TEKSTAS ORIGINALO KALBA

Cesare Pavese

Ištrauka iš romano „La bella estate“ (1949)

A quei tempi era sempre festa. Bastava uscire di casa e traversare la strada, per diventare come matte, e tutto era così bello, specialmente di notte, che tornando stanche morte speravamo ancora che qualcosa succedesse, che scoppiasse un incendio, che in casa nascesse un bambino, o magari venisse giorno all’improvviso e tutta la gente uscisse in strada e si potesse continuare a camminare camminare fino ai prati e fin dietro le colline. “Siete sane, siete giovani”, dicevano, “siete ragazze, non avete pensieri, si capisce”. Eppure una di loro, quella Tina ch’era uscita zoppa dall’ospedale e in casa non aveva da mangiare, anche lei rideva per niente, e una sera, trottando dietro gli altri, si era fermata e si era messa a piangere perché dormire era una stupidaggine e rubava tempo all’allegria.

Ginia, se queste crisi la prendevano, non si faceva accorgere ma accompagnava a casa qualche altra e parlava parlava, finché non sapevano più cosa dire. Veniva così il momento di lasciarsi, che già da un pezzo erano come sole, e Ginia tornava a casa tranquilla, senza rimpiangere la compagnia. Le notti più belle, si capisce, erano al sabato, quando andavano a ballare e l’indomani si poteva dormire…

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

IT KB 1

Ištrauka iš romano „Graži vasara“ (1949)

Tie laikai visada būdavo šventė. Pakakdavo tik išeiti iš namų ir kirsti kelią, kad taptum juokdariu, viskas būdavo taip gražu, ypatingai naktį, kai vis sugrįždavo pavargusi mirtis mes tikėdavomės, kad kažkas atsitiks, kad kils gaisras, kad namuose gims vaikas ar kad staiga visi žmonės išeis į gatves ir galės nueiti ligi pievų, už kalvų. „Esate sveikos, esate jaunos!”,- sakydavo, „esate merginos, negalvokite, žinoma“. Nepaisant to, viena iš jų -  Tina, šluba išėjo iš ligoninės ir neturėjo maisto namuose. Ji taip pat juokėsi, tik vieną vakarą, šlubčiodama paskui kitus, sustojo ir pravirko, nes miegoti buvo kvailystė ir laiko švaistymas.

Džina, jei ši krizė ją ir apėmė, to nepastebėjo, bet ji eidavo į kitų namus ir kalbėdavosi, iki tol kol nei vienas neturėdavo ką pasakyti. Ateidavo metas išsiskirti, kuris jau kurį laiką būdavo kaip saulė, ir Džina rami grįždavo namo, nesigailėdama draugijos. Gražiausios naktys, žinoma, tai būdavo šeštadienio naktys, kai eidavo šokti ir kitą dieną galėdavo miegoti...   

***

IT KB 2

Ištrauka iš romano „Gražioji vasara“ (1949)

     Tais laikais kiekviena diena buvo tarsi šventė. Pakakdavo išeiti iš namų ir pereiti gatvę, kad pasijustumėm lyg išprotėjusios, o viskas taip gražiai atrodydavo, ypač naktį, kai grįždamos mirtinai pavargusios dar tikėdavomės ką nors įvyksiant: kad užsiliepsnos koks pastatas, kad kuriame nors name gims vaikas, o gal netikėtai išauš diena, visi žmonės išlįs į gatves ir bus galima toliau eiti, eiti iki pat pievų ar net už kalvų. „Esat sveikos, esat jaunos“, – sakydavo, „esat dar merginos, jūsų neslegia jokios mintys, tai suprantama“. Ir visgi viena iš jų, tokia Tina, gimusi raiša namuose, kuriuose nėra ko valgyti, net ir ji juokdavosi be jokios priežasties, tačiau vieną vakarą klibikščiuodama paskui kitus ji sustojo ir pravirko, nes miegas jai atrodė visiška linksmybes gaišinanti kvailystė.

