TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Teresa Ciabatti
Ištrauka iš romano „La più amata“ (2017)
Io sono la regina, mi rimiro nello specchio.
Mi chiamo Teresa Ciabatti, ho quarantaquattro anni, e a ventisei dalla sua morte decido di scoprire chi fosse davvero mio padre. Diventa la mia ossessione. Non ci dormo la notte, allontano amici e parenti, mi occupo solo di questo: indagare, ricordare, collegare. A quarantaquattro anni do la colpa a mio padre per quello che sono. Anaffettiva, discontinua, egoista, diffidente, ossessionata dal passato. Litio ed Efexor prima, Prozac e Rivotril poi, colpa tua, solo colpa tua, papà.
Mai andata sulla sua tomba, cimitero di Orbetello, fronte laguna. Tranne una volta, a vent’anni: papà, fai che Giorgio s’innamori di me. E non ricordo neanche chi fosse Giorgio, un compagno di università, forse.
Compulsiva negli innamoramenti non corrisposti. Paolo, Luigi, Guido, Andrea, Stefano, Giorgio. E poi: Matteo, Roberto, Enrico, Luca, Mario, Filippo. Anche questo colpa del padre, autoritario, gelido, assente, maledetta figura paterna, padre dispotico, minaccioso, vendicativo, dannata figura paterna, a tratti tenero, premuroso, attento. Se non si ripetessero identiche, potrei elencare tutte le situazioni umilianti in cui mi sono trovata col genere maschile, in cui mi sono buttata quasi cercando dolore.
E la volta che in lacrime mi sono presentata a casa sua (Roberto o Enrico?), dicendo che qualcuno mi stava seguendo, e io avevo paura, tanta paura, e al citofono lui mi ha detto che dormiva, maledizione, e neanche solo. Fine.
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
IT SB 5
Teresa Ciabatti
Ištrauka iš romano „La più amata“ (2017) – „Mylimiausioji“ (2017)
„Aš esu karalienė“, – pagalvojau ir nužvelgiau save veidrodyje.
Esu Teresė Čiabati, man keturiasdešimt ketveri metai. Nuo dvidešimt šešerių bandau išsiaiškinti kas per žmogus yra mano tėvas. Tai tapo mano pagrindiniu užsiėmimu. Naktimis nemiegu, nusigręžiau nuo draugų ir giminių, esu pesinėrusi į prisiminimus, kuriuos nuolatos analizuoju. Jau keturiasdešimt keturis metus kaltinu savo tėvą dėl to, kokia esu. Anarchistiška, nepalaužiama savanaudė, nepasitikinti savimi ir apsėsta praeities demonų. Iš pradžių narkotikai, tokie kaip litis, ir ksanakso antidepresantai, po to prozakas ir vaistai, padedantys numalšinti traukulius. Viskas tik tavo dėka, tėveli.
Niekada neišeinu iš savo „karsto“, kitaip sakant, namų netoli Orbetelo kapinių priešais nedidelę įlanką. Išskyrus tą vieną kartą, kai man buvo dvidešimt vieneri:
-Tėveli, padaryk taip, kad Džordžas mane įsimylėtų.
Iš tikrųjų neprisimenu kas buvo tasai Džordžas, greičiausiai bendrakursis.
Meilė visada būdavo be atsako. Paulius, Luidžis, Gvidas, Andrius, Stefanas, Džordžas. Paskui sekė ir kiti: Matas, Robertas, Enrikas, Lukas, Marijus, Filipas. Tai mano prakeikto tėvuko kaltė, ledinio diktatoriaus, kuris buvo tikras savavalis, grasinantis, kerštaujantis bjaurybė, ir tik labai retai švelnus, dėmesingas, rūpestingas. Būtų buvę lengviau, jei tai nuolatos nebūtų kartojęsi. Turbūt galėčiau išvardinti visą sąrašą situacijų, kurių metu patyriau pažeminimą, kuriose buvau tarsi nesava ir ieškojau išsigelbėjimo nuo skausmo.
Prisimenu tą kartą, kai raudodama atbėgau į namus (tik neprisimenu pas ką, Robertą ar Enriką). Tuomet su didžiuliu išgąsčiu papasakojau jam apie tai, kad mane kažkas persekioja, o jis tik pasakė, kad miega, ir velniai griebtų, netgi ne vienas. Pabaiga.
***
IT SB 7
Teresa Čabati
Aš esu karalienė, tokia matau save veidrodyje.
