TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Elsa Morante
Ištrauka iš romano „La storia“ (1974)
Dopo i bombardamenti, la stazione aveva ripreso a funzionare. Si trattava di una stazione secondaria, non c’era mai molta folla, specialmente il lunedì, oggi poi ce n’era ancora meno. Solo pochi borghesi vi si aggiravano, l’edificio aveva un’aria abbandonata e provvisoria. Il cancello era aperto: non c’era nessuno di guardia all’esterno. A una decina di passi dall’entrata, si udì un orrendo brusio, non si capiva da dove precisamente venisse. Quella zona appariva deserta, non c’era movimento di treni, traffico di merci e le sole presenze che si scorgessero erano al limite dello scalo, entro la zona della ferrovia principale, due o tre inservienti del personale dall’apparenza tranquilla. Verso la carreggiata di accesso ai binari il suono aumentò di volume. Non era, come Ida aveva creduto, il grido degli animali ammucchiati nel trasporto che a volte si sentiva echeggiare in questa zona, era un vocio di folla umana, proveniente dal fondo delle rampe e Ida andò dietro a quel segnale. Il tragitto le parve chilometrico come una marcia nel deserto, non incontrò nessuno, solo un macchinista solitario che mangiava vicino ad una locomotiva spenta. L’invisibile vocio s’avvicinava e cresceva, e richiamava certi clamori degli asili, dei cimiteri e delle prigioni, però tutti rimescolati alla rinfusa. In fondo alla rampa, su un binario morto, stazionava un treno di lunghezza sterminata. Il vocio veniva da lì dentro…
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
IT KB 7
Ištrauka iš romano „Istorija“ (1974)
Po bombardavimų stotis vėl pradėjo veikti. Ji buvo antraeilės reikšmės, čia niekada nebūdavo daug žmonių, ypač pirmadieniais, o šiandien jų buvo dar mažiau nei įprasta. Aplink sukiojosi keletas miestiečių, pastatas atrodė neprižiūrėtas ir naudotinas tik laikinai. Varteliai buvo atviri, prie pastato nebuvo matyti jokios apsaugos. Už dešimt žingsnių nuo įėjimo pasigirdo kraupus šnabždėjimas, nebuvo aišku, iš kur tiksliai jis sklido. Ta vieta atrodė apleista – čia nevažinėjo traukiniai, nebuvo gabenami kroviniai, vieninteliai esantys buvo du ar trys iš pažiūros ramūs darbuotojai, kuriuos gerai įsižiūrėjęs galėjai pamatyti ties stoties riba, pagrindinio geležinkelio zonoje. Važiuojamosios kelio dalies kryptimi, prie bėgių, kur buvo įvažiavimas, garsas stiprėjo. Tai nebuvo, kaip Ida manė, susigrūdusių transporto priemonėje gyvulių skleidžiami garsai, kartkartėmis nuaidintys šioje zonoje, tai buvo žmonių minios šurmulys, sklindantis iš po rampų apačios, ir Ida ėjo tų garsų link. Kelias jai atrodė nesibaigiantis tarsi eitų dykuma, nieko pakeliui nesutiko, tik vienintelį prie išjungto lokomotyvo valgantį mašinistą. Nežinia iš kur sklindantis garsų šurmulys artėjo ir girdėjosi vis labiau, priminė tam tikrą prieglaudų, kapinių, kalėjimų triukšmą, tačiau visi garsai buvo susmišę padrikai. Rampos apačioje, ant nebenaudojamų bėgių stovėjo be galo ilgas traukinys. Klegesys sklido iš jo vidaus...
***
IT KB 11
Ištrauka iš romano ,,Istorija“ (1974)
Po bombardavimo stotis buvo atkurta ir vėl pradėjo veikti. Ši stotis nebuvo laikoma pagrindine, joje niekada nebūdavo daug žmonių, ypač pirmadieniais, o šiandien jų buvo dar mažiau nei įprastai. Tik keli miesčionys slampinėjo aplinkui, pastatas buvo apleistas. Vartai buvo atverti: ten nebuvo nei vieno, kuris turėjo eiti lauko sargybinio pareigas. Apie dešimt žingsnių nuo įėjimo, buvo girdėjosi klaikus šnabždėjimas, deja nebuvo galima suprasti, iš kurios pusės sklinda šis garsas. Ši vieta atrodė tuščia, traukinių judėjimo nebuvo. Vieninteliai krovininiai traukiniai dar kiek judėjo, juos buvo galima pamatyti, ties geležinkelio stoties riba, šiuos traukinius, pagrindinėje geležinkelio vietoje stebėjo du ar trys ramios išvaizdos darbuotojai. Šalia bėgių važiuojamosios dalies, garsas ėmė stiprėti. Šįkart tai nebuvo gyvulių vežamų krovininiuose vagonuose bliovimas, kaip kad neretai buvo galima išgirsti tokį aidą šioje srityje, tai buvo žmonių minios klegesys, Ida žengė nuo rampos ir po signalo išvyko. Maršrutas, kuriuo ji važiavo, atrodė tarsi tolimas žygis per dykumą, pakeliui Ida nieko nesutiko, ji matė tik vienišą traukinio mašinistą valgantį šalia neveikiančio lokomotyvo. Tą akimirką pradėjo artėti ir augti nematomas balsas, kuris priminė vaikų darželio klegesį, kapinių bei kalėjimų garsus, tačiau visi jie skambėjo padrikai. Rampos apačioje, ant sunykusių bėgių, stovėjo begalinio ilgio traukinys. Balsas sklido iš ten...
***
IT KB 14
Pasibaigus bombardavimams, stotis ir vėl pradėjo veikti. Tai buvo šalutinė stotis, kurioje niekuomet nesilankydavo daug žmonių, ypač pirmadieniais, o šiandien jų buvo dar mažiau. Sukiojosi tik keli civiliškai apsirengę, o visas pastatas skleidė laikinumo ir apleistumo nuotaiką. Varteliai buvo atdari: iš išorės jų niekas nesaugojo. Nuėjus maždaug apie dešimtį žingsnių, pasigirdo kažkoks nenutrūkstantis ir siaubą keliantis žmogiškų balsų šurmulys, nors buvo neaišku, iš kur jis sklido. Ta vieta rodėsi tuščia, traukiniai ir prekiniai vagonai nevažinėjo, vienintelės gyvos būtybės, kurias buvo galima pamatyti, buvo du ar trys iš pažiūros ramiai atrodantys traukinių palydovai, jie stovėjo platformos gale, bet vis dar šalia pagrindinių bėgių.
Arčiau tako, vedančio prie bėgių, balsai tapo garsesni. Tai nebuvo, kaip Ida įsivaizdavo, gyvulių, sugrūstų vagonuose, bliovimas, kurio aidą kartais galėjai išgirsti šioje vietoje, tai buvo žmonių balsai, sklindantys iš platformos galo, todėl Ida pasuko jų link. Kelias ligi jų jai pasirodė kaip šimtus kilometrų trunkantis žygis dykumoje, ji nieko nesutiko, tik vienišą mašinistą, valgantį prie išjungto lokomotyvo. Nematomi balsai artėjo ir garsėjo, juose galėjai atpažinti riksmus iš prieglaudų, kapinių ir kalėjimų, tik šįkart jie visi buvo persipynę tarpusavyje. Platformos gale aklinuose bėgiuose stovėjo nesibaigiančio ilgumo traukinys. Balsai sklido iš jo...
