Titulinis
 
 

 
Spausdinti

S. Banionytė: prancūziškų riešutų gliaudymas

 

Šv. Jeronimo premija už nuoseklų, kryptingą darbą, vedantį lietuvių skaitytojus į prancūzų ir frankofoniškosios literatūros lobyną ir subtiliai jį atveriantį turtinga lietuvių kalba šiemet paskirta Stasei Banionytei-Gervienei. Pasak kolegų, labai kruopščiai, sąžiningai ir profesionaliai vertėjai.

Iš prancūzų ir ispanų kalbų ji išvertė daugiau nei šešias dešimtis knygų. Alexandre'as Dumas (ir tėvas, ir sūnus), George Sand, Alphonse'as Daudet. Oskaro Milašiaus proza. Taharas Ben Jellounas, Sylvie Germain, Michelis Tournier. Pjesės teatrams ir t. t. Nepriekaištinga lietuvių kalba skamba įvairiausi prancūzų ir prancūzakalbės literatūros registrai.

S. Banionytė-Gervienė gimė 1952 metais Margių kaime Varėnos rajone. 1976 metais baigė prancūzų kalbos studijas Vilniaus universitete, dirbo „Vagos“ leidykloje. Susikūrus „Vyturiui“, perėjo į jį, ten buvo užsienio literatūros redakcijos vedėja. Šiuo metu – laisvai samdoma vertėja.

Žinią apie apdovanojimą ji išgirdo Latvijoje, Ventspilyje, Tarptautiniuose rašytojų ir vertėjų namuose. Čia daug dirbo ir šiek tiek ilsėjosi. Šiuo metu S. Banionytė-Gervienė verčia Amino Maaloufo „Samarkandą“, romanizuotą XI amžiaus persų poeto Omaro Chajamo biografiją. „Lietuvos žinios“ kalbasi su Šv. Jeronimo premijos laureate Stase Banionyte – Gerviene.

 Žodynas kaip romanas

– Esate baigusi prancūzų filologijos studijas, bet vertėjos kelią pradėjote nuo ispaniškų knygų. O paskui – jau vien tik vertimai iš prancūzų kalbos?

– Studijuodama mokiausi ir antrą romanų kalbą – ispanų. Tuo metu pas mus buvo pradėta leisti daugiau Lotynų Amerikos literatūros. „Vagos“ leidyklai trūko vertėjų iš ispanų kalbos. Mano dėstytoja, žymi vertėja Ramutė Ramunienė, jiems pasiūlė mane. Taip ir pradėjau vertėjos kelią. Vėliau laikai keitėsi, ispaniškų knygų niekas nebesiūlė. O dabar man užtenka vertimų iš prancūzų kalbos, juoba kad ir ispanų kalbą primiršau.

– Liko neišleistų jūsų vertimų iš ispanų kalbos, pavyzdžiui, Anderseno medalio laureato José Maríos Sánchez-Silvos „Sudie, Chosefina“. Nebėra vilčių?

– Gaila, kad ši graži knygelė apie berniuko ir išgalvotos banginės draugystę liko neišleista. Bankrutavo leidykla, kuriai ją buvau išvertusi. Bet vilčių yra, Chosefina domisi kita leidykla.

– Susidarytų bent trejetas lentynų jūsų išverstų knygų. Ar greitai dirbate? Kokie autoriai sugaišino ilgiausiai?

– Išverstų knygų daug, bet tai viso mano gyvenimo darbas (na, dar krūva suredaguotų kitų vertėjų knygų „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklose). Dirbu lėtai, mėgstu kapstytis po lietuviškas ir prancūziškas enciklopedijas, žodynus galiu skaityti kaip romaną. Pamėginkite, rasite daug įdomių, šmaikščių patarlių, posakių, negirdėtų prasmių. Be to, kiekviename vertime būna man nežinomų dalykų, kuriuos privalau išsiaiškinti. Jaučiu didelę atsakomybę prieš skaitytojus. Bene lėčiausiai verčiau M. Tournier „Girių karalių“, O. Milašiaus „Meilės įšventinimą“ ir „Zborovskius“, S. Germain „Naktų knygą“, Jeanne Bourin „Išmintingąją Eloizą“. Visko nė nesuminėsiu, kiekvieno autoriaus stilius kitoks, jį reikia perprasti.