    Jei tokie priepuoliai ištikdavo ir Džinią, ji mokėjo puikiai tai nuslėpti, tad lydėdavo namo kurią nors kitą ir kalbėdavo be perstojo, kol nei viena nebežinodavo, ką daugiau pasakyti. Šitaip ateidavo metas išsiskirti, tačiau jos jau gerą gabalą kelio eidavo lyg būtų vienos, tad Džinia grįždavo namo rami, nesigrauždama netekusi draugijos. Pačios gražiausios naktys, žinoma, būdavo šeštadieniais, kai eidavo šokti, o kitą rytą galėdavo miegoti...

***

IT KB 3

Ištrauka iš romano „Gražioji vasara“ (1949)

Tie laikai buvo amžina šventė. Pakakdavo išeiti iš namų ir pereiti per kelią, kad pavirstum beprotėmis; ir viskas buvo taip gražu, ypač naktį, kai mirtinai nuvargusios grįždavome ir vis dar tikėdavomės, kad kažkas atsitiks, kad akimirksniu kils gaisras, kad namuose gims vaikas ar net staiga ateis diena ir visi žmonės išeis į gatves ir bus galima toliau vaikščioti, vaikščioti – iki pievų ir anapus kalvų. „Būkite sveikos, būkite jaunos“, sakydavo. „Būkite mergaitės, aišku, neturėkite rūpesčių“. O juk viena iš jų, tokia Tina, kuri iš ligoninės išėjo raiša ir namie neturėjo ko pavalgyti, netgi ji juokėsi dėl niekų; ir vieną vakarą, skubindamasi už kitų, ji sustojo ir pradėjo verkti, kadangi miegoti buvo kvailystė ir atimdavo linksmybių laiką.

Džinija, jei ją apimdavo šitie ašarų priepuoliai, neleisdavo jų pajusti, o lydėdavo kurią nors kitą namo ir šnekėjo, šnekėjo, kol nebežinodavo, ką pasakyti. Šitaip ateidavo laikas išsiskirti, kol dar būdavo šiek tiek saulės. Ir Džinija sugrįždavo namo rami, nesiilgėdama draugijos. Gražiausios naktys, savaime suprantama, būdavo šeštadieniai, kada eidavo šokti, o kitą rytą galima buvo miegoti... 

***

IT KB 6

Ištrauka iš romano „La bella estate“ (1949)

Tais laikais kiekviena diena buvo šventė. Tereikėjo išeiti iš namų ir pereiti gatvę, kad taptume kaip pamišusios, ir viskas buvo taip gražu, ypač naktį, kad, grįždamos mirtinai pavargusios, vis tiek laukdavome, kad dar kas nors nutiktų: kad kiltų gaisras, kad namie gimtų kūdikis arba staiga prašvistų rytas ir visi žmonės išeitų į gatvę ir būtų galima eiti toliau, eiti iki pievų, už kalvų. „Esate sveikos, esate jaunos, – sakydavo, – esate merginos, neturite rūpesčių, tai suprantama“. O juk viena iš jų, ta Tina, kuri išėjo iš ligoninės raiša ir namie neturėjo, ko valgyti, ir ji juokėsi iš nieko, o vieną vakarą, skubėdama paskui kitus, staiga sustojo ir pradėjo verkti, todėl, kad miegoti buvo kvailystė ir miegas trumpino linksmybių laiką.

Jei tokios krizės apimdavo Džiniją, ji to neparodydavo, tik palydėdavo namo kurią kitą, o eidama vis kalbėdavo ir kalbėdavo iki tol, kol nebeturėdavo, ko pasakyti. Taip ateidavo laikas išsiskirti, nors jau kuris laikas atrodydavo lyg būtų ėjusios po vieną, tada Džinija grįždavo namo rami, nesiilgėdama draugės. Pačios gražiausios naktys, žinoma, būdavo šeštadieniai, kai eidavo pašokti, o kitą dieną būdavo galima pamiegoti...

