažkodėl pradeda šaukti „kiekvienas moters širdies colis“ (p. 435; kažin, kodėl tas rėksmingas širdies colis ne kubinis ar bent kvadratinis?); Albrechtas „atsikanda žąsies“ (gerai, kad ne karvės), paskui „alkūne nuo veido“ (gerai, kad ne čiurna nuo mentės) nusišluosto riebalus (p. 133); vyrai monetų kalykloje iš sidabro lydinių „pjauna mažus apvalius rutulius, ant kurių įspaudžiamas markizo portretas ir inicialai“ (p. 69), tarsi rutuliai galėtų būti neapvalūs, antra vertus, tarsi XII a. monetos saksų žemėse būtų buvusios panašios į teniso kamuoliukus, ir jau visai trečia vertus – tarsi markgrafas Otas iš kuklumo tik inicialais ant monetų tenkintųsi… Kai kur sviestas akivaizdžiai sviestuotas: meistrai tvarkosuirusius sienos plyšius (p. 279; įdomu, ką daro su nesuirusiais); įšventinamas į riterius Ditrichas gauna ginklus su puošniais papuošimais (p. 349); miesto gyventojai mato „sutryptą jauno berniuko kūną“; „pastatoma… daugybė palapinių, kuriose renkasi didžioji dalis susirinkusių svečių“. Pridursiu dar keletą mažmožių: „Lukasturi du sūnus ir jokios žmonos“; „vyriausiasis iš abiejų brolių“ (p. 318); „Ji buvo puiki pribuvėja, galėjo net darnegimusį vaiką apsukti motinos pilve“ (p. 130; matyt, jau gimusį vaiką apsukti motinos pilve jai vieni niekai?); „Gyvenvietė buvo daug didesnė už kiekvieną besikuriantį miestą“ (p. 326) ir t. t., ir pan.

Dažnai stebina sakinių struktūra. Kartais teksto prasmė nuo to nenukenčia, kaip antai nuolat vartojant vokiškų šalutinių tikslo sakinių analogus, nors visiškai pakaktų elementarios lietuviškos bendraties: „Zuzana atsistojo, kad pažiūrėtų, kas čia“ (p. 76); „Jis skubiai nužingsniuoja link palapinės, kad prisistatytų ir lauktų nurodymų“ (p. 372). Labai dažnai keistoki šalutinių sakinių jungtukai (ypač kliuvo „kai“, „bet“, „jei“ vartosena): „Nepraėjo nė pusdienis, kai būrys buvo pasiruošęs kelionei“ (p. 294). Išeitų, kad nuo to laiko, kai būrys buvo pasiruošęs kelionei, nepraėjo nė pusdienis, nors iš konteksto akivaizdu, kad, atvirkščiai, nepraėjo nė pusdienis ir būrys buvo pasiruošęs. „Kol Otas paėmė Kristianą į Burgbergą ir leido į riterių mokymus, berniukas buvo našlaitis, augo pas… labai protingą moterį“ (p. 156), matyt, išėjęs riterių kursus, Kristianas jau nebebuvo našlaitis? Panašią laiko painiavą kelia nemokšiškai vartojamos dalyvinės ir padalyvinės veiksmažodžio formos: „Šie pasisveikino su Kristianu draugiškai linktelėję“ (p. 372), taigi, pirma linktelėjo, paskui pasisveikino, nors akivaizdu, kad arba pasisveikino linktelėdami, arba linktelėjo sveikindamiesi. Vis dėlto tokius sakinius daugmaž įmanoma suprasti. Tačiau daugybės kitų be originalo (ar gal be butelio?) apskritai neišgliaudysi. Na, tarkime, kaip suprasti tokį: „Lukas, kadaise buvęs Kristiano ginklanešys ir mokinys, užsisiautęs apsiaustą ir prisisegęs kardą atrodė ne taip įspūdingai“ (p. 19). Ar Lukas atrodė įspūdingiau be kardo ir apsiausto? Apskritai nuogas? Užbėgdama už akių pasakysiu, kad iš tikrųjų „Lukas, buvęs Kristiano ginklanešys ir nuovokus mokinys, ne prasčiau už jį valdė kardą ir ietį“ (p. 24 – čia ir toliau originalo puslapiai nurodomi pagal Sabine Ebert, Die Entscheidung der Hebamme, München: Knaur Taschenbuch Verlag, 2008). Arba: „Vidurnakty Albrechtas aimanuodamas pašoko iš miego. Jis pasipurtė norėdamas nuvyti šmėkštelėjusį šmėklos veidą… Pagal saulės padėtį danguje suprato, kad turėtų būti jau gerokai įdienoję“ (p. 160). Kas čia, baltosios naktys Saksonijoje? Suklusti privertė ir tai, kad „asmeninis imperatorių poros pokalbis skendėjo nesuskaičiuojamos daugybės žvakių šviesoje“ (p. 13). Keistoka skendėti žvakių šviesoje tokiam neregimam padarui kaip pokalbis, o „imperatorių pora“ apskritai kiek dviprasmiška, primena pasaką apie princą ir princą, „imperatoriškoji pora“ tokių asociacijų nekeltų. Panašiai kitame sakinyje: „Jis slapta pažvelgė į imperatorienę, kuri didingai šypsojosi. Jos gėlių kvepalai nepastebimai sklandė ore“ (p. 14). Neįsivaizduoju, kokie turėtų būti imperatorienės kvepalai, kad sklandytų ore pastebimai?.. „Ant plokščiakalnio stovėjo pilis, apsupta keleto namų ir sienos. Aplink kalną tekėjusi upė buvo išdžiovinta ir iškasta taip, kad juostų pilį ir eitų po pakeliamuoju tiltu“ (p. 57). Jei upė jau išdžiovinta (kažin, kokiais būdais?), kaip ji tą pilį juosia?

