Laudacija Daliai Švambarytei

Aš prisimenu tave,

ir amžina bus mano atmintis kaip ir kalnai.

(Nežinomo autoriaus eilėraščio iš antologijos Kokinshū ištrauka, in: „Klasikinės japonų literatūros antologija“, 563 p.)

Teises galima į kalną reikšt riboženkliais įsivaizduotais,

Bet valia ant jo gyvent tiktai nesuteptam mėnuliui.

(Sogis, 48 renga serijos posmas, in: „Klasikinės japonų literatūros antologija“, 799 p.)

Niekaip nepamenu, kas nutiko anksčiau: ar kaip studentė Dalią sutikau japonų kalbos paskaitose, tada dar Orientalistikos centre, ar į rankas paėmiau savo šventraštį – Dalios sudarytą „Japonų-lietuvių kalbų hieroglifų žodyną“ (2002), kainavusį visą mėnesio stipendiją, po poros metų drauge keliavusį į Japoniją, o šiandien jau apiplyšusį ir parudusį nuo vartymo,  bet vis dar gulintį ant darbo stalo ir toliau ištikimai lydintį mane per japonų kalbos, literatūros ir poezijos tankumynus. „Dalios žodynas“ (niekaip kitaip jo ir nevadinu) yra etalonas, metras, pagal kurį matuojami visi kiti lietuviškieji japonų kalbos žodynai ar vadovėliai, prie kurio nuolat grįžtama, siekiant pasitikrinti, surasti ar tiesiog pasimėgauti skrupulingai, su didžiule atida ir begaline meile kiekvienam žodžiui (kur jau ten – raidei ir ženklui!) sudarytu leidiniu.

Taigi Dalia man pirmiausia „Dalios žodyno“ autorė ir Mokytoja. Šiandien aš ir dar nedidelė saujelė kurso draugų su pasididžiavimu ir tokiu jūgenišku paslapties prieskoniu balsuose tariame: „Mes buvome paskutiniai, kuriuos Dalia mokė japonų kalbos“. Dalios visuomet pagarbiai prisibijodavom, tačiau buvome tikri  – ji  griežta ir reikli, bet visuomet teisinga ir sąžininga (beje, tekstams lygiai taip, kaip ir mums). Išmokti, išversti ar ką nors parašyti tą ir reiškė, ir nebuvo jokių kompromisų ar išlygų. Ir dabar, praėjus bene dvidešimčiai metų, aš su dar didesne pagarba ir nuostaba svarstau: kiek kantrybės reikėjo turėti ir pasišventimo perskaityti visoms mūsų nesąmonėlėms, ištaisyti ir pakomentuoti viską – ne tik japoniškus, bet ir lietuviškus riktus.

Kai pagal programą nuėjome į klasikinės kinų kalbos paskaitas (apstulbę iš nuostabos, kad ir ją dėstys Dalia), sužinojome, kad Dalia iš senosios kinų kalbos išvertė žymų senosios kinų filosofijos veikalą „Laozi“, dar žinomą pavadinimu „Knyga apie Dao". Ir į Dalią pradėjome žiūrėti kaip į kokį lietuviškąjį Sugawara no Michizane, kaip pas mus nuo padebesių nužengusį išminčių. Ir kuždėdavomės pusbalsiu, kad, girdi, ji ir Kinijoje studijavusi, ir Japonijoje, ir ne tik šiuolaikinę japonų ar kinų, bet ir klasikines kalbas mokanti. Ir dūsavom, ir aikčiojom, ir bandėm bent per milimetrą priartėti prie Dalios iškeltos kartelės, prie to mūsų, japonologų, Everesto.  

Dalia be kita ko yra viena iš Orientalistikos centro, dabar Azijos ir transkultūrinių studijų instituto, įkūrėjų. Ji plėtė mūsų akiratį organizuodama didžiulę konferenciją, kurioje išvydome pasaulinio lygio japonologus. Bandau įsivaizduoti, kiek jėgų, pastangų ir laiko kainavo, kiek savidisciplinos reikėjo, laviruojant tarp jau minėtų mūsų rašinėlių, administracinių reikalų, mokslinės veiklos ir kūrybos, nes kitaip Dalios vertimus vadinti būtų stačiai šventvagiška.

Apskritai, viskas, ko imasi Dalia, yra fundamentalu ir reikšminga. 2011 metais pasirodžiusi monografija „Intertekstualumas klasikinėje japonų literatūroje“ su Prieduose pirmą kartą lietuvių kalba publikuotais klasikinės kinų poezijos, tradicinio japonų teatro No pjesių ir Murasaki Shikibu romano „Sakmė apie princą Gendži“ fragmentų vertimais. 2019 metais pasirodžiusi „Japonijos istorija“. O dabar, 2022 metais, tūkstančio puslapių „Klasikinės japonų literatūros antologija“ – ne tik japonų literatūros iki XIX amžiaus panorama, bet ir senosios japonų kalbos vadovėlis, klasikinės japonų literatūros terminų žodynas, trumpai tariant, dar vienas japonologų šventraštis. Iš esmės viskas, ko galėtų norėti ir apie galėtų svajoti japonologas Lietuvoje. O kur dar No pjesių vertimai Dramų stalčiuje. Oe Kenzaburo „Asmeninė patirtis“ (2001). Ir aš jau nebežinau, kas man Dalia labiau – ar Zeami su Kan'ami, ar Princas Gendži. Bet kokiu atveju, Dalia yra aristokratė. Pirmiausia, kalbos. Juk negali šiaip, iš niekur jos vertimų kalboje rastis tos spalvos, tie sluoksniai, tas subtilumas, tas rafinuotumas ir elegancija, stiliaus pajauta, gebėjimas perteikti senosios japonų literatūros grožį per lietuvių kalbą. Ir, rodos, nėra Daliai tokių žodžių, terminų ar frazių, kurie nepaklūstų jos didžiulio talento ir meilės kalbai jėgai.

Tad dar kartą gausiais plojimais pasveikinkime japonų literatūros Vertėją iš didžiosios raidės ir palinkėkime jai įkvėpimo tolesniuose jos darbuose.

Jurgita Ignotienė