TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Daniela Raimondi
Odissea Notturna (2012)
Un corpo un numero un nome.
Qui non ci sono fiori.
Non ci sono ombrelli, cappotti rossi, bambini.
È un mondo muto, puro come il sale.
Spengono le luci.
I malati scendono nel ventre delle sotterranee.
Hanno mani bianche, orecchie di carta velina.
Trascinano lentamente i corpi ricuciti.
Sono fantasmi sotto le luci candide dei corridoi.
Osservano muti le file di cuori sotto spirito,
la solitudine dei feti nei vasi di cristallo.
Questa è una prigione di donne,
un gineceo di lamenti e corpi sterili.
Le vecchie rantolano nei loro astucci bianchi,
si agitano come bambine nei vicoli dei sogni.
Qualcuno russa. Muove nel buio la lingua di cenere.
Sento l’aprirsi e il chiudersi,
l’aprirsi
e il chiudersi
faticoso
dei polmoni.
Una donna grida.
Gli angeli della morfina hanno calze nere,
mani preziose.
Le portano in dono poche gocce d’amore.
L’ago entra nel braccio come una fiaba
e la donna si scioglie, è di zucchero.
La testa ricade soffice come una pesca.
Dormono le donne magre, gli anemici,
gli esseri soli della terra.
Dormono i senza figli, i senza corpo,
i corpi di cera infilati nei pigiami.
Giù nel cortile i topi divorano foglie di cavolo,
garze, croste di pane.
Le loro code guizzano dentro ai cassonetti.
Vegliano i portieri di notte,
gli occhi di scimmia dietro le tende a fiori.
E vegliano le bocche sigillate degli insonni,
i cuori inamidati delle infermiere.
KONKURSO DALYVIO VERTIMAS
IT SB 2
Daniela Raimondi
Nakties odisėja (2012)
Vienas kūnas, vienas skaičius, vienas vardas.
Nebeliko čia gėlių.
Nėra skėčių, kepuraičių raudonų, vaikų.
Tik pasaulis, tyras kaip vanduo ir nebylus.
Ligoniai, šviesas užgesinę,
Į požemių gilumą nusileidžia.
Baltomis rankomis, ausimis šilkinio popieriaus
Jie tempia lėtai susiūtus kūnus.
Šmėklos po skaisčiai balta koridorių šviesa
Tyliai stebi virtines širdžių po siela.
Krištolinėse vazose jie stebi šleikščiai dvokiančią vienatvę.
Tai yra moterų kalėjimas,
Buduaras nevaisingų kūnų ir raudų.
Kur senolės kriokdamos, baltose jų makštyse nerimą sukelia,
Tarsi košmarus našlaičių ir benamių vaikų.
Nežinoma rusė. Tamsoje juda pilkšvas liežuvis.
Klausausi, kaip atsiveria ir užsidaro,
atsiveria
ir užsidaro
sunkiai.
Tarsi plautis.
Moters šauksmas.
Morfijaus angelai juodomis kojomis, įmantriomis rankomis
Jas dovanoja mažais lašeliais meilės.
Rankoje adata – tai tartum pasaka!
O moteris išlaisvinama, ji saldi.
Minkšta tarsi žuvies galva nukrenta.
Liesos moterys miega,
Silpnumas – jis glūdi žemėje.
Miega be vaikų, be kūno,
Keramikiniai kūnai naktiniuose marškiniuose.
Žemai kieme pelės ryja marlę, duoną ir lapus kopūstų.
Šiukšlių konteinery jų uodegos raitos.
Budi nakties sargai,
Beždžionės akys lauke priešais uždangą gėlių.
Budi ir nemiegančios užvertos burnos.
Ir širdys manieringos sanitarų.
