TEKSTAS ORIGINALO KALBA

Niccolò Ammaniti

Ištrauka iš romano „Anna“ (2015)

Aveva tre, forse quattro anni. Era seduto composto sopra una poltroncina di finta pelle, il mento piegato sulla maglietta verde a maniche corte. Il risvolto dei jeans sulle scarpe da ginnastica. In una mano stringeva un trenino di legno che gli pendeva tra le gambe come un rosario.

Dall’altra parte della stanza la donna stesa sul letto poteva avere trenta come quarant’anni. Il braccio coperto di macchie rosse e croste scure era attaccato a una flebo vuota. Il virus l’aveva ridotta a uno scheletro ansimante, ricoperto di pelle secca e pustolosa, ma non era riuscito a strapparle tutta la bellezza, che si scorgeva nella forma degli zigomi e nel naso all’insù.

Il bambino sollevò il capo e la guardò, si aggrappò al bracciolo, scese dalla poltrona e con il trenino in mano si avvicinò al letto.

Lei non se ne accorse. Gli occhi, sprofondate dentro due pozze scure, fissavano il soffitto.

Il piccolo prese a giocare con un bottone delle federa sporca. I capelli biondi gli coprivano la fronte e sotto il sole che filtrava dalle tende bianche sembravano fili di nylon.

Improvvisamente la donna si sollevò sui gomiti e arcuò la schiena come se le stessero strappando l’anima dal corpo, strinse le lenzuola nei pugni e ricadde squassata dalla tosse… 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

IT SB 1

Niccolò Ammaniti

Ištrauka iš romano „Ana“ (2015)

Jis buvo trejų, galbūt ketverių metų. Gražiai sėdėjo dirbtinės odos krėsle, smakras prispaustas prie žalių marškinėlių trumpomis rankovėmis. Džinsų atvartas ant sportbačių. Vienoje rankoje gniaužė medinį traukinuką, kuris jam kabėjo tarp kojų lyg rožančius.

Kitoje kambario pusėje lovoje gulinti moteris galėjo būti nuo trisdešimties iki keturiasdešimties metų. Raudonomis dėmėmis ir tamsiais šašais nusėta ranka buvo prijungta prie tuščios lašelinės. Virusas ją buvo pavertęs alsuojančiu skeletu, padengtu sausa ir spuoguota oda, tačiau nepajėgė iš jos išplėšti viso grožio, kuris buvo matomas iš skruostikaulių formos ir riestos nosies.

Vaikas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją, įsitvėrė į ranktūrį, nulipo nuo krėslo ir su traukinuku rankoje prisiartino prie lovos.

Ji nepastebėjo. Į du tamsius šulinius įdubusios akys buvo įsmeigtos į lubas.

Mažylis ėmė žaisti su purvina pagalvės užvalkalo saga. Šviesūs plaukai jam dengė kaktą ir pro baltas užuolaidas besiskverbiančioje saulėje buvo panašūs į nailono siūlus.

Staiga moteris pasikėlė ant alkūnių ir išrietė nugarą, lyg jai iš kūno trauktų sielą, sugniaužė kumščiuose antklodę ir vėl nukrito purtoma kosulio...

***

IT SB 3

Niccolò Ammaniti

Ištrauka iš romano “Anna” (2015)

Buvo trejų, gal ketverių metų. Sėdėjo ramus ant nedidelio dirbtinės odos krėslo, smakras užlinkęs ant žalių marškinėlių trumpomis rankovėmis. Džinsų atvartai ant sportinių batelių. Vienoje rankoje spaudė medinį traukinuką, kuris kabėjo jam tarp kojų kaip rožančius.

Kitoje kambario pusėje ant lovos išsitiesusi moteris galėjo būti tiek trisdešimties, tiek keturiasdešimties. Raudonų dėmių ir tamsių šašų nusėta ranka buvo prijungta prie tuščios lašelinės. Virusas ją pavertė švokščiančiais griaučiais, aptrauktais sausa ir pūliniuota oda, bet jam nepavyko nuplėšti viso grožio, slypinčio skruostikaulių formoje ir riestoje nosyje.