Taigi skaitinėjau tą tomą vis labiau bjaurėdamasi ir vis sunkiau prisiversdama, laimė, užgriuvo gripas, tad neįstengiau nieko kito ir pamažėl įveikiau visą plytą. Paskui parsinešiau originalą ir ėmiausi tikrinti vietas, kur buvau pridėliojusi klaustukų. Žingsnis po žingsnio, pastraipa po pastraipos aiškėjo, kokiais perlais, kokiaisžemčiūgais kone kiekvieną pastraipą nubarstė dosni vertėjos ranka! Tokių lobių nė sapnuote nesapnavo autorė! Kad parodyčiau, kaip toli iki jų vokiškajam originalui, turėjau paplušėti ir šį bei tą išversti. Labiausiai rūpėjo prasminis, o ne estetinis ar koks kitas romano (juolab padrikų jo fragmentų) sluoksnis, tad į tobulybę tikrai nepretenduoju.

Pirmiausia paaiškėjo, kad minėtoje žvakių šviesoje skendėjo anaiptol ne asmeninis pokalbis (Privatgespräch), o Privatgemach, taigi „privatus kambarys“ arba „privati menė“ (p. 15). Minėtieji Rytai labai susiaurėjo:Ostmark (Rytų marka), šiaip ar taip, prisišliejo prie dabartinės Vokietijos teritorijos, tad, žinoma, Ditrichas fon Landsbergas ir visa kuopa kitų didžiūnų iš markizų atvirto į markgrafus. „Inicialai“ ant monetų (žinoma, skritulių, ne rutulių) virto insignijomis arba valdžios ženklais (p. 89). „Nepastebimų kvepalų“ originale irgi nėra: „Slapčiomis jis žvilgtelėjo į imperatorienę, ši žiūrėjo į jį didingai šypsodamasi, ir jis manėsi užuodžiąs silpną jos kvepalų gėlių aromatą“ (p. 17). Upę ištikusi lemtis taip pat kiek kitokia: „Ant plynaukštės stovėjo pilis, pagrindinį jos bokštą supo namų kvartalas ir siena. Upelis, tekėjęs aplink plynaukštę, buvo užtvenktas, per vandens pripildytą griovį vedė pakeliamasis tiltas.“ Albrechtas pirma „suleido dantis į žąsies kulšį“, o paskui, žinoma, šluostėsi ne veidą alkūne, o „atgalia ranka riebalus nuo lūpų“ (p. 172). Ir minėto saulėto vidurnakčio originale neradau, iš vakaro „įkalęs“ migdomojo gėrimo, Albrechtas parpė visą naktį ir dar ilgiau: „Dejuodamas Albrechtas pašoko iš snaudulio. Pasipurtė, kad nugintų prieš pat nubundant išnirusį besivaipantį snukį… Per lango angą žvilgtelėjęs į anapus debesų numanomą saulę, tik dabar suvokė, kad jau senokai priešpiečiai“ (p. 206).

Paminėsiu ir porą paskesnių sakinių, tiesa, kiek nenorom, nes iš pradžių šį šedevrą ketinau pasilikti recenzijos kulminacijai. Na, ką darysi: „Albrechtas atsikėlė ir žengė keletą žingsnių, kol visiškai atgavo jėgas. Tiesioginiai saulės spinduliai išbudino galutinai“ (p. 161). Čia klaustuką buvau padėjusi tik dėl tų saulės spindulių vidurnakty, juolab tiesioginių, be to, kiek glumino keistas būdas gerai išsimiegojus atgauti jėgas žengiant keletą žingsnių. Originalo sakiniai ilgesni ir, švelniai tariant, šiek tiek kitokie: „Albrechtas atsikėlė, vilkdamas kojas žengė keletą žingsnių, kol atsidūrė pakankamai arti molinio ąsočio, kad pataikytų nusišlapinti. Skambus atsitrenkusios čiurkšlės garsas jį galutinai išbudino“ (p. 208). Suprantu, kad vertėjos kūrybiškumą paskatino vokiečių kalbos Strahl, turintis ir spindulio, ir čiurkšlės reikšmę, vis dėlto turiu prisipažinti, kad jos kūrybos tikrosios ištakos man visiškai neįžvelgiamos.