***

IT KB 8

Ištrauka iš romano „Gražioji vasara“ (1949)

Tais laikais visada būdavo šventė. Pakakdavo išeiti iš namų ir pereiti gatvę, kad taptume lyg pamišėlės, ir viskas buvo taip gražu, ypač naktį, kad grįždamos mirtinai nuvargusios dar tikėdavomės, kad kas nors nutiks – įsiplieks gaisras, namuose gims kūdikis ar gal netikėtai ateis diena, kai visi žmonės išeis į gatves, ir bus galima be paliovos vaikščioti ir vaikščioti iki pat pievų ir už kalvų. „Esate sveikos, esate jaunos, – sakydavo, – esate merginos, neturite rūpesčių ir tai suprantama“. Visgi viena jų, tokia Tina (iš ligoninės išėjusi raiša, namie neturėjo ko valgyti, bet ir ji mokėjo juoktis šiaip sau dėl nieko), vieną vakarą, bėginėdama kietiems už nugarų, sustojo ir pradėjo verkti dėl to, kad miegas buvo kvailystė – jis atimdavo laiką iš džiaugsmo.

Džinija tokiais jos priepuolių atvejais dėdavosi nepastebinti ir lydėdavo namo kurią nors kitą mergaitę, imdavo nenutrūkstamai kalbėti kol visai nebeturėdavo ką pasakyti. Taip ateidavo išsiskyrimo akimirka, kuri iš dalies atnešdavo džiaugsmo, ir Džinija grįždavo namo rami nesiilgėdama kompanijos. Gražiausios naktys, savaime suprantama, būdavo šeštadieniai, kai jos eidavo šokti ir kitą dieną galėdavo miegoti...

***

IT KB 10

Ištrauka iš romano „Gražioji vasara“ (1949)

Tie laikai visada būdavo šventė. Užtekdavo išeiti iš namų ir pereiti gatvę, kad taptume tarsi išprotėję ir viskas būdavo taip gražu, o ypač naktį, kai grįždamos mirtinai pavargę dar tikėdavomės, kad kažkas atsitiksią, kad įsiplieksiąs gaisras, kad name gimsiąs vaikas, o galbūt staiga išaušus diena ir visi žmonės išeisią į gatvę, ir kad būsią galima eiti eiti tolyn iki pat pievų ir už kalvų. „Esate sveikos, esate jaunos“, sakydavo, „esate merginos, neturite rūpesčių, žinoma”. Nors viena iš jų, tokia Tina, kuri buvo išėjusi iš ligoninės šluba ir namuose neturėjo nieko valgyti, irgi juokdavosi iš nieko, ir vieną vakarą, lėkdama kitiems iš paskos, sustojo ir pradėjo verkti, nes miegoti buvo kvailystė ir atimdavo laiko džiaugtis.

Ginia, jei šios krizės ją paliesdavo, niekam nepastebint palydėdavo namo kokią kitą merginą ir kalbėdavo kalbėdavo, kol nebežinodavo daugiau ką sakyti. Taip ateidavo akimirka išsiskirti, nes jau ir taip kurį laiką jos būdavo tarsi vienos, ir Ginia grįždavo namo rami, nebegailėdama kompanjonės. Gražiausios naktys, žinoma, būdavo šeštadienį, kai jos eidavo šokti ir kitą dieną buvo galima miegoti... 

***

IT KB 12

Puiki vasara

Tais laikais visada buvo šventė. Užtekdavo išeiti iš namų ir pereit gatvę, kad pasijustume lyg išprotėjusios. Ir visur buvo taip gera, ypač naktį, kad grįždamos mirtinai pavargusios, dar tikėdavomės, kad dar kas nors atsitiks: kils gaisras, gims vaikas, netikėtai užeis diena ir visi žmonės išeis į gatvę ir bus galima toliau vaikščioti, eiti iki pat pievų ir kalvų. „Jūs sveikos, jaunos“, sakydavo, „jūs merginos neturite rūpesčių, suprantama“. Ir net viena iš jų, ta Tina, kuri buvo išėjusi iš ligoninės šluba, o namie neturėjo ką valgyti, net ir ji juokėsi iš nieko, ir vieną vakarą šlubuodama, pasislėpė už kitų, sustojo ir pradėjo verkti, nes miegoti buvo kvailystė ir laiko gaišimas.