Mano vardas Teresa Čabati , man keturiasdešimt ketveri metai ir praėjus dvidešimt šešeriems metams po tėvo mirties, nusprendžiu sužinoti koks iš tiesų buvo mano tėvas. Gyvenu tik tuo. Naktimis nebeužmiegu, nutolstu nuo draugų ir giminių, užsiimu tik tyrinėjimu, atsiminimu, jungimu. Kai man sukanka keturiasdešimt ketveri metai, apkaltinu mano tėvą, kad esu bejausmė, nenuspėjama, savanaudė, gyvenanti praeitimi. Litis ir Efeksoras iš pradžių, Prozakas ir Rivotrilis[1], vėliau, tik dėl tavo kaltės, tavo kaltės, tėti.
Niekada neaplankiau tėvo kapo Orbetelo kapinėse prie įlankos. Išskyrus vieną kartą, dvidešimties: „Tėti, priversk Džordžo mane įsimylėti.“ Jau nebeatsimenu netgi kas buvo Džordžo, gal pažįstamas iš universiteto.
Įsimylėdavau be atsako: Paulius, Luidžis , Guidas, Andrius, Stefanas, Džordžijus, o vėliau Matas, Robertas, Enrikas, Lukas, Marijus, Filipas. Tai irgi valdingo, abejingo, nutolusio tėvo kaltė –netikusios tėviškos figūros. Žiauraus, atgrasaus, kerštingo tėvo, prakeiktos tėviškos figūros, retai kada švelnaus, rūpestingo, dėmesingo. Jeigu tik visi nebūtų vienodai skaudūs, galėčiau išvardinti patirtus vyrų pažeminimus, kurių ,tarytum to norėdama, siekiau pati.
Ir tą kartą, kai apsiverkusi pasirodžiau prie jo (Roberto arba Enriko?) namų, įsitikinusi, kad mane kažkas seka ir labai labai išsigandusi, per telefonspynę jis man teatsakė, kad miega ir ,prakeikimas, yra nevienas. Pabaiga.
[1] Vaistai psichinėms ligoms gydyti.
***
IT SB 8
Teresa Čiabati
Ištrauka iš romano „Mylimiausioji“ (2017)
Aš esu karalienė, gėriuosi savimi veidrodyje.
Mano vardas Teresa Čiabati, man keturiasdešimt ketveri ir praėjus dvidešimt šešeriems metams po tėvo mirties nusprendžiau sužinoti, kas jis iš tiesų buvo. Ta mintis mane apsėdo. Nemiegu naktimis, tolstu nuo draugų ir giminių, man rūpi tik išsiaškinti, prisiminti, susieti. Keturiasdešimt ketverius metus kaltinu savo tėvą dėl to, kokia esu. Bejausmė, nepastovi, savanaudė, įtari, apsėsta praeities. Iš pradžių vieni antidepresantai, Litio ir Efeksoras, paskui kiti, Prozakas ir Rivotrilis, ir tu, tik tu dėl to kaltas, tėti.
Niekada nenuėjau prie jo kapo, į Orbetelo kapines, priešais įlanką. Išskyrus vieną kartą, kai buvau dvidešimties: tėti, padaryk, kad Džordžas mane įsimylėtų. Nė nebeatsimenu, kas buvo tas Džordžas, gal universiteto bendramokslis.
Nuolat įsimyliu be atsako. Paolas, Luidžis, Gvidas, Andrea, Stefanas, Džordžas. Tada: Matėjus, Robertas, Enrikas, Lukas, Marijus, Filipas. Dėl to irgi kaltas tėvas, autoritariškas, šaltas, nesantis, nekenčiama tėvo figūra, despotiškas tėvas, grėsmingas, kerštingas, prakeikta tėvo figūra, kartais švelnus, rūpestingas, dėmesingas. Jei nebūtų identiškos, galėčiau išvardyti visas žeminančias situacijas, kurias patyriau su vyrais, į kurias puoliau tarsi ieškodama skausmo.
O tas kartas, kai paplūdusi ašaromis prisistačiau į jo (Roberto ar Enriko?) namus, sakydama, kad kažkas mane seka ir aš bijau, labai bijau, ir jis per domofoną man pasakė, kad miega, velniai griebtų, ir netgi ne vienas. Galas.
***
IT SB 9
Ištrauka iš Teresos Ciabatti (Teresa Ciabatti) romano „Mylimiausioji‟ („La più amata‟)
Aš esu karalienė ir vėl žvelgiu į save veidrodyje.