Paaiškėjo ir anksčiau atrodžiusi mįslinga istorija, apie kurią sklido minėti moteriškosios giminės gandai: „Nors imperatorius nepatvirtino gandų apie hercogo nuosmūkį, joms neprieštaravo. Beatričė pasirūpino, kad tai jam esant nebūtų minima, todėl imperatorius neprivalėjo pasisakyti šiuo klausimu.“ Didžiausia bėda čia ta, kad originalo gandai susiję ne su hercogo, o su paties imperatoriaus „nuosmūkiu“: prašydamas hercogo paramos, imperatorius lyg ir yra puolęs prieš jį ant kelių. Tokiu atveju suprantamos ir imperatorienės pastangos apsaugoti sutuoktinį nuo viešų kalbų šia tema.

Šitoks veikėjų painiojimas nėra kažkoks vienkartinis akibrokštas, sakyčiau, tai tiesiog nuosekli ar net metodiška pastanga apsunkinti skaitytojui gyvenimą, taip susukti siužeto vingius, kad nesueitų jokie galai. Pateiksiu paprasčiausią pavyzdį, kur tuos galus, šiaip ar taip, dar įmanoma sudurti. Riteris Kristianas pasakoja savo ginklanešiui Ditrichui apie Frydricho Barbarosos žygdarbius Italijoje:

– Ar žinai, ką jis kadaise įvykdė atvykęs į Cremo miestą netoli Milano? Tai nutiko dar prieš tai, kai tu atvykai į jo rūmus.

Ditrichas papurtė galvą.

– Jis uždarė belaisvius, tarp jų ir vaikus, į dėžes ir liepė pakabinti prie užimtos pilies bokštų. Norėdami atkovoti savo miestą, jo gynėjai buvo priversti šaudyti degančias strėles į savo vaikus, kurie klykė iš išgąsčio ir maldavo pasigailėti. Tol, kol žuvo. Gyventojai keršto vedini sukapojo sugautus imperatoriaus žmones jų bendražygių akyse ir numetė gabalus ant jų galvų.

Ditrichas nutilo.

p. 156

Akivaizdu: pradėjęs kalbėti, Kristianas kažkokią paslaptingą akimirką patyrė keistą virsmą ir nutilo jau kaip Ditrichas. Ne taip akivaizdu, bet kyla įtarimas, kad mūšio situacija irgi apversta (pilis ir miestas jau užimti, bet gyventojai meta sukapotus imperatoriaus žmonių kūnus jų bendražygiams ant galvų). Išties originale Barbarosa dar tik puola pilį:

– Ar žinai, ką jis kadaise įsakė Kremos mieste netoli Milano, norėdamas pateikti pamokomą pavyzdį kitiems miestams? Dar prieš tau atvykstant į jo rūmus kaip pažui.

Ditrichas papurtė galvą.

– Liepė sukabinti pintines su belaisviais ir įkaitais, taip pat ir vaikais, ant apgulties bokštų. Kad sustabdytų šiuos bokštus, miesto gynėjai buvo priversti šaudyti degančiomis strėlėmis į savo pačių vaikus, o šie klykė iš siaubo ir maldavo pasigailėti. Kol visi žuvo. Keršydami Kremos gyventojai ant miesto sienos gyvus sukapojo imperatoriaus kariuomenės belaisvius jų bendražygių akivaizdoje ir numetė šiems sudarkytus kūnus, galvas ir galūnes.

Dabar Ditrichas ilgokai tylėjo.

