TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Cesare Pavese
Agonia (1933)
Girerò per le strade finché non sarò stanca morta
saprò vivere sola e fissare negli occhi
ogni volto che passa e restare sempre la stessa.
Questo fresco che sale a cercarmi le vene
è un risveglio che mai nel mattino ho provato
così vero: soltanto, mi sento più forte
che il mio corpo, e un tremore più freddo accompagna il mattino.
Son lontani i mattini che avevo vent'anni.
E domani, ventuno: domani uscirò per le strade,
ne ricordo ogni sasso e le strisce di cielo.
Da domani la gente riprende a vedermi
e sarò ritta in piedi e potrò soffermarmi
e specchiarmi in vetrine. I mattini di un tempo,
ero giovane e non lo sapevo, e nemmeno sapevo
di essere io che passavo - una donna, padrona
di se stessa. La magra bambina che fui
si è svegliata da un pianto durato per anni:
ora è come quel pianto non fosse mai stato.
E desidero solo colori. I colori non piangono,
sono come un risveglio: domani i colori
torneranno. Ciascuna uscirà per la strada,
ogni corpo un colore - perfino i bambini.
Questo corpo vestito di rosso leggero
dopo tanto pallore riavrà la sua vita.
Sentirò intorno a me scivolare gli sguardi
e saprò d'esser io: gettando un'occhiata,
mi vedrò tra la gente. Ogni nuovo mattino,
uscirò per le strade cercando i colori.
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
IT KB 4
Cesare Pavese
Agonija (1933)
Klaidžiosiu gatvėmis, kol mirtinai nepavargsiu,
išmoksiu gyvent vieniša ir pažvelgt kiekvienam
praeiviui į akis, bet išlikt savimi.
Ši vėsa, kylanti ieškot mano venų,
tai pabudimas, kokio rytais nepatyriau,
toks tikras: betgi, jaučiuosi stipresnė
už savo kūną, ir drebulys vis šaltesnis palydi kas rytą.
Tolimi tie rytai, kai man buvo dvidešimt.
O rytoj, dvidešimt vieneri: rytoj išeisiu į gatves,
prisimenu kiekvieną jų akmenį ir dangaus lopinėlį.
Nuo rytojaus žmonės vėl mane matys
ir žengsiu tiesi, ir galėsiu sustoti
prieš savo atspindį vitrinoje. Praeities rytai,
buvau jauna ir šito nežinojau, net nežinojau,
kad tai aš praeinu – moteris, savo pačios
šeimininkė. Liesa maža mergaitė, kokia buvau,
pabudo pažadinta verksmo, trukusio daugel metų:
dabar atrodo, tarsi to verksmo niekada nebuvo.
Trokštu tik spalvų. Spalvos neverkia
jos – kaip pabudimas: rytoj spalvos
sugrįš. Kiekviena išeis į gatvę,
kiekvienas kūnas – spalva, net vaikai.
Šis kūnas aprengtas lengvu raudoniu,
ilgai buvęs išblyškęs, atgaus savo gyvenimą.
Jausiu manim slystančius žvilgsnius
ir žinosiu, kad aš esu aš:
pamatysiu save tarp žmonių. Kiekvieną naują rytą
eisiu į gatves ieškodama spalvų.
***
IT KB 16
Cesare Pavese
Agonija (1933)
Klaidžiosiu gatvėmis kol dar mirtinai nepavargusiu
išmoksiu gyventi viena ir fiksuoti akyse
kiekvieną praeinantį veidą ir visad likti tokia pat.
Ši atgaiva, kylanti ieškoti mano venų,
yra pabudimas, kurio niekada nebandžiau rytais
taip iš tikro: aš tiktai stipresnė jaučiuosi
už savo kūną, ir drebulys, dar šaltesnis, palydi rytą.
Seni rytai, kai buvau dvidešimties.
O rytoj – dvidešimt vieneri: rytoj išeisiu į gatves,
atsimenu kiekvieną akmenį ir dangaus ruožą.
Nuo rytojaus žmonės ir vėl mane matys
būsiu ant kojų, galėsiu leistis į smulkmenas
ir apžiūrinėti save vitrinose. Kadaise rytais,
buvau jauna ir to nežinojau, nežinojau, netgi,
kad praeidavau aš, - moteris, šeimininkė
savęs pačios. Liesa mergaitė, kuria buvau,
pabudo iš metus trukusio verksmo:
dabar atrodo kaip to verksmo visai nebūta.
Noriu tiktai spalvų. Spalvos neverkia,
jos kaip pabudimas: rytoj spalvos
grįš. Kiekviena išeis į gatvę,
kiekvienas kūnas – spalva, netgi vaikai.
Šis rausvai aprengtas kūnas
po ilgo blyškumo atgaus gyvenimą.
Jausiu aplink save žvilgsnius
ir žinosiu, kad tai aš: žvilgtelėdama
stebėsiu save tarp žmonių. Kiekvieną naują rytą
išeisiu į gatves ieškoti spalvų.