Mano vardas Teresa Ciabatti, man keturiasdešimt ketveri metai ir praėjus dvidešimt šešeriems metams po mirties nusprendžiau išsiaiškinti, kas buvo mano tikrasis tėvas. Ši mintis mane apsėdo. Nemiegu naktimis, atsiriboju nuo draugų ir šeimos, rūpinuosi tik kaip atskleisti, prisiminti, suvesti galus. Būdama keturiasdešimt ketverių metų kaltinu savo tėvą dėl to, kokia esu ‒ neemocinga, nepastovi, egoistė, įtari, apsėsta praeities. Anksčiau vartojau vaistus „Litio“ ir „Eferox“, dabar jau „Prozac“ ir „Rivotril“ tabletes, tai tavo kaltė, tėti, tiktai tu dėl to kaltas.
Niekada nebuvau aplankyti jo kapo Orbetelo kapinėse priešais marias. Išskyrus vieną kartą, kai buvau dvidešimties: „Tėti, padaryk taip, kad Džiordžijus mane pamiltų‟. Ir net nepamenu, kas buvo tas Džiordžijus, tikriausiai bendrakursis universitete.
Dažnai linkusi įsimylėti be atsako. Paolas, Luidžis, Gvidas, Andrea, Stefanas, Džiordžijus. Vėliau Matėjus, Robertas, Enrikas, Lukas, Marijus, Filipas. Tai taip pat tėvo kaltė. Valdingas, šaltas, grėsmingas, kerštingas, despotiškas tėvas, niekad šalia nebūnanti prakeikta tėviškoji figūra. Kartais švelnus, jautrus, atidus. Jei tik jos neatsikartotų, aš galėčiau išvardyti visas žeminančias situacijas, kuriose buvau atsidūrusi su vyriškąja paderme, į kurias įsivėliau lyg ieškodama skausmo.
Tą kartą, kai verkdama atėjau į jo (Roberto, o gal Enriko) namus, sakydama, jog kažkas mane sekė ir aš bijojau, labai bijojau. Per telefonspynę jis man atsakė, kad miegojo, prakeikimas, ir net ne vienas. Pabaiga.
***
IT SB 12
Ištrauka iš romano „Labiausiai mylima“ (2017)
Aš esu karalienė, vėl įsistebeiliju į veidrodį.
Mano vardas Tereza Čiabati, man keturiasdešimt ketveri metai, ir prabėgus dvidešimt šešeriems metams nuo jo mirties nusprendžiu išsiaškinti, kas iš tiesų buvo mano tėvas. Ši mintis mane apsėda. Nemiegu naktimis, nutolstu nuo draugų ir giminių, užsiimu tik šiuo dalyku: tiriu, žymiuosi, ieškau ryšių. Būdama keturiasdešimt ketverių apkaltinu savo tėvą tuo, kad esu tokia, kokia esu. Negebu būti prieraiši, esu nepastovi, egoistė, nepasitikinti, apsėsta minčių apie praeitį. Pirma vartojau ličio preparatus ir Efexor nuo depresijos, po to antidepresantus Prozac ir raminamuosius Rivotril – visa tai dėl tavo, tik tavo kaltės, tėti.
Niekada nebuvau nuėjus prie jo kapo, esančio Orbetelo kapinėse, priekinėje lagūnos dalyje. Išskyrus tą kartą, kai buvau dvidešimties: „tėti, padaryk, kad Džordžijus mane pamiltų“. Bet dabar net nepamenu, kas buvo Džordžijus, tikriausiai bendrakursis universitete.
Nesulaukusi meilės atsako esu linkusi nevaldomai mestis į kitų glėbius. Paulas, Luidžis, Gvidas, Andrėjas, Stefanas, Džordžijus. Paskui: Matas, Robertas, Henrikas, Lukas, Marijus, Filipas. Ir šitai yra dėl tėvo kaltės – jis buvo valdingas, šaltas, nesantis, prakeikta tėvo figūra, tėvas despotas, grėsmingas, kerštingas, nelemta tėvo figūra, protarpiais švelnus, rūpestingas, atidus. Jei nesikartotų, galėčiau išvardinti visas žeminančias situacijas, kuriose teko atsidurti su kuo iš vyriškosios giminės atstovų, pas kuriuos mečiausi lyg ieškodama skausmo.
Ir tas kartas, kai su ašaromis akyse atėjau prie jo namų (Roberto ar Henriko?), skųsdamasi, kad kažkas mane seka, o aš bijau, smarkiai bijau, ir per telefonspynę jis man pasakė, kad miega, prakeikimas, ir netgi ne vienas. Pabaiga.