p. 202

Tokius pačius veikėjų virsmus vienų kitais slepia kartais net ir nekalčiausiai atrodantys sakiniai. Juk lyg ir nieko bloga neįtarsi: „Lukas pamatė nusiminusį Martos veidą“ (p. 471). Vis dėlto originale nusiminęs veidas ne Martos: „Lukas niūria mina pasitiko Martą prie salės durų“ (p. 600). Arba: „Ditrichas laukė. Nederėjo versti nekantrauti imperatoriaus dar vieną dieną“ (p. 14), nors iš tikrųjų ne didikai vertė imperatorių dienų dienas nekantrauti (kaipgi drįstų?). Originalo tekstas daugmaž toks: „Ditrichas laukė. Imperatoriaus akivaizdoje nedera pasirodyti nekantraujančiam“ (p. 17). Nepamenu, kaip užkliuvau už šių mažmožių. O ties šituo tikrai pasukau galvą. Mažametei riterio Ekeharto žmonai Cecilijai siaubą kelia jo naktiniai apsilankymai, ji kreipiasi į profesionalę pribuvėją patarimo: „Jei pastosiu, turėsiu būti labai dėmesinga savo negimusiam sūnui, tiesa? – sušnarpštė jauna moteris. – Tada jis paliks mane ramybėje“ (p. 85). Jau tas dėmesingumas negimusiam sūnui kažkokia nekrofilija dvelkia, antra vertus, kodėl keistas žmonos dėmesingumas turėtų stabdyti sutuoktinį? Iš tikrųjų Cecilija kalba ne apie save: „Jei pastosiu, jis turės paisyti būsimo sūnaus, ar ne? Ir paliks mane ramybėje“ (p. 110).

Dar mįslingesnį virsmą slepia šis teksto fragmentas: „Kristianas tylėdamas stebėjo savo globotinį, kurio padėkos malda atrodė niekada nesibaigs. Katedros sijas nutvieskė pro langą šviečiančios saulės spinduliai. Vėsiame akmeniniame pastate jie buvo vieninteliai, žinantys apie lauke tvyrojantį karštį“ (p. 51). Užkliuvo tos sijos, na, nesu architektūros specialistė, vis dėlto labai abejoju, kad „sienų, stulpų… jungiamieji rąstai“, anot LKŽ, labai puoštų Magdeburgo katedrą; antra vertus, nesupratau, kodėl kiti bažnyčios lankytojai (ar gal spinduliai?) turėtų nežinoti „apie lauke tvyrojantį karštį“? Originalas viską paaiškino: „Kristianas tylėdamas stebėjo naująjį globotinį, kurio padėkos malda, atrodė, niekada nesibaigs. Pro katedros langus sklindantys saulės spinduliai sudarė perregimas švytinčias sijas, kuriose mirguliuodamos pleveno dulkelės. Tik jos akmens mūro vėsumoje priminė apie lauke tvyrantį karštį“ (p. 65). Dar įdomesnis fragmentas: „Jos (markitantės) gestai, savarankiškumas, kuriuo ji aptarnaudavo vyrus, visada praskaidrindavo jų nuotaiką juokingais pastebėjimais – visa tai priminė jam namus“ (p. 370). Ir humoro jausmą, ir balsą čia įgauna markitantės savarankiškumas, kurio originale apskritai nėra: „Jos gestų kasdieniškumas, pasitikėjimas, su kuriuo ji aptarnaudavo vyrus, negailėdama pašaipių pastabų, priminė jam namus“ (p. 472). Rizikuodama įkyrėti, vien godumo genama (juk panašių perlų ir žemčiūgų prisigraibiau saujomis, jei ne kibirais), paminėsiu dar keletą visai paprastų virsmų: „Marta nužvelgė šalia Albrechto sėdinčius vyrus. Šie visą laiką vogčiomis klausėsi jų pokalbio“ (p. 135). Čia buvo keista, kad apskritai įžūlūs riteriai, juolab puotaudami, markgrafo ir jo pavaldinėsviešo pokalbio klausosi slapčiomis. Iš tikrųjų „Marta greitai nužvelgė šalia Albrechto sėdinčius vyrus, kuriuos vogčia stebėjo dar jam kalbant“ (p. 175), mat, kaip tikra profesionalė, mėgino nustatyti, kuris kuo serga, – galbūt tai ilgainiui pravers. Martai, šiaip ar taip, pagrindinei veikėjai, dažniausiai ir tenka keistis vaidmenimis. Pavyzdžiui, su riteriu Elmaru, jiedviem kalbantis apie Albrechto pomėgį drignėms: „Man nerūpi, jis gerai miega ar nelabai, – sušnypštė Elmaras. – Bet tai yra nuodai! Nepagalvojote, kad kada nors padaugins?“ (p. 138); originale: „Man gal ir nerūpi, gerai jis miega ar ne! – sušnypštė ji Elmarui. – Bet tai nuodai! Ar jums niekada neatėjo į galvą, kad vieną dieną kas nors gali kliūstelti jam per daug?“ (p. 180) Arba su elgetaujančia moterimi: „Marta priėjo prie jos ir į purviną delną įdėjo pfeningą. Moteris primygtinai kratėsi išmaldos, esą kam jai aklajai ji reikalinga. Juk kiekvienas, kuriam neregė paduotų monetą ir paprašytų nupirkti duonos, dingtų nė nemirktelėjęs“ (p. 48). Na, niekaip nesupratau, ko toji neregė su atkištu delnu apskritai įsitaisė prie katedros, jei primygtinai kratosi išmaldos… Iš tikrųjų „Marta priėjo ir į jos purviną delną įdėjo pfenigą, nors ir įtarė ne itin pagelbėsianti neregei. Turbūt kiekvienas, kuriam sužalotoji paduotų pinigą, prašydama nupirkti duonos, jį paimtų ir bemat dingtų“ (p. 61).