Berniukas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į ją, įsikabino į ranktūrį, nulipo nuo krėslo ir su traukinuku rankoje prisiartino prie lovos.

Ji to nepastebėjo. Akys, prasmegusios dviejose tamsiose duobėse, stebeilijosi į lubas.

Mažylis pradėjo žaisti su nešvaraus pagalvės užvalkalo saga. Kaktą jam dengė šviesūs plaukai ir saulėje, kuri skverbėsi pro baltas užuolaidas, jie atrodė kaip neilono siūlai.

Netikėtai moteris pakilo ant alkūnių ir išrietė nugarą lyg jai kas sielą iš kūno plėštų, kumščiuose sugniaužė paklodę ir vėl atgulė supurtyta kosulio...

***

IT SB 4

Niccolò Ammaniti

Ištrauka iš romano „Anna“ (2015)

Jam buvo treji, gal ketveri metai. Jis buvo įsitaisęs dirbtinės odos krėsle, o smakras rėmėsi į žalius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Džinsų atraitai dengė sportbačius.  Vienoje rankoje laikė medinį traukinuką, kuris kabojo tarp kojų tarsi rožančius.

Moteriai, gulinčiai lovoje kitoje kambario pusėje, galėjo būti tarp trisdešimt ir keturiasdešimt metų. Jos ranka, padengta raudonomis dėmėmis ir tamsiais šašais, buvo prijungta prie tuščios lašelinės. Virusas pavertė ją vos kvėpuojančiu skeletu, apdengtu sausa ir spuoguota oda, tačiau neišplėšė iš jos grožio, kuris buvo matomas skruostikaulių formoje ir nosies riestume.

Berniukas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į ją, įsitvėrė į ranktūrį, nulipo nuo krėslo ir su traukinuku rankose priėjo prie lovos.

Ji nepastebėjo jo. Akys skendėjo dvejuose tamsiuose šuliniuose, o žvilgsnis buvo įbestas į lubas.

Mažylis žaidė su nešvarios pagalvės užvalkalo saga. Šviesūs plaukai dėngė jo kaktą ir šviesoje, kuri sunkėsi pro baltas užuolaidas, jie atrodė tarsi nailoniniai siūlai.

Staiga moteris pakilo ant alkūnių ir sulenkė nugarą taip, tarsi iš jos kūno kas plėštų sielą, sugniaužė kumščiuose antklodę ir atkrito kratydamasi nuo kosulio...

***

IT SB 6

Niccolò Ammaniti

Ištrauka iš romano „Anna“ (2015)

Jam buvo treji, gal ketveri metai. Sėdėjo ant odinio krėslo, priglaudęs galvą prie žalių marškinėlių trumpomis rankovėmis. Mūvėjo džinsus, kurių atlapai buvo sukišti į sportinius batelius. Vienoje rankoje jis gniaužė medinį traukinuką, kuris karojo tarp kojų, tarsi rožančius.

Kitoje kambario pusėje ant lovos gulėjusi moteris buvo kokių trisdešimties ar keturiasdešimties metų. Jos ranka, nusėta rožinėmis dėmelėmis ir apsitraukusi tamsia danga, buvo prijungta prie tuščios lašelinės. Virusas ją pavertė kvėpuojančiu skeletu, aptrauktu išdžiūvusia ir spuoguota oda,  tačiau jam nepavyko išsunkti viso moters grožio, kurį buvo galima įžvelgti žiūrint į jos skruostikaulius  ir dailią nosį.   

Vaikas kilstelėjo galvą ir pažvelgė moters pusėn. Pasirėmęs į krėslo ranktūrį, nusiropštė žemėn ir, su mediniu žaisliuku rankose, prisliūkino prie lovos.   