***
IT SB 15
Teresa Ciabatti
Ištrauka iš romano „La più amata“ (2017)
„Numylėtoji“
„Aš – karalienė!“– įsižiūriu į veidrodį.
Mano vardas Tereza Čiabati, man keturiasdešimt ketveri metai ir per dvidešimt šešerius jo mirties metus pagaliau apsisprendžiu atskleisti, kas iš tiesų buvo mano tėvas. Tai tampa mano apsėdimu. Nemiegu naktimis, tolsta draugai ir giminaičiai, man rūpi tiktai ištirti, prisiminti, sujungti. Keturiasdešimt ketverius metus kaltinu tėvą dėl to, kokia esu. Bejausmė, sutrikusi, egoistė, nepatikli, įsikibusi į praeitį. Pirmiausia Litio ed Efexor, paskui Prozac e Rivotril ir visa tai tik dėl tavo kaltės, tėti, tikrai dėl tavo kaltės.
Niekada neatvažiavau prie tavo kapo Orbetelo kapinėse, priešais lagūną. Išskyrus vieną kartą, per dvidešimt metų: tėti, tai padariau, kad Džordžijus įsimylėtų mane. Ir net visiškai neprisimenu, kas toksai buvo Džordžijus, galbūt bendramokslis iš universiteto.
Beatodairiškai aklai plykstelėjusius įsimylėjimus sunku suskaičiuoti. Paolas, Luidžis Gvidas, Andrėja, Stefanas, Džordžijus. Ir paskui: Matijus, Robertas, Enrikas, Lukas, Marijus, Filipas. Tai taip pat dėl tėvo – autoritetingo, šalto, nesančio, prakeikto, despotiško, grėsmingo, kerštingo, velniško, kartais švelnaus, rūpestingo, dėmesingo – kaltės. Jei jos nesikartotų vienodai, – galėčiau išvardinti visas žeminančias situacijas, kurias aš patyriau būdama su vyrais, į kurių glėbį mesdavausi tarsi ieškodama skausmo.
Ir kartą, kai paskendusi ašarose prisistačiau į jo (Roberto ar Enriko?) namus, sakydama, kad mane kažkas sekė, ir aš bijojau, beprotiškai bijojau, į domofoną jis man pasakė, kad miegojo. Prakeikimas! Ir dar ne vienas. Baigta.
***
IT SB 16
Teresa Ciabatti
Ištrauka iš romano „La più amata“ (2017)
Aš karalienė – tyrinėju save veidrodyje.
Mano vardas – Tereza Čiabati, man keturiasdešimt ketveri ir dabar, praėjus dvidešimt šešeriems metams po jo mirties, nusprendžiu išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo mano tėvas. Šis tikslas mane apsėda. Nebemiegu naktimis, vengiu draugų ir giminių, visą savo laiką skiriu vieninteliam: tyrinėti, prisiminti, sudėlioti taškus. Sulaukusi keturiasdešimt ketverių metų imu kaltinti savo tėvą dėl to, kokia esu. Nejautri, nenuosekli, savanaudiška, įtari, persekiojama praeities. Iš pradžių – litis ir Efexor’as, po to – Prozac’as ir Rivotril’is; tavo kaltė, vien tik tavo, tėti.
Prie jo kapo – Orbetelo kapinėse, priešais lagūną – niekada nėjau. Išskyrus kartą, dvidešimties: tėti, padaryk taip, kad Džordžijas mane įsimylėtų. Net nepamenu, kas tas Džordžijas, gal koks bendramokslis universitete.
Neatsispirianti meilėms be atsako. Paulas, Luidžis, Gvidas, Andrėja, Stefanas, Džordžijas. Paskui dar: Matėjas, Robertas, Enrikas, Luka, Marijas, Filipas. Tai irgi tėvo kaltė. Valdingo, šalto, tolimo... prakeikta tėvo figūra. Despotiško, gąsdinančio, baudžiančio... sumauta tėvo figūra. Iš šalies – švelnaus, rūpestingo, dėmesingo. Jeigu nebūtų vienodos, galėčiau išvardinti visas tas žeminančias situacijas, kurias patyriau su vyriškąja lytimi. Į kurias įsivėliau lyg ieškodama skausmo.
O tąkart, kai su ašaromis akyse atėjau pas jį (Robertą ar Enriką?) ir pasakojau, kad kažkas mane seka, kad bijau, labai bijau, o jis per telefonspynę pareiškė, kad miega, velniai rautų, ir net ne vienas. Pabaiga.