Paminėsiu dar vieną vertėjos itin mėgstamą ir dažnai naudojamą metodą, būtent ryžtingą sakinio dalių, sakinių ir net pastraipų nugnybimą. Antai verčiant 494 puslapį praleistos ištisos trys pastraipos. Tarkime, netyčia, pasitaiko… Tačiau kažkodėl tokie nugnybimai itin dažni, susidūrus su pernelyg konkrečiomis anų laikų realijomis: „Albrechtas ir jo riteriai vis užsisakydavo ko nors iš prekybininkų ketvirčio. Amatininkai slapta pasiskundė Martai, kad garbingi svečiai kol kas nesusimokėjo už jokį užsakymą“ (p. 211). Čia nugnybti visi konkretūs amatininkai: „Albrechtui ir jo riteriams vis ko nors prireikdavo iš amatininkų kvartalo. {Schuhmacher (batsiuviai), Gürtler, Sattler (balniai), Tucher und auch Gewandschneider} slapta skundėsi Martai, kad nė vienas užsakymas dar neapmokėtas“ (čia ir toliau riestiniuose skliaustuose – vertėjos „išbrokuotas“ tekstas). Tiesa, paskui (p. 277) tie amatininkai išeina į avansceną pavieniui ir išsisukti nebelieka kaip, todėl Gürtler virsta diržų pynėju (žinoma, Gürtel yra diržas, bet šie amatininkai tikrai ne odininkai, veikiau „metalistai“, iš tauriųjų metalų gaminantys prašmatnias puošmenas diržams ir žirgų aptaisams),Gewandschneider – siuvėju. Prisipažinsiu, skaitydama tik vertimą, niekaip negalėjau suprasti, kodėl kaimo gyventojai atsisakė buvusio seniūno, sąžiningo ir ryžtingo kalvio, ir išsirinko naują – savanaudišką, godų, bailų ir suktą „siuvėją“. Taip, Schneider yra siuvėjas (pažodžiui sukirpėjas), bet Gewandschneider su pačiu siuvimu neturi bemaž nieko bendra, tai pirklys, urmu perkantis brangias užsienines medžiagas, paskui, spėju, „karpantis“ rietimus ir pardavinėjantis gabalais jau tiems tucheriams. Taigi turtingiausio sluoksnio atstovas (prisiminkime kad ir prašmatnius tokių pirklių gildijų Gewandhausus), todėl nenuostabu, kad nuo jo kaime daug kas priklauso. Seniūnu jis buvo išrinktas kitame tome, kurio neskaičiau, bet įtariu, kad be korupcijos ten neapsieita.

Panašiai „moteris džiaugėsi, kad šiandien vietoj šydo užsirišo kitokį galvos apdangalą,kuris visiškai paslėpėjosplaukus“ (p. 406), nors iš tikrųjų „galiausiai ji apsidžiaugė, kad šiandien, be šydo ir lankelio, užsirišo dar ir Gebende, visiškai slepiančią (ar slepiantį) plaukus“ (p. 518). Tiesą sakant, nežinau, kaip tas (-a) Gebende vadinamas (-a) lietuviškai, tad čia leisiu sau patinginiauti…

Matyt, nepavyko rasti lietuviško atitikmens ir šiame frag-mente: „Atsisakyti vykdyti imperatoriaus nurodymus buvo neapgalvotas sprendimas, net jei šis juos pateikdavo kaip norą. Bet tai buvo ne jo reikalas. Be to, tam imperatorius turėjo pakankamai jam pavaldžių žmonių. Nors Ditrichas nebuvo tikras, ar brolis imtųsi tokių priemonių. Tai nebūtų neįprasta, o kad imperatorius negailestingas savo priešams, jis pakankamai puikiai įrodė Italijoje. Bet dabar – prieš savo sūnėną ir buvusį draugą?“ (p. 16) Be originalo niekaip nesuprasi, su kuo sukabinti tą vis kartojamą „tai“? Su atsisakymu? Neapgalvotu sprendimu? Iš tikrųjų imperatorius pageidauja, kad markgrafas Ditrichas viešai įžeistų Henriką Liūtą ir šis būtų priverstas iškviesti dvikovon kur kas jaunesnį varžovą; šį pageidavimą Ditrichas interpretuoja kaip siūlymą tapti samdomu žudiku (Meuchelmörder). Negana to, imperatorius Barbarosa kažkodėl vadinamas Ditricho broliu, nors pirmasis iš Hojenštaufenų, antrasis – iš Vetinų giminės, be to, jo pusbrolis Henrikas Liūtas virsta sūnėnu, taigi visa pastraipa ir sykiu rūmų intriga darosi visiškai nesuprantamos. Originalo mintis daugmaž tokia: „Atsisakyti vykdyti imperatoriaus nurodymą, net išsakytą kaip pageidavimą, buvo neįmanoma. Vis dėlto užsakomoji žmogžudystė – ne jo reikalas. Juk imperatorius gali pasamdyti vyrų, tinkamesnių už markgrafą. Jis nebuvo tikras, ar Frydrichas (imperatorius) apskritai griebtųsi tokios priemonės. Tiesa, ji nebūtų visiškai netikėta, juk Italijoje imperatorius dažnai parodydavo esąs negailestingas savo priešams. Tačiau pusbroliui ir buvusiam draugui?“ (p. 19)