Ligonė to nepastebėjo. Akys, įkritusios į dvi tamsias akiduobes, spoksojo į lubas.

Mažylis pradėjo žaisti su purvina pagalvės užvalkalo saga. Jo šviesūs plaukai dengė kaktą ir priešais saulę, besiskverbiančią pro baltas užuolaidas, atrodė tarsi nailono siūlai.

Staiga, pasiremdama alkūnėmis, moteris pakilo ir išlenkė nugarą, tarytum kas nors bandytų ištraukti sielą iš jos kūno.  Sugniaužė antklodę kumščiais ir vėl krito į lovą, iškankinta kosulio...

 ***

IT SB 10

Niccolò Ammaniti

Ištrauka iš romano „Anna“ (2015)

Turėjo tris, gal keturis metus. Buvo ramiai atsisėdęs ant nedidelio, dirbtinės odos krėslo, smakras palenktas ant žalios maikutės trumpomis rankovėmis. Ant sportinių batų atraitytais džinsais. Vienoje rankoje spaudė medinį traukinuką, kuris kaip ražončius kabaldžiavo tarp kojų.

Kitoje kambario pusėje, lovoje, gulėjo moteris, kuri galėjo turėti trisdešimt ar kokį keturiasdešimt metų. Ranka, padengta raudonomis dėmėmis ir tamsiais šašais, buvo prijungta prie tuščios lašelinės. Virusas ją buvo nustekenęs į bedūstantį skeletą, padengtą išdžiūvusios ir pūslėtos odos, bet nesugebėjęs išrauti jai viso grožio, kuris išryškėjo iš jos skruostikaulių formos ir riestos nosies.

Berniukas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į ją, įsikibo į krėslo rankos atramą, nulipo  nuo krėslo ir rankoje laikydamas traukinuką, prisiartino prie lovos.

Ji jo nepastebėjo. Akys, paskendusios dviejuose giliuose šuliniuose, stebeilyjo į lubas.

Mažylis ėmė žaisti su nešvaraus pagalvės apvalkalo saga. Šviesūs plaukai dengė jo kaktą ir apšviesti saulės, kuri skverbėsi pro baltas užuolaidas, panašėjo į nailoninius siūlus.

Staiga, moteris pasikėlė ant alkūnių ir išrietė nugarą, kaip kad jai iš kūno rautų sielą,  kumščiuose suspaudė  paklodę ir supurtyta kosulio, nukrito atgal...

 ***

IT SB 11

Niccolò Ammaniti

Ištrauka iš romano „Ana“ (2015)

Jam buvo treji, galbūt ketveri metai. Taisyklingai sėdėjo nedideliame dirbtinės odos fotelyje; smakras buvo panardintas į žalius marškinėlius trumpomis rankovėmis, o džinsai atraityti ant gimnastikos batelių. Rankoje gniaužė medinį traukinuką, karojusį tarp kojų nelyg rožinis.

Kitoje kambario pusėje gulinčiai lovoje moteriai galėjo būti tiek trisdešimt, tiek keturiasdešimt. Jos ranka, padengta raudonomis dėmėmis ir tamsiais šašais, buvo prijungta prie tuščios lašelinės. Virusas moterį buvo pavertęs į sunkiai alsuojantį skeletą, aptrauktą sausa ir pūlinga oda, tačiau jam nebuvo pavykę sunaikinti viso jos grožio, mat šis dar buvo įžiūrimas iš skruostikaulių formos ir riestos nosies.

Vaikas kilstelėjo galvą ir pažiūrėjo į moterį. Įsitvėręs ranktūrio pakilo iš fotelio ir su traukinuku rankoje prisiartino prie jos lovos.

Moteris to nepastebėjo. Jos akys, pinirusios į tamsą, buvo įbestos į lubas.