Ginia, jeigu jai užeidavo tokia krizė, neišsiduodavo, bet lydėdavo namo kurią nors kitą ir kalbėdavo, kalbėdavo, kol jau nežinodavo ką pasakyti. Taip ateidavo laikas skirtis, nes jau kuris laikas būdavo vienos ir Ginia grįždavo namo nusiraminusi, nesiilgėdama kompanijos. Puikiausios naktys, žinoma, būdavo šeštadieniais, kai eidavo šokti, o rytais buvo galima miegoti....

***

IT KB 13

Ištrauka iš romano „Nuostabioji vasara“ (La bella estate)

     Tais laikais kiekviena diena buvo šventė. Pakakdavo išeiti iš namų, paėjėti gatve ir atrodydavo lyg imtume iš proto kraustytis; o viskas aplink buvo taip gražu, ypač naktimis, kai grįždavome mirtinai nuvargusios, bet vis dar vildamosios, kad kažkas įvyksią, kad gaisro liepsna blykstels, o gal kūdikis gims ar tiesiog išauš diena, kai visi žmonės plūstels į gatves ir galės žygiuoti žygiuoti tolyn, už pievų, iki pat kalvų ir dar toliau. „Jūs jaunos ir sveikos mergiūkštės“, – sakydavo, – „aišku, ne rūpesčiai jums galvoj“. Viena jų, vardu Tina, grįžusi iš ligoninės šluba, o namie neturėdavusi net duonos kąsnio – netgi ji be perstojo juokdavosi, o vieną vakarą, grįždama su visa draugija ir iš paskutiniųjų stengdamasi neatsilikti, staiga sustojo ir pravirko: juk kokia kvailystė eiti miegoti ir šitiek laiko pavogti iš linksmybių!

    Džinė neišsiduodavo, jei panašus nerimas ir ją apimdavo, tik pasišaudavo palydėti kurią nors draugę iki pat namų ir kalbėdavo kalbėdavo be atvangos, kol žodžiai išsekdavo. O kai jau ateidavo metas išsiskirti – bemaž pasirodant pirmiesiems saulės spinduliams – ji nurimusi grįždavo namo ir nebeliūdėdavo likusi be draugių. Žinoma, gražiausios naktys būdavo šeštadieniais, kai traukdavome į šokius, o kitą rytą galėdavome miegoti iki valiai... 

***

IT KB 15

Ištrauka iš romano „Graži vasara“ (1949)

Tais laikais visada buvo šventė. Užtekdavo išeiti iš namų ir pereiti gatvę, kad pasidarytumėm lyg išprotėjusios. Viskas buvo taip gražu, ypač naktį, kai grįžtant namo baisiai pavargusios tikėdavomės, kad kas nors nutiks, kad įsiplieks gaisras, kad namuose gims kūdikis ar galbūt visai netikėtai nušvis diena ir visi žmonės išeis į gatvę ir bus galima eiti ir eiti iki laukų ir už kalvelių. „Esat sveikos, esat jaunos“, – sakydavo – „esat merginos, neturit rūpesčių, tai suprantama.“ Tačiau viena iš jų, Tina, kuri išėjo iš ligoninės šluba ir namuose neturėjo nieko valgomo, ir ji juokėsi dėl nieko. Vieną vakarą skubindamasi už kitų, sustojo ir pradėjo verkti, nes miegoti buvo kvailystė. Miegas tik vagia laiką iš džiaugsmo.

Džinia, jei šitos krizės ją ištikdavo, to neparodydavo, bet lydėdavo namo kokią kitą ir kalbėdavo kalbėdavo iki kol nebežinodavo, ką dar pasakyti. Taip ateidavo momentas išsiskirti, nors jau gabalėlį kelio būdavo kaip vienos, ir Džinia grįždavo namo rami, nebesiilgėdama kompanijos. Gražiausios naktys, suprantama, būdavo šeštadieniais, kai eidavo šokti ir kitą dieną būdavo galima miegoti...