Turbūt vertėtų įspėti skaitytoją nieku būdu nesigilinti į aprašomas technologijas, nesvarbu, vaistų, maisto ar ginklų gamybos, juolab nemėginti jomis pasinaudoti. Gal pakaks vienintelio pavyzdžio: „Čia liejamas sidabras, tada tiksliais kiekiais maišomas su variu. – Dėl to pfeningų taip lengvai neperlauši, – paaiškino monetų liejikas“ (p. 170). Originale: „Sidabras, tiksliai nustatytu santykiu sumaišytas su variu, čia liejamas {siaurais plonais luistais. Paskui išlieti luistai dar daugsyk kaitinami.} – Kad pfenigai nebūtų tokie trapūs, – kaip tik dabar aiškino liesasis monetų kalyklos valdytojas (mincmeisteris)“ (p. 220).

Prireikus pati vis turiu pasikartoti žirgų ir galvijų „mostis“, tad tolesnį fragmentą veikiausiai būčiau nutylėjusi, jei vertėjai būtų pakakę nugnybti tik žirgų plauką. Betgi ne, tai vienas iš gražesnių pavyzdžių, kuriuo, spėju, ataidi laikai, kai rašinėlius mokyklose išstūmė testai ir teksto analizės ir ištisa karta nesimokė nuosekliai dėstyti minčių, t. y. elementarios logikos: „Pats arkivyskupas jojo ant puošnaus žirgo. Jo drabužiai buvo labai prabangūs, ant krūtinės kabėjo auksinis kryžius. Bet, kaip pamanė Kristianas, jam sunkiai sekėsi suvaldyti temperamentingą arklį. Dvasiškiai privalėjo būti kuklesni. Kadangi nėjo pėsčiomis, jų žirgai buvo niekuo ypatingi“ (p. 146). Išeitų, žirgai būtų buvę ypatingi, jei dvasininkai būtų ėję pėsčiomis? Antra vertus, bambekliai lietuviai turi pomėgį neiginį kartoti dusyk, tad ir čia reikėtų arba „buvo niekuo neypatingi“, arba „nebuvo niekuo ypatingi“. Nors, tiesą sakant, originale apie žirgų ypatingumą ar neypatingumą apskritai nekalbama: „Pats arkivyskupas, puošniai apsivilkęs, su auksiniu kryžiumi ant krūtinės, jojo prašmatniu sarčiu. Tačiau vos įstengė suvaldyti temperamentingą žirgą – taip jam ir reikia, pamanė Kristianas. Jei jau dvasininkai keliauja ne pėsčiomis, jiems derėtų rinktis gerą eidininką ar asilėną, o ne ugningą eržilą“ (p. 188).

Vis dėlto teksto nugnybimų dažniausiai neįmanoma aiškinti lietuviškų atitikmenų nežinojimu. Antai „popiežius (Aleksandras) nuoširdžiai mėgavosi priešo (imperatoriaus Frydricho) nusižeminimu. Prieš San Marco katedrą Venecijoje Aleksandras delsė iki tos akimirkos, kol atgailaujantis imperatorius puolė jam po kojomis“ (p. 14). Iš tikrųjų imperatorius jau buvo „puolęs po kojomis“ ankstesniame sakinyje (ten vertėja kažkodėl įžvelgė tik abstraktų keliaklupsčiavimą). Kodėl nugnybta didesnė antrojo sakinio pusė, paaiškintų tik ji pati: „Popiežius itin mėgavosi imperatoriaus pralaimėjimu. Aleksandras taip ilgai delsė pakelti priešais Venecijos Šv. Morkaus baziliką jam į kojas puolusį atgailaujantį imperatorių{, kad jis, Ditrichas fon Landsbergas, susirinkusios minios akivaizdoje pasipiktinęs sušuko, kaip popiežius drįstąs šitaip žeminti imperatorių}“ (p. 16). Arba, tarkime, Kristiansdorfe įkuriamas viešnamis: „Bent jau šiuo požiūriu į kaimą grįžo ramybė: paleistuvėms nereikėjo lyjant lietui ar šąlant laukti klientų lauke, o laisvi ar našliai kalnakasiai, sargybiniai ir prekybininkai mėgavosi nevaržoma jaunų merginų meile“ (p. 168). Pasidarė smalsu, kodėl dabar toji meilė jau tokia nevaržoma ir kokia ji buvo anksčiau? Originale viskas daug aiškiau: „Bent jau šiuo požiūriu į kaimą vėl grįžo ramybė: paleistuvėms nereikėjo net ir blogiausiu oru laukti klientų lauke, viengungiai ir našliai kalnakasiai, sargybiniai ir amatininkai nustojo persekioti merginas ir ištekėjusias moteris{, o pinigus už namo nuomą kaimas skyrė luošiams ir vargetoms}“ (p. 216).