– Tapusi laisvai samdoma vertėja, nepasigedote, nepasiilgote darbo leidykloje?

– Su ilgesiu prisimenu kolegas, su jais buvo malonu dirbti, jie mane daug ko išmokė. Mes išėjome griežtą „Vagos“, paskui „Vyturio“ mokyklą. Laimė, su daugeliu jų susitinkame Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos renginiuose, konsultuojamės telefonu arba prie puodelio kavos. O šiemet net važiavome į literatūrinę kelionę po Paryžių.

Inversijos ir perversijos

– Jūsų vertimų sąraše – ir „senieji“, ir šiuolaikiniai autoriai. Ką suradote pati ir sudominote leidėjus? Kiek apskritai perskaitote prancūziškų knygų? Pati esate išranki leidėjų pasiūlymams?

– Iš „senųjų“ pati esu pasiūliusi Jacques'o Henri Bernardin de Saint-Pierre'o „Paulių ir Virginiją“, A. Daudet „Mažylį“ ir „Sapfo“, Ernesto Renano „Jėzaus gyvenimą“, Jules'o Renard'o „Ručkį“, A. Dumas sūnaus „Damą su kamelijomis“, Hectoro Malo „Romeną Kalbri“... Iš „naujųjų“ – kelias J. Bourin, kelias A. Maaloufo, kelias Érico Emmanuelio Schmitto knygas, Marie Darrieussecq „Truizmus“, Pascale Rose „Kamikadzės naikintuvą“ – visų nė neprisimenu. Kai kurių leidėjų įtikinti nepavyksta, nors kelias mano siūlytas ir leidėjų atmestas knygas, išverstas kitų vertėjų, yra išleidusios kitos leidyklos. Kai kada leidėjai susidomi iškart, kai kada dar pasvarsto. Prancūziškų knygų skaitau daug, ir savo surastų, ir leidėjų parvežtų iš įvairių mugių. Dabar, kai jau nereikia sukti galvos dėl duonos kąsnio, tikrai neverčiu to, kas man nepatinka.

– Daugybė A. Dumas knygų! Ar šis autorius buvo tarp jūsų paauglystės skaitinių?

– Aš augau kaime, baigiau kaimo vidurinę mokyklą. Skaičiau viską, kas pakliūdavo po ranka, ką rasdavau kuklioje bibliotekoje. Neatsimenu, kad ten būtų buvęs A. Dumas. Jį perskaičiau jau studijuodama Vilniuje. – Painus ir klaidus O. Milašiaus prozos pasaulis pasidarė jums artimas? – Kai „Alma littera“ pasiūlė versti „Meilės įšventinimą“ ir „Zborovskius“, išsigandau, nes jau žinojau, koks tas O. Milašiaus pasaulis sudėtingas ir kaip jautriai į jį reikia žiūrėti. Pirmiausia ilgai rengiausi šiam darbui, skaičiau literatūrą apie rašytoją ir jo kūrybą, tik paskui leidausi į tuos slėpiningus labirintus. O. Milašiaus prozos pasaulis mane įtraukė ir pakerėjo. Bet po jį klaidžioti buvo labai nelengva. Laimė, turėjau puikią pagalbininkę redaktorę Donatą Linčiuvienę.

– O kaip nusakytumėt M. Tournier prozos ypatingumą?

– Jo „Girių karalius“ – daugiasluoksnis, daugiaprasmis kūrinys. Jame nagrinėjami esminiai filosofiniai klausimai: civilizacija ir žmogaus prigimtis, gėrio ir blogio samprata ir kt. Tikrovė čia derinama su magija, fantastika, legendomis, mitais. Autorius juos savaip interpretuoja ir kuria pasaulį, kuriame gyvena sudėtingos asmenybės. Romanas parašytas subtiliai, vaizdingai, jame gausu kalbos turtų, šmaikštybių, žodžių žaismo, simbolių, inversijų, perversijų, paties rašytojo sugalvotų posakių. Visa tai perteikti – sunkus darbas. Gal todėl autorius, turėjęs karčios patirties kitose šalyse, prieš leisdamas versti „Girių karalių“ į lietuvių kalbą, pareikalavo pateikti duomenų apie vertėjos kvalifikaciją. Ji jam pasirodė pakankama.