Mažylis ėmė žaisti su purvino pagalvės užvalkalo sagomis. Jo kaktą dengė šviesūs plaukai, dėl saulės, besiskverbiančios pro baltas užuolaidas, atrodę kaip nailoniniai siūlai.

Netikėtai moteris atsirėmė ant alkūnių ir išlenkė nugarą tarsi jai iš kūno būtų plėšiama gyvastis, kumščiuose sugniaužė patalynę ir vėl buvo paguldyta smarkaus kosulio. 

 ***

IT SB 13

Jam buvo treji, gal ketveri metai. Gražiai sėdėjo mažame, dirbtina oda aptrauktame fotelyje palenkęs smakrą prie žalių marškinėlių trumpomis rankovėmis. Paraitoti džinsai dengė sportinius batelius. Rankoje gniaužė medinį traukinuką, kuris kaip rožinis kabojo tarp kojų.

Kitoje kambario pusėje paguldytai ant lovos moteriai galėjo būti maždaug trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Prie jos rankos, nusėtos raudonomis dėmėmis ir tamsiais šašais, stovėjo prijungta tuščia lašelinė. Virusas moterį pavertė dūsuojančiu skeletu, aptrauktu sausa su pūlinėliais oda, tačiau neįstengė pasiglemžti viso jos grožio, kuris ryškėjo iš skruostikaulių formos ir riestos nosies.

Vaikas pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į ją, nusitvėrė porankio, nulipo nuo fotelio ir rankoje laikydamas traukinuką priartėjo prie lovos.

Ji jo nepastebėjo. Akys – nugrimzdusios dviejose tamsiose vandeningose akiduobėse – buvo įsmeigtos į lubas.

Mažasis pradėjo žaisti su murzino pagalvės užvalkalo saga. Šviesūs plaukai dengė jam kaktą ir nuo saulės spindulių, besiskverbiančių pro baltas užuolaidas, jie atrodė kaip nailono siūlai.

Staiga moteris atsikėlė pasiremdama alkūnėmis ir sulenkė nugarą taip, lyg kas trauktų jos sielą iš kūno, suspaudė kumščiuose patalynę ir vėl nukrito purtoma kosulio...

 ***

IT SB 14

Niccolò Ammaniti. Ana

Buvo gal trejų, gal ketverių metukų. Pavyzdingai sėdėjo ant foteliuko, išmušto netikra oda. Nuleistas smakras lietė žalius trumparankovius marškinėlius, o džinsų atraitai buvo nusmukę ant sportbačių. Rankoje spaudė medinį traukinuką, kuris kaip rožančius jam gulėjo tarp kojų.

Kitoje kambario pusėje ant lovos išsitiesusi moteris galėjo turėti trisdešimt, gal keturiasdešimt. Tamsūs šašai ir raudonos rankovės dengė prie tuščios lašelinės prijungtą ranką. Virusas ją buvo pavertęs dustančiu skeletu, aptrauktu išdžiūvusia ir pūliniais nusėta oda, tačiau dar nebuvo atėmės viso jos grožio, kurį skleidė jos skruostikaulių forma ir riesta nosis.

Vaikas pakėlė galvą, pažiūrėjo į ją, įsitvėrė ranktūrio ir su traukinuku rankoje nučiuožė nuo fotelio ir prisiartino prie lovos.

Ji net nepastebėjo. Jos akys, įdubusios lyg du tamsūs šuliniai, buvo įsmeigtos į lubas.

Mažasis ėmė žaisti su purvino užvalkalo saga. Jo kaktą dengė šviesūs plaukai, kurie saulės šviesoje, besiskverbiančioje pro baltas užuolaidas, buvo panašūs į nailono siūlus.

Staiga moteris pašoko ant alkūnių ir kumščiais spausdama patalynę taip išlenkė nugarą, lyg jai kas plėštų sielą nuo kūno. Tada, krečiama smarkaus kosulio, susmuko.