Turbūt jau akivaizdu, kad vertimas puikiai sudoroja knygos siužetą, stropiai išklaipo kiekvieną pasitaikiusią intrigą, bet kad neliktų jokių abejonių, pateiksiu dar keletą pasažų: „Ji (Jadvyga) jaudinosi ne tik dėl to, kad Otas (jos vyras) išvengs imperatoriaus pasipiktinimo dėl jo neatvykimo, o tai pasunkintų jo padėtį“ (p. 261). Atrodytų, Jadvyga turėtų tik džiaugtis, kad jos vyras išvengs imperatoriaus pasipiktinimo, ir tai turėtų tik palengvinti jo padėtį. Iš tikrųjų „ji buvo susirūpinusi ne tik dėl to, kad imperatoriaus sprendimo įsiutintas Otas gali nevykti į imperatoriškąją tarybą, o tai neišvengiamai pablogintų jo padėtį“ (p. 332). Tolesnis fragmentas – dar vienas logikos brangakmenis ir sykiu anksčiau minėtos keistos jungtukų vartosenos pavyzdys: „Jis (Elmaras) priklausė tai grupei vyrų, kurie prieš dvylika metų ją (Martą) išniekino. Prieš keletą metų Kristianas nužudė jų vadą Randolfą. Ekehartas buvo labai žiaurus, bet Marta nenorėjo jo prisiminti“ (p. 131). Suprasčiau, jei Ekehartas būtų buvęs labai mielas, bet Marta nenorėtų jo prisiminti; arba jei Ekehartas būtų buvęs labai žiaurus, todėl Marta norėtų jį pamiršti… Originale: „Jų vadeivą Randolfą Kristianas nužudė. Su Ekehartu buvo susijusi kita istorija, apie kurią Marta dabar nenorėjo galvoti“ (p. 170), būtent Ekehartas kadaise išgelbėjo ją iš inkvizicijos kalėjimo, kad ir perdėm savanaudiškais tikslais. Tiesa, tas pats prievartautojas Ekehartas, markgrafo Oto sargybos viršininkas, gana mielas vertėjai: keršydamas už Martą, riteris Lukas 486 puslapyje jį nužudo, paskui keletą puslapių galvotrūkčiais skuba pas markgrafą pasiaiškinti, pasiveja šį su palyda 500 puslapyje, o ten „Ekeharto vadovaujami sargybiniai pašoko, išsitraukė kardus…“ Na, niekaip nesutinka vertėja jo numarinti, nors originale jis tikrai neprisikelia: „Sargybiniai, kuriems anksčiau vadovavo Ekehartas…“ (p. 637)