Savo uokse

– Prancūzakalbiai įvairių šalių rašytojai – dar vienas vandenynas, kuriame maudotės?

– Taip, man įdomūs iš kitų šalių kilę dvigubos kultūros rašytojai. Jie tiesia tiltus tarp dviejų, kartais labai skirtingų, pasaulių, ir mums smalsu tuos pasaulius nors truputį pažinti. Todėl ir išverčiau T. Ben Jellouno „Vargšų smuklę“, Yasmina Khadra „Kabulo kregždes“, kelis A. Maaloufo romanus. Kai kurie rašytojai dėl įvairių priežasčių emigruoja į kitas šalis. Pavyzdžiui, Philippe'as Bessonas, išvažiavęs į Jungtines Valstijas, bet vėliau grįžęs, arba É. E. Schmittas, dabar gyvenantis Belgijoje. Žaviuosi jo kūryba, esu perskaičiusi daugumą jo kūrinių, išvertusi kelias knygas ir kelias pjeses. Viešint Belgijos vertėjų namuose, įsikūrusiuose Senefo pilyje, teko laimė susitikti su šiuo rašytoju ir dalyvauti įdomioje literatūrinėje diskusijoje. Mūsų, vertusių jo kūrybą, ten buvo keletas. É. E. Schmittas mums padovanojo daug metų brandintą savo naujausią romaną „Ugnies naktis“.

– Prancūzų kalbos mėgėjai Vilniuje susibūrę į klubą „Liutecija“, esate jo narė. Kaip jie myli tą kalbą?

– Kai Lietuvoje atsirado Prancūzijos ambasada ir Prancūzų kultūros centras, frankofonai, norėdami pagilinti prancūzų kalbos žinias ir išsiilgę gyvo bendravimo su tikrais prancūzais, įkūrė šį klubą. Tai nebuvo kalbos kursai, mes ten šnekėdavomės apie viską (tik prancūziškai!), deklamuodavome eilėraščius, dainuodavome dainas, gamindavome prancūziškus patiekalus. Pavyzdžiui, varlių šlauneles, sraigių sriubą. Ilgainiui klubas iškriko, mūsų, kartais susieinančių, liko tik saujelė. Nenuostabu, dabar tiek daug visokių renginių ir visokios veiklos.

– Norėtumėte gyventi Prancūzijoje? Paryžiuje?

– Myliu Prancūziją, bet Lietuvą – labiau, jokia kita šalis man nebūtų mielesnė. Esu ne pasaulio, o Lietuvos pilietė. Ir Vilnius man atrodo puikus miestas, patogesnis gyventi negu Paryžius su visomis jo įžymybėmis ir turistų srautais.

– Kokių lūkesčių turėjote stodama į prancūzų filologiją?

– Iš pašaukimo esu gryniausia filologė, visiškai nelinkusi į tiksliuosius mokslus. Jei nebūčiau tapusi redaktore ir vertėja, gal būčiau buvusi gera mokytoja.

– Kas yra vertimo malonumas? Ar jis iš viso egzistuoja?

– Egzistuoja. Kai pusę dienos suki galvą versdama painią pastraipą ar net vieną sakinį, kai skauda akis nuo spitrėjimosi į smulkiu šriftu išspausdintas enciklopedijas, kai nuo įtampos spirga smegenys ir tu galop tą pastraipą ar sakinį išnarplioji, randi reikiamus žodžius autoriaus minčiai perteikti, apima tokia palaima... Man patinka kaip voverytei tupėti savo uokse ir gliaudyti literatūros riešutus. Neįsivaizduoju savęs dirbančios kitokį darbą.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Straipsnio originalas 






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.