Vakare daugmaž sudaigsčiusi ligšiolinį tekstą, ankstų rytą promiegiais patyriau tikrą šoką, nes smogė tokia mintis: juk šis riktų kaleidoskopas – tiesiog sapnas originalo tema. Kaip tik sapnuojant vienas personažas nejučia ar net su trenksmu virsta kitu, aptakiai arba šuoliais išsiklaipo aplinka ar situacija, mirusieji lyg niekur nieko prisikelia ir vaikštinėja tarp gyvųjų… Gali dėlioti šiuos sapno elementus į krūveles pagal formą, spalvą, svorį ar kokius kitus racionalius kriterijus, vis dėlto kur kas įdomesnė „tikroji“ jų paskirtis ir prasmė. Juk akivaizdu, kiekvienas „užsisapnavęs“ vertėjas sapnuotų kitaip. Dar „netiesioginių saulės spindulių galutinai neišbudinta“ (mat langas į vakarus), akies krašteliu užmačiau tolstančią santūrią Freudo šypseną. Visai pabudusi supratau, kad mintis išties perspektyvi, bet pavėluota. Amžina lėtapėdė, ir šįsyk jau senokai turėjau išsiųsti recenziją. Tad tik probėgšmais peržiūrėjau vieną kitą krūvelę nepanaudotų perlų įsivaizduodama, kaip į kai kuriuos itin įkyrius „sapno elementus“ pažvelgtų senelis Freudas. Kad ir į tokį: „Kristianas žinojo ir apie slaptą sąmokslą su Jadvyga, Meiseno markize, kad sušvelnintų neteisingus savo vyro, Ditricho brolio, sprendimus“ (p. 20). Šis apskritai šleivas kreivas sakinys gautas sukapojus ilgesnį sakinį į kelis; paminėsiu tik tai, kad Ditricho brolis čia tampa Kristiano sutuoktiniu. Toliau: „…kiekvienas karo dalyvis galės papasakoti draugui, kaimynui ar mylimajam savo įvykių versiją“ (p. 360). Nors romane minimos ir markitantės, vis dėlto į pilį grįžta vien kare dalyvavę riteriai ir ginklanešiai, taigi vyrai, galėsiantys ką nors papasakoti „dem Freund, Nachbarn oder der Liebsten“ (p. 460), taigi „mylimiausiajai“. Ir jokių homoerotinių motyvų… Kas tai – subjektyvus įnoris ar mūsų dienų atgarsiai XII a.?

Ar ne todėl vertime tokios komiškos heteroerotinės meilės, flirto ir net seksualinio smurto scenos? Kartais ir dėl keistai „objektyvaus“ stiliaus. Antai smarkiai rizikuodamas markgrafas Ditrichas mylisi su brolio Oto žmona: „Šį kartą įprastinė vyro ramybė (iš tikrųjų „atsargumas“ – A. M.) išgaravo. Apimtas nevaldomos aistrosjis įsiveržė vidun ir kartojo tai daugybę kartų“ (p. 271). Arba: „Marta aistringai timptelėjo jį ant viršaus ir tyliai sudejavo pajutusi jį viduje. Pradžioje dar stengėsi sulaikyti šūksnius, vėliau dėl to nesirūpino“ (p. 521; romano personažai taip dažnai iš visų jėgų ir aistringai „timpčioja“ vienas kitą, kad net pasitikslinau šio žodžio reikšmę LKŽ: „silpnai patraukti, patempti, truktelėti“). Arba markgrafas Albrechtas „gundo“ naująją tarnaitę: „Jis įlipo įabu kibirus, ištaškydamas pusę jų turinio ant grindų, ir ištiesė rankas. „Nagi, nuprausk mane!“ [...] Nenuleisdamas nuo jos akių jis ėmė liesti savo lytį“ (p. 163). Pirmiausia sunerimau dėl markgrafo, juk praustis įlipus į du kibirus mažų mažiausiai pavojinga – ant šlapių grindų gali netyčia ir špagatą padaryti. Iš tikrųjų „abiem kojomis jis įlipo į kibirą, visiškai nepaisydamas, kad pusę jo turinio ištaškė ant grindų, ir išskėtė rankas: „Nagi, prausk mane!“ [...] Išsišiepęs žiūrėdamas į ją pradėjo trinti savo lytį“ (p. 211). Ir šįsyk tikrai paskutinis pavyzdys: „Ji (imperatorienė Jadvyga) su pasibaisėjimu stebėjo begėdišką suporuotų porų elgesį su rūmų damomis: per ilgus žvilgsnius į suknelių iškirptes, dviprasmiškai išreikštas mintis ir laikomas rankas, kurios siekė ne ten, kur joms priklausė“ (p. 301). Išeitų, čia kažkokie kvartetai begėdiškai elgiasi su rūmų damomis? Bemaž grupinis „flirtas“? Originale: „Akivaizdžiai pasibjaurėjusi ji žvelgė į begėdišką kai kurių burtais sudarytų porų elgesį: pernelyg įdėmius žvilgsnius į stalo partnerės iškirptę, geidulinga mina tariamas pataikūniškas dviprasmybes, palaidą kvatojimą ir rankas, slapta slenkančias ten, kur nederėtų“ (p. 385).

Skubiai ištrynusi likusius perlus, kad daugiau nebūtų pagundos, prisiminiau ketvirtąjį tomą, tad pora žodžių apie jį. Iš pradžių atrodė, kad jis išverstas kiek brandžiau, bet netrukus ši iliuzija išgaravo. Tačiau jau nesivarginsiu pati ir nevarginsiu skaitytojų tai įrodinėdama. Nebent kas nors (vertėja ar leidykla) pareikštų protestą.


Recenzija parengta vykdant Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kūrybinės veiklos programą, remiamą Lietuvos kultūros tarybos.

 






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.